Kreiva leidyba kaip LGBT+ aktyvizmas. Pokalbis su „Kreivių“ žurnalo sumanytojomis Janina Sabaliauskaitė ir Laura Varžgalytė

#14
2021    02    11


2020 metais pradėtas rengti LGBT+ kūrėjams ir bendruomenei skirtas meno ir aktualijų žurnalas „Kreivės“. Leidinio sumanytojos ir rengėjos – Janina Sabaliauskaitė ir Laura Varžgalytė pasakoja apie projekto idėją bei aptaria kūrybinį queer aktyvizmą.

Pradžia

Laura Varžgalytė (L. V.): Pirmasis žurnalo numeris išleistas rugsėjį, queer festivalio „Kreivės“ metu, dabar ruošiame antrąjį, kuris pasirodys pavasarį. Kartu idėją pradėjome gvildenti po 2019-ųjų festivalio. Viskas išties sukasi aplink „Kreives“, kurių veikloje dalyvauju nuo pradžios 2014 metais. Pasvaičiodavau komandai apie queer leidinį, tai mano profesinei ir kūrybinei veiklai artimiausia sritis.

Janina Sabaliauskaitė (J. S.): Pamenu, kaip susitikome per pietų pertrauką (tuo metu atlikau praktiką „Meno avilyje“) ir kalbėjome, kad laikas ką nors daryti, dokumentuoti savo bendruomenės veiklą. Dalijomės įspūdžiais ir ateities planais, vizijomis, brainstorminom. Aptarėme, ko mums pačioms trūksta, kaip menas gali įgalinti. Buvome įkvėptos Barbaros Hammer kūrybos, turėjome mintį pakalbinti „Kreivių“ festivalio lankytojus kaip Hammer, dokumentavusi savo auditoriją filme „Audience“ (1983 m.).

Po kelių mėnesių susiskambinome tarp Londono ir Niukastlo, tada paskelbėme kvietimą LGBT+ autoriams ir kūrėjams Lietuvoje. Taip atsirado pirmasis „Kreivių“ numeris – iš noro palaikyti kūrybinius ryšius su bendruomene Lietuvoje, sekti įvykius, dalyvauti veiklose net ir gyvenant užsienyje.

Apie žurnalo viziją

J. S.: Šiuo projektu ieškau kūrybinės laisvės ir bendruomeniškumo. Noriu kurti leidinį kartu su bendruomene, tad labai svarbu siekiant susikurti / jausti abipusį pasitikėjimą, kad žmonės į(si)trauktų ir norėtų dalintis savo kūryba. Taip pat labai svarbu kalbėjimasis tarp kartų, bendradarbiavimas, dalijimasis informacija, vienas kitų įgalinimas.

L. V.: Man žurnalas yra kūrybinis, leidybinis, aktyvistinis eksperimentas. Ir objektas, ir įvykis, apjungiantis aspektus, svarbius queer kūrėjų ir LGBT+ bendruomenės gyvavimui. Mūsų užduotys yra pristatyti, dokumentuoti ir archyvuoti queer meną ir įvykius lietuvių kalba, spausdintu formatu.

J. S.: Šis formatas kūrybine prasme patrauklus tiek mums, tiek publikuojamiems menininkams. Džiugu, kad leidinio atsiradimas gali tapti įvykiu, skatinančiu ryšius, kūrybinius projektus LGBT+ meno bendruomenėje. Tiesiogine ir perkeltine prasme, nes žurnalo pasirodymas – ir priežastis susitikti.

Viliamės, kad queer (ir) meno bendruomenė dalyvaus žurnalo turinio kūrime, kartu būsime ir palaikymas, paskata augti, tobulėti. Norime stebėti įvykius, atrasti, pristatyti istorijas. Tai yra erdvė LGBT+ kūrybai, mintims.

L. V.: Šį leidinį matau ir kaip tam tikrą dokumentą, fiksuojantį istoriją. Popierius, spausdintas formatas kuria išliekamumo, tikrumo pojūtį. Apčiuopiamumas yra ypač svarbu LGBT+ bendruomenėms, turinčioms itin mažai fizinių erdvių.

Festivalis „Kreivės“ žurnalo iniciatyvai suteikia platformą ir užnugarį, o žurnalas prisideda prie festivalio veiklų įnešdamas papildomą lygmenį. Kartą metuose 4–5 dienas festivalis pristato queer meną. Programoje būna daugiausia queer kinas, vyksta diskusijos, parodos, skaitymai. Taip kuriama socialinė ir kultūrinė queer erdvė. Tuo tarpu leidinys prisideda fiksuojat LGBT+ kūrybą ir inicijuojant meninius projektus. Svarbu suderinti intenciją užrašyti LGBT+ žmonių balsus ir apžvelgti queer kūrybą, pristatyti meną išlaikant kreivumo estetiką ir būti adekvačiu laikmečio dokumentu.

Žurnalo „Kreivės“ Nr. 1 atvartas. Matoma Edvino Grin darbo, akcijos „Queer for sale“ skrajutė

Queer leidyba

L. V.: Queer zinai turi ilgą istoriją, jie ilgai spausti pogrindyje ir atvirai, poetiški ir seksualūs, maištingi ir politiški. Klausimas – ar tai vis aktualu šiandien Lietuvoje? Manau, kad tai, kas buvo svarbu septyniasdešimtaisiais JAV, Europoje ar punk scenoje, negali būti tiesiogiai perkelta į Lietuvą. Gal dėl to leidžiame ne „ziną“, bet šie reiškiniai panašūs. Šiek tiek per anksti kalbėti, nes labai nedaug nuveikta, bet siekiame būti aktyvistiniu-kūrybiniu / kūrybiniu-aktyvistiniu queer leidiniu.

J. S.: Esu įkvėpta feministinio žurnalo „On Our Backs: Entertainment for the Adventurous Lesbian“, leisto 1984–2006 metais JAV. Leidinys, kurtas lesbiečių moterų lesbietėms moterims, atvirai kalbėjo apie jų seksualumą. Mane sužavėjo kūniškos, erotiškos eksperimentinės fotografijos. Kruopštus žurnalo vizualinis apipavidalinimas subalansuotas su paliestų temų gilumu bei turiniu, atliepiančiu to meto lesbiečių gyvenimą, feminizmą, fantazijas. Žurnalas aprėpė platų spektrą: erotinę prozą, atviras diskusijas, interviu su įkvepiančiomis menininkėmis ir akademikėmis, socio-politinius straipsnius, knygų ir filmų apžvalgas, recenzijas, asmeninius skelbimus, lytinį švietimą, turėjo patarimų skilčių, kvietė diskutuoti, atvirai reikšti mintis. Žurnalo turinys vis dar svarbus, atspindintis šiandienines problemas bei lesbiečių matomumo stygių. Su menininke Jade Sweeting atradusios „On Our Backs“ bei vėliau į komandą įtraukusios akademikę Alessandra Mondin, susipažinome su žurnalo fotoredaktore Phyllis Christopher, su ja vėliau surengėme archyvinę žurnalo parodą Niukastle, The NewBridge Project’e (2017 m.). Šis žurnalas ir per jį atrasti žmonės – it atspirties taškas, įkvėpęs prisidėti prie LGBT+ bendruomenės kūrybos Lietuvoje, perduoti žinias, tyrinėti ir dokumentuoti savąją kultūrą, šalyje vykstančius procesus, istorijas.

L. V.: Studijų metais patraukė vieno leidinio istorija. Tai XIX a. pabaigoje Londone leistas literatūros ir grafikos žurnalas „The Yellow Book“, kuris simboliškai įkūnijo literatūros ir visuomenės transformaciją XX a. link. Pažymėtina, kad žurnale buvo spausdinama ir lesbiečių bei biseksualių moterų kūryba. Anot gandų, „už nepadorumą“ sulaikytas Oscar’as Wilde’as į teismą atvyko su geltonąja knyga. „The Yellow Book“ sužavėjo leidybos ir estetikos principais, moterų dalyvavimu redakcijoje ir jų kūrybos spausdinimu.

LGBT+ istorija ir atmintis yra dar vienas aspektas, kuriam pasitarnauja leidiniai, dokumentuojantys tam tikrus įvykius, kūrinius, vyraujančias nuomones, problemas ir t. t. Iš leidinių galime kurti savo praeities interpretacijas. LGBT+ bendruomenei istorinės atminties problematika yra itin svarbi, ypač Lietuvoje, kur viešoji LGBT+ istorija beveik neegzistuoja. Noriu paminėti neseniai pradėtą Queer archyvo projektą Lietuvoje, kuris ėmėsi rinkti istorinę atmintį. Viena jo užduotis yra surasti ir išsaugoti artefaktus, kita – į atmintį pažiūrėti iš queer bendruomenės požiūrio taško, interpretuojant ir įsivaizduojant nutylėtas, neužrašytas istorijas. Pavyzdžiui, įprastoje aplinkoje matyti meno darbai, fotografijos ar asmeniniai objektai gali būti apžvelgti queer kontekste. Klausiama, ne „kas iš tikrųjų buvo?“, o labiau – „kas galėjo būti? Kur yra queer bendruomenė?“. Ir apskritai daugiau klausiama, nei atsakoma, nes objektyvus atsakymas nėra būtinas. Galime žinoti faktus, bet neturėti įrodymų, tiesiog norime gvildenti queer atmintį.

„On Our Backs: An Archive“ parodos ekspozicija, 2017 m. The NewBridge Project, Newcastle. Janinos Sabaliauskaitės nuotrauka

„On Our Backs: An Archive“ parodos ekspozicija, 2017 m. The NewBridge Project, Newcastle. Janinos Sabaliauskaitės nuotrauka

Kūrybinis LGBT+ aktyvizmas

L.V.: Vaizduojamasis menas, teatras, literatūra dažnai nagrinėja ir kelia universalius socialinius klausimus, neišskiriant LGBT+ problematikos, bet LGBT+ bendruomenei, kaip ir bet kokiai marginalizuojamai grupei, yra svarbu išgirsti savo vardą ir retsykiais pamatyti save. Man truputį nejauku kalbėti iš didmiesčio gyventojos perspektyvos, dažnai atrodo, kad visko yra per daug… Tačiau Lietuvos, ypač regionų LGBT+ bendruomenei reikia kūrybos, kurioje pamatytume savo patirtis, savo tapatybę kaip visumos dalį, būtume padrąsinami ir palaikomi. Būtent menas gali pasiekti netikėtas platumas.

Kinas yra bene patogiausia meno rūšis aktyvizmui, ypač jei siekiama edukuoti. LGBT+ kino festivaliai rengiami daug kur Europoje, jie dažnai skirti LGBT+ publikai, juose parodoma daugiau įvairovės tiek temų, tiek formų prasme ir kuriama alternatyvi erdvė queer žiūrovams. Pavyzdžiui, rytų Londono „Fringe! Queer Film & Arts“ yra alternatyva ne tik heteronormatyvumui mene, bet ir „BFI Flare“ Londono LGBTIQ+ filmų festivalio komerciškumui. „Fringe!“ orientuotas į queer kiną ir meną, renginių prieinamumą queer bendruomenei, be to, festivalį organizuoja savanoriai.

J.S.: Kūrybos kaip aktyvizmo poveikis priklauso nuo formos, idėjos ir kokybės. Skirtingi žanrai pasiekia skirtingus žmones, man įdomu, kai pasitelkiami tarpdisciplininiai formatai. Fotografija yra ypač paveiki. Kaip kūrybinis aktyvizmas turi egzistuoti paskaitos, straipsniai ir kritika.

Džiugu, kad ir Lietuvoje matome nemažai LGBT+ kūrybinio aktyvizmo, tiek palaikančio, orientuoto į pačią bendruomenę, tiek edukuojančio ir kritikuojančio. Sakykime, feministinis menininkių ir menotyrininkių kolektyvas Cooltūristės kuria ir kritikuoja nuo 2005-ųjų. Menininkė Agnė Jokšė savo darbuose tyrinėja lesbietiškus naratyvus, kurių kantriai laukėme jau seniai. Ugniaus Gelgudos tos pačios lyties porų fotografijos iš ciklo „Gyvenimas kartu“ (2004 m.), eksponuotos viešose erdvėse neseniai MO rengtoje parodoje „Kodėl taip sunku mylėti?“, susilaukė raudonų dažų bombos. Autorės ir menotyrininkės Linos Žigelytės kūrybinės–aktyvistinės veiklos drumstė queer vandenis jai gyvenant Lietuvoje, sulaukiame žinių ir jai išvykus.

Ugniaus Gelgudos fotografija iš ciklo „Gyvenimas kartu“, 2004 m., MO parodoje lauke „Kodėl taip sunku mylėti?“, 2020 m. lapkritis, Vilnius

Zinas „Krypau“ Nr. 1–3, 2011–2013 m., inicijavo Lina Žigelytė. Janinos Sabaliauskaitės nuotrauka

L. V.: Kultūrinės, socialinės erdvės yra labai svarbios queer bendruomenei, nes jos suteikia saugumo jausmą, kur galima tiesiog būti ir nekovoti. Dažnai šios erdvės prisideda ir meniniais, edukaciniais renginiais, suteikia galimybių iniciatyvoms. Kaunui pasisekė dėl socialinio centro „Emma“, buriančio ir kuriančio ryšius bendruomenėje. Čia organizuojamos kūrybinės ir socialinės veiklos, skaitymų grupės, veikia biblioteka. Vilniuje yra atvira queer bendruomenei neformali erdvė „L6“. Drįsčiau spėti, kad pernai vykusio Vilnius Pride 2020 idėja atsirado būtent šioje erdvėje.

J.S.: Kalbant apie erdves, „Strange Perfume“ yra 2017 m. Londone (South London Gallery) pradėta pirmoji LGBTQIA+ knygų mugė, kurianti saugią aplinką queer menininkams, rašytojams, spaustuvininkams ir nekomerciniams leidėjams. Jų siekis yra formuoti glaudų ryšį su bendruomenėmis, atsižvelgiant į jų įvairovę ir darbų politiškumą. Labai džiaugiuosi, kad kartu su Jade Sweeting teko ten dalyvauti du kartus, pristatėme savo kūrybą. Patirtis nepamirštama – įkvepiančios pažintys su menininkais, leidėjais. Dalijimasis kūryba, apsikeitimai darbais. Bendravimas gyvai. Atradimai. Iš jų išaugusios vėlesnės kolaboracijos.

L.V.: Aplink queer leidybą galima sutelkti įvairių sričių menininkus, autorius, fotografus. Spausdinti leidiniai skirti pamatyti, pažinti ir įamžinti šios dienos įvykius ir darbus. Yra daug kūrybinių galimybių eksperimentams ruošiant patį leidinį – atrasti jam tinkamą formą, medžiagas, dizainą, išnaudoti spaudos įvairovę. Leidėjai atlieka ir šviečiamąsias, ir sklaidos funkcijas, nes padeda atrasti LGBT+ kūrėjų darbus. Visgi, sakyčiau, bet kokioje veikloje man svarbiausias užkulisių aktyvizmas, kuomet darbinė praktika atspindi lygių teisių, (čia gali būti įterpta bet kokia marginalizuojama grupė) matomumo ir galimybių gerinimo politiką.

Žurnalo „Kreivės“ Nr. 1 ketvirtas viršelis

Žurnalo „Kreivės“ pristatymas Vilniaus queer festivalio metu, 2020 m. rugsėjis, kino ir medijų erdvė „Planeta“. Modestos Ambrazaitytės nuotrauka

Iliustracija viršuje: Žurnalo „Kreivės“ Nr. 1 atvartas.

Janina Sabaliauskaitė – menininkė ir nepriklausoma kuratorė, savo kūryboje tyrinėjanti identiteto, lytiškumo bei seksualumo temas, domisi LGBTQ+ archyvais, erotika bei kino istorija. Baigusi fotografijos studijas (2014 m.), inicijuoja asmeninius projektus bei kolaboracijas. Šiuo metu kuruoja Rimaldo Vikšraičio solinę fotografijos parodą Northern Gallery for Contemporary Art.

Laura Varžgalytė yra grafikos dizainerė ir leidinių kuratorė, dirbanti su kultūros institucijų, leidėjų ir nepriklausomų autorių projektais. Menų studijas baigė Londono Central St Martins College of Art and Design (2011 m.). Nuo įkūrimo (2014 m.) dalyvauja Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ organizacinėje ir aktyvistinėje veikloje.