2022 m. liepos 14 – spalio 2 d. Nacionalinėje dailės galerijoje veikė paroda „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX–XXI a. Lietuvos dailėje“, siekusi apžvelgti laisvalaikio įvaizdžių raidos tendencijas modernios Lietuvos vizualiojoje kultūroje. Patyrusios didelį susidomėjimą paroda, išgyvenusios ją lydėjusius renginius ir bebaigdamos rengti jos katalogą, parodą prisimena jos kuratorės Goda Aksamitauskaitė, Eglė Juocevičiūtė ir Austėja Tavoraitė.
Goda Aksamitauskaitė: Apie 2022-ųjų NDG parodų planą su kuratoriais kalbėjome per antrąjį karantiną, 2021 m. žiemą. Pradėjau nuo biopolitikos, tradiciškai suprantamos kaip individualaus kūno disciplina ir socialinio visuomeninio kūno reguliavimas. Mane labai intrigavo tokios Lietuvos tarpukario detalės kaip maudynių aprangos kismas. Tiek vyrams, tiek moterims iki 1932 m. buvo leistinas vienos dalies kostiumas, o jo mažėjimas (grynai medžiaginiu požiūriu), skaidymas į dvi dalis argumentuotas mediciniškai – saulės spinduliai yra naudingi, vadinasi, kuo daugiau odos palies saulė, tuo geriau, taigi maudymukai turi būti trumpi. Sekant šia logika, sveikiausia būtų poilsiauti visai nuogiems, tačiau tokių diskusijų viešajame to meto diskurse neaptikau. Žmonės nuogi, be abejo, maudydavosi ir anksčiau, tačiau susiformavus paplūdimių kultūrai, o aprangai juose tapus socialine norma, nudizmas kaip reiškinys bent spaudoje nebuvo populiarinamas ar teisinamas medicininiais argumentais (nors šiam mano teiginiui reikėtų rimtesnio tyrimo).
Pradėjau nuo toli, tačiau šis epizodas paskatino mąstyti apie socialinių normų ir taisyklių santykį tokiame, rodos, nekaltame reiškinyje kaip rekreacija. Diskusijų su galerijos kuratoriais metu iškilo abejonė, ar tokia – kūno ir politikos – vasaros parodos tema nedubliuos prieš tai vykusios pavasarinės Vokietijos demokratinės respublikos fotografijų parodos „Neramūs kūnai“, tad buvo siūloma į rekreaciją pažiūrėti plačiau. Egle, mintis ašį pasukti į rekreacijos įvaizdžius kilo tau, ar pameni, kaip tai nutiko?
Eglė Juocevičiūtė: Tiek rekreacijos, tiek laisvalaikio temomis nebuvau anksčiau domėjusis, tačiau prasidėjus kalbai apie šią parodą, suintrigavo galimybė ištraukti į dienos šviesą tarpukarinius ir ypač sovietmečio kūrinius, kalbančius apie „teisingus“ ir „neteisingus“ kūnus. Be to, abiejų karantinų metu antra pagal populiarumą tema viešajame diskurse buvo, kaip pailsėti, kaip atsijungti nuo nuolatinio pirmos pagal populiarumą temos (susirgimų ir mirčių skaičių) nuolatinio sekimo. Tad atrodė visiškai natūralu, kad „tada, kai galerijai leis normaliai veikti“, būtų pats metas apmąstyti, ką visi kartu patyrėme ir kaip tai atrodo istorinėje perspektyvoje.
Pradėjus skaityti rekreacijos ir laisvalaikio temoms skirtus tekstus, prie kūno kontrolės, sveikatinimo aspektų prisijungė ir psichinės būklės gerinimo klausimai, prie tavo gerai apčiupinėtų tarpukario pliažų – namų, miesto, užmiesčio erdvės, ankstesni ir vėlesni laikotarpiai, tad problematika ėmė atrodyti sunkiai suvaldoma. Laikausi nuomonės, kad paroda yra specifinius privalumus turintis komunikacinis žanras – dėl savo erdviškumo ji gali padėti tarp vaizdų atrasti netikėtas sąsajas, kurių neužtiksi tekste ar filme. Dėl to ir pasiūliau atsiduoti žanro taisyklėms ir, jeigu jau darome parodą, joje kalbėti apie ir per vaizdus, juose ieškoti, ar randame tai, ką mums sako tekstai.
Austėja Tavoraitė: Vesdama ekskursijas girdėdavau, kad paaugliai „Pataluose ir pursluose“ jausdavosi kaip vaizdų sraute, kaip „instagrame“, kur pasileidi su srautu ir taip sugeri ten gaunamą informaciją. Dar rengiant parodą, man pačiai buvo labai įdomu pasinerti į kūrinių atradimo procesą, nardyti internetinėje LIMIS (Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje), galvojant raktažodžius, kurie vestų gilyn į rekreacijos, laisvalaikio temas. Prisimenu ir smagias skirtingų muziejų kolekcijų saugotojų reakcijas ir šypsenas, ištraukiant ir rodant turimus kūrinius, susijusius su poilsiu. Atrodo, vien šios temos paminėjimas kelia malonius jausmus, todėl darbo procese tokiu būdu atsiranda malonesnių emocijų. Kuriant poilsį darbo būta, tačiau atrinkome daug kūrinių su vandens motyvu, o jie mane veikdavo terapiškai, juos čiupinėjant akimis, lengviau sekdavosi dirbti.
Eglė: Darbas prie šios parodos ir man tapo tam tikra rekreacine, psichologinių jėgų atstatymo veikla. Žinia, dirbant kūrybinį darbą, darbo ir laisvalaikio riba dažnai aptirpsta. Tik nuo asmeninio apsisprendimo priklauso, ar ta riba plieninė, nepraleidžianti nei darbo į laisvalaikį, nei laisvalaikio į darbą, ar medinė – nelabai patvari, jei darbo pusėj kyla gaisras, o gal, skolinantis terminą iš muzikologų, nailoninė, gana laisvai leidžianti mintims ir įspūdžiams judėti iš vienos pusės į kitą. Rengdama parodas, pamėgstu nailoną, parodos temos ir problemos persikelia į laisvalaikį, o laisvalaikis maitina tyrimą netikėtais, praturtinančiais šaltiniais. Tačiau tai, kaip susiliejo darbo ir laisvalaikio sferos rengiant parodą apie laisvalaikį, buvo ypatinga patirtis. Aptikdavau save poilsio situacijose užsiimančia savistaba, ką ir kodėl veikiu, ką ir kodėl jaučiu, kaip visa tai atrodo iš šono, ar tai primena tai, ką matome atrinktuose kūriniuose.
Austėja: Nailoninė riba šiai parodai labai tinka. Parengiamieji darbai vyko vasaros metu, o vasarą darbai ir poilsis persidengia dažniau nei šaltaisiais mėnesiais. Todėl tikrai jaučiau, kad mano mintys ir įspūdžiai lengvai persipindavo tarp darbo ir poilsio būsenų. Net ėmiau bandyti spalvinti ir susirašyti savo dienos darbus įkvėpta parodoje dalyvaujančios menininkės Indrės Liškauskaitės kūrinio „Laiko planavimo instrukcijos“. Ji planavo savaites, aš mėginau planuoti dienas, nes jos, artėjant parodai, buvo labai įkaitusios ir atrodė, kad gražiai nuspalvinus gal nebeatrodys tokios grėsmingos.
Šiandien klausiau tinklalaidės, skirtos psichologiniam perdegimui ir gebėjimui skirti darbo bei poilsio ribas. Psichologas Eugenijus Laurinaitis pabrėžė, kad lietuviškame kontekste esminė tema ir gyvenimo pagrindas yra darbas, retas sugeba atsisakyti darbų, nors tuo metu numatytas ir suplanuotas poilsis, atostogos. Poilsis turėtų būti toks pat „šventas“ (psichologo pastaba), kaip ir darbas. Anot jo, sveika laiko dinamika yra trys aštuoniukės: 8 val. – miegui, 8 val. – darbui ir 8 val. – poilsiui. Tačiau ilgais vasaros vakarais ilsėdamasi mieste pastebėdavau imanti savo aplinką įtraukti į parodos procesą: klausinėti, diskutuoti ir taip išgirsti naudingų įžvalgų, kurias būtų galima įpinti. Vieną vasaros naktį bemąstydama apie kitos dienos darbus ir įtampas, sunkia galva vis mėginau kažką spręsti, kol mane aplankė sapnas, kad sudegė galerija, todėl jokių darbų nebeliko – taip paprastai sąmonė/pasąmonė išsprendė lygtį.
