Nam June Paik, Zen for Head, (1962). Prieiga per internetą: http://www.mondieu.nu/misc/paik-2/
1962-ųjų spalį Jurgis Mačiūnas rašė kompozitoriui La Monte Youngui: „La Monte: pagaliau radau laiko prisėsti prie rašomosiosdmašinėlės [sic]. Paskutinį mėnesį, kaip ir teisingai spėjai, vyko mūsų Fluxus festivalis – iš viso 14 koncertų!“ Šis Mačiūno laiškas – tai triumfuojantis pasakojimas apie daug dėmesio sulaukusius Fluxus koncertus, vykusius Wiesbadeno miesto muziejuje. Televizijos žiūrovai iš Vakarų Vokietijos žiūrėjo vaizdo įrašus su Mačiūno „In Memoriam to Adriano Olivetti“ (1962), Jacksono Mac Low „Ačiū II“ (Thanks II, 1962), Benjamino Pattersono „Variacijas kontrabosui“ (Variations for Double Bass,1961), Philipo Cornerio „Fortepijono veikla“ (Piano Activities, 1962), ir pačio La Monte Youngo „Kompozicija 1960 Nr. 10 (Bobui Morrisui pagerbti)“ (1960). Kiekvieną kartą kai Youngas atlikdavo „Kompoziciją 1960 Nr. 10“, jis pasirinkdavo įvykdyti jos trumpą imperatyvą – „nubrėžti tiesią liniją ir ja sekti“ – braižyti linijas ant grindų kreida ir pagaliukais. Nam June Paiko Wiesbadeno atlikimas buvo ne toks santūrus. „Nam June Paikas atliko [Kompoziciją 1960 Nr. 10] savo improvizacine maniera,“ aiškino Mačiūnas. „[Jis] įmerkė savo galvą į naktipuodį, pripildytą rašalo, ir galva brėžė liniją ant ilgo ant grindų išvynoto [sic] popieriaus rulono.“ Išlikusi filmuota medžiaga patvirtina Mačiūno žodžius apie greit išgarsėjusią Paiko interpretaciją, kuri tuoj įgijo pavadinimą „Zen galvai: Paikas panardina plaukus į dubenį su juodu rašalu, tada vinguriuoja per išvyniotą ritinį, palikdamas spindintį pėdsaką, kol publika krizena už kadro.“
Pasakodamas apie tai, kaip Paikas įtraukė savo kūną į Kompoziciją Nr. 10, Mačiūnas taip pat atkreipė dėmesį į savo paties įkūnytą būseną priešais rašomąją mašinėlę. „Mano sveikata prastėja ir labai greitai pavargstu, net ir rašydamas,“ – rašė jis. „Nuolatinis kortezono [sic] vartojimas kažkokiu būdu ėmė veikti stuburą (gydytojas įsėpjo [sic], jog vieną dieną taip nutiks), todėl mano rankos ir koja kažkodėl (dėl stuburo – jei gali tą suprasti) nefunkcionuoja itin gerai, kankina erzinantys ir nepatogūs skausmai bei kiti dalykai.“ Mačiūno kova su „rašomąjadmašinėle“ puikiai matyti šiame puslapyje. Nemažai korektūros klaidų, o jo pirštai, atrodo, neįstengia pasiekti reikalingų apostrofų (“Pattersons,” “Corners”). Du tankiai prirašyti laiško puslapiai baigiasi staiga: „Mano ranka ištinusi, sunku spausti klavišus, pasiduodu.“
Mačiūno Wiesbadeno koncertų aprašymuose nurodytas esaties ir nesaties žaidimas Fluxus estetikoje. Menininkai ir tyrėjai ne visada sutaria, ar Mačiūnas turėtų būti laikomas Fluxus kūrėju, bet niekas nesiginčyja dėl to, jog jis buvo pirmasis sugalvojęs „Fluxus“ pavadinimą ir sujungęs Fluxus menininkus, organizuodamas koncertų seriją Europoje. Vis dėlto ne visi Mačiūno suvienyti kūrėjai pasirodė ant scenos. Paikas, Pattersonas, Alison Knowles, Dickas Higginsas, Emmetas Williamsas, Robertas Filliou, Benas Vautier – visi jie atvyko sudalyvauti patys, o kiti buvo pasyviais dalyviais – koncertinės programos kompozitoriai. Mačiūnas ne kartą kvietė Youngą prisijungti prie koncertinio turo, netgi įkalbėjo jį užsisakyti kelionę laivu, tačiau Youngas taip ir neatvyko. Dėl to Youngo mįslingos žodžių natos turėjo būti atliekamos kitų individų, kitų kūnų, kurie neišvengiamai interpretavo ir transformavo jo kūrinius pagal savo pačių vidinius pojūčius ir tapatybės bruožus. Pavyzdžiui, Paikas pasinaudojo orientalizmo impulsais, slypinčiais neo-avangardo simpatijose Rytų filosofijai, ir pavertė savo kūną korėjietiškos tapybos tušu priemone. Kiekvienas paeiliui vykstantis Fluxus kūrinių pakartojimas sudarė sąlygas atsirasti jų įvairovei.
Youngui interpretuojant savo paties kūrybą jis gana dažnai ir ilgą laiką mėgindavo įvairias estetines galimybes. Pavyzdžiui, jo Composition No. 10 performansas Yoko Ono Chambers Street lofte truko taip ilgai, jog visi žiūrovai išsiskirstė jam nesibaigus. Šie ištvermės reikalaujantys kūriniai išsivystė į vėlesnius Youngo eksperimentus su nuolatinio tono kompozicijomis, kurios ribotą garsų rinkinį pavertė beveik architektūrine garso struktūra, į kurią publika galėjo „patekti“ visu kūnu, o ne vien patirti ausimis. Dėl nepaprastai ilgos trukmės atsirandantis išsekimas Youngui pasitarnavo kaip kelias į transcendentinę patirtį. Mačiūno laiško turinys atskleidžia Youngo pasaulėžiūroje slypintį eiblizmą. Mačiūnas sirgo lėtine astma – liga, kurios neįmanoma pagydyti, tačiau įmanoma slopinti simptomus. Reguliarios kortizono injekcijos padėjo išvengti rimtų astmos priepuolių, bet, kaip rašoma Mačiūno laiške, šios injekcijos turėjo nepageidaujamų šalutinių poveikių. Kortizonas kenkė jo miego kokybei, veikė nuotaiką ir kėlė susierzinimą, bei buvo skausmų ir ištinusių sąnarių priežastimi. Paprastos užduotys, tokios kaip laiško parašymas, galėjo būti alinančios ir varginančios kaip keturias valandas be perstojo pagaliuku braižyti linijas.
Ankstyvuose Youngo ir Mačiūno susirašinėjimuose galime išskirti du skirtingus laikinumus: ilgalaikį ir lėtinį. Meno diskurse daug dažnesnis ilgalaikis laikinumas. Youngo kūryba – tai svarbus XX a. aštuntojo dešimtmečio „ištvermės meno“ precedentas, kai tuo tarpu tokie kūrėjai kaip Chrisas Burdenas ir Marina Abramović naudojo savo kūnus kaip besikartojančių veiksmų ir per didelės įtampos subjektus, dažnai susižalodami ar pasiekdami visiško išsekimo būseną. Performansų trukmė lėmė kūnų įstūmimą į ekstremalias sąlygas varginančiam, bet ribotam laiko tarpui, pasinaudojant charizmatišku tvirtumu bei teatrališku asketizmu. Visiškai priešingai, lėtinis laikinumas neturėjo triumfuojančios pabaigos, o kartais neturėjo išvis jokios pabaigos. Lėtinis laikinumas atitinka tai, ką negalios mokslininkė Alison Kafer pavadino „luošių laiku“, kai laikrodžiai „persukami“ pagal skirtingų kūnų poreikius ir priešinamasi tam tikro numanomo gydymo, kuris turėtų palengvinti sutrikimą, skausmą ar nuovargį, ateitiškumui. Nors ištvermės meno kūriniai dažnai buvo įamžinami ikoniškose nuotraukose, lėtinį laiką iš esmės yra labai sunku vizualizuoti. Pats įsimintiniausias Mačiūno bandymas pavaizduoti savo patirtis – „Vieneri metai“ (One Year (1973–74) – sudarytas iš kartoninių dėžučių, likusių nuo visko, ką jis dėjo į savo kūną visus dvylika mėnesių, pradedant jo daugybe vaistų ir baigiant pigiu, beskoniu maistu, kurį jis valgė norėdamas išvengti opų paūmėjimo. Čia labai svarbu tai, jog kalendoriniai metai yra jo paties nusistatytos laiko ribos. Lėtinės ligos ritmas šią ribą peržengia iš abejų pusių; būtinybė valdyti simptomus ir šalutinį poveikį išlieka nuolatos. Lėtiniu laiku išsekimas nėra galutinis rezultatas, o nuolatinis balansavimo aktas, kurio metu daugiau užsiimama savęs stebėjimu nei savęs kankinimu. Kaip ir Mačiūnas prie „rašomosiosdmašinėlės“, tiesiog turi žinoti, kada baigti.
Iš anglų k. vertė Ugnė Andrijauskaitė
