Skaitmeninė Godos Palekaitės klonė, sukurta Marko Gutić Mižimakov (2022)
Apie autoproblemą pradėsiu kalbėti kaip pati kartą įpūtusi gyvybę klonei. Vieną vasaros vidurdienį a.pass meninių tyrimų institute Briuselyje, paskendę rausvuose saulės spinduliuose, apkurtinti ventiliatorių ūžimo, virėme karštą diskusiją. Tuo metu su šios institucijos meno vadove Lilia Mestre kuravau jos programą, kurioje nagrinėjome autoteorijos galimybes performatyviose meninėse praktikose.[1] Šiame kontekste vienas iš programos dalyvių menininkas Marko Gutić Mižimakov pasiūlė avantiūrą – susidvejinti, tapti medžiaga, išeities kūnu skaitmeninei klonei. Po to ji tapsianti savarankiška būtybe – gimusi iš mano kūno, balso, veiksmų, žodžių, judesių, būsianti nuo manęs nepriklausoma. Mudvi kartu su dar dviem menininkais bei jų klonais atliksiančios improvizuotą performansą, kurio metu ir suprasiančios, ką Marko turintis omeny.
Suintriguota, nors ir nerimaudama, sutikau. Klonavimo protokolas buvo paprastas: aktui reikėjo kelių mano portreto ir drabužių nuotraukų bei improvizuoto video įrašo, kuriame nerepetavusi laisvai reiškiu mintis. Klonės balsui ir mintims identifikuoti skirtas įrašas skambėjo maždaug taip: „Norėčiau atsikelti, bet negaliu. Atrodo, kad nugara, nugaros vidus suaugo su pledo vilna. Pledas įaugino savo vilnonius siūlus į mano kūną. Geriausia būtų, jei kas paimtų mano ranką ir timpteltų, kad galėčiau bent pakilti virš lovos ir levituoti ore…“
Po kelių dienų vėl susitikome, šį kartą pristatymui. Performanso publika buvo daugiau ar mažiau sava – a.pass instituto rezidentai ir kuratoriai. Didžiulės erdvės kampe laukė du ekranai, kilimas ir kelios jūros kriauklės. „Rūpinkis savo klone, klausyk jos, čia ji svarbesnė nei tu“,– instruktavo Marko, ir performansas prasidėjo.
Visuomet jausdavau kaulus laužančią, smegenis stingdančią scenos baimę. Paprastai stovėdama prieš publiką pamirštu, ką norėjau pasakyti, balsas ima drebėti, tenka kosčioti, krenkšti, gerti vandenį, raudonuoti. Tai kyla ne iš nepasitikėjimo savimi, bet iš monologizmo implikuojamos prarajos, iš pokalbio neįmanomybės, iš baimės kalbėti ištaromis, tiesomis, vienbalsiai. Kaip gali gerai jaustis konfrontacijoje su publika, jei kūryboje, priešingai, ieškai intymaus dialogo tarp savęs ir kitų – istorinių, fiktyvių ar gyvų, per kūrinį pasimatyti atėjusių kitų.
Ir prieš Marko performansą užsimerkusi sėdėjau scenoje, baimingai laukdama akistatos su anoniminiu žvilgsniu. Gavau ženklą, jog metas pradėti, atmerkiau akis, apsižvalgiau. Rymojau blausioje šviesoje į mane įdėmiai žvelgė jos ir jie, kažko laukė. Ir tada pasirodė ji. Įžengė į projekcijos ekraną, užimantį visą sieną, neaprėpiama ir graži, gražesnė už mane, suglostytais geltonais plaukais, žibančiomis mėlynomis akimis, rausvomis lūpomis ir įtartina šypsena, robotizuotais judesiais. Ji, kuri buvo ne kita, bet ir ne veidrodis, nors tikrai ne aš. Ji – mano vaiduoklis – judėjo ir tarė lyg ir mano žodžius, kalbėjo mano balsu, bet trūkinėjančiu, pasirodydama skirtingais rakursais vienu metu, permatoma, kartais žvelgdama tiesiai į akis, o kartais ignoruodama. Marko buvo teisus, čia ji buvo svarbesnė ir įdomesnė, publika išplėtusi akis stebėjo ją, ne mane. O aš scenoje buvau ne viena.
