Fot. Steven Jouwersma
Tai – pasakojimas apie tave, apie tapsmą tokia menininke, kokia esi šiandien. Tapai pilnu etatu dirbančia menininke, ir buvimas menininke tau reiškia nuolatinį šio vaidmens permąstymą ir dekonstravimą. Taip, tai reiškia, kad daug mąstai apie save. Dažnai rašai pirmu asmeniu. Bet ne šįkart. Šis pasakojimas atsirado iš mažiausiai dviejų „aš“, kurie susijungę tapo tavimi. Jie yra supriešinami, sugretinami, iki galo nesusiliejantys.
Prieš kelis metus supratai, ką reiškia būti menininke-tyrėja, ir šis suvokimas permainė daugybę per ilgą laiką susikaupusių su menu susijusių baimių. Tu suvoki, kad meninis tyrimas iš dalies yra jo paties infrastruktūra – žinių ekonomika, kuriama su tikslu keistis, dalintis. Kadangi nerandi geresnių žodžių, apibūdindama šį fundamentalų meninio tyrimo aspektą vartoji frazę „meninės praktikos ekosistema“. Esi linkusi manyti, kad meninis tyrimas gali tapti alternatyva meno rinkos diktuojamoms meninėms praktikoms. Tu dalyvavai „a.pass“, menininkų kuruojamoje meninių tyrimų programoje. Išskirkime raktinius žodžius: transdiscipliniškumas, eksperimentinis, diskurso ir praktikos suliejimas ir kolektyvinė praktika. Grįžkime dar giliau į praeitį, tam, kad pateiktume biografijos faktus, iš kurių paaiškės, kaip tapai tokia menininke, kokia esi šiandien.
Ši menininkė nepradėjo kurti dar vaikystėje, kaip kai kurie kiti menininkai. Nors ir pastebėjo, kad geba nupiešti tai, ką mato, tikroviškiau nei kiti vaikai, o suaugę tai laikė talentu meno srityje. Jos tėvai, aukštą padėtį užimantys žmonės, vedė ją į muziejus su negyvų menininkų kūriniais. Jei tikėsime kitu pasakojimu, pirmą kartą apie meną ji sužinojo iš savo dėdžių, kurie jai rodydavo knygas su nespalvotomis reprodukcijomis. Dideli muziejai buvo Vakarų šalyse, kurias ji vieną dieną aplankys. Lankantis muziejuose jai labiausiai patikdavo nelogiški ir subjektyvūs kūriniai, dažniausiai – paveikslai, kuriuose buvo vaizduojamos malonios moterys. Ji apsistodavo ties jais, tarsi šie būtų sukurti asmeniškai jai, o paskui muziejaus parduotuvėje pirkdavo atvirukus su šių paveikslų reprodukcijomis.
Jos pirmas sąmoningas pedagoginis susidūrimas su menu įvyko „darbų“ pamokose vidurinėje mokykloje, kurios kartu su „piešimu“ sudarė meno mokymo programą. Darbų mokytojas mėgo naudotis motoriniais įrankiais ir rašydavo mokiniams aukštus balus, jei šie paprašydavo, kad jis padėtų jiems. Ji atsiskaitė, tačiau tai padarė su savotišku konceptualiu kūriniu: pusiau sulankstytu popieriniu kubu, kuris nagrinėjo šias dvi pamokas skiriančią ribą: Greičiausias būdas pereiti nuo piešimo prie darbų yra sulankstyti popierių, – samprotavo ji. Mokytojas pasakė, kad jai galbūt reikėtų pasidomėti dailės akademija, nes „ten mėgsta tokius dalykus“. Ji užsirašė į ją nė neprasitarusi apie tai apie tai savo tėvams, kurie dėl to supyko. O gal ji mąstė apie stojimą į dailės akademiją, bet manė, kad ten įstoja tik „ypatingi“ žmonės.
Kadangi buvo gana komunikabili ir net populiari, ji galvojo, kad nėra nei pakankamai ekscentriška, nei pakankamai talentinga, kad būtų menininke.
