Kiekvienas meno kūrinys, nepaisant jo (ne)pripažinimo visuomenėje ar tarp profesionalų, yra prasmingas ir turtingas istorijomis ir kontekstais – kaip ir bet koks kitas kasdienybėje mūsų sutinkamas objektas. Tačiau kai kurie meno kūriniai pasižymi tuo, kad jų kūrėjai gana sąmoningai suvokia ar suvaldo tuos kontekstus, tuo tarpu nemaža dalis kitų kūrinių gimsta kiek nevalingai, kaip gyvūnėliai, atėję į šį pasaulį tam tikromis gamtos nulemtomis aplinkybėmis. Norint patirti tokių kūrinių intelektualinį krūvį didelė atsakomybė tenka žiūrovui, kuriam tenka pačiam apmąstyti istorinį kontekstą ir įžvelgti tai, ką praleido pro akis kūrinio kūrėjas ar jo užsakovas.
Kūriniai viešose erdvėse – ypač jautrūs lakmuso popierėliai juos supančiam kontekstui. Juos užsakant ir kuriant dažnai vyksta ypač didelė konkurencija, susiduria įvairios interesų grupės, galiausiai, būdami viešoje erdvėje ir pamatomi daug didesnio kiekio akių, nei tupintieji galerijose ir muziejuose, jie laiko bėgy apkimba įvairiausiomis interpretacijomis, istorijomis, pastebėjimais – net jei jos egzistuoja tik tarpusavio pokalbiuose, o ne žiniasklaidoje ar knygose.
Geras pavyzdys, kokį svorį turi suvokimas, galėtų būti Vilniuje stovėję paminklai sovietiniams veikėjams – V. I. Leninui, V. Mickevičiui-Kapsukui, I. Černiachovskiui ir kitiems. Enciklopedinėse paminklų biografijose svarbiausios yra dvi datos: pastatymo ir pašalinimo. Tačiau, žvelgiant atidžiau, esminiai pokyčiai vyksta paminklams ramiai stovint vietoje. Paminklai dažnam nebereiškia nieko panašaus, ko siekė paminklo kūrėjai ir užsakovai, dar likus daug laiko iki jų pašalinimo. Vietoje to, kad keltų susižavėjimą ir pagarbą, jie dažnai kelia pyktį, panieką ar abejingumą. Su tokia prielaida gana ilgai išliko Žaliojo tilto skulptūros. Nepriklausomybės metais jos jau visiškai oficialiai nebereiškė to, ką turėjo reikšti pagal sovietinės nomenklatūros sumanymą – iš šlovinimo objektų jos tapo viso labo nevykusio politinio projekto liudijimu.
Žvelgiant į atkurtos Nepriklausomybės metais atsiradusius kūrinius Vilniaus viešosiose erdvėse, sunku užsimerkti prieš faktą, kad, kaip ir sovietmečiu, dauguma centrinėse miesto erdvėse įkurdintų kūrinių yra tie, kuriuose intelektualinis nuotykis yra užkoduotas ne kūrėjo ar užsakovo intencijoje, bet jų gimimą sąlygojusio socialinio konteksto analizėje. Nerandant intrigos tiesiogiai deklaruojamuose teiginiuose, platesnio konteksto aprėpimas vis dėlto atveria pakankamai įdomias atodangas.
Pirmasis Nepriklausomybės metais pastatytas ir iki šiol centriniu išliekantis paminklas Kunigaikščiui Gediminui, nors nieko esmingesnio nepasakantis nei apie Gediminą, nei apie Vilniaus įkūrimą, gerai reprezentuoja svarbaus ir sudėtingo Lietuvos istorijos periodo – devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūros – nuotaikas. Tai – paminklas pirmajam ir, deja, prisvilusiam bandymui demokratizuoti Vilniaus viešųjų erdvių kūrimo procesus. 1988 m. įvykęs paminklo Vilniaus įkūrimui konkursas savo atvira ir beveik demokratiška eiga turėjo būti beprecedentis. 43 konkursiniai projektai buvo eksponuoti viešai, juos vertino 27 komisijos nariai, o 6500 žiūrovų savo nuomonę išreiškė anketose. Rezultatas buvo stulbinantis – 7 komisijos išrinkti kūriniai nesutapo nei su vienu kūriniu žiūrovų reitinguotame septintuke ir, nors žiūrovų balsas pagal nustatytas taisykles neturėjo galios, pasiremiant šiuo nesusipratimu konkurso rezultatai buvo anuliuoti. Surengus antrąjį, jau nebe tokį demokratišką konkursą, nebeliko nei 43 dalyvių, nei 6500 žiūrovų, nei 27 vertintojų, tačiau atsirado naujas „amerikietiškas“ projektas, kuris buvo „prastumtas“ intensyviai sklaidant net paties autoriaus – Vytauto Kašubos – abejones dėl dalyvavimo [1]. Demokratija per vieną dieną neatsiranda, byloja 1996 m. pastatytas paminklas – kartais tiesiog paprasčiau šviesų komunizmo rytojų pakeisti amerikietiška svajone.
Septyneriais metais vėliau pastatytas paminklas Karaliui Mindaugui – jau įsibėgėjusios Nepriklausomybės laikotarpio liudininkas, kalbantis apie tai, kaip iš lėto atkurtoje valstybėje kinta istorijos suvokimas. Nors nuo Perestroikos ir Sąjūdžio laikų buvo dėta nemažai profesionalių pastangų įsigilinti į sovietmečiu blokuotą Lietuvos istoriją, paminklas liudija, kad jautrus gilinimasis į istoriją buvo aktualus tikrai ne visiems ir, matyt, ne visuomenės grupei, priimančiai sprendimus dėl viešosios erdvės. Kai įsigilinimas į praeitį reikalauja pernelyg daug pastangų, galima „atsiminti“ simboliškai – maždaug kaip studijų baigimo pažymėjimas simboliškai yra svarbus, net jei jis ir nereiškia jokių žinių, nes baigiamąjį darbą parašė kažkas kitas, o ketveri buvo įdomūs visai dėl kitų, ne su studijų turiniu susijusių priežasčių. Sukonkretinant mintį – dabartinio paminklo Karaliui Mindaugui prototipas (autorius Regimantas Midvikis) buvo sukurtas kaip konkursinis projektas Kunigaikščio Gedimino paminklui. Nelaimėjęs šio konkurso, menkai pakeistas projektas „praėjo“ kaip paminklas Karaliui Mindaugui. Nesunku iškelti prielaidą, kad vertinimo komisija esminį skirtumą tarp Karaliaus Mindaugo ir Didžiojo kunigaikščio Gedimino turbūt įžvelgė jų varduose. Tačiau, gerbiant vilnietiškas legendų kūrimo tradicijas, galima daryti ir kitą prielaidą. Galbūt nemari Gedimino dvasia, įsižeidusi, kad kūrėjai neatkreipė dėmesio į savybes, kuriomis jis labiausiai garsėjo būdamas gyvas – t. y. strateginį diplomatinį mąstymą – nusprendė savarankiškai pademonstruoti savo diplomatines galias ir, pasinaudojusi skulptorių rietenomis, laimėjo prieš ryžtingą, bet mažiau šiuolaikinės biurokratijos vingrybes išmanantį Mindaugą rezultatu 2-0 .
Regimantas Midvikis, Adomas Skiezgelas, Ričardas Krištopavičius. Konkursinis didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo projektas, 1992
Karaliaus Mindaugo paminklas. Autorius Regimantas Midvikis. Nuotrauka Gintaro Vitulskio
Žengiant tolyn Lietuvos istorijos keliu, Lietuvos vardo tūkstantmetį ir sykiu pirmąjį Lietuvos penkmetį Europos Sąjungoje žymi paminklas Vincui Kudirkai, kuris taip pat galėtų būti pavadintas paminklu bandymui išgirsti „liaudies balsą“. Šio paminklo atsiradimą inicijavo Lietuvos gydytojai, norėdami pabrėžti savo luomo atstovo daktaro Vinco Kudirkos nuopelnus. Jau vėlesnių, paminklo kaimynystėje vykusių streikų kontekste galime spėti – galbūt tai buvo gydytojų balsas, prašantis įvertinti jų indėlį į Nepriklausomos Lietuvos gyvybės palaikymą? Nesunku įžvelgti, kad įtikinti valstybę investuoti į vieną mirusį daktarą turėjo būti paprasčiau, nei priversti finansine injekcija įvertinti daugybę gyvų medikų.
Gydytojų mitingas prie paminklo daktarui Vincui Kudirkai, 2018. Šaltinis: http://lsveikata.lt
Paminklo statymo istorijoje buvo ir dar viena įsiklausymo prašiusi visuomenės grupė. Kaip ir Gedimino bei Mindaugo atveju, ne vienas meno profesionalas išreiškė abejones, ar realistinė daktaro Vinco Kudirkos figūrėlė išties atspindi aktualias XXI a. meno idėjas. Buvo atkreiptas dėmesys ir į konkurso sąlygas, kuriose buvo įrašytas reikalavimas paminkle suformuoti atpažįstamus Vinco Kudirkos veido bruožus. Profesionalų pastabos buvo išgirstos savotiškai – figūrėlė išliko, tačiau skulptūrinė kompozicija pasipildė lazerių ir vandens šou, kuri, organizatorių manymu, taip sušiuolaikino paminklą, kad jis tapo vertas šiuolaikiškiausio paminklo Rytų Europoje vardo [2]. Paminklas siūlo idėją – kaip ir demokratijai, klausai lavinti reikia laiko.
Sekant istorijos vingiais, galima daryti prielaidą, kad meno profesionalų balso apie šiuolaikiškų sprendimų poreikį buvo klausomasi ir toliau. Savotiškas „šiuolaikiškas“ projektas atsirado 2013 m. – devintaisiais Lietuvos buvimo ES metais, kai šaliai atėjo laikas prisiimti atsakomybę pirmininkauti šiai struktūrai. Artėjant pirmininkavimo laikotarpiui išryškėjo jau keletą metų nesprendžiama problema: neveikiantis Gedimino Karaliaus ir Algimanto Nasvyčio suprojektuotas fontanas, stovintis prie Seimo rūmų. Seimą pirmininkavimo proga turėjo aplankyti ES struktūrų atstovai ir, jei LR Seimo ir Vilniaus gyventojų akyse fontanas dar galėjo neveikti, tai parodyti jį neveikiantį kolegoms iš ES jau buvo neatleistina. Kadangi pritrūko lėšų restauracijai, fontanas buvo išmontuotas ir rekonstruotas į naują darinį, vandeniui skirtą dalį paverčiant gėlynu, o patį fontaną – savotišku meno kūriniu, kuris iš pirmo žvilgsnio labiau priminė šiuolaikinį konceptualų meną nei klasikinius bronzinius ar granitinius monumentus. Kūrinio sukūrimo pareigybes Vilniaus miesto savivaldybė pavedė reklamos agentūros „Video reklamos studija“ darbuotojui [3], o įgyvendinimas iš tiesų neleido abejoti lėšų stygiumi. Piramidė buvo uždengta baltomis plokštėmis, ant jų atspaudžiant keletą nespalvotų žemėlapių, bylojančių apie Lietuvą ir jos santykį su Europa. Nors ir siekta pavaizduoti Lietuvos istorijos raidą Europos kontekste, teisę į istoriją gavo tik Lietuva – visi ant piramidės šonų pavaizduoti Europos žemėlapiai buvo šiuolaikiniai, o istorinę raidą reprezentavo ant Europos žemėlapių „užmesti“ keturių skirtingų laikotarpių LDK ir Lietuvos Respublikos žemėlapiai. Projektas, reikia manyti, atspindėjo tuometinę Lietuvos (tiksliau – dalies jos) savivoką: šalis, kuri taip bijo, kad jos istorija yra niekam nežinoma, kad iš tos panikos pamiršta pasidomėti, kas yra ta Europa, į kurią ji veržiasi, kokia jos istorija ir koks šios istorijos santykis su pačios Lietuvos istorija. Panika ir užmarštis buvo tokia stipri, kad netgi suformuotas masyvus monumentas, turintis pasitikti „koleges“ ES nares ir paliudyti kiek jos bei jų istorija yra esmingai neįdomios lietuviams, susitelkusiems tik į isterišką savo egzistencijos įrodinėjimą [4].
Laikui bėgant su piramidės projektu prasidėjusi tendencija orientuotis į šiuolaikinio meno formas tęsėsi ir tęsiasi iki šiol, apimant ir įvairius trumpalaikius, kelių valandų ar kelių mėnesių trukmės projektus. 2018 m., švenčiant rudens lygiadienį, Vilniuje buvo surengtas gana mįslingas performansas. Ankstesniais metais Neries upe lygiadienio metu plaukdavo degančios pagoniškų tradicijų inspiruotos skulptūros, simboliškai sujungdavusios ugnies ir vandens stichijas. 2018 m. lygiadienio renginys taip pat prasidėjo prie upės. Iš pirmo žvilgsnio, savo mokyklinės šventės pavidalu ir schematiškumu performansas priminė aptartą piramidę su žemėlapiais: iš liepsnų buvo suformuotas skaičius 100 (Lietuvos šimtmetis), kitoje tikros Gedimino pilies pusėje buvo pastatytas spalvotas Gedimino pilies bokšto „muliažas“, o dekoracijų fone perskaityta Vilniaus įkūrimo legenda. Tačiau veiksmas pasisuko netikėta vaga – perskaičius legendą, simbolinė Gedimino pilis buvo… padegta. Kurį laiką padegusi, skulptūra plokščiai tėškėsi ant šaligatvio (turbūt vėl pritrūkus lėšų buvo pagaminta tik pusė bokšto), pusė lūžo per pusę, viena pusės pusė šlumštelėjo į upę. Dvi stichijos susijungė.
Tam, kad suvoktume šį paslaptingą savos pilies sudeginimo performansą, kaip ir kitų kūrinių atveju, turime žinoti laikmečio kontekstą. Pastaraisiais metais Vilniaus miesto savivaldybės (performansą organizavusios institucijos) iniciatyva ar jos pritarimu buvo nugriauta ar suniokota nemažai Vilniaus architektūrinio paveldo: išmontuotas jau minėtas G. Karaliaus ir A. Nasvyčio projektuotas fontanas; nuo žemės paviršiaus nušluota unikali V. Cholino suprojektuota darželio „Čiauškutis“ žaidimų aikštelė – vienas originaliausių Karoliniškių akcentų; nugriautas postmodernistinis K. Pempės ir G. Ramunio suprojektuotas Kelių policijos pastatas; pažeidžiant įstatymą įstiklintas tarpukariu J. Soltano ir S. Muszinskio suprojektuoto pastato fasadas; pradėtas Reformatų skvero atnaujinimo projektas, kurio pagrindinė idėja, cituojant jos autorius, buvo sugriauti iki tol buvusią G. Baravyko, K. Pempės ir G. Ramunio architektūrą, atkuriant lygų žemės paviršių[5]. Šiame kontekste savo pačių pilies padegimas nebeatrodo kaip nesusipratimas, labiau – kaip nevalingai pratrūkusi renginį prodiusavusios institucijos rauda, liudijanti savidestrukcijos procesus, kurių, kaip galima spręsti iš performanso eigos, nebesugeba suvaldyti nė pati juos koordinuojanti struktūra.
Rudens lygiadienio šventės metu padegtas simbolinis Gedimino bokštas (autorius Vytautas Musteikis), 2018. Nuotrauka Ingos Kantaravičiūtės
Vilniaus miesto savivaldybės logotipas
Naujausias Vilniaus miesto centrinėse erdvėse atsiradęs kūrinys – tai balandžio pradžioje ant Žaliojo tilto iškilusios laikinosios skulptūros (Sauliaus Paukščio „Megarealybės aktyvatorius“). Šis kūrinys gimė ypatingai turtingame kontekste. Dar visai neseniai ant tilto stovėjo aštuonios skulptūros, tarpusavy tokios panašios, galėtum pamanyti, kad jas sukūrė vienas žmogus. Oficialioji istorija teigia, kad jų autoriai buvo septyni skirtingi skulptoriai, tačiau tai – tik dalis tiesos. Šeštojo dešimtmečio pradžioje meno kūrimo logika veikė gana specifiškai – nors nominaliai autoriai buvo menininkai, faktiškai tikrasis kūrinių viešose erdvėse autorius būdavo užsakovas (šiuo konkrečiu atveju – Vilniaus miesto valdantieji, savo ruožtu besivadovaujantys kitų valdančiųjų Maskvoje nurodymais). 2016 m. nuimant stalinistines skulptūras, nemaža dalis kultūros veikėjų jaudinosi, kad dings priminimas laikų, kai menininkai tebuvo amatininkai, o realias kūrėjo teises pasilaikė valstybiniai užsakovai. Tačiau, kaip parodė netolimi įvykiai, naujas priminimas atsirado visai netrukus. 2018 m. buvo surengtas konkursas naujiems kūriniams ant Žaliojo tilto, kurio atrankos komisiją sudarė… septyni skirtingas partijas atstovaujantys politikai, iš kurių tik vienas buvo profesionaliosios kultūros – šiuolaikinio šokio – atstovas. Kiti neturėjo nieko bendro su menu. Šie politikai išrinko iškalbingą kūrinį, žadantį nei kiek ne mažiau nei anksčiau čia stovėjusios šviesų komunizmo rytojų numačiusios skulptūros. „DRĄSA, RYŽTAS, SĄŽINĖ, TEISYBĖ“ – tokius tikslus šiandien Vilniaus gyventojams skelbia vėtrungės ant keturių tilto kampų. Šie lozungai suponuoja dar vieną sąsają su senosiomis Žaliojo tilto skulptūromis. Pastarųjų pastatymo laikotarpiu vyravo tradicija skelbti be galo šviesius idealus tuo pat metu, kai juos pasiūliusi valstybė užsiiminėjo ne itin švariais, dažnai net žudikiškais darbeliais. Čia, tiesa, matome vieną ryškų skirtumą tarp minimo laikotarpio ir šiandienos – kol kas negirdėti, kad šiuolaikinių Lietuvos valdžios struktūrų užsakymu būtų žudomi žmonės. O ar šiandieninė Vilniaus miesto savivaldybė, prodiusavusi naująsias Žaliojo tilto puošmenas, yra skaidri, nekorumpuota institucija, paremta daugiausiai drąsos, ryžto, sąžinės ir teisybės principais? Tai palieku teisę spręsti skaitytojui.
Mąstant apie anksčiau minėtą žemėlapių piramidę, pilies padegimo performansą ir naująjį ant Žaliojo tilto atsiradusį kūrinį, neapleidžia dar viena mintis. Atrodo, kad šie trys kūriniai, nepaisant skirtingų nominalių autorių, yra be galo panašūs tarpusavy: savo simplicistine forma, įgyvendinimo kaštų kuklumu, atvirai deklaruojamu paprastučiu turiniu ir netikėtomis užslėptomis „pasąmoninėmis“ prasmėmis. Visa tai neišvengiamai vėl primena senąsias Žaliojo tilto skulptūras, kurių vieningą turinį ir formą lėmė ne tiek menininkas, kiek užsakovas.
Piramidė prie LR Seimo. Idėjos autorius – reklamos agentūros „Video reklamos studija“ dizaineris Jurgis Gerulaitis, užsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, 2013. Ⓒ Tomo Vinicko / Delfi nuotrauka
Gedimino bokštą vaizduojanti skulptūra, sukurta rudens lygiadienio šventei. Autorius Vytautas Musteikis, užsakovas Vilniaus miesto savivaldybė. 2018. Vaizdas iškirptas iš Vidmanto Balkūno / 15 min. nuotraukos
„Gerumo megarealybės aktyvatorius“. Autorius Saulius Paukštys, užsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, 2019
Baigiant straipsnį svarbu pabrėžti, kad nusakytos tendencijos toli gražu neapibūdina visų Nepriklausomybės metais Vilniaus viešosiose erdvėse atsiradusių kūrinių. Šiuo laikotarpiu Vilniuje atsirado ne vienas kūrinys, kuris yra įdomus autoriaus sumanyta idėja, o ne vien kaip istorinį kontekstą ar pasąmoninius kolektyvinius procesus liudijantis objektas. Tačiau, kaip ir sovietmečiu, kai nemažai įdomesnių skulptūrų atsirado vadinamuosiuose miegamuosiuose rajonuose, taip ir atgautos Nepriklausomybės metais didžioji dalis gilesnių kūrinių atsiranda periferinėse erdvėse. Tai leidžia daryti prielaidą, kad meno viešosiose erdvėse įkurdinimo mechanizmai, nepaisant politinių lūžių, per trisdešimt metų gana sėkmingai išlaikė savo tęstinumą. Sunku pasakyti, kaip procesai vystysis toliau. Yra vilčių, kad, atsirandant kiek novatoriškesniems projektams, tokiems kaip nuo 2017 m. vykstantis atviras konkursas kūriniams Vilniaus viešose erdvėse, pokyčiai yra įmanomi. Ir vis dėlto, kol kas tai – tik užuomazgos, kurių tolimesnis likimas yra gana sunkiai nuspėjamas.
[1] Pasak D. Citvarienės, Vytautas Kašuba, nors ir išrinktas į antrąjį turą, atsisakė jame dalyvauti, tačiau vėliau buvo įtikintas grįžti. (Citvarienė D., „Ideologiniai viešojo diskurso konstruktai ir atminties politika posovietinėje Lietuvoje“, Darbai ir dienos, 2008, p. 165–195.)
[2] „Lietuvos himno kūrėjo Vinco Kudirkos paminklas prieš 8 metus buvo pristatomas kaip moderniausias Europoje. Šiuolaikiška apšvietimo įranga su skulptūra kainavo milijoną eurų”. Dalia Gudavčiūtė „Už milijoną Vilniui kūrė puošmeną, o rezultatas – tik juodulys naktį“, lrytas.lt, 2017 04 26.
[3] Idėjos autorius – reklamos agentūros „Video reklamos studija“ darbuotojas Viktoras Gerulaitis, teigiama Eglės Samoškaitės straipsnyje „Seimo fontanas: žemėlapis su „užgrobta“ Baltarusija ir gėlės tokios, kad nevogtų“, delfi.lt, 2013 07 01, https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/seimo-fontanas-zemelapis-su-uzgrobta-baltarusija-ir-geles-tokios-kad-nevogtu.d?id=61749681.
[4] Šiuo metu, praėjus šešeriems metams, pietinėje pusėje esantis Europos žemėlapis jau visiškai išblukęs ir XIII a. LDK plūduriuoja tuščioje baltoje erdvėje. Taip dėl „lėšų trūkumo“ ir prastos įgyvendinimo kokybės Europos dalyvavimo svarba dar labiau sumenko.
[5] „Pagrindinė projekto idėja – naikinti betono konstrukciją ir „apkasų sistemą“, atkuriant buvusio [lygaus] reljefo paviršių“, kaip teigia projekto autoriai aiškinamajame rašte (http://www.reformatuskveras.lt/wp-content/uploads/Visas%20projektas.pdf). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viešai deklaruojamas Reformatų sodo „atkūrimas“ tėra fikcija. Visoje teritorijoje ketinama pažymėti du objektus, kurie yra išlikę šiandieną tebesančių gyvų žmonių atmintyje – XVII a. Reformatų kapines ir Šreterių koplyčią. Tačiau nei vienas iš šių objektų nebus atkurtas, nors Šreterių koplyčios atveju, esant brėžiniams, tai lengvai įmanoma. Visa kita turtinga 400 metų istorija yra ignoruojama, teritoriją formuojant grynai pagal autorės fantaziją. Simboliška, kad vienintelė aiškinamajame rašte panaudota istorinė citata, neva nurodanti į Reformatų sodą, apibūdina viso labo Vilniaus panoramą nuo Tauro kalno. „Nuo šio kalno matyti nuostabus miesto ir jo apylinkių vaizdas, aiškiai lyg ant delno regėti kiekvienos bažnyčios bokštas…” – šią XIX a. kultūros tyrėjo ir istoriko Adomo H. Kirkoro citatą projekto autoriai panaudoja kaip Reformatų sodo aprašymą.