Goda: Tos „sveiko laiko dinamikos“… Suprantu, kad žmonėms norisi konkrečių atsakymų ir gražių skaitmenų – 8-8-8, taip lengva įsiminti, tačiau ši formulė, mano akimis, tėra viena iš galimų. Prieš kelis metus sužinojau apie segmentuotą miegą – grubiai apibendrinus, dabar mums įprastas, kaip sakai, sveikiausias 8 val. trukmės naktinis miegas padalijamas į du gabalus, o tarp jų kelias valandas kuo nors užsiimama. Tyrėjai, remdamiesi medicinos, teismų tekstais, net grožine literatūra, teigia, kad tai buvo gan įprasta ikiindustriniu laiku, tačiau kol kas neturi atsakymo, ar toks miegas yra „natūraliau“, sveikiau ir pan. Tik kur tuomet dėti, tarkim, valgymui skirtą laiką? Fiziologinių poreikių tenkinimas, siekiant išlaikyti mus per gyvenimą nešantį aparatą – kūną, yra poilsis ar darbas?
Labai vertinu tai, kad dirbant kultūros lauke, asmeniniai ir profesiniai interesai kartais tobulai persikloja, todėl nesijaučiu piktnaudžiaujanti situacija, jei oficialiomis darbo valandomis klausausi nuotolinės konferencijos ar nueinu į parodos atidarymą. Nors kai tą patį darau oficialiais laisvadieniais, per atostogas, paklausiu savęs – dabar ilsiuosi ar dirbu? Neturiu atsakymo. Bet galiu nedvejodama patvirtinti, kad ruošiant parodą tiek laisvalaikio įvaizdžiai, kūriniai, tiek būtinų atlikti darbų sąrašai rasdavo kelią ir į sapnus, ir į neformalius pokalbius.
Kalbant apie kitas 2022 m. ekspozicijas Vilniuje, man įstrigo Mindaugo Reklaičio tarstelėta frazė: „Jei paroda galėtų būti leidiniu, kam daryti parodą“. Senos naujienos, taip, bet juk būna, kad jau žinomi dalykai suskamba naujai. Leidimasis į laisvalaikį atrodė šiek tiek rizikinga avantiūra – visi turi asmenines patirtis ir nuomones, tad mėginimas nagrinėti, kaip tai atsispindi vizualaus meno kūrėjų darbuose, buvo logiškiausias žingsnis. Kartu intuityviai jautėme, jog rekreacija Lietuvos kontekste tarsi nėra laikoma pakankamai aktualia, problemiška ar vertybiškai tauria tema, kad patektų tiek į „rimtų“ menininkų, tiek kuratorių akiratį. Nesakau, jog nevyksta diskusijos apie darbo ir laisvo laiko ribas, produktyvumą, poilsio ekonomiką ir pan. (pasinaudosiu proga paminėti Ultimate Leisure Workers Club, kurie įvairiais pjūviais narsto naktinio gyvenimo politiką), tačiau, tiesą sakant, pačios nebuvome tikros, ar, kiek ir kokių darbų rasime. Paaiškėjo, kad jų išties daug (NDG didžiąją salę galėtume užpildyti dar bent kartą), o dalis – matyti labai seniai arba visai neeksponuoti. Atrinkdamos kai kuriuos eksponatus pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjome, kas, jei ne mes, jei ne dabar, ištrauks juos į dienos šviesą.
Austėja: Įdomu, kad parodai atsidarius, nemažai lankytojų stebėjosi, kad lietuviai išvis turi kūrinių, skirtų poilsiui, kad poilsis visgi egzistuoja Lietuvos vizualiajame mene, bet, kaip juokavome, galėtume visos surengti atskiras mažas parodas, kurios būtų sudarytos iš „kritusių” mūsų favoritų, kurie nepateko į parodą.
Eglė: Atrinkdamos kūrinius, kovodamos „du prieš vieną“, turėjome visą hierarchiją kriterijų, kuriais grindėme savo pasirinkimus. Vienas svarbiausių buvo prieinamumo klausimas – kaip žmonių laisvalaikį veikė jų pajamos, Lietuvos ekonominis išsivystymas, laisvalaikio veiklų pasiūla, paklusimas ar noras priešintis ideologijos ar mados primestiems užsiėmimams. Atsimenate, kokie dar klausimai buvo hierarchijoje?
Goda: Man atrodo, tiksliai įvardijai. Tik prieinamumą papildyčiau infrastruktūra – mažąja architektūra, kelių tinklu, viešuoju transportu miestų ir valstybės mastu. Štai Kaune vėlyvuoju tarpukariu buvo nuspręsta, kad kiekvienas upės skalaujamas mikrorajonas turi turėti savo paplūdimį, tuo tarpu pajūryje mamos piktinosi, kad trūksta takelių ir smėliu sunku tempti vaikų vežimėlius. Šie mažyčiai epizodai iliustruoja tavo minimus aspektus.
Austėja: Pamenu, kad vis sugrįždavom prie pajūrio temos, kuri buvo ir tebėra ryški per visą mūsų apžvelgtą daugiau nei 100 metų laikotarpį, ji vis atsikartodavo kaip didelė siekiamybė ir tikro poilsio ar rekreacijos etalonas. Reflektuojant šį klausimą, be abejo, labai svarbi buvo Viltės Migonytės-Petrulienės disertacija „Lietuvos tarpukario (1918–1940) kurortų architektūra kaip modernėjančios visuomenės reiškinys“, kuri parodos rengimo metu pasirodė ir knygos pavidalu. Disertacija per istorinį ir architektūrinį pasakojimą siūlė naujai pažvelgti į tarpukario poilsio kryptis. Man asmeniškai buvo įdomu stebėti Palangos miesto ir kurortų fenomeną, palaipsniui vystantis rafinuotai laisvalaikio kultūrai: jei kituose miestų kurortuose daugiau dėmesio buvo skiriama sveikatinimosi procesams, tai Palangoje vystėsi pramogų kultūra, pirmiausia atkeliaudavo naujos mados ir laisvalaikio leidimo formos. Tad turbūt nekeista, kad vizualiojo meno kultūroje pagrindinė ikona – būtent Palanga. Džiaugiamės, kad būsimame parodos kataloge lauks naujas Viltės tekstas.
Goda: Eglė ne kartą labai teisingai atkreipė dėmesį, kad žiūrime iš Lietuvos centro (geografiškai) pozicijų – judvi vilnietės, aš iš Kauno, tad pajūris veikė kaip tolima siekiamybė, iki kurios reikia ilgai važiuoti ir specialiai planuoti kelionę. Neatrodo, kad pajūrio gyventojams jų gyvenamoji vieta būtų buvęs poilsio etalonas.
Mes vis sinonimiškai žongliruojame žodžiais „laisvalaikis“ ir „rekreacija“. Iki paskutiniųjų akimirkų darbinis parodos pavadinimas buvo „Rekreacija“, mums tiko termino daugialypumas. Paprasčiausia atsiversti Visuotinę lietuvių kalbos enciklopediją, kur randamas toks apibrėžimas: „Žmonių aktyvus (arba pasyvus) savanoriškas jiems priimtina forma ne darbo metu ilsėjimasis, gydymasis sanatorijose, kurortuose, poilsio ir sveikatos centruose. Rekreacija gali būti savarankiška ir organizuota atskirų asmenų entuziastų arba institucijų. Rekreacijos turinys, nuotolis nuo gyvenamosios vietovės bei jos vieta siejama su žmonių amžiumi, sveikata, išsilavinimu, socialine padėtimi.“ Čia susipina tiek daug dalykų! Negana to, kad ji skirstoma į aktyvią ir pasyvią, todėl vykdomą praktiškai bet kur, taip organiškai suliejant poilsinę, sveikatinimosi ir pramoginę funkcijas, bet kartu ji nesureikšmina šių procesų iniciatoriaus ar organizatoriaus. O juk tavo, Egle, minėtas prieinamumo klausimas yra tiesiogiai susijęs su politine sistema ir kapitalu. Taip pat lietuvių kalboje būdvardis „rekreacinis“ dažnai veikia architektūros lauko diskurse, tad parodai ieškojome laisvesnio, kasdieniškesnio žodžio, „laisvalaikis“ pasirodė tam tinkamiausias.
