„Bendrijų sąvoka visame pasaulyje turi skirtingas reikšmes: ji jungia praeitį ir dabartį derinant keletą judėjimų, įskaitant feminizmo, ekologijos, bei judėjimus kaime ir mieste. Tampa akivaizdu, kad rekonstravus bendrijų audinį, tik bendradarbiavimu grįstos visuomenės gali išvengti neoliberalizmo ir kapitalizmo katastrofos.“ – Silvija Federici
Bendrijų kūrimas šiuolaikinio meno kontekste vis dar atrodo fragmentiškas ir sunkiai įgyvendinamas reiškinys vien dėl to, jei patikėsime Katjos Praznik mintimis, kad menas kaip autonominė sritis tradiciškai buvo apibrėžta remiantis meno verte, susijusia su meno objektu, o ne dėl kūrybinio darbo (proceso) vertinimo. Dėl to menininkėms ar kultūros darbuotojoms už darbą sumokama tik tada, kai sukuriamas atitinkamas produktas. Menininkių darbas, siejamas su genialumu, talentu ar kūryba/vaizduote, yra nematomas, o tai lemia mistifikaciją, sąlygojančią tokio darbo kompensavimą. Anot Praznik, jei meną siesime tik su menine veikla, nepadėsime nei sau, nei kitoms kultūros lauko darbuotojoms užtikrinti saugesnių darbo arba gyvenimo sąlygų. Tuo labiau, kad galvodamos tik apie savo kūrybinį procesą, kaip išskirtinį autentišką reiškinį, pamirštame, kiek ir ko reikia, kad šiam procesui būtų skirta užtektinai laiko, kiek tai kainuoja šalia esančiam žmogui, kuris rūpinasi buitimi – gamina valgyti, prižiūri vaikus ir kas už tai sumoka?
Kaip demistifikuoti meninės kūrybos procesus? Kaip kuriami bendrijos ryšiai tarp bendruomenių, grupių, organizacijų galėtų padėti menininkių organizavimuisi? Kodėl atidus žvilgsnis į praeitį išties padeda futurologinei vaizduotei ir naujų santykių kūrimui? Kokių įkvepiančių pavyzdžių galima rasti pandemijos akivaizdoje? Bandau atsakyti į šiuos gerai pažįstamus klausimus specialiame Artnews.lt numeryje. Juos dažnai galvoje užduodu kitoms kultūros darbuotojoms ir menininkėms.
Kitaip atsitinka, jei menas privalo susidurti su kitais reiškiniais, netekdamas privilegijos suktis tik apie savo ašį. Žymesniais pavyzdžiais gali būti LGBTQ bendruomenių arba moterų protestai Lenkijoje , protestai Baltarusijoje. Šie atvejai išskirtiniai, nes minėti įvykiai yra vieši, todėl net menininkei, kuri galbūt ne visada gilinasi į visuomeninius socialinius procesus, susijusius su politika, lengviau politizuotis ir įsitraukti į organizacines grupes. Bendrijos kūrimas dažnai ir įvyksta prisijungiant prie grupės su savo įgūdžiais ir pradedant dalyvauti kolektyviniame procese. Galbūt bendrija veiks tik kol pasibaigs protestai, o galbūt iš to kas nors išaugs, kad ir bendruomeninė, kultūrinė erdvė. Paprastai feministiniai ar LGBTQ judėjimai būna atviresni meninėms ir kultūrinėms iniciatyvoms nei tradicinių (radikalių) kairiųjų dažniausiai perimti cis vyrų pažiūrų judėjimai ar organizacijos. Vis dėlto menininkių kolektyvai, galerijos ir erdvės yra linkusios išlikti grynaisiais meniniais kolektyvais be politiškai nusiteikusių prašalaičių.
Todėl, kalbant apie feminizmo ar/ir queer bendruomenių praktikas, manau, svarbu įvardinti kolektyvines formacijas, kurios neatsiejamos nuo kultūros ar meno. Neteigiu, kad individualūs meniniai projektai atspindi neoliberalizmo taktikas ir įprastą heteronormatyvumą. Pavieniai projektai taip pat gali įkvėpti kritinei refleksijai ir pakviesti ar paskatinti bendradarbiauti labai skirtingas žmonių grupes. Bendradarbystė kultūros lauke yra ne tik susimetimas bendram projektui, bet ir siekis įtraukti kitas, niekada nesvarsčiusias, kad galėtų būti įtraukiamos į kultūros lauką ar pasijusti jo dalimi. Trumpiausias susisiekimo būdas būtų itin svarbūs nauji archyvų tyrimai, ar net naujų archyvų kūrimas, mikro istorijų kolekcionavimas. Mikro istorijomis tampa ir meno kūriniai, kurie pateikia daug platesnį žiūrėjimo kampą, nei mums pasakoja, sakykime, mokyklos istorijos vadovėliai.
Neatsitiktinai pasirinktas pokalbis su platformos „D‘Est“ kuratorėmis, atspindi įvairias bendradarbystės formas tiek platformos kūrimo procesų, tiek mikro naratyvų kolekcijos konceptualizacijos prasme. Šie mikro naratyvai arba video meno kūriniai, pasakojantys apie tam tikrus post-socialistinių šalių transformacijų procesus, kūriniai iš transformacijų laikotarpio arba intensyviai reflektuojantys vieną ar kitą transformacijos laikotarpio aspektą iš toli, suformuoja daugiasluoksnį pjūvį į kitimo procesus Rytų Europoje dešimtajame dešimtmetyje. Iš kitos pusės tai – daugiakuratorinės praktikos pavyzdys, suponuojantis intensyvų kolektyvinį darbą remiantis feministinėmis ir queer saviorganizacinėmis praktikomis. Neužtenka, kad aplinka kūrybai ir minėtiems tyrimams būtų saugi ir priimanti, reikalingas ir tolygus, adekvatus atlygis už darbą.
Antrajame pagal eiliškumą tekste Airi Triisberg nuosekliai analizuoja estų menininkės Anna-Stina Treumund (1982–2017) praktiką, neatsiedama jos kūrinių nuo bendro queer feministinio konteksto Estijoje. Perskaičius tekstą, gali pasirodyti, kad feministinis ir queer judėjimai Estijoje pasibaigė menininkei mirus. Tokį įsivaizdavimą nulemia menininkės ir pačios Airi aktyvus įsitraukimas į aktyvistinę veiklą, parodant, kad šiuolaikinio meno praktikos ir politiškai angažuotos veiklos yra sutaikomos ir gali daryti viena kitai įtaką. Kitaip tariant, menininkės darbai gali prisidėti prie aktyvios queer moterų istorijos aktualizacijos ar susipriešinusio feministinio diskurso apie pornografiją eskalavimo. Estų menininkės kūryba tampa viso feministinio ir queer judėjimo Estijoje ikonografija, įvaizdinimu, kuris nebūtų įmanomas be kolektyvinio kiekvienos judėjimo narės indėlio ir glaudaus jų tarpusavio ryšio.
O koks ryšys tarp LGBTQ, feministinių judėjimų ir meno kūrėjų Lietuvoje? Atrodo, kad jis trūkinėja, jo per mažai ir santykis gana blyškus. Todėl „Kreivių“ žurnalo atsiradimą vertinčiau kaip vieną iš lemtingų postūmių stipresniam ryšiui tarp aktyvizmo (politikos) ir kultūros (meno). Turiu vilčių, kad pagaliau queer ir feminizmo idėjos aktualizuosis tolygiai susiliejus aktyvizmo ir kultūros sritims, neskirstant, kur politika, o kur menas („Oj ne ne, nieko čia nesuprantu“). Taip pat labai svarbu, kad leidinys nubrėžtų tam tikras ribas, palaikytų antagonizmą su normatyviu queer diskursu, patogiai plintančiu šiuolaikinio meno rateliuose. Tačiau yra didelė rizika, kad tokios iniciatyvos negavus reikiamo finansavimo, išnyks.
Niekam iš kultūros lauko darbuotojų ar menininkių tikriausiai nereikia aiškinti, kas yra finansinis nesaugumas, ypatingai užklupus epidemijos negandai. Deja, tenka vėl nusivilti matant menką kultūros darbuotojų organizavimąsi. Vis dėlto viliuosi, kad kokiu nors būdu veikia tylusis organizavimosi būdas, arba mano draugės, kultūros darbuotojos, menininkės, yra pratusios prie vis besikeičiančių (blogėjančių arba gerėjančių) sąlygų, toliau kenčia ir laukia Lietuvos kultūros tarybos finansavimo atsakymų. Kultūros sociologės Katjos Praznik tekste labai išsamiai analizuojama apmokėjimo kultūros darbuotojoms, kurios daugiausia dirba NVO sektoriuje (Lietuvos kontekste – ir VšĮ sektoriuje), nelygybės problema ir jos kilmė. Tuo labiau, kad dažnai esame pasiryžę dirbti iš idėjos dėl statuso ir su viltimi, kad tuoj viskas pagerės. Taip, pagerės, jei apsiimsime vykdyti penkis projektus, kol galiausiai atsidursime psichiatrinėje ligoninėje. Pailsėsime, kol leis santaupos, ir vėl prie darbo. Ar gali būti gyvenant neoliberalizmo epochoje kitaip?
Kad atsakyčiau į užduotą klausimą, reikia sugrįžti prie Silvijos Federici aptartos bendrijų sąvokos. Bendrijos kuriasi ir formuojasi daug kur, vienos labiau apčiuopiamos, kitos pernelyg efemeriškos, kad jas būtų galima įvardinti. Bendrijų kūrimas grįstas bendrumo ryšių steigimu tarp skirtingų grupių ir bendruomenių, kurios iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendro. Kuriantis bendrijoms, reikšmingas resursų dalijimosi aspektas. Lenkijos elektroninės muzikos kūrėjų ir prodiuserių kolektyvas „Oramics“, prisidėdamas prie Lenkijoje vykstančių protestų tiek individualiai, tiek kolektyviai, peržengia tradiciškai suvokiamos elektroninės muzikos scenos galimybių ribas. Šis kolektyvas resursais dalijasi ir su kitais panašaus likimo kūrėjais. Pandemijos iššūkiai naktiniui gyvenimui ir hierarchinė (nestokojanti kolonialistinių bruožų) struktūra tarp Rytų ir Vakarų Europos „Oramics“ skatina išplėsti bendradarbiavimo su Rytų Europos elektroninės muzikos kūrėjais galimybes. Norėtųsi kuo daugiau tokios praktikos sutikti šiuolaikinio meno ir kultūros lauke Lietuvoje.
Bendradarbystė apima ir mąstymą apie viešosios erdvės reikšmę, ne tik naujų erdvių kūrimą, bet ir esamų išsaugojimą. Geras pavyzdys būtų akcijos dėl kino teatro „Garsas“ Panevėžyje išsaugojimo, kuriose tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauja ne tik Lietuvos kino tyrėjai ir kūrėjai, bet ir architektės bei vietos bendruomenių nariai. Tokiu būdu kultūros institucijos reikšmė pasidaro ne tik kultūros profesionalų reikalas. Žinome ir daugiau pavyzdžių: iki šiol linksniuojamos „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimo akcijos ar protestai dėl Reformatų skvero. Galbūt kultūrinių objektų išsaugojimas galėtų tapti akstinu apčiuopiamų ir išliekančių bendrijų steigimui, kurios veiktų kaip viešos erdvės, daugiasluoksniškumo komitetai, stabdantys gentrifikacijos procesus.
Čia tik niekuo neypatingas siekiantis optimistiškai nuteikti pasiūlymas.