Pirmo priėmimo į dailės akademiją etapo metu dėstytojas paklausė jos, kas yra jos mėgstamiausias menininkas, ir ji atsakė: „Miró?“ Jis liepė jai plačiau pasidomėti menu. Į antrą priėmimo etapą ji atsinešė savo eskizų knygelę su keliais piešiniais, jos geriausiaisiais. Teta jai pasakė, kad ji neturėtų rodyti pustuštės eskizų knygelės, nes tada atrodys, kad jai pritrūko aistros šią užbaigti. Ji greitai užpildė eskizų knygelę atsitiktiniais piešiniais ir koliažais. Ši menininkė buvo priimta į dailės akademiją.
Pirmąją studijų dailės akademijoje dieną katedros vedėjas visiems naujiems studentams per įžanginę kalbą pasakė: „Niekas čia jūsų nelaukia. savo tėvams, kurie dėl to supyko. O gal ji mąstė apie stojimą į dailės akademiją, bet manė, kad ten įstoja tik „ypatingi“ žmonės.
Tai prisiminusi, tu nori prisėsti šalia savo buvusios „aš“ ir paaiškinti, kad įmanoma užsiimti menine praktika net ir tada, kai niekas tavęs nelaukia: „Tokias nedėkingas sąlygas net įmanoma sugriauti ir paversti savo praktikos pamatu. Susipažinsi su žmogumi, kuris tai vadina radikalizacija. Susitapatinusi su darbo sąlygomis, suprasi, kad jos yra neatsiejamos nuo kūrinio, kad jos yra kūrinio materija: taip išsklaidysi šiuos kerus.“
Jai patiko dailės akademijoje, bet ji daug verkdavo. Dėstytojai buvo vadinami „meistrais“, ir vienam meistrui nepatiko jos paveikslai – jis manė, kad ji yra nepakankamai ekspresyvi. Kartą jį taip suerzino lėti protarpiniai jos teptuko judesiai, kad jis, norėdamas padaryti ekspresyvų judesį, grubiai suėmė jos ranką. Teptukas jų rankose perlūžo.
Galėjo atsitikti ir taip, kad ši menininkė pasirinko skulptūrą, kad būtų per saugų atstumą nuo konceptualiojo meno katedros chuliganų. Nebeturėdavo grupinių užsiėmimų, tik individualius dėstytojų apsilankymus studijoje. Kai jie ateidavo, ji turėdavo kažką pasakyti. Ji puikiai išmoko kalbėti apie objektus nieko nedarydama. Jai būtų patikę lankyti grupines paskaitas, tačiau dėstytojai pasakė jai: „Kai būsi menininkė, irgi neturėsi paskaitų.“
Ji praleisdavo daug laiko vienumoje – turėjo dirbti savo erdvėje, savo studijoje. Ji užmigdavo sėdėdama prie darbo stalo. Beveik nesusidurdavo su skuba išvis ką nors daryti, išskyrus tuos keturis kartus metuose, kai studentai turėdavo parodyti kažką, kad juos būtų galima įvertinti. Ji visada nukėlinėdavo terminus. Ji visuomet verkdavo. Ji turėdavo prisiversti dirbti, tad manė, kad nėra tikra menininkė. Ji fantazuodavo apie imersyvių instaliacijų kūrimą, bet neturėjo tam nei energijos, nei reikiamų priemonių. Ji susidomėjo Duchampu.
Kažkuriuo metu ji atliko savo pirmąjį videoperformansą. Nufilmavo save, skaitančią scenarijų miške. Katedros vedėjas paklausė jos, kodėl nestovi kadro viduryje, ir ji nežinojo, ką atsakyti. Jis pasakė, kad mene turi visada žinoti ir tiksliai apsispręsti dėl tokių dalykų. Po šio nutikimo ši menininkė ėmė daugiau mąstyti apie tai, ko tikimasi iš jos, ir kokį meną formuoja tie lūkesčiai. Dabar tu jau nebegali žiūrėti į meną be minėtų rėmų.
2011-aisiais, likus metams iki studijų baigimo, šalies politikai nusigręžė nuo meno. Net kultūros ministras pasakė, kad nesidomi menu. Žodžiai „kultūrinė antreprenerystė“ tapo burtažodžiu. Šiai menininkei teko išklausyti kursą apie verslo planų rašymą, kuriame studentai buvo skatinami spausdinti savo vizitines korteles. Visi buvo labai susitelkę į baigiamąją parodą, nes joje lankydavosi kuratoriai ir galeristai, ir tai būdavo puikus metas „networkingui“. Jos katedros vėdėjas turėjo savo favoritus, daugiausia narkotikus vartojančius vaikinus. Tad jis nukreipdavo profesionalus, kad šie praeitų pro jų darbo erdves; jie būdavo pristatomi visose „geriausiųjų“ baigiamosiose parodose.
Išėjusi iš hierarchinės sistemos, kurią valdė akademijos meistrai, ji staiga liko viena. Ji svarstė: Kada aš tapsiu menininke? Kada ateis tas laikas? Ar šis suvokimas man tiesiog apsireikš?
Ji dirbo aukle, kasininke, šunų vedžiotoja, technike, apsaugos darbuotoja, gide, administratore ir ne tik. Ji nutraukė ilgalaikius santykius su vyresniu menininku ir grįžo gyventi pas tėvus. Ji kūrė juvelyrinius dirbinius su savo seserimi, kuri buvo ką tik baigusi vidurinę mokyklą, ir jos prasimanė šiek tiek pinigų pardavinėdamos juos internetu. Ji norėjo išvykti iš gimtosios šalies, tad pradėjo kandidatuoti į magistrantūrą, bet persikraustyti į kitą šalį jai buvo per brangu.
Gyvenimas panėšėjo į padrikų įvykių, kurie nesusiveda į vientisą pasakojimą, virtinę. Ji išties puikiai išmoko rašyti paraiškas. Ji vis rengdavo parodas tai šen, tai ten, virtuvėse ir projektų erdvėse, dėl kurių išliedavo daugybę ašarų. Per atidarymus jausdavosi tuščia ir atitrūkusi, tarsi niekam iš tikrųjų nerūpėtų: nei kuratoriui, nei parodų erdvei, nei publikai. Ji buvo viena.
Atvykusi į Belgiją, ji pradėjo magistro studijas ir naują gyvenimą. Šiandien tu nesutiktum studijuoti ten, kur dauguma profesorių yra vyrai. Anuomet ji taip pat stebėjosi tuo, bet kartu tiesiog buvo visiškai priblokšta visų tų pokyčių. Be kvailų biurokratinių procedūrų, kurias reikėjo praeiti norint imigruoti, ji dar turėjo susirasti pragyvenimo būdą, kad galėtų gyventi šį naują gyvenimą. Ji pradėjo skaityti savo studijoms tokias teorijas anglų kalba, kurios nė nebūtų sugebėjusi suprasti savo gimtąja kalba. Ne tik jai, bet ir visai studentų grupei sunkiai sekėsi jas suprasti. Dėstytojas, kuris pats buvo produktyvus rašytojas, ne kiek teįsitraukdavo į diskusijas. Tu vis dar nesi tikra, ar tai buvo jo pedagogikos stilius, ar jos stygius.
Po šių magistro studijų sekė dar vienerios magistro studijos. Arba: ji niekada nestudijavo magistrantūroje. Ji negalėjo susitaikyti su mintimi, kad už meninę praktiką jai rašys pažymius. Ji jautėsi susvetimėjusi su visa meno industrija, jai atrodė, kad ji nenori ir gal net nesugeba tuo užsiimti. Tėvai jai visada sakydavo: „Jei tau kas nors gerai sekasi, atrasi sau vietą pasaulyje“. Tu nebesi tokia tikra nei dėl šito, nei dėl to, ką reiškia „gerai sektis“.
Ji troško studijuoti arba dirbti užsienyje, bet visos rezidencijos atmesdavo jos paraiškas. Visos, išskyrus vieną, Briuselyje įsikūrusią a.pass. Tuo metu ji jau buvo tapusi brūkšnelių specialiste ir spėjusi pabūti performansų-menininke, menininke-rašytoja, menininke-kasininke ir menininke-aukle. Tačiau atvykusi į a.pass ji suprato, kad yra menininkė-tyrėja. Pačią pirmąją dieną ji sutiko merginą ilgomis blakstienomis, vilkinčią kažkokį skafandrą ir darbininko kombinezoną. Kitas naujai sutiktas menininkas-tyrėjas pasakė, kad domisi duonos raugu, o toje pačioje grupėje esanti rašytoja eksperimentavo su potekstėmis, domėjosi protokolais ir psichoanalize. Tu tai gerai prisimeni, tu taip džiaugeisi sutikusi tuos žmones. Jie vartojo žodžius, kurių tu nesupratai, tačiau kartais atrodydavo, kad jie nesupranta ir patys. Tu vis dar prisimeni tą pirmą kartą, kai ji išgirdo žodį „fenomenologija“. Tai nieko jai nesakė. Jie dažnai susiburdavo į grupę ir domėdavosi šiais ne-suprantamais dalykais, kad ir kas tai būtų: spekuliatyvus teorijos objektas, kurio nors paraiška ar pati institucija. Jie ilgai kalbėdavosi apie tai.
Kartais ji nerimaudavo dėl to, kad leidžia per daug laiko su kitais žmonėmis, o tai reiškė, kad neužsidirba pinigų pragyvenimui. Kartais ją glumindavo ši privilegija ir žinių prieinamumas, ir ji nerimaudavo dėl to, kas bus, kai ši programa baigsis.
Kartais ji prisimindavo, kad turėtų būti menininke, kuri užsiima individualia menine kūryba. Ji pasijusdavo šiek tiek sutrikusi, tačiau dalyvavimas grupėje nelyg didelė banga atitolindavo ją nuo savęs pačios. Jos požiūris keitėsi pačiai to nė nesuvokiant. Anksčiau menas reikšdavo kūrinį, objektą ar paveikslą, jų eksponavimą ir tai, ką jie jai reikš, kaip ją paveiks. Tačiau dabar žmonės vis minėjo „praktiką“. Visi paskiri įvykiai ir jos pasirinkimai tarsi karoliukai susijungė į vėrinį. Buvo ir dar vienas žodis: „tyrimas“. Vietoj objektų ji mąstė apie klausimus ir žmones, kurie kėlė šiuos klausimus. Tai juos pavertė jos kolegomis.
Tu sakai, kad tau tai primena tam tikras akimirkas akademijoje, pavyzdžiui, kai kartu su bendraamžiais žiūrėdavai ir analizuodavai filmus ar dalyvaudavai skaitymo grupėse. Jūs dirbdavote kartu, bet ne dėl meno ar meno kūrinio kūrimo. Šis bendruomeniškumas būdavo kitoks. Dabar tu tai vadini transindividualia žinių produkcija.
Jie susėsdavo prie stalo ar ant kilimo, ant kėdžių ar pagalvių, ir kalbėdavosi apie instituciją. Ši institucija laikė save praktika, dinamiška ir spekuliatyvia struktūra. Ši menininkė, kuri nuolat yra tapsmo menininke procese, pirmąsyk buvo institucijoje, kuri nuolat yra tapsmo institucija. Šio proceso eigoje ji išmoko žaisti su kūrybos sąlygomis ir jas susikurti taip, tarsi jos jai priklausytų. Jos nerimas, prieš tai signalizavęs apie spaudimą būti sėkminga menininke, dabar tapo kažko viltingo simptomu.
Savo rezidencijos a.pass laikotarpiu, leisdamasi ir gilindamasi į visas kitas praktikas ir klausimus, ji tapo okeanografe, kuriančia susitikimų su vandenynu archyvą. Ji tapo ir šokėja, šokančia baletą ir verčiančia jį į regitoną, ir žavingu pasakotoju, apjungiančia viduramžių bestiarijus su internete cirkuliuojančiais gyvūnų vaizdo įrašais. Ji pajuto, ką reiškia , pajuto, kas vyksta su tavo ir kolektyvo kūnais, kai eini pačiu lėčiausiu greičiu, kokiu tik gali eiti, kai tampi beasmene ar užsimerkusi kalbi apie savo įpročius ir horizontalius tyrimus, o kas nors liečia tavo plaštakas.
Dabar tu esi visu etatu dirbanti menininkė-tyrėja, kas tavo atveju reiškia, kad daug mąstai apie save. Tavo savastis regisi akyta ir neįprasta. Tu susipažinai su kitais žmonėmis, kurie jaučiasi taip pat, kartais – taip identiškai, kad nebežinai, kieno balsas skamba, kai prabyli. Tau vis dar sunku apie tai rašyti, apie šį tapsmą per vienas kitą. Bet tu vis tiek bandai tai daryti.
Šis tekstas buvo publikuotas knygoje „In these circumstances: On collaboration, performativity, self-organisation and transdisciplinarity in research-based practices“ (Eindhovenas: Onomatopee, 2021), išleistame Briuselio a.pass 14 metų sukakties proga. Šį leidinį sudaro tekstai apie tokius meninius tyrimus, kokie yra atliekami a.pass kolektyvinio mokymosi aplinkoje. Šios knygos pristatymas sutapo su Belgijos švietimo ministerijos sprendimu nebeskirti finansinės paramos a.pass.
Nuoroda į knygą: https://www.onomatopee.net/exhibition/in-these-circumstances/#publication_20213
Adrijana Gvozdenović taiko meninius metodus kurdama dviprasmiškas praktikos ir teorijos, teorijos ir išpažinties, dokumentacijos ir gamybos, meno ir kuratorystės, verbalinių mainų ir meninės formos skirtis. 2017–2020 m. ji buvo Briuselio a.pass ir Antverpeno Karališkosios dailės akademijos jaunesnioji mokslo darbuotoja ir vykdė projektą „Meninių nuogąstavimų archyvavimas“. Jos naujausi kūriniai ir meniniai įsipareigojimai vykdomi glaudžiai bendradarbiaujant su kitais: ji yra antrosios pakopos studijų programos „Nenuotaikoje“ mentorė ir viena iš kuratorių (Briuselio „a.pass“), tyrimų projekto „Antropomorfinės bėdos“ (Londono „Whitechapel Gallery“ ir Šefildo „Arts Catalyst“) ir parodos „Ši situacija susiklostė per ilgą laiką“ (Liublianos „ŠKUC“ galerija) bendraautorė, kortų skaitymo performanso „7 nerimai ir pasaulis“ (Haselto „CIAP“, Kelno „Glasmoog“, Zagrebo „GMK“) kūrėja.
Pia Louwerens tiria menininko, meno kūrinio ir (institucinio) konteksto, kuriame jie yra kuriami, tarpusavio santykius. Ji laiko šiuos santykius intertekstinėmis sampynomis, su kuriomis užmezga ryšį per performansus, sakytinį ir rašytinį tekstą. 2017–2018 m. Louwerens studijavo „a.pass“ antrosios pakopos studijų programoje, o vėliau, 2020–2021 m., prisijungė prie a.pass Tyrimų centro veiklos kaip jaunesnioji tyrėja. 2019–2020 m. Louwerens buvo jaunesniąja integruotojo meno tyrėja Nyderlanduose vykdytame daugiainstituciniame tyrimų projekte „Bridging Design, Technology and Art through Critical Making“. Ji pasinaudojo savo įterptine patirtimi parodų erdvėje siekdama geriau suprasti, kaip institucijos prisideda prie performanso menininkų vykdomos praktikos, ir pafantazuoti apie tai, kaip būtų galima perrašyti šiuos institucinius „scenarijus“. 2021 m. Louwerens pati išleido savo romaną „Neliūdna, tai pasaulis yra liūdnas“, autoteorinį, pusiau išgalvotą pasakojimą apie performansų menininkę, kuri įsidarbina meno institucijos integruotojo meno tyrėja ne pilnu etatu.
Iš anglų k. vertė Aistis Žekevičius