Eglė: Turbūt iš mūsų pusės buvo labai drąsu šokinėti per skirtingas politines sistemas ir skirtingas ekonomines situacijas, kurios skaido pastaruosius 120–130 Lietuvos metų. Tačiau tuo pačiu neįmanomybė papasakoti visko, akcentuoti visų faktų, išplėtoti visų siužetinių linijų suteikė laisvės metonimiškam pasakojimui. Man asmeniškai šį laikotarpį žaviai įrėmina du darbai. Vienas jų yra tai pats seniausias mūsų parodos kūrinys – Vincento Slendzinskio „Vilnius. Sereikiškių parkas“ (1896), kuriame matome dabartiniame Bernardinų sode, mažame skverelyje, aplink fontaną tankiai dviračiais besivažinėjančius 10 žmonių. Šį tapybos darbą naujai pamačiau perskaičiusi Juozapo Paškausko disertaciją „Laisvalaikio kultūra didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir provincijoje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje“. Reikia pripažinti, kad Juozapo tyrimas tapo „parankine knyga“, stipriai paveikusia parodos logiką, o Juozapas – mūsų konsultantu ir vienu iš šiuo metu rengiamo katalogo tekstų autorių. Disertacijoje jis kalba apie laisvalaikio veiklas namų erdvėse, turtėjančią miesto infrastruktūrą laisvalaikiui, naujas medijas, infrastruktūrą sveikatai bei poilsiui už miesto ribų – stengėmės į visa tai atkreipti dėmesį ir parodoje.
Juozapo tyrimo kontekste žiūrint į Slendzinskį, galima prisiminti, kad parkas atiduotas miestiečiams, kai po 1864 m. sukilimo vykdant represijas carinė valdžia uždarė Bernardinų vienuolyną. XIX a. paskutinį dešimtmetį dviratis kainavo tiek, kiek kvalifikuotas pramonės darbininkas uždirbdavo per pusmetį, tačiau tai netrukdė šiam pažangių technologijų produktui išpopuliarėti. Tai leidžia manyti, kad šis Slendzinskio darbas – jo fantazija apie Vilnių kaip apie pasiturintį modernų didmiestį. Įdomu, kad šis įvaizdis – daug gražių žmonių ant dviračių gražiame parke – puikiai tiktų ir dabartinės Vilniaus valdžios viešųjų ryšių kampanijai.
Kitu geru tašku, įrėminančiu parodoje apžvelgiamą laikotarpį, man atrodo Dainiaus Liškevičiaus instaliacija „High Culture Unexplored Dream“ (2004). Parodoje rodėme vieną iš septynių 2004 m. ŠMC rodytų „salų“. Sala – tai didelis apskritas baltas pufas, primenantis tabletę, ant kurio parodos lankytojas atsigula, kad galėtų mėgautis virš pufo lėtai plaukiančiais suverstų patalų „peizažais“, o šią patirtį apgaubia Dainiaus ir Lino Rimšos kartu kurtas dramenbeisinis garso takelis. Per šią estetinę patirtį instaliacija mus perkelia į XXI a. I dešimtmečio „lounge’o“ fantaziją, į „cool“ naktinį klubą, pernelyg nepririštą prie to meto Vilniaus ar Lietuvos specifikos. Ši „vakarietiška“ ar „globali“ estetika man kalba apie laiką, kai Lietuva po 100 metų fantazavimo apie tapimą modernia ir vakarietiška, intensyviai pradėjo tokia tapti. Tiesa, suverstų patalų „peizažai“, primenantys nuotraukas iš kelionių po kalnus, gali grąžinti atgal į mūsų sociogeografines platumas, nes jie (ypač pokarantininiame laike) primena apie nepasiekiamų tolimų kraštų ilgesį. Kurie kūriniai jums parodoje atrodė kertiniai?
Austėja: Nuo pat pradžių pradėjus dėliotis kūrinius į mūsų darbinę virtualią lentelę, jos viršuje „kabėjo“ Kajetono Sklėriaus mielas mažo formato darbas „Poilsis“ (1925–1930), kuris vis išlikdavo lentelės viršuje, jis man tapo viso parodos kūrimo proceso talismanu. Pamenu, kai Čiurlionio muziejaus fondų saugotoja jį parodė mums gyvai, dar labiau susižavėjau. Džiaugiaus, kad jį eksponavome tik įėjus į parodą, šalia minėtos Dainiaus instaliacijos ir Patricijos Jurkšaitytės didelio formato tapybos darbo „Veneros guolis“ (2007). Jis nepaskendo tarp didesnių už save kūrinių, o tik dar labiau išryškėjo, kaskart atėjus į salę jį nužvelgdavau. Kitas kūrinys, kuris stipriai kūrė parodos nuotaiką, – Mišos Skalskio video darbas „Honey for blood“ (2019) ir jo elektroninis skambesys. Garsas „įvilkdavo“ parodą į kažkokią įdomią atmosferą, tarsi atsipalaidavimo, bet kartu girdėjosi ir įtampą keliantys garsai. Jie man siejosi su mūsų poilsio ramybe, bet kartu ir įtampos bei nejaukumo momentais, esančiais poilsyje, kai nesi tikras, ar tinkamai ilsiesi, ar teisingai renkiesi iš galimų variantų. Kertiniai man buvo ir Lino Jablonskio kūriniai, nes pati akvarelė, kaip technika, – „vandeninė“, o kūriniuose matoma daug vandens, purslų. Skolinantis kūrinius iš autoriaus ir įvardijant lengvumo jausmą jo darbuose, jis pakomentavo: „o manai lengva nuliet jas? Labai sunku“. Tai, manau, tinka ir apibūdinant mūsų parodą.
Goda: Austėjos jau minėtos Liškauskaitės „Laiko planavimo instrukcijos“, manau, atsirado tinkamoje vietoje. 2016 m. pradėta savaitės planelių serija tik neseniai pradėjo transformuotis į kūrinį – tai buvo ir vis dar yra viena iš Indrės praktinių laiko planavimo strategijų, dabar piešinių turėtų būti arti 300. Vien per juos, kurių į parodą atrinkome 12, galima kalbėti apie darbo ir laisvalaikio organizavimą, pareigų ir atsakomybių sužaidybinimą, savirefleksiją, discipliną, menininko kaip darbuotojo dienotvarkę, apskritai laiko tėkmę ir jo valdymo įgūdžius. Indrės planeliuose darbai, pramogos, buitiniai reikalai – praktiškai visi gyvenimo segmentai paklūsta tai pačiai planavimo logikai. Atlikai – nuspalvinai konkrečiai savaitės dienai priskirta spalva, neatlikai – laukelis lieka baltas. Nagrinėjant lapelius iš arti, būtent neįgyvendinti planai matosi aiškiausiai, nes spalvota kreidelė nepridengia teksto. Nežinau, kiek lankytojų pastebėjo, bet palikome nedidelį meta momentą – viename iš planelių yra „parašyti NDG“ laukelis, beje, neužspalvintas. Galiu tik spėti, kad tas planelis sudarytas ruošiantis parodai, nes Indrė juos datuoja metais, mėnesių ir savaičių nekonkretizuoja. Man šis kūrinys veikia kaip visos parodos, mūsų pačių darbo prie jos meta, savotiška temos kapsulė.
Kitu instituciškai savireflektyviu darbu tapo specialiai parodai sukurtos Augusto Serapino „Kėdės“ ekspozicijų prižiūrėtojoms Janinai, Anelei, Audronei ir Zinai. Didžiąją NDG salę pakaitomis prižiūrėjo keturios darbuotojos, tad abiejų kėdžių pavadinimuose nurodyta po du vardus. Kaip ir kito jo darbo „Chair for the Invigilator“ atveju, baldai buvo skirti tik parodą prižiūrintiems darbuotojams, ne lankytojams, nors bent viena mūsiškė ilgainiui joje vis mažiau gulėdavo – juokavo, jog nesinori pakilti, kad patikrintų ateinančiųjų bilietus ar prižiūrėtų kitus eksponatus. Mano atmintis trumpa, tačiau neatsimenu parodos nei NDG, nei kitur Lietuvoje, kur būtų specialiai ir kontekstualiai pasirūpinta ekspozicijų prižiūrėtojų komfortu. Kartu Janina, Anelė, Audronė ir Zina tapo savotiškomis kūrinio bendraautorėmis bei gyvaisiais parodos eksponatais.
Eglė: Kuruoti galvojant, kaip suteikti patogumo per vasaros karščius besilankantiems parodoje, man buvo nauja patirtis. Parodą rengėm ne tik vaikštantiems, bet ir gulintiems, pusiau gulom sėdintiems, vartantiems, klausantiems, uostantiems parodos lankytojams. Laisvalaikis (poilsis) yra kūniškas (net jei skaitai knygą ar žiūri intelektualų filmą, ją skaitai patogiai ir maloniai įkurdinęs savo kūną). Parodos architektai Povilas Marozas ir Vladas Suncovas tai puikiai perprato ir ištransliavo parodos architektūroje bei baldų dizaine. Gulinėjimui, ropojimui, sėdinėjimui įvairiomis pozomis tinkami baldai, uždengti maloniu liesti audiniu, sudarė sąlygas parodoje užsibūti. Ir atrinkdamos kūrinius galvojome apie skirtingų juslių įjungimą į parodos patyrimą. Pirmiausia, aišku, apie žiūrėjimo įvairovę (planavome judėjimą nuo smulkių ant stalo rodomų vaizdų, į kuriuos tenka žiūrėti įsitempus ir susilenkus, iki albumų vartymo prisėdus ir didžiulių drobių, kurias gali kontempliuoti sėdėdamas pusiau gulom), per regą simuliuojamus taktilinius pojūčius (pavyzdžiui, nuogo kūno ir patalų, žolės, smėlio ir vandens santykis daugybėje kūrinių). Taip pat atkreipėme dėmesį į klausą (pusė salės skambėjo Dainiaus dramenbeisu, kita pusė – Mišos elektronika), ir, žinoma, uoslę (Mildos Dainovskytės specialiai kiekvienam parodos skyriui sukurti kvapai). Parodą lydėjusi renginių programa taip pat buvo didele dalimi „kūniška“.
Goda: NDG jau vyko Eglės Mikalajūnės projektas, kuriame menininkai dirbo su verslininkais, Eglės Nedzinskaitės inicijuota paroda, kurią kuravo vaikai, ir kt., tad pagalvojome, kodėl nepabandžius dirbti su sportininkais. Jei tiksliau – ne profesionalais, o tiesiog sportuojančiais žmonėmis, dar tiksliau – sportuojančiais menininkais. Kadangi paroda vyko šiltuoju metų laiku, svarstėme išmėginti judumo-judrumo ekskursijas mieste – prasibėgimus, važiavimus dviračiais, mankštas; t. y. išeiti į laiką. Pilnos renginių programos neišskleisiu (būta joje ir paskaitų, ir VTS (Visual thinking strategies) grįstų susitikimų-diskusijų prie meno kūrinių), tačiau įdomiai temą interpretavo parodoje su tapybos darbu dalyvavęs dviračių entuziastas Linas Jusionis ir naujus vizualaus meno, šokio bei performanso sąlyčio taškus steigianti Saulė Noreikaitė. Linas, pats dviračiu įmynęs į ne vieną kalvelę ir kalną užsienyje, pasiūlė drauge stebėti prestižines rugpjūtį ir rugsėjį Ispanijoje bei kaimyninėse šalyse vykstančias „Vuelta a España“ ilgos distancijos kelių etapų dviračių lenktynes. Šis įvykis, Lino žodžiais, virsta savotiška trasos pakelės bakchanalija – pamatyti sportininkų susirenka ne tik apylinkių gyventojai, vietos bendruomenės, bet ir dviračių sporto mėgėjai iš viso pasaulio. Pamėginome iš dalies rekonstruoti šį reiškinį ir stebėjimo / lenktynininkų palaikymo sambūrį perkelti pas mus. Gryname ore atsisėsti į šezlongą (tiesa, šįkart ikėjinį) priešais televizorių su šaltos kombučios skardine rankoje galėjo visi norintys, o Linas visos transliacijos metu entuziastingai be perstojo komentavo vyksmą ekrane. Mano lūkesčiai nebuvo dideli, bet likau apstulbinta tuo pat metu vykstančių procesų, strategijų gausos, komandų struktūros, jau nekalbant apie lenktynininkų fizinius duomenis. Mes net išsirinkome skirtingus dviratininkus, už kuriuos sirgsime (mano, rodos, buvo visų varžybų favoritas olandas, nors šiaip mėgstu rinktis underdog’us ir tikėtis geriausio), kad patys sau sukeltume daugiau intrigos. Lino pasiūlyta prieiga nebuvo tiesiogiai aktyvi, verčianti pajudėti, bet po renginių savo gremėzdišku komfortabiliu miesto dviračiu tikrai myniau ilgesnius atstumus.
Saulės judesio praktikų performansuose „Kad ir kas buvo. Rankos, pečiai, veidas“, atliktuose su Gabriele Bagdonaite ir Viktoru Fedorenko, jau teko pakrutėti. Smagu matyti, kad įvairių parodų architektai ir kuratoriai vis dažniau pagalvoja apie lankytojų patogumą, tačiau muziejai, galerijos yra stipriai kūnus, elgesį disciplinuojančios erdvės – režisuojamas jų judėjimas, dėl eksponatų saugumo įrengiami atitvarai, o prie ilgų videodarbų net nebūna kur prisėsti. Tuomet žmonės ramsto sienas arba nueina toliau. Saulė siekė atkreipti dėmesį į mūsų fizinius kūnus – kokią atmintį jie atsineša, kaip ir kodėl juda parodos erdvėje, kaip galime juos įveiklinti ir dėmesingai jais pasirūpinti. Šeštadienių rytais, dar iki oficialios galerijos darbo pradžios, susitikdavome NDG salėje pratimų serijai ir šviesos meditacijai. Anksčiau esu žiūrėjusi į kūrinius bėgte tiesiogine šio žodžio prasme – kai artėja muziejaus uždarymo valanda ar būtinai reikia skubėti kitur, tačiau dar niekada to nedariau masažuodama veidą ar prigulusi. Saulė, Gabrielė ir Viktoras parodė, sakyčiau, naujus erdvės priėmimo, kūniško pasitikėjimo, sąmoningo fizinio buvimo parodose būdus. Net nejauku sakyti tokią klišę, bet man „Patalai ir purslai“ tapo daugiau nei sudėtinių dalių suma, tikrai!
Goda Aksamitauskaitė yra Nacionalinės dailės galerijos renginių programos kuratorė, kultūrinių projektų vadovė bei koordinatorė, retkarčiais – ir viešųjų ryšių atstovė. Vilniaus dailės akademijoje įgijo Menotyros bakalauro, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute – Politikos ir medijų magistro laipsnius.
Eglė Juocevičiūtė yra Nacionalinės dailės galerijos kuratorė ir dailės kritikė. Vilniaus dailės akademijoje įgijo Menotyros bakalauro bei magistro laipsnius, jos tyrimai apima XX a. antros pusės Lietuvos dailės ir architektūros, viešojo meninio diskurso klausimus.
Austėja Tavoraitė yra Nacionalinės dailės galerijos edukacinių programų kuratorė, asociacijos „Kūrybinės jungtys“ narė. Kūrybiško mokymosi seminarų kūrėja bei fasilitatorė, bendradarbiaujanti su „Kaunas 2022“, „Britų taryba” ir kitomis organizacijomis. Vilniaus dailės akademijoje įgijo Fotografijos ir medijos meno magistro laipsnį.
Fotografijos: Gintarė Grigėnaitė / Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