Savo tekste „Skaitmeninis golemas, gestikuliuojantys hibridai, jautrūs klonai ir kas jiems rūpi“, nupasakojančiame skaitmeninio klonavimo procedūras, Marko komentuoja: „Atvaizdas yra linkęs veikti taip, lyg būtų daugiau nei tikras: klonė yra gražesnė, žavesnė, dieviška. Daugiau nei ši tikrovė – ji anapus tikrovės. Iš tiesų ji yra dalis kitos tikrovės, kurioje yra priversta mus įtikinti savo tikrumu. Šis pamėgdžiojimo aktas yra jos savigyna“.[2] Taigi šis Artnews.lt numeris baigiamas anapus tikrovės nuskambančia klonų daina. „Vaikinai, kurių nėra“ – tai Marko Gutić Mižimakov ir Niko Pećarino poetiškas muzikinis video darbas, sukurtas bendradarbiaujant su judviejų klonais MarQ8.1 ir MitchG8. Kūnai tirpsta garsuose, pikseliai virsta žodžiais kroatų kalba, o po kūriniu pridedami dainos žodžiai, išversti į lietuvių kalbą.
Numerio pavadinimas AUTOPROBLEMA, viena vertus, pristato Lietuvoje menkai aptartą autoteorijos žanrą ir jo atveriamus diskursinio mąstymo būdus. Autoteoriją regiu kaip alternatyvą įtvirtintam žinių formavimo diskursui. Tai – žinojimo objektyvumo ir neutralumo kritika, tikinanti, kad autoriaus asmeninis balsas gali (ir turi) būti girdimas kaip teorinio (ir mokslinio) mąstymo dalis. Lauren Fournier knygoje „Autoteorija kaip feministinė meno, literatūros ir kritikos praktika“ (2021) apibrėžia, kad autoteorija galime vadinti meno ir literatūros kūrinius, kuriuose autobiografijos elementai integruojami kartu su filosofija ar teorija (feministine, meno, lingvistine, istorine, sociologine ir pan.), sukuriant savą terpę tam, kas kitaip atsiranda meno ir akademinio lauko paribiuose.[3] Kita vertus, AUTOPROBLEMOJE norėčiau atkreipti dėmesį į autoteorijos žanro ribas, tikėdamasi kvestionuoti vienbalsį auto- ar ego- centrizmą mene, vėl iškelti autorystės klausimą bei įžvelgti, jog auto- niekuomet nebūna viena, bet visuomet sudaryta iš daugybės balsų, o kolektyvumas užkoduotas bet kokioje meninėje praktikoje.
Konceptualiu autoteorijos pagrindu gali būti laikomas vienos iš feministinės kultūros teorijos pradininkių Glorios Anzaldúa’os dar 1980-aisiais nukalta autohistoria-teoria.[4] Tačiau šiuolaikinė, vis labiau populiarėjanti termino versija įsitvirtino su amerikiečių rašytojos Maggie Nelson knyga „Argonautai“ (The Argonauts, 2015), kurioje ji, referuodama į ispanų teoretiko Paul B. Preciado „Testo Junkie“ (2008), pasiūlo memuarų, queer-feministinės teorijos ir performatyvaus rašymo lydinį. Galime įvardinti daugybę gretimų, daugiau ar mažiau paplitusių terminų: autofikcija (autofiction), konceptuali kritika (conceptual criticism), fiktokritika (fictocriticism), queer fenomenologija (queer phenomenology), performatyvi autoetnografija (performative autoethnography), autobiografinė dokumentika (autobiographical documentary) ir t.t.
Roland Barthes, nors ir nevadinęs savęs feministu (šiandien galbūt sutiktų būti laikomas queer mąstytoju), neabejotinai yra vienas žaviausių postmodernybės autoteoretikų, užnarpliojęs daugybę dar ir šiandien tebeintriguojančių mazgų. Jo „Meilės diskurso fragmentai“ (Fragments d’un discours amoreux, 1977) – aistros, pavydo, romantinių klišių, sentimentalumo taro kortų kaladė – savo kalbos grafika užburia, užkalba pačią meilę, ir tuo pačiu atsitraukdama nuo jausmo analizuoja diskursą. Kita knyga – „Roland Barthes pagal Roland Barhes“ (Roland Barthes par Roland Barthes, 1977) – tai struktūralistinė autobiografija, metanti iššūkį visiems auto- žanrams sykiu. Jo bene ryškiausias kūrinys „Autoriaus mirtis“ (La mort de l’auteur, 1967) aptaria iki šiol literatūroje ir mene gają problemą – autorystės, kaip meninio talento ir originalumo apraiškos, mitą. Ne viskas mumyse yra mūsų, ne viską, ką galvojame, sugalvojome patys. Sekdama Barthes, dažnai svarstau, kad šiandien mano, kaip kūrėjos, užduotis galbūt ir yra atkasti savo mąstymo šaknis.
Nesunku pastebėti, kad meninink savo praktikose dažnai jungia autobiografines patirtis su konceptualiu teoriniu mąstymu, projektuose pristato kompleksiškus tyrimus, lygiaverčiai ir auto-, ir -theory. Tendencijos išryškėjo 70-ųjų ir 80-ųjų feministines idėjas klojusiame mene – Carolee Schneemann, Andrea Fraser, Valie Export, Louise Bourgeois ir daug kitų žinomų meninink savo darbuose derino asmeninę patirtį su kritine meno bei socialine teorija. Tai gali būti laikoma viena iš autoteorijos problemų – naujo termino sukūrimas ir išpopuliarinimas, jo „autorių“ įvardinimas į užmarštį nugramzdina tai, kas jam klojo pamatus, sukūrė sąlygas jam atsirasti.
Prie šio numerio prisijungti pakviečiau penk šiuolaik meninink ir vieną rašytoją. Žurnalo numerį pradeda lietuvių kūrėjos Agnės Jokšės kontribucija. Menininkė savo kūryboje dažnai per queer-feministinę teoriją paliečianti auto- santykį su kalba, šį kartą kreipiasi į skaitytoją laišku, pavadinimu švelniai primenančiu pirmąjį lietuvišką laikraštį „Auszra“. 1883–1886 metais Mažojoje Lietuvoje leistas kultūrinis žurnalas visų pirma buvo susirūpinęs prievartine lietuvių kalbos asimiliacija carinėje imperijoje. Anuomet intelektualai lietuvių kalbai reikalavo lygių teisių su kitomis kalbomis, žodžio ir spaudos laisvės bei kalbinio ugdymo. Savo tekstu Agnė taip pat išreiškia susirūpinimą lietuvių kalba – jos aktualizavimu, mūsų gramatikoje užkoduoto seksizmo ir kitų fobijų iškodavimu. Vis dar svarbu reikalauti lygių teisių kalboje – lingvistiniais bandymais ir kūrybiška gramatika. Šiame įvadiniame tekste iš dalies taikau Agnės pasiūlytą gramatinį sprendimą – galūnių trumpinimą, taip pat paprastai neutralia gimine laikomą vyriškąją keičiu į neutralią moterišką.
Numeryje pirmą kartą lietuvių kalba pasirodo prancūzų rašytojos Nathalie Léger romano „Ekspozicija“ (L’Exposition, 2008) fragmentai (vertimu pasidalinsime netrukus, – artnews.lt). Ši knyga – tai pirmoji trilogijos, kurioje autorė seka kontraversiškų istorinių moterų pėdsakais, dalis. „Ekspozicijos“ herojė – grafienė Castiglione arba Virginia Oldoïni (1837–1899) – italų aristokratė, gyvenusi Paryžiuje ir tapusi daugiausiai fotografuota XIX amžiaus moterimi. Keturiasdešimt metų kas savaitę ji ėjo į tą pačią fotografijos studiją pozuoti. Apsėsta savo pačios grožio, be jokio kito tikslo kaip tik įamžinti savo atvaizdą laiko tėkmėje, grafienė pozavo fotografui Pierre-Louis Pierson. Kaskart valandų valandas sustingusi, nutirpusiomis galūnėmis išdabintame studijos interjere, siekdama įtikinti anuomet lėtą ir sudėtingą fotografijos technologiją. Knygos pavadinimas „Ekspozicija“, viena vertus, nurodo į fotografijos istoriją, bet ne mažiau – ir į narcisistinį potraukį pozuoti, o galiausiai – į Léger biografijos išeksponavimą. Mėgindama suprasti Castiglionės obsesiją, rašytoja analizuoja savo šeimos nuotraukas ir pina asmeninį, analitinį bei poetinį naratyvus, meistriškai įdarbindama interjerus, kostiumus, šviesą ir, žinoma, kalbą.
Dvigubo aš balsu prabylantis Adrijanos Gvozdenović ir Pios Louwerens tekstas „Ši menininkė“ brėžia lanką per klastingas meno edukacijos pelkes. Juodkalnijoje, Belgijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje užaugusios bei studijavusios menininkės lygina ir painioja savo patirtis – individualias, tačiau kolektyviai suvokiamas kaip „tikros menininkės“ paieškas. Spėju, kad pro ašaras besijuokdam šio numerio skaitytoj nesunkiai prisimins ir Lietuvos meno edukacijos institucijas, kuriose ne vien panašiai išgyveno „kūrybines kančias“, negailestingas „meistrų“ pamokas ir abejones dėl savo „talento“.
Teksto autorystę panašiai kvestionuoja neseniai žurnale „Fenomenologija ir praktika“ pasirodęs Kriso Pinto ir Marios Gil Ulldemolins tekstas „Raukšlė“ (Crease, 2022).[5] Tai – autoteoretinis žaidimas su skaitytoj, skaitymo patirties fenomenologija, teksto odos raukšlėmis Bartiškai vedžiojanti skaitytoj lyg skruzdėlę po teksto kūno paviršių. Panašiai ir šiame numeryje kūnas iš abstrakčios idėjos tampa konkrečiu tekstu, klonu, fotografija. Susiraukšlėjęs, prieš foto objektyvą sustingęs, pozuojantis, besimatuojantis, verkiantis, dainuojantis, įtarinėjantis, nerimaujantis kūnas – ne taip svarbu, fizinis ar virtualus, gyvas ar miręs, bet kūnas.
Neseniai teko dalyvauti Glazgo universitete organizuotoje konferencijoje „Autoteorija 2022: mąstant per save, kūną ir praktiką“, kur pagrindinį pranešimą skaitė Jane Gallop.[6] Žymi vyresniosios kartos teoretikė prisipažino, jog autoteorijos terminą atrado 2020 metais, perskaičiusi Maggie Nelson „Argonautus“, kuriuose pati dažnai cituojama: „Niekada negirdėjau apie autoteoriją, bet panašu, jog ja užsiėmiau pusę šimtmečio“. Iš pradžių šis terminas ir mąstymo būdas buvo orientuotas į išorę, apibrėžė teritoriją balsų, kurie jau kurį laiką egzistavo neturėdami bendrinančios koncepcijos. Šiandien norėtųsi žvilgsnį nukreipti į vidų, į vidinių balsų gausą.
Galbūt daugiabalsiškumas geriausiai tinka apibūdinti tai, apie ką kalba šis Artnews.lt numeris – menininkės, mąstytojos, rašytojos balso dvilypumą, daugialypumą, prabundantį kūrinyje. Polifonija implikuoja ne autorių daugį, o tai, kad net kurdami po vieną, nesame vien. Mūsų klon, avatar, tėvai, broliai, protėv, draug, bendruomenės, mokytoj ir meiluž kalba per mus tarsi balsai per mediumą.
[1] 2022 m. gegužės–liepos mėnesiais a.pass ir Zsenne Artlab vykusi programa Scoring Intimacy with Discoursive Others: https://apass.be/scoring-intimacy-with-discursive-others/.
[2] Marko Gutić Mižimakov, “Digital Golem, Gesticulating Hybrids, Affective Clones & whatever they want,” Institute of Network Cultures, 2021 m., https://networkcultures.org/longform/2021/08/24/digital-golem-gesticulating-hybrids-affective-clones-whatever-they-want/.
[3] Lauren Fournier, Autotheory as Feminist Practice in Art, Writing, and Criticism (The MIT Press, 2021), 7.
[4] Gloria Anzaldúa, Borderlands/La Frontera: The New Mestiza (Aunt Lute Books, 1987).
[5] Maria Gil Ulldemolins, Kris Pint, „Crease“, Phenomenology & Practice, Volume 17 (2022), No.1, https://journals.library.ualberta.ca/pandpr/index.php/pandpr/article/view/29452/21473, 61–98.
[6] Jane Gallop pranešimas „Anectoral theory and autotheory“, skaitytas konferencijoje Autotheory Conference 2022: Thinking through Self, Body and Practice, https://autotheoryconference2022.wordpress.com/.
Goda Palekaitė – Vilniuje ir Briuselyje gyvenanti bei kurianti šiuolaikinio meno ir performanso menininkė bei tyrėja. Autorės darbai gali būti apibūdinti kaip vizualinių, literatūrinių, performatyvių ir antropologinių praktikų kombinacija. 2019 m. Godos tarpdisciplininė veikla buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi ir Jaunojo menininko premija. 2020 m. išleista autorės dvikalbė knyga „Schizmatikai“ (Leidykla LAPAS). Menininkė yra surengusi solo parodas Kunsthal Gent ir Editorial Vilniuje („Stipriausias raumuo žmogaus kūne yra liežuvis“), RawArt galerijoje Tel Avive, Art Cube Artists‘ Studios Jeruzalėje (“Teisinės sapno pasekmės”), Centre Tour à Plomb Briuselyje (“Dangaus architektūra”), bei Konstepidemin meno centre Geteborge (“Ribiniai protai”). Menininkės performansai buvo pristatyti Whitechapel galerijoje Londone, Kanal-Pompidou centre Briuselyje, „Pelkių paviljone“ Venecijos Architektūros bienalėje, Šiuolaikinio meno centre Vilniuje ir kitur. Goda yra įgyjusi Socialinės ir kultūrinės antropologijos magistrą Vienos universitete, o šiuo metu yra doktorantė Haselto universitete ir PXL-MAD menų akademijoje.
Viršelio iliustracija: Skaitmeninė Godos Palekaitės klonė, sukurta Marko Gutić Mižimakov (2022)
