Kiaulė ir algoritmas

2018 m. rugsėjo 24 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Kate Palmer Albers

 

Kiaulė čempionė: didingos kasdieniško gyvenimo akimirkos, sudarė Barbara P. Norfleet. Bostonas, „Godine“ leidykla, 1979 m.

Harry’io Annaso studija, Be pavadinimo (berniukas su kiaule, Lokhartas, TX), 1948. Harvardo universiteto meno muziejaus duomenų analizės tinklapis

1.

Fotografijos aprašas – jį sukurti gali būti ne taip paprasta. Tą akimirką, kai apsistoji ties vienu ar kitu aprašymu – kaip čia, pavyzdžiui, „berniukas su kiaule, Lokhartas, Teksasas“ – atsiranda ir daug kitų idėjų ir galimybių. Ar reikia kažką pasakyti ir apie juodu stebinčią minią? Ar tai, kad berniukas šypsosi? O kaip dėl medinių gardų gyvuliams, ar ant žemės išbarstyto šieno, ar kaubojiškų skrybėlių, ar, kalbant abstrakčiau, tokių frazių kaip „mažas miestelis“ ar „vasara“? Aprašas parenkamas atsižvelgiant į įsivaizduojamų žiūrovų lūkesčius – labai retai juos darome vien tik sau. Tad iš pat pagrindų tai bendravimo aktas, be to, toks, kuriuo vienu metu ir pripažįstama, ir ignoruojama, kad vaizdus sunku perteikti žodžiais, adekvačiai juos išversti. Nieko nenustebinsi sakydamas, kad žodžiai gali pakeisti vaizdo prasmę, bet dabartiniame istoriniame laike verta klausti: kas pasikeičia, jei aprašą ruošia ne žmogus, o kompiuteris?

2.

Pirmasis mano susitikimas su šia fotografija įvyko maždaug prieš 15 metų, kai pamačiau ją Barbaros P. Norfleet 1979 metais išleistos knygos „The Champion Pig: Great Moments in Everyday Life“ („Kiaulė čempionė: didingos kasdieniško gyvenimo akimirkos“) viršelyje. Norfleet buvo knygos, bet ne fotografijos autorė: ši buvo padaryta trisdešimčia metų anksčiau, 1948-ais, Lokharto miestelyje Teksase, Caldwello apygardoje netoli Ostino, profesionalaus vietinio fotografo Harry’io Annaso. Pirmasis fotografijos sukeltas įspūdis visai netiktų aprašui: mažas iki ausų išsišiepęs berniukas stovi šalia milžiniškos kiaulės ir žiūri tiesiai į mane, o jo džiaugsmo priežastį paaiškina knygos pavadinimas, „Kiaulė čempionė“. Apdovanojimą laimėjusi kiaulė, nubedusi knyslę žemėn, aiškiai abejinga savo pasiekimams, o už berniuko besibūriuojantys vyrai ir moterys kone visi lyg vienas irgi atrodo ne ką labiau susidomėję šiuo momentu nei pati kiaulė. Bet berniukas švieste šviečia triumfu. Iš pirmo žvilgsnio lengvai persiskaito visa scena: gyvulių gardai ir kai kuriuose iš jų uždarytos išsekusios kiaulės nečempionės, sutrintu džinsu apsirengę vyrai ir moterys kaubojiškomis skrybėlėmis, ant plikos žemės išmėtytas šienas, skirtas atkreipti kiaulių dėmesį, ir miesto aikštė – visa tai rodo, kad ši scena yra sykiu ir paprasta, ir nepaprasta, kad galbūt šiame miestelyje vyksta apygardos mugė ar jaunimo klubo varžybos. Bet nepaisant to, kad buvau visiškai pakerėta berniuko šypsenos, svarbiausias dalykas šioje fotografijoje man buvo jo kojos – apautos drobiniais aulinukais ir pasigręžę viena į kitą, jos visai nejučia, bet išraiškingai spinduliavo drovumu ir mielumu, kurio nesimatė paradiškame, pasididžiavimu švytinčiame jo veide.

Su šia knyga susidūriau gavusi nepilnos dienos darbą Foggo meno muziejuje Kembridže, Masačusetse, fotografijos skyriuje. Toji paprasta nepaprasta fotografija jos viršelyje priklausė kolekcijai, kurią pačią galima visai panašiai apibūdinti kaip aprėpiančią kasdienybę ir tai, kas neįprasta: muziejaus tuomet dar neseniai įsigyti daugiau nei 20 tūkstančių negatyvų ir atspaudų sudarė vadinamąją Amerikos profesionalios fotografijos kolekciją (APPC). Bevartant „Kiaulę čempionę“ (knygą) greitai tapo aišku, kas tai per kolekcija: ligoninėse fotografuoti vos gimę kūdikiai, mokyklinukų gimtadieniai, mažų miestelių paradai ir spektakliai, skautų žygiai, bar micvos, Helovino vakarėliai, mokyklų šokiai, kaubojų varžybos, sporto renginiai, gražuolių konkursai, vestuvės, šeimų portretai, barbekiu, pokyliai kiemuose, bažnyčios, naminiai gyvūnai, kalendorinės šventės ir, galiausiai, senatvė ir mirtis įvairiausiuose Valstijų miesteliuose, nuo trečiojo XX a. dešimtmečio iki šeštojo. Iš miesteliuose įsikūrusių fotostudijų fotografijas surinko Barbara Norfleet, menininkė, sociologė ir buvusi Carpenterio vizualių menų centro kuratorė, keliavusi automobiliu ieškodama archyvų, kuriuose būtų saugoma medžiaga iš XX amžiaus, ypač pokario laikotarpio. [1] Nei Annasas, fotografas, 1948-aisiais, nei Norfleet, kuratorė, 1979-aisiais, nepaliko man, kataloguotojai, jokio šios fotografijos aprašo.

3.

Tokio tipo vaizdai masina ir traukia, nes, viena vertus, jie, atrodo, papasakoja tiek daug, bet kartu ir taip tobulai pasiduoda mūsų pačių pasakojimų, istorijų ir troškimų projekcijoms. Toks nuotraukos gebėjimas priimti įvairiausius naratyvus man primena keleto menininkų ir rašytojų provokacijas. Pavyzdžiui, žavų kino teoretikės Anettės Kuhn esė „Ji visuomet liks tavo maža mergaite“, kuriame Kuhn kalba apie skirtingus vieno jos pačios vaikystės portreto aprašymus. [2] Kuhn nesutaria su savo motina dėl keleto su šia nuotrauka susijusių faktų, ko pasekoje kyla gan audringas šeimyninis ginčas tarp skirtingų kartų, išsirutuliojantis iš pažiūros objektyviuose nuotraukos aprašuose.

Annaso nuotrauka, kaip ir kitos toje knygoje, yra kaip tik tokia, kokios skatina atsirasti daugiau nei vieną pasakojimą ir net kelia nesutarimus tarp žiūrovų. Dar neseniai jos būtų dingę iš viešumos ir prapuolę vargiai pasiekiamų analoginių archyvų bedugnėje. Bet mano darbas muziejuje buvo ruošti šviežiai surinktas iki tol paskirų fotografijų grupes kolektyviniam jų (vaizdų) skaitmenizavimui ir archyvavimui (pačių objektų). Kitaip tariant, jų prieinamumas turėjo netrukus labai smarkiai pasikeisti. Jis jau buvo kitoks nei anksčiau – anksčiau tai buvo vizualūs objektai, pasakojantys bendruomenės istoriją tai pačiai bendruomenei Lokharte; vėliau jie tapo negatyvais, užkištais vietiniame archyve; ir buvo atrinkti Harvardo kuratorės ir fiziškai perkelti į Kembridžą, kur jie papildė kur kas didesnę vaizdų kolekciją su nauja (meno) auditorija.

Mano darbo dėka šių fotografijų gyvenime įvyko ir dar vienas pokytis: dėžėse saugomi objektai, anksčiau prieinami pagal pareikalavimą, tapo prieinami bet kokiu metu skaitmeniniu formatu, ir tam, kad juos pamatytum, nebereikėjo atvykti į archyvą. Tai, ką dariau su tūkstančiais vaizdų, kažkuria prasme buvo labai funkcionalu: aš į objektus žiūrėjau, perkėlinėjau juos į kitą archyvą, registravau jų būklę, fiksavau su jais susijusią informaciją ir užrašinėjau ją muziejaus duombazei. Žinojau, kad žodžiai, kuriuos panaudosiu aprašuose, didžia dalimi – greta fotografų pavardžių ir jų studijų lokacijų – ateityje bus pagrindinis kelias kitiems jų ieškoti. Niekas nebesiraus dėžėse, nebeperžiūrinės visų fotografijų iš eilės be aiškaus tikslo; toks žiūrėjimas, į kurį buvau panirusi, bus pakeistas paieška pagal pasirinktus raktažodžius, tokius kaip „gimtadienis“, „moteris“, „elnias“ ar „vaikas“. Tad šis vaizdas tapo „Be pavadinimo (berniukas su kiaule), Lokhartas, Teksasas“.

4.

Ko negalėjau tikėtis prieš dešimt metų (ar, tiksliau, ko nesitikėjau), tai kompiuterinės regos ir mašinų mokymosi srityje įvykusio proveržio. 2016-ieji istorikams galėtų tapti itin svarbia data, kai kompiuterinė regos technologija tapo plačiai prieinama, kaip ir informacija apie ją: „iPhone“ telefonai dabar automatiškai rūšiuoja, sužymi ir identifikuoja visa, ką fotografuojame, ir net kuria mūsų atostogų nuotraukų albumus ir videofilmus; „Facebook“ metų pabaigoje savo vartotojams sukompiliuoja „Geriausios 2016 metų akimirkos“ tipo videoklipus, ir karts nuo karto sugeneruoja kokių nors dviejų žmonių draugystei skirtus klipus iš to, ką jie šiame socialiniame tinkle buvo publikavę.

Peržiūrinėdama šiuos algoritmų tvarkomus savo pačios atvaizdus žinau, kad tokiu būdu kuriama tam tikra tapatybė – nebūtinai tokia, kokią būčiau pasirinkusi pati. Žinau, kad algoritmai užprogramuoti atpažinti tam tikrus vizualius požymius ir rodyti mums musų pačių atvaizdus, ir kad taip kuriama tapatybė yra grįsta spėjimu, kaip tie atvaizdai bus naudojami. Ir nors visa tai mane kiek erzina, automatiškai sugeneruotas atostogų albumas yra – savo vietoje, žinoma – palyginus nekenksmingas dalykas, vertas dėmesio pirmiausia dėl to, kad jo dėka paprastas vartotojas gali aiškiai pamatyti, kaip veikia kompiuterių rega ir mašinų mokymasis, ir jais naudotis. Bet, žinoma, šie vaizdai egzistuoja tik uždaruose kontekstuose, o potencialios sparčiai besivystančio dirbtinio intelekto lauko pasekmės yra neaprėpiamos, ir, iš esmės, eliminuojančios žmogiškumą. [3] Būtent šiame ką tik automatizuotame ir vis tik didžia dalimi nepažįstamame ir teisiškai nereguliuojamame algoritminės paieškos fronte toks radikalus regos schemų plėtimasis iš esmės keičia tai, kaip naudojami ir analizuojami vaizdai.

Nepaisant to, aprašų duomenys net ir uždarame (gal apgaulingai?) atskiros kolekcijos kontekste vis dar lieka įdomūs. Kai sužinojau, kad Harvardo meno muziejus naudoja 20000 mano parengtų aprašų eksperimentuose su įvairiomis programinėmis vaizdo atpažinimo platformomis, kad šios galėtų atpažinti objektus jo kolekcijoje, labai apsidžiaugiau ir pasijutau suintriguota. Gal ir keista, bet man tai buvo lyg pripažinimas – buvo malonu galvoti apie tai, kad studijų metų darbas kuriant „objektyvius“ aprašus tūkstančiams mano peržiūrėtų nuotraukų kažkada gali būti lyginamas su mašinos akimi. Ar kompiuteris kurs reikšmes – aprašus – taip pat, kaip tai dariau aš?

Muziejaus bandymai sugeneravo keturių skirtingų paslaugų platformų rezultatus: „Clarifai“, „Microsoft Cognitive Services“, „Google Vision“ ir „Imagga“, ir papildomai atliko „emocijos atpažinimą“ nuotraukose rastuose veiduose – automatizuotą procesą, kuris „skaito“ regimus žmonių emocijų ženklus suskirstydamas juos pagal panašumą į tokius jausmus kaip džiaugsmas, laimė, pyktis ar sielvartas. Didžioji dalis rezultatų buvo raktažodžiai ir žymės: paieškos įrankiai vėlesniam nufotografuotų objektų atpažinimui. Sukombinavus rezultatus iš visų keturių platformų fotografijai „Be pavadinimo (berniukas su kiaule)“ buvo priskirtos 76 žymės ir kategorijos, kurios siekė nuo teisingų (žmonės, žinduolis, gyvuliai, grupė, lauke, gyvūnas, žemdirbystė, jaunas, monochromas, juoda, balta, paršas, kiaulė, gardas, žolė) iki neaiškių ir keistų (gyvūnų sportas, kanopinis, senojo pasaulio buivolas, galvijas, atrajojantis, į gyvulį panašus žinduolis) ir visiškai klaidingų (jūros paplūdimiai, karvė, jautis).

Kompiuteriai buvo išmokyti matyti taip, kaip žmonės, tad aiškindamiesi reikšmę jie teikė pirmenybę žodžiams ir veidų išraiškoms: programos atkreipė dėmesį į užrašą ant berniuko marškinėlių („Lockhart“) ir įsižiūrėjo į jo veido išraišką, identifikuodamos, kad „labai panašu“, kad jis jaučia džiaugsmą, ir „labai nepanašu“, kad jaučia pyktį, sielvartą ar nuostabą (kaip nepanašu ir kad jis dėvi skrybėlę ar kad nuotraukoje jis gavosi neryškus). Programos aptiko daugiau ar mažiau tas pačias kiekybines detales, apie kurias buvau svarsčiusi ir aš, išskyrus tuos drobinius aulinukus. Bet, be abejo, jokia paieškos sistema negalėtų aptikti „juokingai sudėtų kojų“ ar „nedrąsių batukų“. O ir aš pati nebūčiau pagalvojusi kažką panašaus įtraukti, nes siekiau būti objektyvi. [4]

5.

Nors man įdomu galvoti, kad kompiuteriai, panašiai kaip aš, aulinukus pastebėjo, bet nusprendė, kad jie netinka raktažodžių rinkiniui, pabaigai svarbiau bus paminėti daugiažodžių aprašų triadą, kurią siūlo „Microsoft Cognitive Systems“. Šios trumpos frazės, sudėtingesnės ir labiau sofistikuotos nei aprašai iš paskirų žodžių, šiuo metu yra kompiuterinių vaizdo atpažinimo programų galimybių viršūnė: paskirus žodžius, tokius kaip „karvė“, „minia“ ir „stovi“ ši programa sujungia į sakinį „karvė stovi priešais minią“ (tai, kad suklysta atpažįstant gyvulį, nėra labai svarbu; galime suprasti kompiuterį, nes juk tai ne bet kokia kiaulė, o „kiaulė čempionė“, tad žinome, kad ji neatitinka įprastų lūkesčių).

Tačiau nors kompiuteriai (vis dar) neatpažįsta kultūrinių papročių ar neapčiuopiamo (ne taip konkrečiai matomo) pergalės mugėje jausmo, jie jau įgudo atpažinti veidus taip gerai, kad su pasitikėjimu priskiria jiems vardus, šiuo atveju – Kathleen „Kick“ Kennedy. Dauguma fotografiją pamačiusių žmonių greit supras, kad identifikuojant šį miestelio berniūkštį kaip vieną iš Kenedžių dinastijos moterų įvyko klaida. Bet, lygiai kaip ir kiaulės/karvės atveju, įdomiausias dalykas čia nėra identifikavimo klaida. Įdomiau tai, iš kur ši klaida atsirado: ko gero, internete gausu nuotraukų, kurios pažymėtos žyme „Kathleen „Kick“ Kennedy“ ir kurios jau buvo išanalizuotos mechaniškai matuojant kaktos aukštį, atstumą tarp vyzdžių ar nuo nosies iki viršutinės lūpos – naudojant sistemą, gerai pažįstamą iš komplikuotos fiziognomijos ir biometrikos istorijos (ir dabarties).

Šansų, kad šis berniukas – dabar jau senas vyras, jei išvis dar gyvas – bus palaikytas gerai žinoma asmenybe, nėra daug, lygiai kaip ir nėra labai svarbu, kurią tiksliai nuotrauką iš mano atostogų „Facebook“ algoritmas panaudos mano automatiniam albume. Bet panaši asociatyvi vizualinė dinamika veikia vis dažniau ir ypač tokiose situacijose, kur kompiuterinio atpažinimo rezultatai lemia kur kas daugiau: rūšiuojant daugybę stebėjimo, policijos, apsaugos ir karinių sistemų kamerų duomenų – vardinant jau vien tik tas sritis, kurios pirmiausia ateina į galvą. Tad platesnėje perspektyvoje kalbame apie tai, kaip ir kokiomis priemonėmis kas nors atpažįstama, kitaip tariant, kaip kuriama reikšmė.

6.

Vaizdus suprantame ne tik per jų siūlomą vizualų turinį, bet ir per kitus vaizdus, su kuriais jie asocijuojami ir su kuriais drauge būna. Nuotraukos „Be pavadinimo (berniukas su kiaule)“ atveju tokios asocijacijos jau kelis kartus keitėsi – pradedant nuotraukos asocijavimu su konkrečiu asmeniu ir jo šeima ar veikla; vėliau – su miestu (Lokhartu) ir fotografu (Annasu); dar vėliau – su tam tikro tipo fotografija, tai yra amžiaus vidurio specifinio tipo Jungtinių Valstijų fotografų darbais (žiūrint Norfleet akimis). Sulig kiekvienu iš šių pasikeitimų kinta ir reikšmės schema. Asocijavimo ribos plėtėsi ir anksčiau, bet kompiuterinės vaizdo apdorojimo programos asociacijų ieško jau visai kitaip, tiek kiekybine, tiek kokybine prasme.

Tačiau šiam vaizdui keliaujant po kurio laiko jam prireikė – dėl kitų priežasčių – sutrumpinto aprašo. Impulsas apskritai daryti bet kokį aprašą liudija impulsą bendrauti, bet kartu ir paprastumo siekį, norą apibrėžti fiksuotas, aiškias ir būsimoms paieškoms naudingas reikšmes. Apraše neišvengiamai prapuola niuansai, kaip prapuolė ir mano pačios impulsai mėgautis žmonių keistenybėmis ir nostalgija, neatskiriama nuo mažų vaikystės pergalių mažuose miesteliuose. Galiausiai tiek kompiuteris, tiek aš savo užduotį supratome gan panašiai, kaip biurokratiško, redukuoto matymo produkciją.

Tačiau nėra priežasčių manyti, kad kompiuterio rega – išlavinta žmonių, bet skirta didžia dalimi kitiems kompiuteriams – netaps labiau niuansuota. Tie niuansai bus algoritmus sukūrusių žmonių atspindžiai. Nežymūs skirtumai percepcijoje, formuojantys mūsų pasaulėžiūrą, atskleidžia ne ką kitą kaip subjektyvius išankstinius mūsų nusistatymus. Kas, nekalbant apie aprašą, man atrodo verta dėmesio, ar savaime aišku? Šių sudėtingesnių žiūrėjimo struktūrų tyrinėjimas, be abejo, atskleidžia subtilias – ir ne tokias subtilias – pirmenybių sistemas ir hierarchiją, kuri nesąmoningai egzistuoja mūsų subjektyviose pasaulėžiūrose. Fotografijos istorijoje gausu atvejų, kai išankstiniai žmonių nusistatymai prasismelkė į iš pažiūros neutralią technologiją, tarsi neturinčią jokių programinių nuostatų. Vienas gerai žinomas pavyzdys iš nesenų laikų – tai, kad spalvotos fotojuostos gamyboje jos jautrumas buvo optimizuojamas šviesios, o ne tamsesnės odos fotografavimui; kad pati „neutraliausia“ vizuali įrašymo sistema (kamera + juosta) iš tiesų buvo sukurta su aiškia pirmenybe šviesiai odos spalvai. Štai čia vyksta itin svarbūs sprendimai. Programuotojai, dirbantys kompiuterinės regos srityje, turi nepaprastą galimybę į programinį kodą įtraukti niuansus, kurie pakoreguotų praeities nuostatas. Ar jie šia galimybe pasinaudos, kol kas nežinome.

Išnašos

  1. Žr. Barbaros Norfleet paraišką jos projekto finansavimui Nacionalinio humanitarinių mokslų fondo lėšomis, „Assemble, Protect, and Use Photographs made by Professional Photographers as a Unique and Valuable Record of American Life“, 1975.
  2. Annette Kuhn, „She’ll Always Be Your Little Girl“, in Family Secrets: Acts of Memory and Imagination (London: Verso, 2002).
  3. Žr. du naujus esė-pjūvius šia tema: Trevor Paglen, „Invisible Images (Your Pictures Are Looking at You)“, in The New Inquiry, December 8, 2016 ir Hito Steyrl, Kate Crawford, „Data Streams“, in The New Inquiry, January 23, 2017.
  4. Čia referuoju į Rolando Barthes’o „studium“ ir „punctum“ – dviejų skirtingų fotografijos matymo būdų – priešpriešą: pirmasis nurodo į bendrą, neišskirtinį žiūrovo domėjimąsi scena, o antrasis – į fotografines detales ar vaizdo savybes, kurios žiūrovui gali „įdurti“ ir jį „sužeisti“, taip sukuriant individualią, smarkiai įkrautą žiūrėjimo erdvę. Roland Barthes, Camera Lucida: Reflections on Photography. (New York: Hill and Wang, 1981), originaliai išleista Paryžiuje pavadinimu La chambre claire: Note sur la photographie (1980).

Iš anglų kalbos vertė Virginija Januškevičiūtė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *