Annos-Stinos Treumund praktikos lesbiečių, queer ir feministinės politikos kontekste

2021 m. vasario 11 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Airi Triisberg

Įvedus žodžius „lesbiečių feminizmas“, estiškasis gūglas išmeta mažiau nei dešimt rezultatų. Jie daugmaž sukrenta į dvi kategorijas: antifeministinės tirados anoniminiuose interneto forumuose ir fragmentai iš tekstų apie feministinius judėjimus Vakaruose. Nors internetinė paieška nėra patikimas šaltinis, šis eksperimentas vis vien parodo, koks stebėtinai nematomas yra lesbiečių feminizmas. Žvelgiant į fragmentiškus šaltinius, sekančius LGBTQI politikos ir feminizmo raidas Estijoje, atrodo, kad lesbiečių feminizmas atsiduria tarp dviejų stovyklų. LGBT istorijos šaltiniai pabrėžia ledus laužiusį lesbiečių organizavimosi vaidmenį: tarkim, 1990-aisiais įkurtą Estijos lesbiečių sąjungą mini kaip pirmąją seksualinėms mažumoms atstovaujančią organizaciją, tačiau nenurodo lesbiečių judėjimo ir feminizmo sankirtų [1]. Kita vertus, tekstuose apie feminizmo raidą lesbietiškas subjektyvumas paliekamas antrajame plane. Vienas pavyzdys – neseniai publikuotas Redi Koobak straipsnis, kuriame per išsamius žodinius interviu analizuojama feminizmo Estijoje raida ir dinamika. Straipsnyje taip pat aptariamas įvairių feminizmo pozicijų formavimasis bei pateikiamos svarbios ir kritiškos savirefleksijos apie klasinę ir tautinę feministinio judėjimo kompoziciją, tačiau visiškai ignoruojamas klausimas, kaip feministinę politiką formuoja seksualinis skirtumas [2]. Turint galvoje, kad Estijos visuomenę pastaruoju metu poliarizuoja diskusijos apie lyčiai neutralų civilinės partnerystės įstatymą – ir kad svarbi feministinės politikos dalis visad stovėjo išvien su LGBT judėjimu – tokia akloji zona stebina. Trumpai tariant, susidaro įspūdis, kad lesbiečių judėjime yra feminisčių ir kad feminizmo judėjime yra lesbiečių ir biseksualių žmonių, tačiau lesbiečių feminizmo pozicija lieka neišartikuliuota.

Pagūglinus „queer feminizmą“, rezultatai kiek kitokie. Paieškos rezultatų daugiau ir šie daugiausia veda į šaltinius, kuriuose queer feminizmas vartojamas kaip autonimas – šis terminas retai pasitaiko homofobiškuose ar antifeministiniuose kontekstuose. Atrodo, kad Estijoje queer feminizmas vartojamas kaip skėtinis terminas, kuris apima lesbiečių, bi ir trans feminizmo pozicijas, neatskirdamas jų vienų nuo kitų arba nuo bendresnio feministinio diskurso. Pastaruoju metu „queer“ buvo keliaujanti sąvoka, nuolat randanti naujų reikšmių įvairiausiuose kontekstuose. Analizuojant, kaip queer teorija, praktika ir aktyvizmas prigijo ir buvo prisitaikyti įvairiose Rytų Europos šalyse, verta atkreipti dėmesį, kad aštriausia queer politikos kritika ateina iš lesbiečių feminizmo pozicijų. Ši kritika daugiausia remiasi argumentu, kad „queer“ kaip įvairių LGBTQI tapatybių hiperonimo išpopuliarėjimas sukuria naujus nematomumus atskiroms mažumoms [3]. Kartu queer rėmai suteikia daug svarbių privalumų, nes turi potencialo mobilizuoti solidarumą tarp įvairių mažumų grupių ir artikuliuoti pozicijas, peržengiančias ribas tarp atskirų seksualinių orientacijų ar lyties tapatybių kategorijų.

Anna-Stina Treumund, Rein ir Mari, 2012

Pastaruoju metu Estijoje susiformavo aktyvi queer ir lesbiečių feminizmo (kontra)viešoji erdvė, o ją formuojant esminį vaidmenį suvaidino Anna-Stina Treumund. Tad analizuojant Annos-Stinos Treumund darbą įmanoma formuluoti ir bendresnius pastebėjimus apie lesbiečių ir queer feminizmo politiką. Šiame straipsnyje į Annos-Stinos Treumund darbus žiūrima aktyvistinių praktikų, feminizmo pozicijų ir queer teorijų kontekste. Mano tikslas – apžvelgti socialinį kontekstą, kuriame Anna-Stina Treumund dirbo kaip menininkė ir aktyvistė, bei parodyti, kaip ji šiuos kontekstus veikia kaip lesbietė, queer ir feministė. Šiame tekste dėmesį sutelkiu į tris taškus: pirmiausia, žiūriu į pastarojo meto Estijos lesbiečių, queer ir feminizmo (kontra)viešumų raidą ir į jų tarpusavyje susijusias dinamikas. Antra, analizuoju Annos-Stinos Treumund nuotraukų seriją Lilli, Reed, Frieda, Sabine, Eha, Malle, Rein ir Mari kaip queer ir lesbiečių feministinės atminties politikos pavyzdį. Trečia, žvelgiu į disidentines seksualines praktikas ir jų reprezentacijas Annos-Stinos Treumund darbe bei kontekstualizuoju su seksu susijusias prieštaras feministiniame diskurse.

Queer, lesbiečių ir feministinių viešųjų sferų raida

Lesbiečių judėjimo kontekste komunikacija tarp kartų dažnai būna fragmentiška, todėl negaliu užtikrintai tvirtinti, kad 2009 metais Brigittos Davidjants pradėta skaitymų grupė Virginia Woolf tavęs nebijo! buvo pirmoji kolektyvinė platforma, artikuliavusi feministines pozicijas iš seksualinio skirtumo perspektyvos. Tačiau galima tvirtai teigti, kad ši grupė tapo mobilizuojančia baze jaunesniajai queer ir lesbiečių feminisčių kartai, kuriai priklausė ir Anna-Stina Treumund [4]. Ši skaitymų grupė taip pat smarkiai paveikė feministinių viešųjų sferų plėtojimąsi ir feministinių sąjungų formavimąsi. Viena vertus, Virginios Woolf skaitymų grupė paskatino atsirasti queer ir lesbiečių feminisčių tinklą, ėmusį tiesti tiltus tarp LGBT judėjimo ir feminizmo. Kita vertus, iš šios grupės išaugo nemažai centrinių dabartinės feministinės viešosios sferos atramų: socialinės medijos forumas Virginia Woolf tavęs nebijo!, feministinis festivalis Ladyfest Tallinn ir galbūt mažiau tiesiogiai – internetinis žurnalas Feministeerium, įkurtas 2015 metais. Šios iniciatyvos ir svarbios viešos diskusijos pastaruoju metu padėjo feminizmui rasti platesnę atramą visuomenėje. Išgyvename nepaprastą laikotarpį, kai feminizmas Estijos visuomenėje užima turbūt stipresnes pozicijas nei bet kada anksčiau. Manau, svarbu pripažinti, kokį pamatinį vaidmenį atliko impulsai, atėję iš queer ir lesbiečių feminizmo. Vis dėlto ne mažiau svarbu aptarti, kokią vietą queer ir lesbiečių feminizmo temos užima feministiniuose kontekstuose čia ir dabar.

Jin Haritaworn parodė, kad virtuvinis stalas turi ilgą istoriją tose feministinėse kovose, kurios neišsivysto iki visuomeninio judėjimo. Haritaworn pripažįsta, kad virtuvinis stalas yra vieta, kurioje gimsta opozicinės teorijos ir iš apačios kylantys organizavimosi būdai, kurie skiriasi nuo politinių praktikų, nukreiptų į viešąją sferą bei pirmenybę teikiančių matomumui, teisinėms reformoms ir pamatuojamiems rezultatams. Haritaworn cituoja M. Bahati Kuumba tekstus apie feministinę politiką visuomeninių judėjimų kontekste ir pabrėžia, kad pilietinės visuomenės diskursas palankus tiems, kurie jau ir taip primena „piliečius“ bei skatina judėjimų profesionalizaciją ir institucionalizaciją [5].

Sekant Haritaworn pastebėjimais, įdomu paanalizuoti, kaip Virginios Woolf skaitymų grupė iš neformalaus aplink virtuvės ar svetainės stalą susirenkančio tinklo virto 5 tūkst. narių turinčiu internetiniu forumu. Laikui bėgant queer ir lesbiečių feministinis šios grupės matmuo silpo, o jos centre dabar yra kritinės diskusijos apie moterų reprezentaciją žiniasklaidoje, politikoje, švietime ir visuomenėje. Kartu nuo Woolf forumo atskilo mažesnių feisbuko grupelių, kurioms būdinga stipresnė orientacija į profesionalizmą ir konkrečius veiksmus. LGBTI žmonių politinės kovos šiose grupėse aptariamos daugiausia teisėkūros kampu, tarkim, diskutuojant apie lyčiai neutralų civilinės partnerystės įstatymą arba tranzicijos procedūras trans žmonėms. Galima daryti išvadą, kad kuo labiau augo ir plėtėsi aplink virtuvinį stalą susiformavusi kontraviešoji erdvė, tuo labiau keitėsi jos pobūdis. Viena vertus, queer ir lesbiečių feminisčių iniciatyvos atliko pagrindinį vaidmenį konsoliduojant feministinę viešąją sferą, tačiau kita vertus, jų pačių vieta šioje erdvėje išlieka periferinė.

Anna-Stina Treumund, Reed, 2012

Įspūdingas Woolf forumo išsiplėtimas tam tikra prasme buvo atsitiktinumas: 2010 sukurta feisbuko grupė pirmiausia tebuvo skirta dalintis tekstais ir nuorodomis tarp skaitymų grupės narių, tačiau greitai ėmė augti dėl sniego gniūžtės efekto. Ladyfest, priešingai, buvo pradėtas su aiškiu tikslu populiarinti feminizmą ir stiprinti feministinę kontraviešą sferą. Ladyfest festivalį 2011 metais pradėjo Anna-Stina Treumund ir jis, kaip ir kitos anksčiau minėtos iniciatyvos, buvo kolektyvinis projektas. Be Annos-Stinos Treumund, tarp įkūrėjų buvo Brigitta Davidjants, Dagmar Kase ir Aet Kuusik – visos dalyvavo ir Virginios Woolf skaitymų grupės veiklose. Vėliau prie renginio organizavimo prisijungė daugiau žmonių: Minna Hint, Elli Kalju, Mari-Leen Kiipli, Nele Laos, Birgit Pajust, Rebeka Põldsam, Kristiina Raud, Pire Sova, Killu Sukmit, Paula Vahtra ir daugybė kitų. Šių įvairių organizatorių rankose festivalio programa buvo formuojama pagal jų interesų sritis ir polinkius. Svarbiausia, Ladyfest yra atvira platforma, kviečianti įvairias moteris ir trans autores pristatyti savo kultūrines praktikas ir palaikyti dialogą. Festivalio programos queer ir lesbietiškas-feministinis požiūris kartais būdavo atvirai deklaruojamas, o kartais tik numanomas ir ne visada išskirtas iš bendros feministinės darbotvarkės. Nepaisant to, festivalis niekad neprarado stiprių queer konotacijų. Be to, Ladyfest palaipsniui suartėjo su kairiosios politinės kultūros spektru.

Anna-Stina Treumund, Lilli, 2012

Tad remdamasi jau pateiktais ir būsimais pavyzdžiais, norėčiau tvirtinti, kad queer ir lesbiečių feminizmo gijos Estijos politikoje pasižymi gana dviprasmiška pozicija: feministinio judėjimo naratyve jos yra ir centrinės, ir periferinės; įvairiomis savo išraiškomis jos yra ir tęstinės, ir fragmentiškos; o jų santykis su vyraujančiu feminizmu yra ir sąjunga, ir konfliktas.

Queer / lesbiečių / feministinių istorinių naratyvų konstravimas

Estijos kontekste LGBTI, queer ir feministinių judėjimų istorijos yra fragmentiškos, todėl nepaprastai svarbu dirbti su atmintimi ir archyvais. Kalbant apie institucijas, moterų studijos ir feministinė istorija turi tvirtesnes pozicijas, nes joms pavyko išsikovoti vietą tarp akademinių disciplinų. O LGBTI ir queer istorijos tyrimai didžia dalimi vykdomi už akademijos ribų. Pavyzdžiui, 2016-ųjų rudenį Taline vyko akademinė konferencija, turėjusi apžvelgti LGBT istorijų tyrimus posocialistiniame regione [6]. Konferencija surengta po ilgo tylos šiais klausimais akademijoje laikotarpio, kuris parodė, kad didžioji dalis darbo, kuris atliekamas šių dienų Rytų Europoje tyrinėjant queer atmintį, papuola kažkur tarp aktyvizmo, meno ir akademinių istorijos tyrimų. Vis dėlto, nepaisant tam tikrų statuso skirtumų, moterų studijų, feminizmo ir LGBTI istorijos tyrinėtojai susiduria su panašiais iššūkiais. Jie stengiasi padaryti matoma tai, kas buvo marginalizuota arba nutildyta instituciniuose archyvuose ir oficialiuose naratyvuose. Toliau aš apžvelgsiu Annos-Stinos Treumund įnašą į šį kolektyvinį procesą, kontekstualizuodama jos kūrinį Lilli, Reed, Frieda, Sabine, Eha, Malle, Rein ir Mari (2012).

Lilli, Reed, Frieda, Sabine, Eha, Malle, Rein ir Mari yra nuotraukų serija, įvaizdinanti fragmentus iš lesbiečių, feminisčių ir nenormatyvių moterų istorijos Estijoje bei Livonijoje XVI–XX a. Kurdama šiuos atvaizdus, menininkė ieškojo žinių senuose laikraščiuose, bažnyčių įrašuose, teismų protokoluose ir tautosakoje. Šitokius šaltinius Lisa Duggan yra pavadinusi „užslopintu archyvu“ (stunted archive) [7]. Tokiuose archyvuose dominuoja cis-heteronormatyvus valstybės, religijos ir patriarchijos balsas, kuris apie seksualumą ir intymias praktikas kalba tik bausdamas nesilaikančiuosius normų. Nesunku suprasti, kodėl lesbietės paliko tiek mažai pėdsakų archyvuose, kai bet koks homoseksualumo ženklas galėjo būti panaudotas baudžiamosios sistemos. Kaip galima rekonstruoti lesbiečių seksualumo istoriją, jei šaltiniai tokie riboti ir neobjektyvūs?

Anna-Stina Treumund, Malle, 2012

Daugeliui tyrėjų užslopintas seksualumo archyvas yra ne tik informacijos šaltinis, bet ir horizontas, kuriame galima konceptualizuoti queer patirtį. Pavyzdžiui, José Estebanas Muñozas brėžia paralelę tarp queer archyvų efemeriškumo ir queer patirties performatyvumo. Kadangi palikti materialius pėdsakus represyviose heteronormatyviose visuomenėse būdavo pavojinga, pastebi jis, queer išraiškos daugiausia būdavo užuominos, paskalos, trumpi momentai, performatyvūs veiksmai ir afektai. [8] Carla Freccerio queer istorijos rašymą apibūdina kaip „fantazmatinę istoriografiją“ [9], kurioje persipina istorija ir fantazija, praeitis ir dabartis, faktai ir afektai. Kitas įdomus klausimas – ar homoseksualumą ir heteroseksualumą galima laikyti nekintančiomis tapatybinėmis kategorijomis, o galbūt jos tik projektuoja į istoriją homo / hetero poliariškumą, šiuolaikinių queer istoriografų fantaziją. Vyrų homoseksualumo variacijas įvairiais istoriniais laikotarpiais išsamiai analizavo Davidas Halperinas[10]. Ann Cvetkovich į gėjų ir lesbiečių archyvus pažvelgė iš trauminės patirties perspektyvos. Šie archyvai atskleidžia skausmingas patirtis, susijusias su homofobija bei socialiniu atstūmimu, jas sunku dokumentuoti, nes jausmai nepasiduoda archyvavimui. Jos siūloma „jausmų archyvo“ sąvoka pateikia naujus lesbiečių ir gėjų istorijų pasakojimo būdus, kurie dėmesį sutelktų į afektų perteikimą. Cvetkovich pabrėžia žodinių istorijų bei meninių reprezentacijų galią perteikiant šiuos afektus [11]. Danas Healey taip pat pabrėžė, kad LGBT istorijų rinkimas ir medijavimas yra politinis projektas, kuriuo šiuolaikinės queer bendruomenės konstruoja save kaip kolektyvinius subjektus[12].

Kaip Anna-Stina Treumund dirbo su užslopintu archyvu, kurio heteronormatyvus balsas turi būti pergudrautas ir priverstas kalbėti nauja kalba? Kas yra jos vaizduojami žmonės, ką ji apie juos žino ir įsivaizduoja? Šiuolaikinis žiūrovas Lili, Reed, Frieda… nuotraukose greičiausiai atpažins ne istorines asmenybes, o svarbias šių dienų queer, lesbiečių ir feminisčių bendruomenės figūras. Tarp jų – Ene Allas, Brigitta Davidjants, Redi Koobak, Aet Kuusik, Mae Köömnemägi, Miina Leemets, Mare Tralla, Paula Vahtra ir pati Anna-Stina Treumund. Tai žmonės, artimi menininkei, jos draugės ir bendražygės. Tai moterys, siejamos bendros feministinio aktyvizmo patirties ir prisidėjusios prie lesbiečių/queer/feministinių (kontra)viešumų formavimo Estijoje savo įvairiomis artikuliacijomis aktyvizmo, teorijos, meno ir kultūros srityse. Annos-Stinos Treumund nuotraukose jos savo kūnus paskolino istoriniams personažams, kad įrašytų šias figūras į viešąją sferą, kurią jos pačios bendrai sukūrė. Įkūnydamos istorines pirmtakes, jos kuria genealogiją šiai viešajai sferai, o pats procesas – tai kruopščiai atrenkamos archyvinės medžiagos ir jos interpretavimo pasitelkus fantaziją derinys.

Vienos asmenybės, pristatomos nuotraukų serijoje, yra geriau žinomos už kitas. Kai kurios turi vietą instituciniuose ir istoriniuose naratyvuose, kai kurios buvo sukonstruotos iš fragmentiškų pėdsakų, rastų represyviame heteronormatyviame užslopintame archyve, kai kurios – visiškai fikcinės. Lygiai taip pat ir modeliai, įkūnijantys istorines pirmtakes, nėra vienodai lengvai atpažįstami iš nuotraukų. Pavyzdžiui, Redi Koobak įkūnija Lilli Suburg (1841–1923), kuri Viljandyje 1887 metais įkūrė pirmąjį Estijoje moterų žurnalą Linida. Šių dviejų feminisčių autorių ir švietėjų sugretinimas galėtų būti menininkės pareiškimas – ji jas susieja dėl gretimų profesijų ir priskiria panašius visuomeninius vaidmenis. Brigitta Davidjants įkūnija rašytoją Reed Morn (Friedą Johanną Drewerk, 1898–1978), apie kurios seksualumą žinoma mažai, nes jos biografija tyrinėta tik iš dalies. Fantazminei lesbiečių istoriografei toks neapibrėžtumas suteikia vaisingą dirvą, palankią spekuliacijoms, prielaidoms ir vaizduotei apie rašytojos netradicinį gyvenimą ir feministinius raštus… Ypač todėl, kad nėra jokių įrodymų joms paneigti. Kita vertus, ne visi vaizduojami personažai (arba juos įkūnijantys žmonės) yra lesbietės. Tarkim, vilkolakę Malle galima laikyti bendresne metafora, pabrėžiančia, kaip legendose apie vilkolakius ir raganas buvo išsaugoti moterų maištavimo prieš patriarchiją pėdsakai. Tai – nedrausmingas užslopinto archyvo interpretavimo būdas, tariant, kad jei yra bausmė, turi būti ir pasipriešinimas – seksualinis, socialinis, politinis ar intelektinis.

Anna-Stina Treumund, Eha, 2012

Daugybė personažų yra fikciniai, juos konstruodama menininkė impulsų pasisėmė iš archyvinių šaltinių. Vienas iš motyvų žvelgia į moteris, kurios prisistatinėjo vyrais. Dalis archyvinės medžiagos apie tokius atvejus pateikiama leidinyje apie nuotraukų seriją. Čia verta paminėti, kad šie žmonės pateko į oficialius archyvus tik todėl, kad jų veiksmai buvo kriminalizuoti ir patologizuoti. Pavyzdžiui, laikraštis Võru Teataja 1929 metais rašė, kad Tartu kriminalinė policija atskleidė „retą apgaulę“ – sulaikė 20 metų Alfredą Oinatskį, kuris nuo vaikystės buvo žinomas Almos Saar vardu. Pasak laikraščio, medicininė apžiūra nepadėjo nustatyti biologinės lyties, ir teismas „vyrą panelę“ teis už gyvenimą prisidengus netikru vardu [13]. Turima informacija apie A. Oinatskį pernelyg nepilna, kad tvirtai žinotume, ar kalbame apie trans moterį, interseksualų žmogų ar lesbietę. Tarti, kad vyrais prisistatinėjusios moterys buvo lesbietės, yra viena iš galimų spekuliacijų, nes istoriškai homoseksualumas dažnai buvo priežastis, dėl kurios moterys prisiimdavo vyriškus vaidmenis. Sabine ir Friedos personažai taip pat fikciniai ir reprezentuoja aukštuomenės moteris. Įtraukdama jas į seriją, menininkė nurodo į istorinį faktą, kad aukštuomenės moterys turėjo galimybę išvengti santuokos ir gyventi lesbietiškuose santykiuose, kurie kartais būdavo maskuojami kaip artima moterų draugystė.

Baigdama norėčiau pabrėžti, kad Annos-Stinos Treumund vizualizuojama lesbiečių, trans ir feminisčių gyvenimų galerija nekalba vien apie praeitį. Tai – ir kolektyvinis svarbių šiuolaikinių lesbiečių / queer / feministinės viešosios sferos asmenybių portretas, fiksuojantis jų intelektinius, politinius ir intymius santykius. Kad atpažintų šiuos santykius, žiūrovas turi žinoti šį tą apie politines bei asmenines vaizduojamų moterų biografijas. Tokiu būdu serija tampa momentine santykių ir afektų, suformuotų aplink pastarojo meto organizavimąsi, nuotrauka. Dalis šių santykių tebeegzistuoja, o kiti nutrūko arba transformavosi; santykių intensyvumas bėgant laikui gali keistis. Ateityje tai bus vertingas dokumentas, nes aktyvizmo archyvai ne mažiau efemeriški nei LGBTQI ir queer istorijų. Sekdama Ann Cvetkovich, noriu pabrėžti, kad Annos-Stinos Treumund nuotraukų serija kartu yra ir emocijų archyvas, fiksuojantis draugystes, intymumus ir jausmus, siejamus su aktyvisčių tinklu.

Disidentinių seksualumų vizualizavimas

Seksas – skaldanti tema feministiniame diskurse. Istoriškai feministinis mąstymas apie seksą buvo smarkiai veikiamas aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintajame dešimtmetyje JAV vykusių diskusijų, poliarizavusių feministinį judėjimą. Šių konfliktų, kartais vadinamų „sekso karais“, centre buvo nesutarimai dėl pornografijos ir sekso darbo, trans moterų vietos lesbiečių bendruomenėje, butch/femme santykių, BDSM ir kink praktikų bei kitų su erotika ir seksu susijusių klausimų. Šios fronto linijos feminizmo judėjime išliko iki šiol, o feministinės pornografijos kūrėjos bei sadomazochizmo praktikės dažnai sulaukia stigmatizacijos. Daugelyje feministinių kontekstų tvirtesnes pozicijas užima diskursas, pornografiją ir BDSM praktikas laikantis antifeministinėmis, reprodukuojančiomis bei seksualizuojančiomis patriarchalines galios ir lytinio smurto hierarchijas. Pastaruoju metu ypač sustiprėjo antipornografinis feminizmas, ką galbūt galima laikyti reakcija į interneto ir žiniasklaidos technologijų paskatintą pornografijos prieinamumo augimą[14]. Ar įmanoma pornografiją ir BDSM suderinti su feministinėmis vertybėmis?

Anna-Stina Treumund, Die Hard, 2014

Fronto linijos tarp priešiškų stovyklų feminizmo sekso debatuose 2016 metais nebėra tokios ryškios, kaip gali pasirodyti peržvelgiant prieš 30–40 metų vykusias konfrontacijas. Šiandien pornografiją kritikuojančios feministės, kurioms nerimą kelia pornografinės kultūros normalizavimas ir sekso kultūrų pornografizacija, aprašyti, pavyzdžiui, Ariel Levy knygoje Female Chauvinist Pigs, nebūtinai atmeta feministinę ar queer pornografiją. Jos ne visada ginčija pagrindinį sekso atžvilgiu pozityvaus (sex-positive) feminizmo argumentą, jog seksualumo reprezentacija yra svarbi feministinės politikos arena, reikalaujanti intervencijos ir pasipriešinimo, kad būtų kuriami alternatyvūs vaizdiniai bei plečiamos seksualumo normos. Taip pat nebūtinai priima istorinį antipornografinį lozungą „pornografija – teorija, prievartavimas – praktika“, lygiai kaip sekso atžvilgiu teigiamai nusiteikusios feministės neprieštarautų argumentui, kad didžioji dalis internete esančios heteroseksualios pornografijos yra giliai mizoginiška. Ar galima šį ginčą išspręsti atskiriant „gerą“ ir „blogą“ pornografiją?

Šis klausimas užkabina reikalo esmę ir pakreipia diskusiją realių seksualinių praktikų, o ne seksualumo reprezentacijų link. Analizuodamos nuo XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžios vėl sustiprėjusį antipornografinį feminizmą, Clarissa Smith ir Feona Atwood pastebi, kad jis kaip standartą iškelia tam tikrą „sveiką“ seksą, ne „žeminantį ir dehumanizuotą“, bet kupiną „empatijos, švelnumo ir rūpesčio“ bei paremtą „meile, pagarba ir ryšiu“. Pasak jų, toks sekso supratimas jį pateikia kaip ypatingą ar šventą dalyką, čia nėra vietos atsitiktiniam seksui, neįprastoms praktikoms (kinky sex), grubiam seksui ar net reguliariam monogamiškam hetero seksui, kuriuo užsiimama iš įpročio, nuobodulio, pramogai arba ieškant aštresnių potyrių. Jos klausia – kodėl feminizmas turėtų seksą vertinti tokiais kriterijais? Kodėl feministinis požiūris turėtų pirmenybę teikti sekso kaip erdvės intymumui aspektui, o ne kuriam nors kitam? [15]

Sekso atžvilgiu pozityvus feminizmas pornografiją ir BDSM praktikas laiko priemonėmis, kuriomis galima klibinti patriarchijos konvencijas ir atkovoti erdvės seksualiniams veiksmams, papuolantiems už heteroseksualumo, monogamijos ir reprodukcijos ribų. Feministinė pornografija ir BDSM – tai arenos, kur seksu užsiimama nebūtinai poros namų aplinkoje, jis neturi imituoti reprodukcinės choreografijos, nebūtinai yra sutelktas į genitalijas bei gali įtraukti daugiau objektų nei vien tik kūnus. Feministinė pornografija ir BDSM kuria alternatyvias seksualines kultūras, kuriose seksualinės normos apverčiamos, išplečiamos ir peržengiamos, paliekama erdvės ribinėms, prieštaringoms ar perversiškoms fantazijoms bei geismams.

Anna-Stina Treumund, Klitt, 2016

Estijoje su seksu susijusios temos retai sukelia kontroversijas feministiniuose sluoksniuose. Kartais aistringi nesutarimai dėl sekso kyla Virginios Woolf forume, tačiau kituose kontekstuose seksas retai aptarinėjamas. LGBT aktyvistinės iniciatyvos taip pat mieliau kalba apie teises nei apie seksualumą. Geras to pavyzdys – LGBT politikos centre atsidūręs lyčiai neutralios partnerystės įstatymas, kuris viešąjį diskursą apie homoseksualumą formuoja monogamiškų santykių, nuosavybės teisių ir teisinio tėvystės reguliavimo sąvokomis. Ladyfest festivalis bandė skatinti įvairių sekso kultūrų pažinimą ir ypač pirmaisiais metais į programą įtraukė su seksu susijusių elementų. 2011 ir 2012 metų programose buvo burleskos pasirodymas, dominavimo dirbtuvės ir diskusija apie abipusį sutikimą seksualiniuose santykiuose. OMA festivalyje 2011 metais Ladyfest organizatorės surengė sekso žaislų gaminimo dirbtuves. Tuo pačiu metu sekso kultūros klausimai buvo aptarinėjami Virginios Woolf skaitymų grupėje. Tai toli gražu nėra išsamus sąrašas, tačiau jis parodo, kad tokios iniciatyvos gana retos. Vis dėlto Ladyfest komandai teko ne kartą aiškintis ir teisintis dėl savo sprendimų, kas rodo, kad nenormatyvios seksualinės praktikos vis dar kelia dviprasmiškus jausmus. Tarkim, Sandros Jõgevos dominavimo dirbtuvės 2012-ųjų Ladyfeste sukėlė prieštaringus vertinimus feminisčių ratuose. Vėliau Ladyfest programoje pozityvus seksui kampas beveik pradingo. OMA centras retkarčiais organizuoja filmų peržiūras, dirbtuves ir diskusijas apie seksą, o socialinis centras Ülase12 pernai ėmė rengti reguliarius feministinius pozityvaus požiūrio į seksą renginius.

Apžvelgdama šias iniciatyvas, noriu parodyti, kad sekso klausimu radikalus Annos-Stinos Treumund feminizmas iškrenta iš bendro Estijos konteksto. Savo organizuojamose iniciatyvose queer ir lesbiečių feminisčių bendruomenėje ji bandė skatinti artimiausius savo šalininkus pažinti ir įsitraukti į kink praktikas, tačiau šis jos projektas, kitaip nei daugelis kitų, nebuvo itin sėkmingas. Nedidelis lesbiečių ir feminisčių ratelis susibūrė aplink fetišo studiją BDSM Estonia, kuri visų pirma yra komercinė įmonė, tačiau artimiems BDSM praktikuojantiems draugams noriai atveria duris ir nemokamai. Studijos savininkės Princesė Lilian ir Domina Frankie organizavo pirmąjį Baltijos fetišo festivalį Laitsės dvare 2014 metais, tačiau tęsinio iki šiol nebuvo. Pastaruoju metu ši studija tapo platforma, aplink kurią ėmė telktis sekso klausimu radikali queer feminisčių subkultūra. Anna-Stina Treumund aktyviai naudojosi BDSM studija – ir kaip žaidimų erdve, ir fonu daugybei savo nuotraukų. Vienas iš leidinių, spausdinančių jos pornografines nuotraukas, yra Ménage à Trois, 2013-aisiais įkurtas queer feministinis pornografijos žurnalas, kurio redakcija įsikūrusi Suomijoje. Dabartinėje situacijoje, kai didžioji queer kultūros dalis mūsų regioną pasiekia anglų kalba, šis žurnalas buvo sukurtas tam, kad skatintų vietinę queer kultūrą. Jis turėjo būti leidžiamas suomių ir estų kalbomis, nors straipsnių pastarąja kalba būna gana nedaug. Vis dėlto žurnalas yra tarptautinės queer feministinės subkultūros pavyzdys, o Anna-Stina Treumund buvo viena iš nuolatinių jo autorių.

Annos-Stinos Treumund porno žurnaluose publikuojamos nuotraukos turėjo kiek kitokį braižą nei meno erdvėse eksponuojami darbai. Meno kontekste jos darbai dažnai atrodo pernelyg režisuoti ir pabrėžtinai sukonstruoti, su vienu išdailintu elementu pirmajame plane. Puikus pavyzdys – Hobusepea galerijoje Taline 2015 metais eksponuota Dread – pirmoji jos paroda BDSM tematika. Parodos branduolį sudarė BDSM rekvizitas ir jo materialumas: sekso žaidimuose naudojami žaislai čia buvo atskirti nuo kūnų, kurių malonumui jie tarnauja. Galerijoje buvo gausu botagų, grandinių, diržų, virvių, kostiumų, kaukių, nėrinių, nailono, odos ir latekso. Šie elementai pateikti kaip fragmentai, metantys iššūkį žiūrovų vaizduotei, reikalaujantys būti surinkti į vieną visumą. Retais atvejais, kai tarp jų atsirasdavo ir kūnai, šie taip pat pasirodydavo fragmentais: po kauke paslėpta galva, penetracijai suspausti pirštai, torsas, įrėmintas tarsi Courbet paveikslas. Lyginant su nuotraukomis, kurias publikuoja queer feministinės pornografijos žurnaluose, instituciniame šiuolaikinio meno kontekste Anna-Stina Treumund, rodos, pasitelkė gerokai formalesnę ir labiau sutramdytą vizualinę kalbą. Čia nėra aistrų ar kūnų, kurie mėgaujasi, glamonėja, laižo, minko ir talžo vieni kitus, naudodami įvairius penetracijai ar juslių erzinimui skirtus objektus. Šitokius vaizdus menininkė kūrė kitokiai auditorijai nei šiuolaikinio meno publika. Šiuo atžvilgiu įdomu pastebėti, kad vienintelis Dread parodos kūrinys, rodantis seksualinį kontaktą tarp dviejų kūnų, buvo citata iš meno istorijos: nuotrauka pavadinimu Vieno galimo orgazmo ištakos. Atrodo, tarsi kalbėti apie BDSM seksą šiuolaikinio meno erdvėje Annai-Stinai Treumund vis dar buvo šiek tiek nepatogu, skatino ieškoti pateisinimo meno istorijos kanone. Kartu būtent šis ikonografinis krūvis nuotraukai suteikia galingą reikšmę, verčia žiūrovą ją matyti kaip parodos centrą.Vieno galimo orgazmo ištakos yra žinomo Gustave’o Courbet 1866 metų paveikslo L’Origine du monde (Pasaulio ištakos) parafrazė. Courbet darbe vaizduojama nuoga moteris, gulinti lovoje išskėstomis kojomis, žiūrovui atidengusi savo lyties organus, o jos viršutinė kūno dalis ir pėdos paliktos už rėmo. Savo laiku tai buvo provokatyvus darbas, konfrontavęs su visuomenės ir akademinės tapybos konvencijomis bei ignoravęs kanoną, kuris moterų aktus vaizdavo idealizuota mitologinės tapybos kalba. Šis paveikslas meno istorijoje ne kartą cituotas ir parafrazuotas. Vienas garsiausių pavyzdžių – Tanjos Ostojić Pagal Courbet, L’Origine du monde, kuriame menininkė pozuoja tokia pačia poza kaip ir moteris paveiksle, tačiau mūvėdama kelnaites su Europos Sąjungos vėliava. Kai šis kūrinys 2005 metais buvo viešai eksponuojamas Austrijoje, jis sukėlė didžiulį skandalą žiniasklaidoje, ir parodos plakatai po dviejų dienų buvo nukabinti. Kritikai tvirtino, jog tai – valstybės finansuojama pornografija, nors kritinė kūrinio žinutė kalbėjo apie seksualizuotą rytų europiečių moterų poziciją Europos Sąjungoje. Annos-Stinos Treumund nuotrauka Vieno galimo orgazmo ištakos, kuri garsiąja kompozicija vaizduoja lesbiečių fistingo sceną, greičiausiai cituoja ir Courbet, ir Ostojić. Žiūrint iš feministinės perspektyvos, emancipacinis Courbet paveikslo turinys gana kuklus, jei nekreipsime dėmesio į tiesų ir realistišką nuogumo pateikimą. Visais kitais atžvilgiais tai – tipiškas patriarchalinės moters seksualumo vaizdavimo tradicijos pavyzdys, kur moters seksualumas siejamas su reprodukcija ir spraudžiamas į heteronormatyvų rėmą. Siejant su Courbet, Annos-Stinos Treumund nuotrauką galima interpretuoti kaip kontrargumentą arba protesto gestą, pabrėžiantį į malonumą orientuotą, nereprodukcinį seksą tarp moterų. Panašiu būdu menininkė oponuoja ir feministiniams diskursams, susitelkusiems į reprezentacijų režimų kritiką – tokių kaip seksualinis moterų suobjektinimas. Vieno galimo orgazmo ištakos reikalauja, kad feminizmo diskurse būtų skirta geresnė vieta seksualinei emancipacijai, lesbiečių seksui ir alternatyvioms seksualumo formoms. Reikalauja kumščiu.

Kumštis turi ilgą vaizdavimo tradiciją socialinių judėjimų ir rezistencijos praktikų kontekste. Iškeltas kumštis yra protesto simbolis, kurį daugybę kartų naudojo priespaudoje esančios visuomenės grupės. Jis matomas logotipuose, skrajutėse ir plakatuose, kviečiančiuose kovoti su represija, išstūmimu ir stigmatizacija. Ladyfest logotipas taip pat žaidžia su kumščio atvaizdu – jame dvi viena šalia kitos sudėtos sugniaužtos plaštakos, o ant krumplių užrašyti du keturių raidžių žodžiai: LADY FEST. Ladyfest kumščius galima interpretuoti dvejopai: tai – moteriški kumščiai, sietini su feminizmu ir su lesbiečių seksu. Fistingo kumštis Vieno galimo orgazmo ištakose šią aliuziją išreiškia materialiau, o menininkė tokią interpretaciją skatino ir kituose savo darbuose kumščius traktuodama kaip lesbiečių sekso organus. Vis dėlto fistingo kumštis – tai ne tik tradicinis protesto kumštis, demonstratyviai iškeltas viešojoje erdvėje, sakant „ne“ neteisingai visuomenei. Tai ir intymus kumštis, teikiantis malonumą, kuris neatsiejamas nuo sutikimo ir aktyvaus „taip“. Tad šis kumštis funkcionuoja kaip jungtis tarp dviejų skirtingų viešųjų sferų su savo adresatais.

 Išvada

 Šiame tekste Annos-Stinos Treumund praktikas susiejau su lesbiečių, queer ir feministinių viešųjų sferų konfigūracijomis. Konceptualizuodama šias viešąsias sferas, pasitelkiu „kontraviešumos“ sąvoką, aprašytą Nancy Fraser. Kritiškai reaguodama į idealizuotą universalizmą, dominuojantį liberalios viešosios sferos teorijose, Fraser kelia viešosios sferos klausimą iš mažumos grupių perspektyvos. Ji parodo, kaip liberalioji viešoji sfera visad egzistavo greta subalterninių kontraviešumų, kuriose marginalizuotos visuomenės grupės formuluoja opozicines tapatybių, interesų ir poreikių interpretacijas[16]. Sekdama Fraser pavyzdžiu, bandžiau apčiuopti pastarojo meto formacijas ir santykius tarp lesbiečių, queer ir feministinių kontraviešumų Estijoje. Pabandžiau išdėstyti, kaip šios kontraviešumos plėtojosi: kartais kartu ir viena kitą remdamos, kartais atskirai, besivaržydamos ar konfliktuodamos. Analizuodama Annos-Stinos Treumund nuotraukų seriją Lilli, Reed, Frieda…, parodžiau, kaip menininkė į savo naratyvą įtraukia ir feministines istoriografijas, konstruodama lesbiečių ir queer istoriją. Sekdama Virginios Woolf grupės transformaciją, atradau, kad feministinė viešoji sfera, susiformavusi iš queer ir lesbiečių feminizmo impulsų, atitrūko nuo savo šaknų ir tam tikra prasme jas užgožė bei marginalizavo. Kontekstualizuodama Annos-Stinos Treumund pornografines ir seksualiai radikalias menines praktikas, pastebėjau, kaip jos šiek tiek disonuoja ir vyraujančio, ir lesbiečių feminizmo viešumoje. Be to, bandžiau parodyti, kaip lesbiečių, queer ir feministinė kontraviešumos kartu yra ir intymios viešumos, formuojamos aplink virtuvinį stalą, draugysčių tinkluose ir malonumų požemiuose. Kaip tvirtino Lauren Berlant, intymios viešumos nebūtinai siekia artikuliuotų tikslų ir matomumo dominuojančiojoje viešojoje sferoje, o veikiau nori formuoti socialinės priklausomybės jausmus ir emocinius santykius[17]. Annos-Stinos Treumund meninės praktikos taip pat funkcionuoja kaip archyvas, vokalizuojantis ir vizualizuojantis šiuos intymumus jos draugėms ir bendražygėms.

1 Helen Talalaev, „Eesti geiliikumine. Eesti võrdluses USA, Lääne- ja Ida-Euroopaga“, Kapiuksed valla. Arutlusi homo-, bi- ja transseksuaalsusest. Ed. Brigitta Davidjants. MTÜ Eesti Gei Noored, 2010, p. 112.

2 Redi Koobak, „Millest me räägime, kui me räägime feminismist Eestis?“, Ariadne Lõng 1/2, 2015, p. 49–69.

3 Tea Hlava, „Queer Trouble in Ljubljana“, Import-Export-Transport. Queer Theory, Queer Critique and Activism in Motion. Ed. Sushila Mesquita, Maria Katharina Wiedlack and Katrin Lasthofer. Zaglossus, 2012, p. 185.

4 Šioje skaitymų grupėje dalyvavo apie dvidešimt žmonių, dalis jų reguliariai, o dalis prisijungė tik keletą kartų. Vardais jų nevardinsiu. Skaitymų grupė visų pirma buvo intymi saugi(esnė) erdvė ir nesu tikra, ar visi dalyviai sutiktų skelbti savo vardus. Antra, nenoriu kurti hierarchijų, įvardindama centrinę grupę, nes ir ši buvo neapibrėžta bei besikeičianti. Visgi pažadu patyrinėti Virginios Woolf skaitymų grupę išsamesniame straipsnyje, kuriame pabandysiu papasakoti ir atskirų narių nuopelnus.

5 Jin Haritaworn, Queer Lovers and Hateful Others: Regenerating Violent Times and Places. Pluto Press, 2015, p. 20.

6 Konferencija Sovietinių ir socialistinių LGBT istorijų tyrimas, perdarymas ir reprezentavimas vyko Talino universitete 2016-ųjų rudenį, jį organizavo Uku Lember, Andreas Kalkun, Martin Rünk ir Jaanus Samma.

7 Lisa Duggan, „The Discipline Problem: Queer Theory Meets Lesbian and Gay History“, GLQ: A Journal of Lesbian and Gay Studies 2, 3, 1995, p. 181.

8 José Esteban Muñoz, „Ephemera as Evidence: Introductory Notes to Queer Acts“, Women & Performance: a Journal of Feminist Theory 16, 8: 2, 1996, p. 6.

9 Carla Freccero, „Queer Times“, South Atlantic Quarterly 106, 3, 2007, p. 486.

10 David Halperin, „How To Do the History of Male Homosexuality“, GLQ: A Journal of Lesbian and Gay Studies 6, 1, 2000, p. 87–123.

11 Ann Cvetkovich, An Archive of Feelings. Trauma, Sexuality and Lesbian Public Cultures. Duke University Press, Durham & London, 2003, p. 6, 242.

12 Dan Healey, Archives, Histories, and Insurgent Projects of Queer Memory: The Chairman’s Tale as a Soviet Story. Rankraštis cituojamas autoriui leidus.

13 Anna-Stina Treumund, „Lilli, Reed, Frieda, Sabine, Eha, Malle, Rein ja Mari“. Lugemik, Tallinn, 2013, p. 25.

14 Clarissa Smith, Feona Attwood „Emotional Truths and Thrilling Side Shows: The Resurgence of Antiporn Feminism“, The Feminist Porn Book. The Politics of Producing Pleasure. Ed. Tristan Taormino, Celine Parreñas Shimizu, Constance Penley and Mireille Miller-Young. The Feminist Press: New York, 2013, p. 42.

15 Ibid., p. 50–51.

16 Nancy Fraser, „Rethinking the Public Sphere: A Contribution to the Critique of Actually Existing Democracy“, Habermas and the Public Sphere. Ed. Craig Calhoun. MIT Press, 1991, p. 123.

17 Lauren Berlant, The Female Complaint. The Unfinished Business of Sentimentality in American Culture. Duke University Press: Durham, 2008, p. 8.

Šis tekstas pirmą kartą publikuotas: Anna-Stina Treumund [parodos katalogas]. Red. Rael Artel. Tartu Art Museum, 2017.

Iš anglų kalbos vertė Justinas Šuliokas

Iliustracija viršuje: Anna-Stina Treumund, Alfred, 2012

Straipsnio autorius:
Airi Triisberg yra nepriklausoma kuratorė, rašytoja ir pedagogė, įsikūrusi Taline. Ją domina persidengiančios politinio aktyvumo ir šiuolaikinio meno praktikos, klausimai, susiję su lytimi ir seksualumu, liga / sveikata ir ne / įgalumu, saviorganizacijos ir kolektyvinės globos praktika, kova su nesaugiomis darbo sąlygomis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *