Dėkoju, kad mane čia pakvietėte. Man labai malonu būti tarp jūsų ir džiaugiuosi, kad turiu galimybę pasidalinti ir apsvarstyti keletą klausimų, kurie iš tikrųjų vis kirba mano galvoje. Svarstau, kad geriausiu atveju menas kuria savo auditorijas. Noriu pasakyti, kad ėmiau pastebėti, jog menas turi ypatingą sugebėjimą suburti draugėn žmones, kurių nepagalvotum, kad kas gali suburti. Turiu mintyje – aplink vieną reiškinį suburti tiek palei jaudinančias kūrinio puses besiburiuojančius, tiek turiniu ar raiška besipiktinančias, tiek – kam įspūdį paliko, tiek – kas visai nesuprato.
Kone visą savo suaugėlišką gyvenimą praleidau menų studijose, kur mokiausi gebėjimo nuspėti ir įtarti, kas ką kūriniuose atras, kokie meno kūrinio sluoksniai kam prabils, kokias konkrečias auditorijas kūriniai turi potencialą pasiekti. Šių klausimų kontekste svarstau apie kūrinį „Miela drauge“, kuris šias mano mintis ir pagrindė, ir metė iššūkį išmoktoms ar per laiką asmeniškai atrastoms / pajaustoms įžvalgoms apie auditoriją. Praktiškai kūrinys kalbėjo ne tik anėm, kam buvo parašytas.
Eileen Myles poezijos knygelės „NE AŠ“ gale yra esė „Kaip aš parašiau tam tikrus savo eilėraščius“, kur Myles rašo, kad nori atkreipti dėmesį į savo kultūrą – „kažkokią naują, didesnę [kultūrą], kuri ten, įtariu, egzistuoja“.
Įtarimas, kaip pirminė motyvacija kreiptis dar net aiškiai nežinant į ką, yra įkvepiantis.
Tai 1991 m. JAV, tiksliau – Niujorko, kontekstas. Dabar 2022-ieji. Kol ruduo rudenėja, sėdžiu Vilniuje – kaip ir Myles, pasikliauju savo įtarimu, kad nėra jokių abejonių, „mes esame visur, todėl nebepakęsime neapykantos dangstymo „žodžio laisve“*. Svarstau, kad gal ir kit queer, kaip ir aš, trokšta istorijų, senų ar naujų, ir jas patirti be gailesčio?
Neįsivaizduoju, kaip prisijungimas prie ir patekimas į išmoktomis kalbomis ir įtraukiomis temomis algoritmizuotą, tačiau lokalumo ribas peržengiantį queer tiktoko burbulą ilgainiui paveiks ir paqueerins mano kūrybinius pasirinkimus. Taip niekada ir nesijaučiau esanti labai artima „didesnei kultūrai“, apie kurią, įsivaizduoju, kalbėjo Myles, kurią dėl šios medijos imu pastebėti. Iki šiol kreipiuosi į supančią, suvokiamose distancijose esančią kultūrą, nes suprantu, kad dėl neapykantos, susidorojimo, kito nepriėmimo prieš akis esančioje lėkštėje trūksta didžiulio queer istorijos pyrago gabalo, ten žioji tuštuma, o ją aš patiriu labai asmeniškai ir man tai skubus reikalas. Ar esant santykyje su vieta, jos sudėtingumais ir džiaugsmais, įtarimai apie ją įgyja daugiau pagrindo? Nežinau, bet galbūt tai, kas arčiau, veikia stipriau.
Nuo ko pradėti, kai akivaizdu, su kuo iš tikrųjų norėjai pasikalbėti, bet jų net nėra svečių sąraše? Atrodo, anī net nebuvo pakviesti.
To kūrinio atveju pradėjau nuo tokio įprasto ir bendražmogiško dalyko kaip draugystė, perėjau prie įsimylinčių savo draug platoniškai, galiausiai atskleidžiu ketinimą kūrinį skirti lesbietėms, kurios įsimyli kitas moteris – platoniškai. Kreipiausi į tas, kurių patirtys panašios, ir norėjau, kad jos jaustųsi ypatingiausia ir laukiamiausia publika meno kūrinio erdvėje. Rašiau apie meilę, dėmesingumą, bendrus išgyvenimus, akcentavau ne itin reikšmingas akimirkas, kurias galbūt tik saujelė žmonių gali prisiminti kaip labiau negu pakankamai prasmingas ir svarbias būti reikšmingoje erdvėje – didžiausioje ŠMC salėje. Siekiau, kad išgirstų dėmesingiaus ir stokojanč, kalbėtis su anuoms. Liečiant vidinius sunkius ir geliančius dalykus, tokius kaip susiskaldymas bendruomenės viduje, probleminiai ir nepakantumo kupini feminizmai ar pozicijos, kurios skaudina tos pačios bendruomenės nares, narius ir nar, nusivylimas, neteisybės jausmas, sielvartas. Noriu patikslinti – iš tikrųjų tai yra erdvė ir man, ir anoiem, daugialypumui, dalinimuisi siekiant augti, būti susietyje. Ypač šiame regione matau daug svarbos nukreipti savo priemones ir energiją tiek savo, kaip queer asmens, tiek kitų egzistavimo pateisinimui, priešiškos ir fobiškos visuomenės pusės įtikinimui, kad queer yra nuolanku, nekenksminga ir taiku, todėl šie žmonės verti įstatymo apsaugos.
Norėčiau mesti iššūkį lūkesčiui, kad rašydam queer pasakojimus, bendrauji ir su tais, kurie neklauso, ir tuo pačiu kuri geresnį pasaulį. Verčiau mėginu prisiliesti prie lygiagrečių trajektorijų, fokusuotis į tai, kas susilieję ar apskritai yra paraštėse, rinkti istorijas ir jas pasakoti, koreguoti kalbą arba, jeigu ji neatliepia poreikių, ją sugalvoti, kastis link giliai paslėptų istorijų, kurti sunaikintą, nuslopintą esmę, net jei ir ne tobulai, fiksuoti ir fantazuoti bei smagiai praleisti laiką, o ne įrodyti vertę.
Žodžiu, siunčiu jums, vis queer, šiltus linkėjimus.
Kaip rašo Maggie Nelson: „Mane – ir kaip feministę, ir kaip žmogų – visada žavėjo klausimas, kur prasideda kultūra ir kur baigiasi atskiri žmonės, ypač dėl to, kad (žmonių) kultūra yra sudaryta iš žmonių, kurie gyvena kūnuose, žmonių gyvūnų kūnuose, gyvūnų-žmonių, gebančių kurti kalbą“.
*Iš Kaunas Pride FB evento – DEMONSTRUOKIMĖS aprašo
Aut. Agnė Jokšė
Agnė Jokšė gyvena bei dirba tarp Vilniaus ir Kopenhagos. Jokšė yra įgijusi magistro laipsnį Danijos karališkojoje vizualiųjų menų akademijoje bei monumentaliosios tapybos bakalauro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Naudodama autoetnografijai būdingus įrankius, Jokšė pasakoja istorijas, kuriose jos išgyvenimai ir praeities įvykiai (susiję su meilės, intymumo ir draugystės apmąstymais) persipina su juos supančio pasaulio refleksijomis. Jokšės kūrybos raiška – rašymas, video bei performansas, kuriais ji tyrinėja paralelinių istorijų, užuojautos, susipynusių santykių, queerness ir kalbos temas. 2022 m. Editorial, Vilniuje įvyko menininkės solo paroda. Jokšės kūryba taip pat buvo pristatyta: Kunsthal Charlottenborg, Kopenhagoje (2022), Artists’ Film International, Whitechapel Gallery, Londone (2021); Baltijos trienalėje 14, Vilniuje (2021); Publics, Helsinkyje (2021); Nidos meno kolonijoje, Nidoje (2021); Mimosa House, Londone (2020); Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje (2020). Menininkės kūrinys „Miela drauge“ 2019 metais buvo įvertintas pagrindine JCDecaux premija.
