Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, norėdami apibūdinti paradoksą, aptinkamą šalyse, kuriose buvo rasta vertingų gamtinių išteklių, ekonomistai sukūrė terminą „išteklių prakeiksmas“: užuot klestėjusios, tokios šalys dažnai žlugdavo – tiek ekonomine, tiek politine prasme. Vietoj to, kad kilsteltų gyvenimo lygį visiems, naujai įgytas turtas gimdė smurtą ir skatino nelygybės bei korupcijos augimą. Terry Karl, Stanfordo politikos mokslų profesorė, tai pavadino „gausos paradoksu“. Ta pati istorija vėl ir vėl kartojosi visame pasaulyje nuo Venesuelos (kurioje Karl atliko naftos pinigų sukeltos žalos tyrimus) iki Siera Leonės (kruvinų deimantų tėvynės) ir Afganistano (kuris, nepaisant to, kad jo naudingosios iškasenos vertos 3000 milijardų JAV dolerių, išlieka viena skurdžiausių ir labiausiai korumpuotų pasaulio valstybių).
Panašiai klastingas modelis pastaraisiais metais išsivystė šalyse, funkcionuojančiose kaip užsienio finansų centrai – ofšorai. Kaip ir išteklių prakeiksmo paveiktos šalys, dauguma tokių centrų yra buvusios kolonijinės valstybės, besistengiančios išlikti perspektyviomis fiskaliniu požiūriu; o jų atrasti „ištekliai“ – tai žmogiškasis kapitalas, kurį sudaro gyventojai, raštingi tiek, kad galėtų teikti elementarias finansines paslaugas susijusias su ofšorinėmis korporacijomis, trestais ir fondais. Šioms ekonominiu ir politiniu požiūriu silpnoms valstybėms dalyvavimo tarptautiniuose finansuose sukeltas grynųjų pinigų antplūdis atrodo tarsi tikras palaiminimas, kuriantis darbus ir pajamas už palyginti nedideles investicijas į infrastruktūrą, tokią kaip greitas internetas.
Tačiau, kaip imta pastebėti, tapimas mokesčių rojumi turi ir netikėtą kainą. Staigūs ekonominiai, politiniai ir socialiniai nuosmukiai tokiose valstybėse įvyksta taip dažnai, kad stebėtojai sukūrė naują terminą – „finansų prakeiksmas“. Šalį ištikus „finansų prakeiksmui“, galima aptikti pasikartojantį modelį: nors šalies demokratija, ekonomika ir kultūra formaliai išlieka nepažeistos, jos vis labiau pradeda orientuotis į tarptautinį elitą ir tampa jam pavaldžios. Kitaip tariant, tokios valstybės palaipsniui pradedamos tvarkyti pagal žmonių, kurie jose net negyvena, norus, aplenkiant vietinių žmonių interesus. Šių šalių sukurtos finansinės paslaugos saugo kosmopolitų turtus, tačiau tie turtai niekada nepasiekia vietinių gamintojų, taip neigiamai paveikdami jų savivaldos gebėjimus ir socialinę sanglaudą, infrastruktūros bei institucijų plėtrą.
Tai privedė prie didėjančio mokesčių rojų ekonominio nestabilumo, politinės korupcijos ir socialinio nuosmukio, kuriuos liudija nusikalstamumo bei smurto augimas. Pastarąjį teko patirti atliekant savo pasaulinės turto valdymo pramonės tyrimą: lankydamasi 18 mokesčių rojų visuose didžiuosiuose pasaulio regionuose, su šiuo socialiniu nuosmukiu susidūriau tiesiogiai keleto patirčių metu, įskaitant ir apiplėšimą Pae Moana Kuko Salose. Vietinis žvejys, kurį vėliau sutikau, pasakė, kad apiplėšimų ir smurtinių nusikaltimų skaičius salose išaugo kartu su ofšorinių įmonių sektoriaus augimu. Ne tik jo atneštas turtas, bet ir nauja vertybių sistema, orientuota į išnaudojimą bei godumą, reiškė, kad „visi mus dabar vadina sukčių salomis“ (Crook Islands – angl.). Finansų sektorius lėmė šalies demokratinių institucijų eroziją: užsimindamas apie neseniai įvykusį politinės korupcijos skandalą, žvejys tarė: „Mūsų vyriausybė sėdi jų kišenėse. Nekenčiu to, ką jie padarė mano šaliai.“
Tačiau, kaip atradau, „finansų prakeiksmas“ paveikia ne tik mažų post-kolonijinių šalių, tokių kaip Kuko Salos, bet ir valstybių, kurios atrodo turtingos ir gerai įsitvirtinusios, raidą. Pavyzdžiui, naujausios ataskaitos apie Normandijos salyne esančią Džersio salą liudija šalies ekonomikos, valdžios, ir visuomenės nuosmukį viename pirmaujančių pasaulio finansų centrų – vietoje, kuri kadaise laikyta „gausybės stebuklu“ (miracle of plenty – angl.) ir sektinu pavyzdžiu kitiems būsimiems mokesčių rojams.
Korozija, kuria pasižymi šis finansų prakeiksmas, paveikė net vienus turtingiausių finansinių centrų, pavyzdžiui, Liuksemburgą, kuriame registruota investicinių fondų akcijų už 3500 milijardų JAV dolerių bei daugiau kaip 150 bankų. Dėl stipraus finansinių paslaugų sektoriaus, kuris sudaro 27 procentus šalies ekonominės produkcijos, Didžioji Hercogystė gali pasigirti didžiausiu BVP vienam gyventojui Europoje, gerokai pranokdama artimiausias varžoves Norvegiją ir Šveicariją. Iš pirmo žvilgsnio, Liuksemburgas gali pasirodyti esąs puikioje formoje: turtinga ir klestinti demokratija Vakarų Europos centre.
Tačiau, kaip parodė ekonomistas Gabrielis Zucmanas, Liuksemburgo, kaip pirmaujančio mokesčių rojaus, vaidmeniu vietos gyventojų sąskaita daugiausia naudojasi užsieniečiai. Daugiau nei 60 procentų šalies darbo jėgos sudaro užsienio piliečiai, kurie iš esmės naudojasi visomis hercogystės sugeneruoto turto teikiamomis privilegijomis. Dėl šios priežasties Liuksemburgo visuomenė skyla į užsieniečius ir vietos gyventojus tiek ekonomine, tiek politine prasme.
Zucmanas pažymi, jog nelygybė Didžiojoje Hercogystėje šovė į viršų: skurdas nuo 1980-ųjų išaugo dvigubai, o realios eilinių liuksemburgiečių algos reikšmingai nesikeičia pastaruosius 20 metų. Tuo pat metu užsieniečių turto valdytojų atlyginimai staigiai augo, trigubai padidindami būsto kainas Liuksemburgo mieste. Naujoji gerovė nepagelbėjo vietos ekonomikai: dėl Liuksemburgo mokesčių politikos, viešasis sektorius, toks kaip švietimo sistema, patiria „spartėjantį nuosmukį“, iš esmės kenkiantį vietos gyventojams. Pasak Zucmano, tai reiškia, jog Liuksemburgas palaipsniui tampa labiau laisvosios prekybos zona nei valstybe.
Tokia situacija kelia grėsmę Europos demokratijai. Zucmanas pastebi, kad Liuksemburgas yra pilnateisis Europos Sąjungos narys, tačiau „pardavęs savo suverenitetą“ tarptautinėms korporacijoms, Liuksemburgas taip pat pavertė save politine tarptautinių finansų ranka, taip iš esmės suteikdamas šioms tarptautinėms įmonėms balsavimo ir veto teises Europos viešojoje politikoje.
Panaši padėtis susiklostė Panamoje. Vienas mažiau tyrinėtų Panama Papers skandalo (beveik 40 metų kauptų konfidencialių klientų duomenų nutekėjimo iš turto valdymo bendrovės Mossack Fonseca) kampų yra klausimas, kaip Panamos tarptautinio mokesčių rojaus vaidmuo paveikė šalį iš vidaus. Finansinės paslaugos, daugiausia teikiamos užsieniečiams, keliantiems turtą į ofšorus, sudaro apytikriai 7 procentus Panamos BVP bei daugiau nei dešimtmetį skatina nuolatinį ekonomikos augimą. Sudėjus tai su Panamos kanalo užtikrinamu dominavimu jūrų prekyboje, kuris šalies ekonomikai kasmet atneša milijardus dolerių, Panama gali atrodyti esanti pakankamai geroje padėtyje, kad klestėtų.
Tačiau iš tiesų Panamoje ekonominė nelygybė – viena didžiausių pasaulyje. Būtent todėl ji neretai vadinama „ketvirtojo pasaulio šalimi,“ taip pažymint kraštutinį materialinių nepriteklių laipsnį. Daugiau nei trečdalis jos gyventojų gyvena skurde. Remiantis Pasaulio banko skaičiavimais, 25 proc. Panamos gyventojų stokoja elementarių sanitarinių sąlygų, o 11 proc. jų kamuoja neprievalgis. Vietiniai šalies čiabuviai, sudarantys beveik 13 proc. gyventojų, yra beveik visiškai atriboti nuo bet kokio pelno, kurį Panama gauna iš užsienio verslo; dauguma jų vis dar neturi prieigos prie švaraus vandens ar tinkamos sveikatos priežiūros.
Taip yra todėl, kad visu Panamos ekonomikos pelnu, įskaitant ir ofšoro sektorių, naudojasi išskirtinai šalies elitas. O ypač asmenys, susiję su „mažuoju Manhatanu“ – sostinės rajonu, kuriame įsikūrusios finansų įmonės. Visur, visose ekonomikos srityse Panamos augimas pirmiausia teikia naudą užsieniečiams.
Šis nelygus Panamos turto padalijimas skatina ir padažnėjusį smurtą bei demokratinių institucijų nuosmukį. Žmogžudysčių skaičius tarp 2006 ir 2012 m. padvigubėjo, o net 22 proc. gyventojų praneša tapę nusikaltimo aukomis per pastaruosius 4 mėnesius. 2012-aisiais vyriausybės manipuliavimas įstatymų leidyba bandant parduoti valstybines žemes baigėsi savaitę vykusiomis riaušėmis, padegimais ir plėšikavimų serija. Valstybė, neturinti savo kariuomenės, dislokavo Panamos sienos apsaugos pareigūnus, norėdama numalšinti visuomenės protestus, kurių metu buvo reikalaujama demokratinio atstovavimo. Buvusį prezidentą jo paties viceprezidentas apkaltino paėmus 30 mln. JAV dolerių kyšį iš užsienio korporacijos (šis kaltinimus neigia). Tad nepaisant tariamo šalies ekonominio sveikatingumo ir svarbaus vaidmens globaliame ofšorų tinkle, Panama lieka klasikiniu „finansų prakeiksmo“ atveju: ją kausto nelygybė, smurtas ir silpna demokratija su pasikartojančiu polinkiu į autoritarinį režimą.
„Finansų prakeiksmo“ paveiktos šalys iš esmės nėra laisvos valstybės. Tačiau kas riboja jų laisvę? Kaip Liuksemburgo, Antigvos ir Barbudos – šalies, kurią sudaro keletas salų, esančių Atlanto vandenyno ir Karibų jūros sankirtoje – atvejis rodo – atsakymas paprastai yra užsienio elitas. Tai reiškia, jog turtingi asmenys, tarptautinės įmonės ir finansų specialistai iš užsienio ne tik išpeša neproporcingą naudą iš mokesčių rojų ekonomikos, bet ir įsiskverbia į jų politines sistemas.
Puikus valstybės laisvės ribojimo problemos pavyzdys yra JAV finansininkas R. Allenas Stanfordas, kuris iš esmės nupirko Antigvą – kai kuriais atvejais, kaip buvo teigiama kaltinamajame akte, tiesioginiais kyšiais, tačiau kur kas dažniau eile „paslaugų už paslaugas“. Buvęs šalies ministras pirmininkas yra taip atsiliepęs apie Stanfordą: „Šis žmogus turi galimybę areštuoti visą mūsų šalį“. Pavyzdžiui, kaip 2009-aisiais pranešė The Guardian, Stanfordas Antigvos vyriausybei davė 30 milijonų JAV dolerių naujos ligoninės statymui ir leido režimui už ją viešai prisiimti nuopelnus, taip užtikrindamas šiam rinkėjų palankumą. Mainais, pasak The Guardian, režimas Stanfordui ir jo įmonei suteikė milžiniškų teisinių ir finansinių nuolaidų, taip leisdamas Stanfordo asmeniniam turtui ūgtelti iki 2,2 milijardų JAV dolerių – beveik dvigubai visos salos BVP vertės.
Norėdamas vainikuoti salos ekonomikos ir valdžios užėmimą, Stanfordas tapo antru pagal dydį darbdaviu šalyje ir jos pagrindinio laikraščio savininku. Tai leido jam kontroliuoti ir daugumos Antigvos gyventojų pragyvenimo šaltinius, ir viešąjį politinį diskursą. Šio proceso eigoje politiniai Antigvos vadovai pasipelnė bei saugiai išlaikė savo pozicijas valdžios institucijose, tariamai investuodami į viešąsias gėrybes, kurias iš tiesų slapta finansuodavo Stanfordas.
Tokios strategijos rizikingumas išryškėjo Stanfordą nuteisus 110 metų kalėjimo už sukčiavimą. Sugriuvus jo 7 mlrd. JAV dolerių vertės investicinei schemai, tai jau nebebuvo tik asmeninė nesėkmė – su savimi jis žemyn nusitempė visą šalį. Per vieną naktį Antigva neteko 10 proc. BVP ir – galbūt netikėtai – net 25 proc. savo įplaukų iš turizmo. Taip ji buvo sužlugdyta ne tik kaip ofšoras, bet ir kaip turizmo traukos centras, kas buvo pagrindinis alternatyvus Antigvos ekonominis resursas.
* * *
Nors daugybė atliktų tyrimų atkreipė dėmesį į tai, kad mokesčių rojai kenkia toms šalims, kuriose turtingi žmonės susikrovė savo turtus, Liuksemburgo, Panamos ir Antigvos pavyzdžiai atskleidžia susijusį, tačiau dažnai nepastebimą aspektą – ofšorinė veikla pakenkia ir šalims, kuriose šie žmonės tuos turtus slepia. Vietos gyventojai, patiriantys daugiausia žalos, retai girdimi tarptautiniame diskurse. Jų žiniasklaidos priemonės ir politinės raiškos galimybės yra apribotos finansinių paslaugų sektoriui tapus itin įtakingam; siekdamas maksimaliai padidinti kapitalo ir jo savininkų, priklausančių elitui, laisvę bei mobilumą, šis sektorius daugybę mokesčių rojų paverčia tuo, ką Nicholas Shaxsonas, ofšorinių finansų ekspertas, apibūdina kaip „represinių vietų“ grupę, pasižyminčia „panieka demokratijai.“
Kad ir kokie bebūtų mokesčių rojaus verslo teikiami privalumai valstybėms, tai galų gale darosi panašu į Faustiškąjį sandėrį. Net ir esant įspūdingam ekonomikos augimui, kaip rodo Liuksemburgo ir Panamos atvejai, sukurtas turtas paprastai atsiduria finansinių paslaugų sektoriuje dirbančių užsienio darbuotojų arba korumpuotų vietos politikų rankose. Šios pajamos ne tik aplenkia vietos gyventojus, bet taip pat dažnai būna dar ir sugeneruojamos jų sąskaita, lemdamos kylančias būsto, maisto ir kitas būtinųjų reikmių kainas. Vietos gyventojai taip pat stipriai nukenčia nuo regresinių vartojimo mokesčių, primestų siekiant kompensuoti mažų ar nulinių pajamų bei investicinių fondų mokesčių sukeltus nuostolius. Politiškai, vietos gyventojų teisės dažnai yra apribojamos, kad nesikirstų su tarptautinio kapitalo ir jo agentų pageidavimais. Domėjimasis bei skaidrumo siekimas yra nepageidaujami, grasant sulaikymu ar deportavimu, įskaitant ir užsienio žurnalistus bei tyrėjus.
Dėl šios ir kitų priežasčių, grupė, kurią sudaro 300 žymiausių pasaulio ekonomistų, neseniai pareikalavo padaryti galą mokesčių rojams – ar bent jau juos lydinčiam finansiniam slaptumui. Tačiau tai greičiausiai neįvyks ir viena pagrindinių to priežasčių, kaip atskleidė Panama Papers skandalas, yra ta, jog žmonės, esantys tiesiogiai įgalioti atlikti reikalingus pakeitimus, patys yra giliai įsipainioję ofšorų pasaulyje, t.y., jie patys gauna reikšmingą asmeninę naudą iš esamos sistemos. Kartu, mažų šalių, kurios stengiasi atsistoti ant kojų ekonominiu požiūriu, vyriausybės gali nenorėti atsisakyti ofšorų siūlomų greito praturtėjimo pagundų. Be to, kai tik šis sektorius tampa monokultūra ir ima dominuoti ekonomikoje bei valdžioje, pasidaro labai sunku išpainioti šalį iš mokesčių rojaus verslo; kaip rodo Džersio ir Antigvos atvejai, lengvatinio apmokestinimo verslui išsekus ar pasitraukus, dažnai nebelieka nieko, į ką būtų galima alternatyviai ekonomiškai remtis.
Galbūt vienintelis perspektyvus sprendimas yra pasiūlyti alternatyvų vystymosi modelį, pagrįstą šalių, kurioms pavyko išvengti išteklių prakeiksmo, patirtimi. Norvegija, apdovanota didžiuliais naftos ištekliais, pasinaudojo savo ilgamete stiprių ir patikimų demokratinių institucijų tradicija tam, kad paskirstytų augantį šalies turtą santykinai teisingai. Bet kaip su šalimis, kamuojamomis skurdo, arba besistengiančiomis įkurti gerą valdžią po kolonijinio viešpatavimo?
Šiame kontekste kaip sėkmės istorija dažnai paminima Botsvana. Mažoji šalis, buvusi britų protektoratu iki 1966 m., buvo viena skurdžiausių pasaulyje. Tačiau nuo to laiko, kai šalyje buvo atrasta gausių mineralinių išteklių, ji greitai tapo aukštesnių nei vidutinių pajamų šalimi, ir tuo pat metu galėjo didžiuotis viena mažiausiai korumpuotų vyriausybių pasaulyje. Vienas pagrindinių Botsvanos raktų į sėkmę buvo ekonomikos diversifikavimas, arba atsisakymas sudėti visus savo kiaušinius į vieną krepšį. Tokia strategija leidžia šaliai išlaikyti nepriklausomybę ne tik finansine, bet ir politine prasme.
Neaišku, kiek šis modelis yra pritaikomas valstybėms, svarstančioms galimybę pereiti prie ofšorinių finansų rinkos ar jau įsipainiojusioms į ją. Botsvanos pamoka, regis, yra ta, kad naujojo turto šaltinius ir jų įtaką šalies ekonomikai bei visuomenei privalu griežtai kontroliuoti. Bet ar tai tikrai įmanoma, kai turto šaltinis fiziškai nepriklauso šaliai – taip, kaip Botsvanai priklauso jos deimantai – ir yra labai mobilus, kitaip nei naudingosios iškasenos? Skirtingai nuo gamtinių išteklių turto, su ofšorų rinka susijęs turtas neateina iš šalies vidaus, o jo savininkai gali bet kada perkelti jį į kitą šalį, jei ekonominė ar politinė mokesčių rojaus padėtis nebeatitinka jų skonio; tai suteikia jiems galią diktuoti sąlygas juos priimančioms šalims.
Galbūt ekonomistas Jeffrey Sachsas, vienas iš trijų šimtų pasirašiusių laišką, kuriame tvirtinama, kad nėra jokių mokesčių rojų egzistavimą pateisinančių ekonominių aplinkybių, ir buvo teisus, prieidamas paprastos išvados: „Tai tiesiog turi baigtis“.
Iš anglų kalbos vertė Aistis Žekevičius
Brooke Harrington yra Kopenhagos verslo mokyklos profesorė
© 2016 The Atlantic Media Co., publikuota theatlantic.com. Platintojas: Tribune Content Agency.
