Šis tekstų rinkinys kviečia pažvelgti į dalį šiandienos tarptautinių post-kolonijinių dinamikų, kurių fone kuriasi svarbios globalios nelygybės – ne tik ekonominės, bet ir galios santykių – sąveikos. Ypatingas dėmesys skiriamas mokesčių rojų steigimosi silpnose valstybėse problematikai ir individualaus Lietuvos santykio su post-kolonijine pasaulio būsena paieškai.
Mokesčių rojus (tax haven – angl.) – tai teritorija, kurioje mokesčiai užsienio individams ir korporacijomis yra nenatūraliai maži. Pagrindinė tokių mokestinių aplinkų kūrimo paskata yra vyriausybių viltis pritraukti mokesčių iš užsienio kapitalo. Nepaisant itin mažo tarifo, kiekybiškai jie sudarytų didesnę sumą nei būtų surenkama taikant reguliarų tarifą. Tokias taktikas dažnai lydi skaidrumo trūkumas ir atsisakymas dalintis mokestine informacija tarptautiniu mastu. Mokesčių rojų kūrimas paprastai yra silpnų vyriausybių, institucijų ir demokratijos išdava. Pasitelkus šią strategiją į biudžetus surenkami mokesčiai – greitas laikui imlių ekonominių bei demokratinių problemų užkamšymas. Taip tik atidedamos svarbios su viešu sektoriumi, socialine politika ir ekonominiu tvarumu susijusios reformos.
Brooke Harrington straipsnyje „Kodėl Mokesčių Rojai yra Politinės ir Ekonominės Katastrofos“ mokesčių rojų gaunamą naudą vadina „Faustiškuoju sandėriu“. Įspūdingas ekonominis augimas tokios politikos pradžioje neretai aplenkia vietinius žmones reikšmingai neprisidėdamas prie socialinės nelygybės mažėjimo. Net priešingai – staigus ekonominis bumas išpučia nekilnojamojo turto, transporto, maisto ir kitų būtinųjų produktų kainas, pagilindamas socialinę atskirtį bei papildantis kraštovaizdį prabangių dangoraižių ir lūšnų duetu. Autorė lygina mokesčių rojų steigimą su gausiu gamtinių resursų atradimu valstybėse ar teritorijose, kuriose trūksta gero valdymo pagrindų. Anot jos, toks staigus praturtėjimas savaime nesukuria tvarių mechanizmų, būtinų nuosekliam augimui ir gerovės pasiskirstymui.
Mokesčių rojų sąrašuose dominuoja mažos post-kolonijinės teritorijos – dažnai salos, turinčios trapias demokratines institucijas ir iki šiol miglotus saitus su buvusiomis motininėmis valstybėmis. Nors sąrašai jomis neapsiriboja, tačiau nesudėtinga įžvelgti post-kolonijinę tendenciją – globalią tarptautinės politikos žaizdą. Mokesčių rojai šiandien tarsi primena, kad šios žaizdos ne tik nėra sugijusios, bet jų pulsuojantys padariniai tebeformuoja buvusių kolonijų politinę, ekonominę realybę, gilina jų atskirtį. Į Google vaizdų paieškos paskyrą įvedus raktažodį „tax haven“, išvysime asociatyvias nuotraukas, tarsi apibendrinančias kolektyvinį mokestinių rojų įsivaizdavimą – mažas salas, apsuptas žydresnių už dangų vandenynų ir nusėtas pinigų.
Google, Amazon, Apple, Facebook – tik dalis didžiausių korporacijų vardų, kurios vienaip ar kitaip, pasinaudodamos mokesčių rojais, žaidžia mokestinius žaidimus. Citizens for Tax Justice teigia, jog net 73% Fortune 500 įvardintų įmonių yra bent iš dalies aktyvios mokesčių rojuose. Tuo tarpu Oxfam duomenimis, 90% pasaulio top 200 kompanijų vienaip ar kitaip juose veikia.
Dažnai korporacijos mokesčių rojuose steigia priedangos bendroves (shell companies – angl.) arba dukterines bendroves (subsidiaries – angl.) tam, jog išvengtų prievolės mokėti aukštesnius mokesčius savo pirminei valstybei. Priedangos įmonės neatlieka jokių su pagrindine veikla susijusių operacijų. Jos egzistuoja tik tam, kad būtų galima sugerti iš centro atkeliaujančias pajamas ir jas apskaityti pigesnėje mokestinėje aplinkoje. Tokios mokesčių planavimo schemos išnaudoja skyles ir neatitikimus tarptautinėje mokesčių sistemoje, tam kad dirbtinai pigiau apskaitytų arba laikytų pelną mokesčių rojuje.
Problemos gelmė slypi tame, jog dauguma tokių schemų yra legalios. Tokios praktikos pažeidžia mokestinių sistemų sąžiningumą. Kartu, įmonės ar korporacijos, pasitelkiančios šiuos taupymo sumokamų mokesčių sąskaita būdus, konkurencingumo prasme įgyja pranašumą prieš įmones, mokančias mokesčius ten, kur ir veikia. Mokesčių planavimo schemų įgyvendinimai reikalauja gana didelių pradinių teisinių ir finansinių resursų, tad natūralu, jog jų imasi tik verslai kurie gali sau tai leisti. Ilgainiui, mokestinius žaidimus žaidžiančios korporacijos konkurenciškai išauga taip, jog tampa nebepavejamos.
Korporacijų milžinių sugeneruojamų apyvartų nebepaveja ne tik sąžiningai dirbti besirenkantys verslai, kuriems tokios mokesčių vengimo schemos arba neįperkamos, arba moraliai nepriimtinos, bet ir valstybės. Milan Babic, Eelke Heemskerk ir Jan Fichtner straipsnyje „Kas Galingesnės – Valstybės ar Korporacijos?“ pateikiama analizė bei skaičiai gana nejaukūs: pavyzdžiui, JAV mažmeninės prekybos tinklo Walmart pajamos 2016-aisiais viršijo visą Ispanijos arba Australijos BVP. State Grid – Kinijos valstybinis elektros tiekimo monopolis pajamomis pralenkė visą Olandijos arba Pietų Korėjos BVP, Apple – Belgiją arba Šveicariją, o Samsung – Daniją. Iš top 100 pajamas gaunančių vienetų (revenue generators – angl.) pasaulyje, net 71 yra korporacija, o ne valstybė. Tad globali socialinė ir pajamų nelygybė bei atsakomybė už atskirtį turėtų bent iš dalies kristi ir korporacijoms.
Ši atsakomybė negali būti tarsi išpirkta ar atitaisyta vien filantropine veikla, populiarėjančia tarp įvaizdį gerinančių korporacijų ir pasaulio turtingųjų. Filantropinė veikla yra neabejotinai sveikintina, tačiau ji negali pakeisti adekvataus valstybės biudžeto papildymo mokesčiais. Tik nuo jo prasideda realiai funkcionuojanti socialinė politika, švietimo sistema, sveikatos sektorius ir kiti, demokratijos plėtrai ir nelygybės traukimuisi gyvybiškai svarbūs procesai. Ekonomistas Gabriel Zucman skaičiuoja, jog apytiksliai 11,5% pasaulio BVP yra laikoma mokesčių rojuose. Tai didžiulis resursų praradimas. Sąžiningai apskaityti, šie resursai papildytų valstybių biudžetus taip, kad sumažintų mokestinę naštą mums visiems ir reikšmingai prisidėtų prie socialinės politikos finansavimo bei gerovės valstybės augimo.
Globalūs mokesčių vengimo mechanizmai vieni kitus įgalina, taip nebyliai gilindami socialines, ekonomines ir demokratines pasaulio žaizdas. Šios žaizdos didele dalimi užgimė istoriniuose kolonializmo procesuose, o šiandien yra palaikomos rinkos ir individualizmo žaidimų, kurie tokie galingi bei natūralizuoti, kad atsitraukti, reflektuoti, o juolab pasipriešinti darosi neįtikėtinai sunku. Istorinis Juozapo Blažiūno tekstas atskleidžia ir aptaria LDK kolonializmo istoriją, kuri daug kam Lietuvoje nežinoma. Juo primenama, kad Lietuva yra ir buvo globalios sistemos dalimi, istoriškai dalyvavusi procesuose, kurių padariniais šiandien gyvena pasaulis. Tad kvietimas apmąstyti ne tik regionines, bet ir globalias žaizdas bei dažnai nematomus procesus galioja ir mums.
Malonaus skaitymo.
Post-Colonial Times žurnalas buvo parengtas parodai „Orumas: JCDecaux premija”, vykusiai Šiuolaikinio meno centre 2018 m. (kuratoriai Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius). Jis funkcionavo kaip Pinigų uosto kolektyvo (Ieva Sriebaliūtė, Mindaugas Gavrilovas, Paul Paper) performatyvios instaliacijos dalis.
