Rugsėjo mėnesį Rosandos Sorakaitės kūrybą galerija „Meno parkas“ (Kaunas) pristatė jauniems menininkams ir naujai meno scenai skirtoje šiuolaikinio meno mugėje START, vykusioje vienoje žinomiausių galerijų – Londono „Saatchi“. Prieš tai, vasaros dalį jaunoji menininkė praleido Austrijoje, Lince, kūrybinėje rezidencijoje, kurioje gimė ir START‘o eksponatai ir neseniai vykusio konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ darbas laureatas („Nakties šviesa“). Įspūdingi metai.
Ar nesijauti roko žvaigžde? Besirengiant šiam interviu, darėsi vis mažiau „patogu“ klausti: gal jau dvidešimt septintą kartą tą patį klausimą atsakinėsi – interviu su tavim eina vienas paskui kitą.
Čia turėtų atsirasti įrašas „Juokiasi“. Taip, tikrai aktyvūs metai, daug atradimų – yra, kuo pasidžiaugti. Bet jau galvoju, kas bus toliau.
Tapai Jaunojo tapytojo prizo (projektas JTP apjungia Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunuosius menininkus) laureate (žinau, tai šventė ne tik tau, bet ir aplinkinei bendruomenei). Kartu laimėjai ir dar vieną kūrybinę rezidenciją Budapešto šiuolaikinio meno institute (ICA Budapest). Iki jos laiko dar yra – rezidencija vyks kitų metų gegužės ir birželio mėnesiais. Ar jau galvoji apie tai? Ko imsiesi nuvykus į Vengriją? Ar tai labiau, kaip iš „Kauno mokyklos“ menininkų išgirstu, bus Vaitkūniška metodika – aplinkos pajautimas, įsigyvenimas ir tada – valia pasireikšti kūrybinei galiai. Nes dėl akivaizdžių priežasčių (aplinkos pokytis) dažnai kūriniją įtakoja naujos patirtys – kelionės.
Jau po truputį galvoju, iš tikrųjų nekantrauju, neteko lankytis Vengrijoje, o geriausia dalis, kad vėl būsiu prie pat Dunojaus, kaip ir Lince.
Sunku pasakyti, kaip bus, bet iš šiandienos taško atrodo, kad gali pasikartoti praeitų metų situacija, kai į rezidenciją važiavau po ilgesnio „nedarbo“ laiko ir jau turėjau mintyse ne vieną naują paveikslą, užuominų, nuo ko pradėti. Rezidencija suteikė sąlygas tiesiog atsiriboti nuo viso kito ir nepertraukiamai dirbti.
Prisimenant kelionę i Lincą, atvykus man buvo svarbiausia įsijaukinti studiją, išsidėlioti savus daiktus, įrankius, porą dienų taip tiesiog „pasikuisti“. Iš kur nors atsinešti vazoninį augaliuką. O aplinkos pajautimas ateina su laiku, kasdien išeinant pasivaikščioti, su kažkuo susipažįstant. Taip natūraliai atsiranda ir nauji motyvai. O pats didžiausias tokių naujų patirčių efektas man pasijaučia jau grįžus, kai viskas aprimsta ir susidėlioja, ir gali iš atstumo įvertinti, kas paveikė, kas liko atminty.
Darom hipotetinę prielaidą ir eliminuojam tave iš JTP’16 konkurso ir negalvojant apie pačios kandidatūrą – ką būtum išrinkus nugalėtoju (-a)?
Na, nesakysiu, kam būčiau davusi savo balsą, bet favoritus išsirenku kasmet. Tiesiog įdomu stebėti, kiek mano nuomonė sutampa su tų metų komisijos. Vienaip ar kitaip, manau, kad laimėjimas yra aplinkybių suma, ir pakeitus vieną elementą, keistųsi ir rezultatas.
O ankstesniais metais, kaip tavo ir komisijos nuomonės – draugavo?
Buvo visaip, kartais finalininkai skyrėsi kardinaliai nuo mano „atsirinktų“. Bet vienais metais labai džiaugiausi, kai sutapo visiškai – tuokart laimėjo latvė Zane Tuča, jos darbas mane patraukė jau nuotraukoje, o gyvai įspūdis buvo dar stipresnis. Tada parodoje buvo labai gražus momentas, kai jau paskelbė nugalėtoją, visi subruzdo, kuris tas paveikslas, o jis buvo visai mažas, nematomas iš toli, ir aplink jį susidarė žiūrovų lankas, kaip muziejuje.
Tavo ikitolinės kūrybos tiesioginis turinys – tapomi kasdienės aplinkos daiktai. Šviežiausios drobės, inspiruotos ar pradėtos kurti Austrijoje. Kokius skirtumus, slinktis įžvelgi. Nors laiko prasme atsitraukimas nedidelis, tačiau vis tiek rūpi paklausti, ar galima sakyti, kad vasarą vykusi rezidencija Austrijoje žymi tavo kūryboje tam tikrą posūkį?
Nesakyčiau, kad posūkį – tik žingsnį į priekį. Gyvenu taip, kad arba dirbu labai intensyviai, arba beveik išvis nedirbu. Stebiu, fotografuoju, galvoju, bet turiu omeny, kad nedirbu su drobe ir teptukais. Todėl man kiekvienas toks darbingesnis etapas kažką atveria naujo iš plastinės pusės, duoda minčių, ką galėčiau išbandyti, kaip pakreipti. Viena vertus, man toks banguojantis procesas tinka. Prieš tapant, ilgai svarstau, dėlioju vaizduotėje, reikalinga atsitraukti nuo paveikslų. Tik norėtųsi tą procesą labiau kontroliuoti.
Kalbant apie turinį, tai jis nepasikeitė. Kūriniuose renkuosi kalbėti per atpažįstamus, įprastus daiktus, tik galbūt šiek tiek pasistūmėjau link labiau abstrahuoto atvaizdo.
Procesas. Dažnai akcentuojama proceso reikšmė kūrėjui ir sunku būtų su tuo ginčytis, o ir prasmės nematau. Bet kalbant apie kitą dalyvį, kuris nemažiau svarbus – suvokėją (stebėtoją, žiūrėtoją, kontempliuotoją), jam procesas dažnai yra nematomas, nepažinus. Jis išgyvena tai, ką mato jau po kūrybinio proceso. Ar tau svarbu, kad tas „kitas“ dalyvis atpažintų tavo intencijas?
Kol dirbu, aš taip pat išgyvenu vienus jausmus, pojūčius, o žiūrėdama į baigtą paveikslą – jau kitus. Baigi, atsitrauki, ir jis atrodo šiek tiek nepažįstamas, tai niekada nėra tikslus tavo įsivaizdavimo, tavo jausmo atvaizdas. Todėl tapydama apie žiūrovą visiškai negalvoju, nesvarstau, kaip kažką jam parodyti. Būnu su savimi. Bet kai paveikslas baigtas, tuomet jau man svarbu, kaip jis interpretuojamas, kas ką jame mato, pajaučia. Nes tai savotiškas dialogas. Kažkiek savo minčių nurodau parodose tekstu, bet tai tik kaip užuomina, nes bet kokiu atveju kiekvienas priims pagal savo patirtį. Visad įdomu išgirsti, jeigu žmogus patiria kažką panašaus į mano jausmus – priimu tai kaip artimą sielą, bet tai niekad nėra siekiamybė.
Rosanda Sorakaitė, Be pavadinimo, 2015. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas
Kokia tau kyla asociacija išgirdus tapymas ir tapimas? Ar sieki sukurti kūrinio įtampą, kad žmonės pamatytų dalykus, kuriuos tu regi ir kuriais nori pasidalinti? Tomis akimirkomis, kasdienybės momentais, fragmentais, kuriuos nori išreikšti ir tam tau reikia tavo ekspresijos. Kokia ji tau pačiai, kaip tu ją suvoki?
Taip, man asmeniškai tapyba nuo tapimo neatsiejama. Kai gali gyventi kūryboje, kažkoks kitas pasaulio gylis atsiveria.
Viena yra visas tas procesas man ir kita – kūrinys kaip to dalis žiūrovui. Ko siekiu, tai sukurti atmosferą, kuri kalbintų žiūrovą stabtelėti ir įsižiūrėti. Nes taip gimsta galimybė, kad kitądien jis pamatys panašų motyvą, daiktą savo namuose ir stabtelės prie jo.
Vis pagalvoju, kad meno sferoje ypatingai kaip niekur kitur gali atsispindėti mokytojo mokiniui įtaka. Žinoma, vienus ta įtaka veikia taip, kad mokinys daug perima – mokosi paraidžiui. Kiti, priešingai, praėjus tam tikrus etapus – atsiriboja, kas rezultate, atsispindi kardinaliai kitokia kūrinio forma, turiniu ir t.t. Kaip manai, tavo atveju, ką perėmei, kas įstrigo ir tau, kas pasirodė teisinga ar aktualu, ar nuo ko pabėgai, ar galbūt savo tolimesne veikla – neigi, galvojant apie šį mokytojo ir mokinio santykį“? Pvz.: – tavo magistrinio darbo vadovė (Rosanda studijas baigė VDA Kauno dailės fakultete, 2014 m.) vadovė – prof. Laima Drazdauskaitė, kurios kūryba, kartu liudijant ir ne vieno vertinamo menininko atsiliepimus, yra kone legendinė. Kažkas „tokio“. Ar tiesioginės ar netiesioginės, bet šios asmenybės įtakos tau (nebūtinai kalbant apie atpažįstamą, vizualią, pusę, bet apie tam tikrus pamokymus, kurie, galbūt giliai strigo, formavo tavo pačios kūrybinį mąstymą).
Man viena svarbiausių dalių studijuojant ir buvo tas dialogas su viena ar kita asmenybe. Mokantis, atrandant dalykus, iš šalies buvo įvairių nuomonių, patarimų, bet stengiausi viską perleisti per save, atsirinkti, kas man tikrai tinka. Galima sakyti, įstojau į tapybą vedina intuicijos, praktiškai neturėjau jokių pagrindų, todėl pirmieji metai buvo ypač sunkūs – blaškiausi tarp bandymo, kas buvo siūloma, ir ieškojimo, ko noriu ir galiu. Konkrečiau – spalva ir ekspresija prieš mano toninę lėtaeigę tapybą. Todėl man buvo svarbus susitikimas su Agne Jonkute, kuri dėstė tapybą antrame kurse ir padrąsino dirbti taip, kaip jaučiausi geriausiai.
Laima Drazdauskaitė mano baigiamųjų darbų vadove buvo ir studijuojant bakalaurą, ir magistrą, taigi viso tris metus. Pamenu, kreipiausi į ją pati, nes mane sužavėjo jos erudicija, platus akiratis, ji ne tik savita, įdomi menininkė, bet ir aukščiausio lygio pedagogė. Nors požiūriai ne visada sutapdavo, dėstytojos nuomonė man buvo vertinga ir svarbi. Su laiku atradome bendravimo būdą, ir esu labai dėkinga jai už dalijimąsi patirtimi, įžvalgomis, įspūdžiais. Kai kurie pokalbiai įstrigo ilgam – dalykai, kurių tuokart nesupratau, paaiškėjo tik po kurio laiko…
Svarbi tavo kūrybos ir (ne kūrybos) pusė – Povilas Ramanauskas. Menininkas. Taip pat ir tavo šeima. Kas ryte verda kavą neklausiu (kada kitą kartą) – įdomi jūsų kūrybinio dueto kalba. Jėga. Vis prisimenu VDU menų galerijoje „101“ pavasarį veikusią judviejų parodą „Kamertono aidas“. Šios parodos tekste teigiat, kad „apie kūrybą galima kalbėti kaip apie dvasinį, vidinio pasaulio kamertoną, kuris surikiuoja jausenas, būsenas ir idėjas. Kita vertus, kūryba išgrynina vertybes, kurios dėliojasi meno ir buities persipynimo santykyje, lemiančiame gyvenimo pilnatvę“. Kaip manai, kokias vertybes gryninate ir ar kartu dalyvaudami parodose atrandate, sukuriate tą pilnatvę, apie kurią kalbate?
„Kamertone“ kalbėjom apie tai, kad kūryba daro įtaką ir mūsų buitiškajam gyvenimui, kadangi karts nuo karto tenka rinktis vieną ar kitą kryptį, kažko atsisakyti, kad pasirinktume tą, kuri leidžia būti arčiausiai kūrybinio vyksmo. Tai pasakytina kalbant apie mus kaip apie atskirus kūrėjus, kiekvienas turim savo ritmą, metodus, bet abiem mums tai viena iš svarbiausių gyvenimo dalių. O kita yra šeima. Šie dalykai ir sudaro pilnatvę ir mus sieja.
Rosanda Sorakaitė, Be pavadinimo, 2015. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas
O dabar pakalbėkim.. apie juodą.
Juoda, palaikant kompaniją baltai ir pilkai spalvoms, dailėje priskiriama achromatinių spalvų grupei. Kas šitoj vietoj man įdomu, juoda nepriklauso šaltų ar šiltų spalvų grupei, o kaip ir kitos achromatinių spalvų trejetuko narės, ji tampa šilta arba šalta. Priklausomai nuo primaišyto pigmento. Ir nuo konteksto. Esu supratus, kad ši spalva tau imponuoja: šalia ramiaspalvių, nugesintų rudos, melsvos, rausvos atspalvių, dalis (ir ne menka) kūrinių yra juodos paletėje. Ir jie ne siautėja „classic metal“ ar „hard rock“ ritmu, bet medituoja, eksploatuoja kažką panašaus į ramumą, susitelkimą, galbūt susitaikymą.. sunku įvardinti ir kalbu iš asmeninės „varpinės“, bet tai yra, kaip mane veikia tavo juoda ir tavo juoda (sąlyginai) kūrinija. Ji ne tamsi. Man ji siejasi su Leonard Cohen fraze: „Visur yra plyšių. Taip šviesa ir patenka“. Koks tavo santykis su spalva?
Mano santykis su spalva, sakyčiau, įtemptas. Turiu savo mėgstamų spalvų paletę, tu ją visą ir išvardinai. Ilgai renkuosi spalvą kiekvienam paveikslui, bandau pataikyti taip, kad suskambėtų motyvas. Dirbdama mėgaujuos ploniausiais niuansais, tos spalvos neišsemiamos. Nesu koloristė, bet spalva niekada nebūna atsitiktinė.
O juoda ypatinga savo gyliu. Man ji dvilypė labiau nei kitos spalvos – gali būti aštri, kieta ir labai švelni.
Šalia tavo paminėtos gražios minties perfrazuosiu kitą – R. Treigio, nepamenu, ar girdėjau, ar skaičiau, bet jis pasakodamas apie savo fotografijas paminėjo momentą, kai būnant tamsoje nieko nematai, bet po kelių akimirkų pradedi atpažinti kambario kontūrus… Man ši idėja labai artima, mėgstu tokią juodą, kuri, kaip ir tamsa, apsipratus akims, pasirodo kitokia – joje išryškėja kita spalva ar motyvas.
Bet tu mane privertei labai susimąstyti dėl žodžio „susitaikymas“… Niekad jo nevartojau, bet tai tikrai taip yra, tapyboje yra to dalis.
Tavo kūryba man sukelia adrenaliną, džiugesį ir mintį. Su jauduliu laukiu tavo naujų darbų.
Pabaigai.
Mene, kaip ir moralėje, kažkur brėžiama linija (cituojant anglų rašytoją, filosofą (plataus diapazono mąstytoją) G. K. Chesterton). Šiuolaikinis menas kelia daug klausimų (daug kam kelia klausimą – ar „tai“ menas, bet dažnai daugelis nepasivargina ir neapsikrauna pažvelgti, kad gal tas „tai“, kelia tam tikrus aktualius klausimus). Kur tu brėži Chesterton‘o liniją?
Menas ribų neturi, ir kiekvienas kuriantis, su savo nuostatomis, klausimais, idėjomis yra dalis to beribio proceso.
Iliustracijoje: Rosanda Sorakaitė, Nakties šviesa, 200×150 cm, akrilas ir aliejus ant drobės, 2016
