Matančios mašinos (antrasis iš serijos „Ar fotografija liko praeityje?“ įrašų)

2018 m. rugsėjo 24 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Trevor Paglen

Paskutiniajame savo tinklaraščio įraše aptariau keletą motyvų, dėl kurių tradicinė fotografijos teorija ir praktika atrodo nepajėgios judėti toliau. Šiuolaikinės revoliucijos fotografijos srityje – nuo plačiai išplitusio skaitmeninio fotografavimo iki šimtus milijardų fotografijų talpinančių saugyklų atsiradimo – kai kuriuos fotografus, teoretikus ir kritikus paskatino kelti klausimą, ar „fotografija“ (bent jau tokia, kaip ji buvo suvokiama iki šiol) „priėjo galą“. Šis klausimas, kaip pažymėjau, kilo ironišku metu – kaipgi fotografija gali „užsibaigti“ istoriškai kaip tik tuo metu, kai ji išplitusi labiau nei bet kada? To priežastis, tiesą sakant, gan akivaizdi – „fotografija“, tokia, kaip ją tradiciškai žinojo teorija ir praktika, pasikeitė – ji tapo kažkuo kitu, kažkuo, ką sunku suvokti tradiciniais analizės metodais. Man atrodo, jog tam, kad galėtume skintis kelią tolyn, būtina išplėsti apibrėžimą to, ką turime omenyje, kai kalbame apie „fotografiją“. Sekdamas Pauliu Virilio 1 siūlau paprastą apibrėžimą su toli siekiančiomis pasekmėmis: kalbėkime apie matančias mašinas.

„Matančios mašinos“ yra išplėstinis fotografijos apibrėžimas. Į jį galima sutalpinti begalę skirtingų būdų, kuriais technologijomis naudojasi ne tik pasaulį siekiantys „matyti“ žmonės, bet ir mašinos, matančios pasaulį kitoms mašinoms. Matančios mašinos – tai ir tokios gerai pažįstamos fotografijos priemonės ir kategorijos kaip fotoaparatai ir šviesai jautrios juostelės ir popierius, bet tikrai ne tik tai. Šis apibrėžimas apima viską nuo iPhone’ų iki oro uostų apsaugos naudojamos atgalinės sklaidos rentgeno įrangos, nuo žemoje orbitoje aplink Žemę skriejančių elektro-optinių žvalgybos palydovų iki QR kodų skaitytuvų prekybos centrų kasose, nuo veidus atpažįstančių apsaugos kamerų pasienio kirtimo postuose iki privačiose rankose esančių automatiškai registracijos numerius atpažįstančių sistemų tinklų, ir nuo plačius žemės plotus iš oro aprėpiančių karinių stebėjimo sistemų iki kamerų, sumontuotų ištisuose legionuose „Google Street View“ automobilių ir fiksuojančių viską, kas pasitaiko jų kelyje.

Be to, ši mano siūloma matančių mašinų samprata neapsiriboja vien vaizdo fiksavimo prietaisais ir sistemomis, kurias čia keletu bendrų štrichų suminėjau. Ji apima ir vaizdus (ar duomenis), kuriuos tokios sistemos kuria, skaitmeninius su tais vaizdais susijusius meta-duomenis, o taip pat ir papildomas sistemas, skirtas duomenų saugojimui, archyvavimui, paieškai ir interpretavimui (palaikomas tiek žmonių, tiek ir algoritmų). Galiausiai, ir tai labai svarbu, matančios mašinos – tai ne tik vaizdo fiksavimo, paieškos ir saugojimo sistemos, bet ir kiek abstraktesnės plotmės dalykai, tokie kaip matymo „stiliai“ ir „praktikos“, kurios tampa įmanomos vienos ar kitos vaizdo apdorojimo sistemos dėka (pvz. skirtumas tarp to, ką „nori“ daryti vaizdo kamera ir automatizuota registracijos numerių skaitymo sistema, ir kaip kiekviena jų mato pasaulį). 2 Labai svarbu tai, kad mano siūlomas fotografijos apibrėžimas apima vaizdo apdorojimo priemones („kameras“ plačiąja prasme), jų kuriamus duomenis (kurių viena iš galimų išraiškos formų yra „vaizdai“) ir matymo praktikas, su kuriomis jos susietos.

Kas nors gali paprieštarauti, kad toks bandymas iš naujo apibrėžti fotografiją yra per platus, kad matančių mašinų sfera apima tokias skirtingas technologijas ir praktikas, kad pati koncepcija yra beprasmė. Bet aš manau priešingai. Jei būtume kalbėję apie matančias mašinas vos prieš kelis dešimtmečius, mūsų pokalbio tema iš esmės būtų tiesiog tai, ką dabar laikome analogine ar juostine fotografija, su nedidelėmis variacijomis (įskaitant ir judantį vaizdą fiksuojančias kameras – technologijų, o gal ir kultūros plotmėje kone identiškas fotografijai). Jei matančios mašinos atrodo kaip neįtikėtinai platus fotografijos lauko apibrėžimas, tai tik paliudija istorinį mūsų laikmetį, kuriame vaizdų apdorojimą arba fotografiją sutinkame tiesiogine prasme visur. Kitaip tariant, matančių mašinų samprata leidžia mums pamatyti, kuo tapo tokia fotografija, kokia šiuo metu pasaulyje iš tiesų yra praktikuojama. Tai leidžia mums atpažinti neįtikėtinai platų vaizdų apdorojimo būdų ir jų vaidmens visuomenėje spektrą. Bet net ir tuomet viso to implikacijos išlieka gluminančios.

Pripažinus fotografijos kaip matančių mašinų sampratą tampa akivaizdu, kad nėra beveik jokių gairių, kurios padėtų susivokti šiame naujai atsiveriančiame fotografiniame peizaže. Svarbusis Susan Sontag veikalas mažai ką gali pasakyti apie infraraudonųjų spindulių vaizdo sistemą, montuojamą „Reaper“ dronuose; taikyti Roland’o Barthes’o idėjas milijardiniams Londono stebėjimo sistemų archyvams būtų visiškai absurdiška. Tradicinės fotografijos teorijos ir vizualiųjų studijų sąvokos – nuo Barthes’o „mitologijų“ iki Debord’o „reginio“ ir daugybės jų išvedinių – visai nepadeda.

Iš tiesų, manau, kad gilindamiesi į matančių mašinų sampratą sekančiuose įrašuose pamatysime, kad koncentruotis vien tik ties individualiu atvaizdu yra visiškai beprasmiška.

1 Žr. Paul Virilio, „Vision Machine“ (Bloomington: Indiana University Press, 1994) ir to paties autoriaus „War and Cinema: The Logistics of Perception“ (London: Verso, 1989).

2 Kai kurie skaitytojai visai teisingai pastebės sąsają tarp to, kaip naudoju žodį „mašina“, ir kaip ją vartojo Deleuze’as.

Visą Trevoro Pagleno tekstų ciklą skaitykite čia.

Iš anglų kalbos vertė Virginija Januškevičiūtė

Iliustracijoje: Trevor Paglen, They watch the moon, 2010

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *