„Vilnius – augantis rytinio Baltijos jūros regiono lyderis, laimingas miestas kuriame noriu gyventi“: ar tikrai?

2019 m. balandžio 11 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Gintautas Tiškus

Nuo 2016 m. rengiamo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano strateginis tikslas (moto) suformuluotas aiškinamajame rašte – ,,Vilnius – augantis rytinio Baltijos jūros regiono lyderis, laimingas miestas, kuriame noriu gyventi“. Tačiau laimingo miesto sąvoka negali būti suprantama tik beatodairiškai statant gyvenamųjų namų kvartalus, ar esamus kvartalus ,,tankinant“ pertekliniais pastatais, bei grindžiant šiuos veiksmus tik ekonominio efektyvumo ir, aišku, pelno kriterijais. Sąvoka laimė – labai plati: tai ir teigiama emocija, emocijų spektras, jausmas ar būsena, pasireiškianti įvairiais jausmais, pasitenkinimu, ramybe, dvasine pusiausvyra, džiugesiu, dideliu, jausmingu džiaugsmu ir kt. Tai gyvenimo pilnatvės subjektyvus jausmas, kuris kyla tenkinant dvasinius pažinimo, estetinius, fiziologinius bendravimo poreikius. Taigi laimingas miestas turi turėti ir pakankamai infrastruktūros laimės pajautai: viešųjų erdvių, parkų, skverų, aikščių, įvairioms skirtingų grupių visuomeninio gyvenimo funkcijoms ir jų raiškai. Deja, bet rengiamo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniuose viešųjų erdvių formavimo politikai dėmesio praktiškai neskirta. Dokumento aiškinamajame rašte nerasime skyriaus reglamentuojančio aikščių ar skverų formavimo ar rekonstravimo reglamentavimą, nors su teritorijų planavimu ir plėtra menkai susijusiam išorinės reklamos įrengimui (šie klausimai turėtų būti sprendžiami reklamos įrengimo tvarkos apraše, taisyklėse ar kitame dokumente) skirti net aštuoni puslapiai. Taigi, tenka pasidomėti kitų valstybių patirtimi.

2018 m. spalio mėn. Vilniuje viešėjo žymus danų architektas, urbanistas Jan’as Gehl’as, padėjęs daugeliui pasaulio miestų transformuoti urbanistinę aplinką pritaikant ją žmonėms. J. Gehl’as atliko daugybę tyrimų apie žmonių naudojamas viešąsias erdves ir šių erdvių svarbą miesto gyvenime. Jo knygos ,,Life between buildings“ (1971), ,,Cities for people“ (2010) ir kitos, išverstos į daugelį kalbų. Kalbant apie viešąsias erdves ir jų transformacijas verta paminėti J. Gehl’o ir Lars’o Gemzøe’so pastebėjimus knygoje „New city spaces“ (2003). Anot autorių, gan ilgą laiko tarpą – nuo 1930 iki 1970 metų nieko svarbaus miesto viešųjų erdvių ir viešųjų erdvių architektūroje neįvyko. Spartus transporto srautų didėjimas telkė dėmesį keliams ir susisiekimo infrastruktūrai plėsti. Po Antrojo Pasaulinio Karo Europos miestų atstatymas tapo prioritetu, į kurį buvo sutelktas architektų dėmesys. Tačiau apie 1970 metus viskas pasikeitė. Modernizacijos iššūkiai suaktyvino svarstymus visuomenėje apie miesto ir gyvenimo sąlygų kokybę, transporto srautų ir taršos įsiveržimą į gatves ir aikštes (daugelio miestų aikštės buvo tapusios automobilių stovėjimo aikštelėmis). Viešosios erdvės ir visuomeninis gyvenimas vėl tapo svarbiais objektais architektūriniuose diskursuose, tarp kitų aptariamų problemų. Ilga laiką nekitusi viešųjų erdvių architektūra per paskutinį XX a. ketvirtį buvo sparčiai keičiama rekonstruojant senas ar kuriant naujas viešąsias erdves. Architektūriniai viešųjų erdvių sprendimai natūraliai tapo svarbiu atspirties tašku. Kartu buvo akcentuojama ne tik miesto plėtra bet ir ryšio tarp miesto struktūrų, tarp jų ir viešųjų erdvių sąveika. Daugelio Europos miestų valdžios suprato, kad viešųjų erdvių rekonstravimas yra sudėtingas ir kompleksinio sprendimo reikalaujantis procesas, todėl jo įgyvendinimui rengė tam skirtas strategijas. Pavyzdžiu gali būti Barselonos viešųjų erdvių politika. Barselonos valdžia, po pirmųjų demokratinių 1979 metų rinkimų nuo Ispanijos Pilietinio Karo 1939 m., miesto ilgalaikį funkcinio zonavimo planavimą, kuriame įgyvendinimo iniciatyva daugiausia priklausė nuo investuotojų interesų, pakeitė į aktyvią miesto politiką, paremta viešojo sektoriaus iniciatyvų atgaivinimu ir nukreipta į daugybę naujų erdvių, parkų ir skverų kūrimą. Viešųjų erdvių architektūra tapo vienu iš pagrindinių urbanistinės politikos instrumentų, tad daugybė viešųjų erdvių buvo suformuotos. Kiekviename kvartale radosi ,,sava“ viešoji erdvė ir kiekviename rajone parkas, kuriame žmonės galėjo susitikti, o vaikai žaisti. Miesto centre keletas senų pastatų buvo nugriauti, kad tokiame tankiame užstatyme būtų galima suformuoti naujas susitikimų ir bendravimo vietas. 1982 metais išrinkto mero Pasqual’io Maragall’io šūkis buvo: „Mes turime atkurti prarastą miestovaizdžio orumą bei skatinti ir nukreipti energiją į turgavietes“. Architektūra ir skulptūra turėjo vaidinti pagrindinį vaidmenį kuriant Barselonos viešąjį veidą. Nauji parkai ir skverai buvo kuriami su moto: „Perkelk muziejų į gatvę“. Svarbu pastebėti, kad didesnioji dalis naujai suformuotų aikščių charakterizuojamos kaip „akmens namai“ ir tarnauja kaip miesto ,,gyvenamieji kambariai“ ar bendravimo vietos. Kitas populiarus erdvių tipas – poilsio ir žaidimų vietos [1]. Barselonos pavyzdys nėra vienintelis, viešųjų erdvių atgaivinimas ir naujų formavimas tapo daugelio Europos miestų politikos dalimi.

Viešųjų erdvių strategijos ir politikos klausimai sprendžiami ne tik atskirų valstybių, bet ir tarpvalstybiniame kontekste. Leipcigo tvariųjų Europos miestų chartijos (priimta 2007 m. gegužės 24–25 d. Leipcige vykusiame neoficialiame ministrų, atsakingų už urbanistinį vystymą ir teritorinę sanglaudą, posėdyje) dalyje Kokybiškų viešųjų erdvių kūrimas ir užtikrinimas parašyta: ,,Viešųjų erdvių kokybė, žmogaus sukurti miesto kraštovaizdžiai bei architektūros ir urbanistinis vystymas yra miestų gyventojams svarbūs gyvenimo sąlygų veiksniai. Šie „švelnieji“ vietos veiksniai svarbūs pritraukiant žinių sektoriaus įmones, kvalifikuotą ir kūrybingą darbo jėgą ir turizmui. Todėl, norint sukurti patrauklias į gyventojus orientuotas viešąsias erdves ir aukšto lygio gyvenamąją aplinką – „Baukultur“, reikia didinti architektūros, infrastruktūros planavimo ir miestų planavimo sąveiką. „Baukultur“ reikia suprasti plačiausia šio žodžio prasme, kaip visų kultūros, ekonomikos, technologijų, socialinių ir ekologijos aspektų visumą, kuri daro įtaką planavimo ir statybos kokybei ir procesams. Tačiau šis požiūris neturėtų apsiriboti viešosiomis erdvėmis. Tokia „Baukultur“ reikalinga visam miestui ir jo apylinkėms. Miestai ir vyriausybės turi stengtis, kad jų įtaka būtų juntama. Tai ypač svarbu architektūros paveldo išsaugojimui. Istorinius pastatus, viešąsias erdves ir jų urbanistinę ir architektūros vertę reikia išsaugoti. Funkcinių ir tinkamai įrengtų miesto erdvių, infrastruktūros ir paslaugų kūrimas ir saugojimas yra užduotis, kurią turėtų kartu vykdyti valstybės, regionų ir vietos valdžios institucijos, piliečiai ir verslo atstovai“ [2].

2018 m. lapkričio 21-22 dienomis Vilniuje vykusiame XII Urbanistiniame forume savo mintimis apie miestų urbanistinio planavimo kultūrą dalinosi Tiranos miesto meras Erian’as Veliaj’us. Pranešime ,,Miestų urbanistinio planavimo kultūra: sėkmingi pokyčiai Tiranoje“ meras pasidalino viešųjų erdvių (parkų, aikščių, turgų) skirtų vaikų, žaidimams, aktyviam poilsiui ir bendravimui formavimo patirtimi, akcentuodamas jų naudą visuomenei ir tai, kad viešųjų erdvių plėtra tapo miesto savivaldybės prioritetu. Kaip sėkmingus pavyzdžius minėjo 2017 m. gyvenamųjų namų kvartale rekonstruotą turgaus aikštę ,,New Baazar“, 2018 m. Europos prizo už miesto viešąją erdvę konkurse nugalėjusį ir realizuotą Skanderbego aikštės renovavimo projektą (projektavo tarptautinį konkursą laimėjęs Briuselyje įsikūręs biuras 51N4E). Europos prizas yra skatinantis ir skiriamas už Europos miestų viešųjų erdvių kūrimą, atkūrimą ir tobulinimą.

2017 m. atidarytas rekonstruotas turgus ,,New Bazaar“ Tiranoje

Atvira ir neįpareigojančia erdve tapusi Skanderbego aikštė Tiranoje yra Albanijos kolektyvinėje atmintyje išlikusi, kaip pagrindinė socialistinę diktatūrą reprezentavusi erdvė ir tuo pačiu simbolinis sostinės ir tautos centras. Sprendimas palikti aikštę tuščią yra sąlygotas strategijos, skirtos kovoti su ankstesne simbolika. Vanduo iš mažų fontanų, tekėdamas žemyn aikštės grindiniu, kurio akmenys surinkti iš skirtingų Albanijos vietų, sukuria margą ir spalvingą tekstūrą, tarsi ryšį su Albanijos nacionaliniu identitetu. Visa erdvė yra be ideologinių akcentų. Tuščią 170×170 m. aikštės kvadratą supa žalias perimetras, kuris veikia kaip filtras ir tuo pačiu suteikia galimybę įvairioms socialinėms funkcijoms. Žaliosios zonos neformalumas išsilieja į aikštę ir padeda slopinti didelės erdvės monumentalumą, sukuria aikštėje kasdienę, draugišką ir kartu nerūpestingą atmosferą.

Skanderbego aikštės Tiranoje, Albanija, projektas

Taigi, kultūringo planavimo ir gerų viešųjų erdvių rekonstravimo praktikų netrūksta, tačiau tenka apgailestauti, kad „Baukultur“ procesai nevyksta laimingu miestų pretenduojančiame tapti Vilniuje. Be konkurso, nesitariant su visuomene 2018 m. pradėtas rekonstruoti Reformatų skveras, vadovaujantis tokiu pačiu principu rengiamasi rekonstruoti ir Sapiegų parką. Ypač blogu pavyzdžiu yra Lukiškių aikštės rekonstravimo atvejis, kai 2016 m. Lukiškių aikštę rekonstruoti buvo nuspręsta be konkurso ir net be projekto. Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė pirkimo supaprastintą ribotą konkursą – Lukiškių aikštės sutvarkymo darbai su techninio darbo projekto vykdymo priežiūra, kurį laimėjo mažiausią kainą pasiūlęs rangovas. Šiuo atveju net nebuvo aišku, kaip mažiausia kaina buvo apskaičiuota neturint projekto, kuris tik vėliau, rangovui pasirinkus architektus, buvo rengiamas. Parengtame projekte, iš anksto, buvo numatyta ir vieta konkrečiai „Vyčio“ skulptūrai, tačiau, kilus nepasitenkinimui, 2017 m. buvo organizuotos Lukiškių aikštės memorialo kūrybinės dirbtuvės, kurių nugalėtoju buvo paskelbtas Andriaus Labašausko projektas „Laisvės kalva“. Tačiau, prasidėjus teisminiams ginčams, šio projekto įgyvendinimo galimybės nėra aiškios.

2017 m. Lukiškių aikštės memorialo kūrybinių dirbtuvių A. Labašausko projektas „Laisvės kalva“

Dar neišspręndus memorialinio akcento įrengimo klausimo 2018 m. Lukiškių aikštėje, grindinyje įrengtas interaktyvus fontanas (vis kintančiame aikštės sutvarkymo projekte fontanas nebuvo numatytas). Tuo pačiu būtina pastebėti, kad laisvės kovų memorialo numatymas būtent Lukiškių aikštėje gali būti vertinama ir kaip klaida. Nors Lukiškių aištės funkcijas nutarimu nustatė Seimas [3], tačiau suderinti valstybinę reprezentacinę ir kartu visuomeninę funkcijas yra sunku. Aikštės zonavimas suskaido aikštės vientisumą, be to galimas skirtingų veiklų ar skirtingų visuomenės grupių saviraiškos aikštėje nesuderinamumas. Memorialinio akcento įrengimui, šio straipsnio autoriaus nuomone, labiau tiktų Nepriklausomybės aikštė (svarstytina neveikiančio fontano vieta). Gal vertėtų perimti gerąją Skanderbego aikštės Tiranoje rekonstravimo praktiką, paliekant kuo daugiau tuščios erdvės ir Lukiškių aikštėje?

Grįžtant prie rengiamo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano moto – ,,Vilnius – augantis rytinio Baltijos jūros regiono lyderis, laimingas miestas kuriame noriu gyventi“ vėl norisi palyginti Tiranos ir Vilniaus miestų savivaldybių vykdomą plėtros politiką. Jei Tirana jau garsėja į gyventojus orientuotų viešųjų erdvių formavimu, tai Vilniaus praktika yra priešinga ir pasižymi sistemingu viešųjų erdvių ir sporto infrastruktūros naikinimu. Šiuo atveju būtina paminėti žemės sklypą (60,8 ha ploto) tarp Ozo, Kalvarijų, Šiaurinės bei Geležinio Vilko gatvių, kuris Vyriausybės sprendimu [4] dar 2002 m. buvo perduotas Vilniaus savivaldybei Vilniaus pramogų parkui ir universaliai arenai statyti ir eksploatuoti. Tačiau vietoje ankstesniuose Vilniaus miesto bendruosiuose planuose numatyto parko didesnioji dalis teritorijos buvo užstatyta ir toliau užstatoma gyvenamaisiais namais ir biurais. Paradoksalu, tačiau ,,Ozo parku“ pavadintas šioje teritorijoje pastatytas gyvenamųjų namų kvartalas. Kitos, analogiškos ir strategiškai bei gamtiškai (sklype išlikę keli ledynmečiu susiformavę ežeriukai) tinkamos vietos pramogų parkui Vilniaus mieste nėra, todėl nesuprantamas ir nepateisinamas teritorijos ,,aukojimas” pelno siekiančioms struktūroms, ignoruojant visuomenės reikmes.

Vilniaus pramogų parkui skirtame sklype, tarp Ozo, Kalvarijų, Šiaurinės bei Geležinio Vilko gatvių statomi biurai ir gyvenamieji namai

Vilniuje akivaizdžiai trūksta vertybinio teritorijų naudojimo vertinimo. Buvusio ,,Žalgirio“ stadiono vietoje UAB ,,Hanner“ stato biurus ir gyvenamuosius namus (nors galiojančiame Vilniaus miesto bendrajame plane tai – prioritetinė teritorija sporto ir pramogų objektams mieste). Jau senokai nugriauti greta stadiono buvę uždaras ir atviras (visus metus veikęs) baseinai, tik aktyvios Antakalnio bendruomenės dėka pavyko sustabdyti stadiono ir sporto aikštyno užstatymą gyvenamaisiais namais Žolyno g., 2018 m. ,,nereikalingu” tapo žirgynas Belmonte, 2019 m. sausį paskelbtas privatizavimo aukcionas buvusios irklavimo bazės (elingo) pastatų Žirmūnų g. ir t.t. Padėtis su sporto infrastruktūros objektais Vilniuje tampa apgailėtina.

Vilniaus miesto bendrojo plano socialinės infrastruktūros brėžinio ištrauka, kurioje P – prioritetiniai sporto ir pramogų objektai mieste

Vertinant lygšiolinę ir dabar vykdomą miesto plėtros politiką iki laimingo miesto dar toli. Ir nors iš Vilniaus bendrojo plano rengimo moto suprantama, kad siekiama konkuruoti tik su rytinio Baltijos jūros regiono miestais, akivaizdu, kad patirties reikėtų pasisemti iš Europos miestų gerųjų pavyzdžių, tokių, kaip Kopenhaga, Barselona, Venecija, Sienna ir kt. Tokiu pavyzdžiu gali būti ir Rytų Europos valstybės Albanijos sostinė Tirana. Taigi, „Baukultur“ principais paremto miesto planavimo Vilniui dar teks palaukti, o gaila.

[1] Gelhl, J; Gemzøe, L. 2003. New city spaces. Copenhagen: The Danish Architectural Press.

[2] Leipcigo tvariųjų Europos miestų chartija [interaktyvus].[žiūrėta 2018 m. gruodžio 22 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.am.lt/VI/files/0.917593001243239525>.

[3] Lietuvos Respublikos Seimo 1992 vasario 11 d. nutarimas Nr.VIII-1070 ,,Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“.

[4] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimas Nr. 13 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 ,,Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ pakeitimo ir žemės sklypo perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.

 

Straipsnio autorius:
VGTU Architektūros fakulteto doktorantas, architektūros magistras, Lietuvos Respublikos teismo ekspertas (ekspertizės sritys – teritorijų planavimas (bendrasis, specialusis ir detalusis planavimas), statinio projektavimas. Atestuotas teritorijų bendrojo planavimo, teritorijų detaliojo planavimo, teritorijų specialiojo planavimo specialistas, ypatingo statinio projekto vadovas, ypatingo statinio projekto ekspertizės vadovas. ICOMOS LNK narys, Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės miesto planavimo komisijos pirmininkas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *