Miela Merike,
Lapkričio pabaigoje vienas Tavo darbų – instaliacija Žydroji Lagūna (Blue Lagoon, pirmą kartą eksponuotas 2014 metais KUMU meno muziejuje, Taline, personalinėje parodoje, kuruotoje Kati Ilves) – buvo pristatytas 16-oje Vilniaus Tapybos Trienalėje. Šįkart kuratoriniai sprendimai nuvedė prie nomadiškos šiuolaikinio pasaulio bei paties vaizdo vizijos ir nuolat kintančių vizualinių trajektorijų suvokimo. Antihierarchiškos, nevientalytės, išblaškytos ir dažnai net sunkiai struktūruojamos parodinės visumos pažinimo strategijos buvo pasiūlytos kaip galimybė leistis į asociatyvinę kelionę per Guattarišką/Deleuzišką plintančių begalybių, grynojo spontaniškumo bei decentralizuotų kombinacijų tarp objektų ir patirčių labirintą…
Kuriam laikui paliekant teoriją nuošalyje, norėčiau, kad pasitelktum savo asmenines patirtis ir pagalvotum apie keletą svarbesnių momentų Tavo kaip menininkės karjeroje iš šios nešališkos keliautojo skirtingų patirčių labirintu pozicijos, kai Merike Estna ir yra pagrindinė pasakojimo agentė. Ar galėtum sukurti tam tikrą nuoseklų pastarųjų metų tekstinį peizažą, įtraukdama Tau svarbius kūrybinius momentus? Būtų įdomu išgirsti apie pokyčius Tavo gyvenime, kai Estiją pakeitė Londonas, o vėliau, be daugelio kitų parodų, eksponavai savo kūrinius Meksikoje. Kokius psichinius ir materialius vaizdinius tokia nomadiška kasdienybė išprovokuoja?
Iš tiesų palikau Estiją jau senokai, dar 2007 metais, ir tik šių metų birželį vėl sugrįžau ten gyventi. Esi teisi sakydama, kad gyvenau nuolatiniais pokyčiais pastaruosius ketverius metus, bet tai, žinoma, yra gana įprastas būdas meno profesionalui. Mūsų pasaulis išsiplėtė – taip pat ir tapybos srityje – tad menininkas galiausiai apsigyvena su lagaminu, kaip pagrindiniu gyvenimo kompanjonu. Viso to svarbą suvokiau praėjusiais metais, kai atvykau į Meksiko miestą rezidencijų programai ir parodai, o mano lagaminas pasimetė pakeliui. Per ateinančias keturias dienas, kurios praėjo bandant jį susekti, jaučiau nepaprastą stresą ir nerimą, ir tik vėliau supratau, koks svarbus man yra lagaminas. Kaip žmogui, daugiau nei pusę metų praleidžiančiam toli nuo namų, lagaminas kaip tik ir tapo namų simboliu – kur bebūčiau, jaučiuosi taip, lyg tai būtų mano namai, kol tik su savimi turiu savo lagaminą. Svarbu tai, kad tą kartą Meksike labiausiai man trūko ne daiktų, kurie jame buvo sudėti, bet paties lagamino kaip kūno, kuris sieja mane su kažkuo pažįstama. Kaip uolos, kurios gali prisilaikyti, kai visa kita atrodo svetima. Saugaus lizdelio.
2012-2014 metais dirbau prie projekto pavadinimu Keliaujant su paveikslu (aut.past. Traveling with a painting), kuris ir užgimė iš tokio gyvenimo būdo. Su savimi visur, kur beturėčiau nukeliauti, nešiojausi paveikslą ir dokumentavau jį lokaliame peizaže.
Manau, kad šioje vietoje svarbu būtent tai, kaip kiekvienas suvokia nestabilumo būseną esant pastovią ir geba priimti faktą, kad paprasčiausiai nėra jokio galutinio sprendimo ar atsakymo. Tai bandžiau perteikti ir savo darbais – pokyčio galimybę ir atvirumą begaliniams sprendimams. Pavyzdžiui ‚Žydroji Lagūna‘ yra kolekcija objektų, kurie formuoja lagūną ant baltų grindų, tačiau būdas, kuriuo šie objektai yra instaliuojami parodoje, skiriasi kiekvieną kartą pristatant šį darbą.
Rizoma neturi pradžios ar pabaigos; tai visuomet yra viduryje, tarp dalykų, inter-buvime, intermezzo. Medis atstovauja atsišakojimą, tačiau rizoma yra sąjunga, išskirtinai sąjungą’ – tai citata iš Deleuze ir Guattari veikalo ‘A Thousand Plateuas’. Ar sutiktum, kad ji siejasi su šiuolaikinio menininko būsena kasdienybėje bei pačia kūryba? Tiksliau, kaip Tu supranti menininko vaidmenį dabartyje, ženklinamoje save dauginančių įvaizdžių, vis greitėjančio žmogiškojo suvokimo, virtualiu tampančio žinojimo, tradicinio intelekto revizijos ir visų kitų šiuolaikybės apraiškų, kurios, tikiu, Tau, kaip šiuolaikinei menininkei ir tyrėjai, yra gerai žinomos. Ar gali būti, kad menininkas šiandien aptinka save kaip tik toje intermezzo situacijoje? Galiausiai, kokios yra Tavo pačios meninės strategijos, pasitelkiamos tiriant, kvestionuojant ir/ar vaizduojant šiandienines, sąsajoms palankias ir trapias, tikroves?
Ieškoti sąsajų po paviršiumi yra sąmonės būsena; būdas, kuriuo žmogus gali patirti kūrinį kaip Žydroji Lagūna be kita ko rezonuoja su šia būsena, su prieinamos informacijos kiekiais, kurie beveik yra pajėgūs iššaukti dėmesio nepakankamumą, turint omenyje, jog greta visuomet yra kitas elementas, viskas yra lengvai pasiekiama, o nenutrūkstamai atnaujinamas bet kurios problemos tyrinėjimas yra be vargo papildomas, tad čia negali būti jokio kito galutinio fiksuoto sprendimo, nei žemiau esantys sąryšiai ir daugialypiai žiūros taškai, kuriuos suprantame kaip galimybių begalybę.
Merike Estna, Žydroji Lagūna, 2014. Ekspozicijos vaizdas Tarptautinėje Vilniaus tapybos trienalėje, kuruotoje parodoje Nomadiški Vaizdai, Vilniuje
Šiomis dienomis dirbu bandydama teoretizuoti performatyvumo koncepciją Lietuvos šiuolaikiniame mene, remiantis Erika Fischer-Lichte‘s Performatyvumo Estetika bei Martino Heideggerio filosofiniais tekstais, tad galėtum įsivaizduoti, kokia sujaudinta buvau, atradusi, jog naujausioje savo solo parodoje DOMESTICMINDCRAFT (DOMESTICMINDCRAFT, 2016 m. kovo 14 – sausio 30 d., Meksikas, kuratorius Octavio Avendaño Trujillo) inicijavai kritišką poziciją paveikslo kaip institucijos atžvilgiu, o taip pat į ribinę situaciją nustūmei paveikslo lyties bei kalbos normatyvus, tokiu būdu leisdama patiriančiam subjektui įsitraukti į performatyviuosius jo/jos kaip lankytojo patirties aspektus! Mane žavi tai, kaip Tavo darbų kūniškumas, įjungtas į parodos architektūrinę visumą ir vaizdinę erdvę, tampa aktyviu ekspozicijos aspektu, siūlančiu kritinį kūrinių per-mąstymą, rafinuotą humorą, nukreiptą į vyriškumo kultą, bei subjektyvumo mainus. Ar galėtum papasakoti daugiau apie tai, kokį vaidmenį performatyvumo fenomenas atliko pirminiuose kūrybinio pasiruošimo darbuose, idėjų kelionėse bei galutiniame parodos vaizdinyje? Vis dėlto, ar gali ši visuma būti laikoma baigtine, atsižvelgiant į ideologinę ir estetinę poziciją, kurią paroda atstovauja?
Tai, apie ką kalbėjo Octavio ir tai, ką aš pati suvokiu kaip reikšmingus ir artimus šiai parodai aspektus, iš tiesų būdinga ne tik ekspozicijai Meksike praėjusiais metais, bet ir apskritai mano kūrybinei praktikai jau kelerius metus. 2012 metais pradėjau naudoti spalvinius derinius (juos taip pat galime matyti ‚Žydrojoje Lagūnoje‘), kurie tradiciškai nebuvo priimtini tapybos scenoje, ypač šiaurės-rytų Europoje, nuo kurios aš nukrypstu. Kita vertus, raštų, kaip pagrindinės ir svarbiausios vizualinės kalbos, naudojimas, bandant išryškinti ir kvestionuoti hierarchinius santykius tarp tradicinių amatų, kurie dažniausiai buvo atliekami moterų, tarp kitų buities darbų, ir šiuolaikinės tapybos, buvo ne mažiau svarbus. Tačiau, jei kalbame apie performatyvumą, tai, ko aš siekiau yra gyvas meno kūrinys, darbas, kuris pats yra gyvenimo dalis, o ne apie gyvenimą; kūrinys, kuris išlieka kisme ir gyvena toliau, kaip ir mes patys jau negyvename stabiliame momente, bet esame srauto būsenoje.
Lankantis tarptautinėje Vilniaus Tapybos Trienalės parodoje, kurioje eksponuojamas ir Tavo kūrinys, man buvo nurodyta, jog vienintelė galimybė kažkaip dokumentuoti parodą yra daryti asmenukes, tuo tarpu įprastos fotografijos yra neleidžiamos. Tai veikiausiai buvo pirmas kartas mano karjeroje, kai plagiarizmo baimė (kaip man paaiškino ekspozicijos prižiūrėtoja) iššaukė tokį ekscentrišką būdą dalyvauti ekspozicijoje, bandant suvokti, patirti ir įsiminti jos elementus… Ar parodos menininkams buvo žinomas toks sprendimas? Basomis kojomis tiesiogine to žodžio prasme vaikščiodama ant, išiligai ir per Tavo kūrinį, prisiminiau gyvumo (liveness) koncepciją, išplėtotą Max‘o Hermanno, o taip pat Philip‘o Auslanderio. Kaip manai, kokį vaidmenį atlieka šiuolaikinė tapyba, susidurianti su gyvos ir įvairiomis medijomis-ištransliuojamos meno kūrinio esaties prieštara? Ar vis dar svarbu taikyti tapybą taip, kad aprėptume tikrą kūną (drobės, idėjos, vietos, menininko) bei tikrą erdvę (galerijos, kambario, ekspozicijos ir t.t.), o gal pati tapyba tampa savitu medijos žanru? Darydama asmenukes Tavo instaliacijoje, jaučiausi taip, lyg kažkaip dirbtinai pertraukinėčiau autopoetinę grįžtamojo ryšio kilpą tarp Tavo kūrinio ir savęs pačios; tai, ką atlikau, nebuvo nei tikra kūrinio dokumentacija, nei gyvas mano intelektinės patirties įkūnijimas į Žydrąją Lagūną – geriausio rakurso ir apšvietimo paieškos vien tam, kad į kūrinio atvaizdą įterpčiau savo veidą tapo tam tikru performatyviu veiksmu!
Nebuvau supažindinta su šia instrukcija, tačiau kūrinys iš tiesų man net nepriklauso – jis yra Estijos Meno Muziejaus nuosavybė. Nesu tikra, ar taip atsitiko daugiausia dėl plagiarizmo baimės, ar tokiu būdu iš tiesų buvo siekiama apsaugoti kūrinius nuo klaidingų interpretacijų. Pavyzdžiui, po bienalės atidarymo facebook tinkle mačiau keletą Žydrosios Lagūnos nuotraukų, kuriose buvo užfiksuotos absoliučiai klaidingos spalvos, o pačios nuotraukos buvo klaikios kokybės, taigi tikrai jaučiausi taip, tarsi šie žmonės klaidingai interpretavo mano kūrinį. Galimybė pasidaryti asmenukę su kūriniu visgi skamba labai priimtinai. Džiaugiuosi tai girdėdama, nes žiūrovas šiuo atveju tampa dalyviu, aktyvatoriumi, tuo metu, kai tik į jį įžengia.
Merike Estna, Žydroji Lagūna, 2014. Ekspozicijos vaizdas Tarptautinėje Vilniaus tapybos trienalėje, kuruotoje parodoje Nomadiški Vaizdai, Vilniuje
Kad galėtume aptarti, kodėl Tau buvo svarbu parodyti būtent Žydrąją Lagūną šiųmetėje Vilniaus Tapybos Trienalėje, o taip pat kad suteiktume kiek kitokią kryptį tradiciniams klausimams apie materialumą, kūrinio semiotiką, asociatyvinį mąstymą, santykius tarp atskirų jo elementų ir publikos, norėčiau pasitelkti iškylančių prasmių idėją. Trienalės kuratorinė visuma skleidėsi aplink skirtingas meninio priėjimo prie nomadiško ir rizomatiško konceptualių prasmių kūrimo parodoje tatikas, taigi manau, jog svarbu susieti anksčiau tekste paliestą rizomos (kartu su intermezzo giminystėmis) koncepciją bei iškylančių skirtingų reikšmių strategiją, kuri, paradoksaliai, per paskirų kūrinio elementų desemantizaciją veda prie jų materialumo įkūnijimo (mintyse neturiu signifikacijos); prie sunkiai struktūruojamų asociacijų iškilimo, tam tikro imaginarijaus susiformavimo, vaizdinių, minčių, prisiminimų, jausmų srauto, ir tokiu būdu įgalina steigti prasmingus ryšius tarp kūrinio dalių bei suvokėjo. Kaip manai, ar tai artima Tavo instaliacijos logikai ir ekspozicinei visumai? Kokios prasmės (idėjinės tendencijos) idealiu atveju iškiltų patiriant Žydrąją Lagūną, jei lankytojas būtų ta abejinga tabula rasa, pasirengusi atsiduoti besijungiančių prasmių srautui, sąmoningai suprogramuotam Merike’s Estnos?
Pasirinkimas eksponuoti Žydrąją Lagūną atėjo iš Lino Liandzbergio ir aš labai dėl to džiaugiuosi. Jei būtų įmanoma šį kūrinį patirti tarsi baltam lapui, manau kelionė per Žydrąją Lagūną būtų aiški ir paprasta, leidžiant kūriniui save aprėpti, keliaujant nuo objekto iki objekto, nuo detalės iki detalės, nuo vieno žiūros taško prie kito… Žiūrovas tiesiogine to žodžio prasme turi įžengti į kūrinį tam, kad galėtų jį patirti, prie jo prisitaikyti, keliauti per jo begalines galimybes ir kombinacijas; trapumą ir familiarumą, pažįstamus objektus, tokius kaip ventiliatoriai ar televizijos ekranai, skrybėlės ir kojinės, vėliavos ir rankinės; vis dėlto, sluoksniai, esantys po Žydrosios Lagūnos paviršiumi, pasirodo tik tiems, kurie yra pasiruošę nerti gilyn.
Dėkoju už Tavo laiką ir mintis!
Merike Estna, Žydroji Lagūna, 2014. Ekspozicijos vaizdas Tarptautinėje Vilniaus tapybos trienalėje, kuruotoje parodoje Nomadiški Vaizdai, Vilniuje
Nuotraukos: Gintaras Janavičius
