„Beveik“ LDK Kolonijos Gambijoje ir Tobage

2019 m. kovo 3 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Juozapas Blažiūnas

Ši istorija prasidėjo 1561 metais. Paskutinis Livonijos ordino magistras Gothardas Ketleris, suprasdamas Maskvos kunigaikštijos ir Švedijos karalystės keliamas grėsmes, susitaręs dėl paramos su LDK didžiuoju etmonu Mikalojumi Radvila Ruduoju ir didžiuoju kancleriu Mikalojumi Radvila Juoduoju, 1561 m. lapkričio 28 d. Vilniuje pasirašė sutartį, pagal kurią Livonijos ordino teritorijoje buvo įkurta LDK vasalinė Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštija. 1569 m. sudarius Liublino uniją, kunigaikštija tapo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) dalimi.

Gothardas Ketleris stengėsi suartėti giminystės ryšiais su LDK didikais 1586 m. ištekindamas savo dukterį už didžiojo maršalkos Alberto Radvilos. 1587 m. kunigaikščiui mirus, įpėdiniais tapo jo sūnūs Frydrichas ir Vilhelmas. Jie pasidalijo kunigaikštystę į dvi dalis – Frydrichas valdė Žiemgalą ir Sėlą, su rezidencija Mintaujoje, o Vilhelmas – Kuršą, su rezidencija Kuldygoje. Po Frydricho mirties, kunigaikščiu tapo Vilhelmo sūnus Jokūbas. Būtent jo valdymo laikotarpiu Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštijoje (Ducatus Curlandiae et Semigalliae) suklestėjo prekyba, leidusi įgauti didžiulę galią ir sukaupti nesuskaičiuojamus turtus.

Būsimasis Kuršo kunigaikštis Jokūbas gimė Kuldygos mieste. Sakoma, jo krikštatėvis buvo Anglijos karalius Jokūbas I. Bet kuriuo atveju, jis daug kuo prisidėjo įgyvendinant Jokūbo Ketlerio ambicingus planus. Nors XVII a. prekyboje dominavo dar 1602 m. įkurta Olandijos Ostindijos bendrovė, kurios apie 1000 laivų kasmet įplaukdavo ir į Baltijos jūrą, Anglijos įtaka buvo labai stipri. Jaunystėje Jokūbas daug keliavo po Europą, gyveno ir mokėsi Prancūzijoje, Anglijoje ir Olandijoje. Tuo metu Olandija buvo galingiausia kolonijinė imperija, o Amsterdamas – didžiausias pirklių miestas. Olandų turtai daugiausia buvo sukrauti iš prekybos vergais, įvairiomis retomis ir egzotinėmis prekėmis, atgabentomis iš kolonijų. 1642 m. tapęs kunigaikščiu, Jokūbas Kurše steigė naujas manufaktūras, plėtojo metalo apdirbimą, statydino modernius prekybinius ir karo laivus. Užmegzti prekybiniai ir įvairaus lygio asmeniniai santykiai su Anglijos, Prancūzijos, Olandijos, Portugalijos ir kt. šalių pirkliais, o taip pat įsteigtų manufaktūrų duodamas pelnas leido įkurti Kuršo kunigaikštijos prekybos ir karo laivyną su pagrindiniais uostais Ventspilyje ir Liepojoje. Jokūbas, žinodamas, kad net ir nedidelė kolonija gali duoti daug pelno, turėdamas nemenką laivyną, Liepojos bei Ventspilio neužšąlančius jūros uostus, nusprendė pradėti savarankišką prekybą. Tuo metu Baltijos jūros regione prekyba buvo menka, o didžiausi konkurentai olandai kontroliavo beveik visus uostus.

1650 m. vasarą Kuršo kunigaikštis per savo agentą Amsterdame įkūrė prekybinę Gvinėjos bendrovę. Dar net tinkamai nesutvarkęs visų reikalingų dokumentų, tais pat metais išsiuntė du karo laivus į Afrikos pakrantę ieškoti tinkamos vietos naujam prekybos uostui. Tuo pat metu Kuršo kunigaikštijos įgaliotasis pasiuntinys paprašė Olandijos Ostindijos bendrovės didžiausios konkurentės – Hagos pirklių sąjungos – visapusiškos apsaugos ir tarpininkavimo įvairiuose teismuose. Nepaisant įvairių biurokratinių olandų pirklių išsisukinėjimų ir trukdymų, 1651 m. spalio 26 d. Ketleris už nedidelę sumą iš vietinių genčių karaliaus Nuimi nupirko netoli šiaurinės Gambijos upės kranto negyvenamą Šv. Andriejaus salą, nutolusią apie 10 km nuo upės deltos. Šią salą jau anksčiau buvo atradę portugalų pirkliai, tačiau ilgam čia neįsikūrė. Beveik tuo pat metu buvo nupirkta ir Bandžulo sala, įsikūrusi prie pietinių upės žiočių. Tai ir buvo Kuršo kunigaikštijos kolonijos steigimo pradžia Gambijoje. Kadangi nei Šv. Andriejaus, nei Bandžulo salose nebuvo gėlo vandens, iš čiabuvių buvo nupirktas 60 km nuo upės nutolęs žemės sklypas Gassanu genčių regione. Iš karto Šv. Andriejaus saloje buvo pradėtas statyti fortas. Iš akmens pastatyta 4 bastionų tvirtovė tuo metu visiškai kontroliavo upės deltos navigaciją. Šv. Andriejaus salos fortas buvo naujai įsteigtos kolonijos centras, iš kurio buvo organizuojama ir kontroliuojama prekyba. Į fortą be kareivių taip pat buvo siunčiami ir vedę vyrai, kurie atlikdavo įvairius darbus. Forto komendantas buvo ir visos kolonijos gubernatorius. Šalia forto buvo pastatytos kareivinės, mainų centras, gyvenamieji namai ir nedidelė liuteronų bažnyčia. Jos kunigas, pagal kunigaikščio Jokūbo nurodymus, turėjo ne tik rūpintis kolonijos gyventojais, bet ir skleisti krikščionybę tarp vietinių genčių, tad privalėjo mokėti vietines kalbas. Nors XVII a. vergai iš Vakarų Afrikos buvo pati pelningiausia prekė, Olandijoje vergovė buvo laikoma nelegalia. Tačiau būtent Olandijos Ostindijos bendrovė buvo didžiausias prekybos žmonėmis tinklas, tiekiantis šią darbo jėgą Amerikai. Nėra informacijos, ar Kuršo kunigaikštija prekiavo vergais, tačiau yra žinoma, kad ji palaikė draugiškus santykius su vietinėmis gentimis. Bet vergai nebuvo vienintelis turtas, kuriuo Vakarų Afrika traukė europiečius. Tai ir dramblio kaulas, auksas, vaškas, indigas, kava, juodmedis ir kt. Europiečiai į Afriką įveždavo geležies, sidabro ir vario lydiniams, stiklo karoliukus, koralus, gintarą, druską, brendį ir kitus „tonizuojančius gėrimus“. O taip pat ginklus – šaltuosius ir šaunamuosius.

Kita LDK kolonija buvo Tobago sala Karibų jūroje. Ši sala, priklausanti Mažųjų Antilų salynui, dar 1498 m. rugpjūčio 4 d. buvo „atrasta“ Kristupo Kolumbo ekspedicijos ir dėl savo grožio pavadinta Bella Forma. Vėliau 1502 m. salą aplankė ispanų keliautojas Alonso de Ojeda ir kartografas Chuanas de la Kosa, kurie šį gražų gamtos stebuklą pavadino Isla La Magdalena. 1596 m. į salą įžengė anglų ekspedicijos leitenantas Lawrence‘as Keymas, kuris pranešė, kad sala yra negyvenama. 1603 m. karalius Jokūbas I paskelbė salą Anglijos kolonija. Nors populiarioje literatūroje teigiama, kad Tobago sala buvusi neva karaliaus Jokūbo I dovana „mylimam krikštasūniui Ketleriui“, tačiau tai tik gandų pagrindu atsiradusi legenda. 1637 m. anglai iš netoliese Barbadose įkurtos kolonijos atplaukė į Tobagą, ketindami čia įkurti gyvenvietę. Tačiau bandymas buvo nesėkmingas – juos užpuolę čiabuviai beveik visus išžudė. Toks pat likimas ištiko ir 1639 m. siųstą ekspediciją. Dar tais pat 1639 m. karalius Karolis I visas teises į salą perdavė Kuršo kunigaikščiui Jokūbui, žinoma, ne tiek dėl kolonizacinių nesėkmių, kiek dėl realių problemų, konkrečiai – skolų, kurių našta, nepaisant Stiuartų vis didinamų mokesčių, revoliucijos ir pilietinio karo išvakarėse buvo didžiulė – o Ketleris skolindavo dideles sumas „krikštatėvio Jokūbo įpėdiniams“.

Veikiausiai dar tais pat 1639 m. Kuršo kunigaikštis į Tobagą nusiuntė karo laivus ir saloje išlaipino 212 kolonistų, kuriems ne tik pavyko įkurti gyvenvietę, bet ir sudaryti taikos sutartį su čiabuviais. Netrukus kilusi tropinės karštinės epidemija išguldė visus kolonistus, todėl gyvenvietė buvo apleista. 1642 m. kunigaikštis Ketleris, diplomatiniais keliais užsitikrinęs olandų pirklių sąjungos palaikymą, į Tobagą naujai kolonijai įkurti nusiuntė 300 kolonistų. Gyvenvietė buvo įkurta kitoje, patogioje vietoje ant kranto, kuri iki dabar vadinama Kuršo įlanka. Nors Kuršo kunigaikštijos kolonija išsilaikė, tačiau taikos sutartis su indėnais nutrūko ir gyvenvietė buvo nuolat puldinėjama. Matyt jausdamas, kad Tobagą išlaikyti nelengva, Kuršo kunigaikštis 1647 m. bandė parduoti teises į salą jau de facto puritonų valdomoje Anglijoje, tačiau pirkėjo neatsirado.

Tuo metu viena pelningiausių augalinių kultūrų buvo cukranendrės. Žemės įdirbimas ir kiti lauko darbai jas auginant reikalaudavo daug fizinės darbo jėgos, o išnaikinus vietinius gyventojus, buvo atvežami juodaodžiai vergai iš Vakarų Afrikos. Kadangi kunigaikštis Jokūbas labai rimtai svarstė galimybę kuo greičiau pradėti žemės įdirbimą ir cukranendrių auginimą Tobage, jam reikėjo daug juodųjų vergų. Ir Gambijos kolonija čia galėjo suteikti pigios darbo jėgos. Aišku, galvojant apie greitą pelną, buvo galima tiesiog paimti į nelaisvę prie Gambijos krantų gyvenančius juodaodžius. Tačiau nenorėdamas gadinti gerų santykių su vietos gentimis, kunigaikštis Jokūbas įpareigojo kolonijos gubernatorių susitarti su vietiniais dėl vergų tiekimo. Čiabuvių gentys gaudė savo priešus ir mainydavo į įvairius daiktus. 1654 m. gegužės 20 d., veikiausiai pakeliui užsukęs į Gambijos koloniją ir pasikrovęs vergų, į Tobagą atvyko 45 patrankų Kuršo kunigaikštijos karo laivas „Das Wappen der Herzogin von Kurland“. Laivu taip pat atplaukė 25 karininkai, 124 kareiviai ir 80 naujakurių šeimų. Laivo kapitonas pavadino salą „Naujuoju Kuršu“. Pietvakarinėje salos dalyje buvo pastatytas medinis fortas Jakobforts. Šalia forto įsikūrė gyvenvietė Jakobpilset (žlugus Naujojo Kuršo kolonijai, toje vietoje įkurtas Plimuto miestas). Aplinkinėms vietovėms buvo suteikti vardai: Didžioji Kuršo įlanka, Jokūbo įlanka, Naujoji Mintauja, Liepojos įlanka, Mažoji Kuršo įlanka – išsaugojo pavadinimus iki dabartinių laikų.

O kaip sekėsi Kuršo kunigaikštijos kolonijai Gambijoje? Beveik visame pasaulyje įsisiūbavus pirmajam Anglijos ir Nyderlandų jūriniam karui, 1652 m. vienas prekybinių Kuršo kunigaikštijos laivų buvo nukreiptas nuo Afrikos krantų ir jam neleista priplaukti prie Gambijos kolonijos, o į pareikštus diplomatinius protestus niekas nekreipė dėmesio. Tais pat metais keli Kuršo prekybiniai laivai plaukiant iš Gambijos į Europą buvo areštuoti apkaltinus juos gabenant kontrabandą. Tuometinis Gambijos kolonijos komendantas, matydamas, kad bendra situacija klostosi nepalankiai, nuolatos prašė pagalbos. Norėdamas atkreipti dėmesį, ėmėsi įvairių gudrybių: laiškais informavo Kuršo kunigaikštį Jokūbą apie tariamai upės aukštupyje atrastus aukso luitus. Tai padėjo – buvo organizuotos dvi ekspedicijos, kurios netrukus išplaukė iš Europos ir sėkmingai pasiekė Gambiją. Paaiškėjus, kad aukso visgi nėra, 1655 m. nušalinus esamą gubernatorių naujuoju buvo paskirtas kapitonas majoras Otto Stielis. Nuo tada prasidėjo Kuršo kolonijos klestėjimas. Nors buvo bandoma organizuoti perlų rinkimą, didžiausią pelną duodavo vergai.

Kadangi kunigaikštis Jokūbas su vietinių genčių vadais, kuriuos laikė lygiais sau, stengėsi sugyventi taikiai, juodaodžiai vergai buvo gabenami iš tolimesnės žemyninės Afrikos dalies. Vergais Kuršo kunigaikštį aprūpindavo pirklys Diula, pats priklausęs Gambijos teritorijoje gyvenančiai mandingų genčiai. Vietiniai vadai buvo net nusiuntę į Kuršo kunigaikštystę savo pasiuntinius, kuriuos Mintaujos rezidencijoje maloniai priėmė pats kunigaikštis Jokūbas. Kaip vėliau paaiškėjo, ši draugystė padėjo vėliau kovojant su olandais. Tobago saloje įsikūrusioje Kuršo kunigaikštijos kolonijoje taip pat stojo klestėjimo laikai. Nors amžini priešai ir konkurentai olandai įsikūrė pietinėje salos dalyje, tačiau šiaurinės pakrantės Jokūbo įlankoje (dabar Didžioji Kuršo įlanka) pastatytas stipriai įtvirtintas Jokūbo fortas (dabar Plimuto miestas), matyt, atgrasė bet kokius priešų puolimus. Be samdomų karių ir įvairaus plauko nuotykių ieškotojų taip pat į šią salą kėlėsi gyventi ir ūkininkai su visomis savo šeimomis. Priešingai nei Gambijoje, Tobage puikiai augo cukranendrės ir tabakas. Pastoviai kursuojantys Kuršo prekybiniai laivai į įvairius Europos uostus gabeno cukrų, tabaką, kavą, medvilnę, imbierą, indigą, romą, kakavą, vėžlių kiautus, tropinius egzotinius paukščius ir visa kita, ką buvo galima brangiai parduoti.

Abiejų Kuršo kolonijų klestėjimo laikotarpis netrukus baigėsi: prasidėjęs Antrasis Šiaurės karas smarkiai pakeitė bendrą Šiaurės ir Rytų Europos šalių gyvenimą. Nors kunigaikštis Jokūbas Ketleris stengėsi pabrėžti savo šalies neutralumą, į tokias diplomatines pastangas mažai kreiptą dėmesio. 1658 m. rugsėjo mėnesį Jokūbas su šeima buvo švedų įkalinti Rygoje. Kai tik žinios apie kunigaikščio Jokūbo įkalinimą pasklido Europoje, Kuršo kolonija Tobage buvo užpulta pietinėje salos dalyje įsikūrusių olandų kolonistų. Visi prekybiniai laivai buvo užimti, o aplink fortą įkurta gyvenvietė – sudeginta. Olandų naujakuriai 1659 m. gruodžio 11 d. privertė Naujojo Kuršo gubernatorių pasiduoti. Visi Kuršo kolonistai nesutiko likti Tobage ir persikėlė į Jamaiką. Tolimesnis jų likimas nėra žinomas.

Netrukus Olandijos Ostindijos agentas paslaugiai pasiūlė „globą“ ir paskutinei Kuršo kolonijai Gambijoje. Nors komendantas Stielis, argumentuodamas duota priesaika Kuršo kunigaikščiui, atsisakė paklusti, jau pirmosiomis atakos dienomis olandai užėmė pakrantes. Olandai sugebėjo papirkti Jokūbo forto kareivius, kurie sukėlę maištą atvėrė tvirtovės vartus. Komendantas Stielis buvo surakintas grandinėmis ir išplukdytas į Kuršo kunigaikštystę. Tačiau 1660 m. pradžioje forte buvusius olandų kareivius netikėtai užpuolė piratai, tuo metu pavaldūs Švedijai. Užimtą fortą jie bandė perduoti Švedijos karalystei. Bet 1660 m. pasirašyta Olivos taikos sutartis tarp ATR ir Švedijos vėl atkūrė Gambijos kolonijos priklausomybę Kuršui. Atgavęs laisvę Jokūbas suskubo atkurti tvarką Gambijoje ir informavo tuo metu Olandijoje buvusį Stielį, kad jis vėl skiriamas vadovauti kolonijai. Majoras Stielis nedvejodamas surinko įgulą ir išplaukė į Gambiją. Vos tik jis pasiekė Šv. Andriejaus saloje įrengtą fortą, pasirodė trys olandų karo laivai. Forto įgulai buvo paskelbta, kad visą koloniją perima Olandijos Ostindijos bendrovė ir nedelsiant griežtai pareikalauta palikti salą. Maža įgula iš karto pasidavė, o Stielis buvo įmestas į kalėjimą.

Kuršo kolonija sulaukė gana netikėtos pagalbos. Olandai, kad ir žinodami apie draugiškus Kuršo kolonistų santykius su pietiniame Gambijos upės krante gyvenančiomis gentimis, bandė prigaudyti vietinių gyventojų ir paversti juos vergais. Tai patyrę genčių vadai susivienijo ir neleido olandams pasiekti gėlo vandens ir statyboms reikalingos medienos. Prie bendrų „partizaninių veiksmų“ taip pat prisijungė ir nuo olandų vergų medžiotojų nukentėjusi šiaurinio kranto Kombo gentis. Olandų pavėluotai pradėtos derybos žlugo, nes vienas pagrindinių reikalavimų buvo paleisti nelaisvėje laikomą tikrąjį Kuršo Gambijos kolonijos komendantą Stielį, išplaukti iš šios upės ir niekada negrįžti. Nors olandai bandė kariauti ir su karo laivais įplaukę į upę atidengė ugnį iš patrankų į pakrantėje įsikūrusias gyvenvietes, tačiau tolimesni besipriešinančiųjų veiksmai privertė pasitraukti. Vietos gyventojai puikiai pažinojo upę ir per labai trumpą laiką įrengė užtvarą, taip įkalindami olandų laivus upės vagoje. Matydamas, kad išlaikyti koloniją nėra galimybės, olandų flotilės kapitonas paleido komendantą Stielį. Kai tik užtvara upėje buvo išardyta, olandai paliko tvirtovę ir išplaukė į vandenyną. Pasak legendų, olandų kapitonas pažadėjo „dar sugrįšiąs, idant pakartų Stielį ant rėjos“. Tačiau šie pažadai nebuvo įgyvendinti.

Nors Stielis ir vėl vadovavo kolonijai, tačiau buvo aišku, kad be pagalbos ir paramos iš Kuršo kolonija Gambijoje anksčiau ar vėliau pateks į stipresnių konkurentų rankas. Nauja grėsmė atkeliavo iš kitos pusės. Tuo metu Anglijoje Stiuartai vėl grįžo į sostą. Smarkiai sustiprėjusi Anglija kariavo ne tik prie savo krantų, bet ir sėkmingai pradėjo konkuruoti su olandų pirkliais. Įkurta Karališkoji Anglijos kelionių ir prekybos su Afrika bendrovė per labai trumpą laiką perėmė kai kurias olandų kolonijas. 1661 m. kovo 16 d. Anglijos karo laivai, vadovaujami majoro Roberto Holmeso, priplaukė prie Kuršo kunigaikštijos kolonijos Gambijoje ir pareikalavo pasiduoti. Tuo metu fortas dar turėjo septynias veikiančias patrankas, tačiau visą įgulą sudarė tik septyni žmones (tarp jų buvo bent dvi moterys). Įgulai vadovavęs majoras Stielis nusprendė lengvai nepasiduoti. Temstant iš forto kovo 17 d. buvo paleistas įspėjamasis šūvis į vieną anglų fregatų, o tarp vietinių gyventojų buvo išplatinta žinia, kad britai tikrai atvyko vergų. Tačiau tokie gandai nesulaukė jokios reakcijos ir viskas pakrypo į blogąją pusę. Nors komendantas Stielis vis dar tikėjosi, kad britai gerbs Kuršo neutralumą, bet taip neatsitiko ir kovo 19 d. įgula pasidavė. Šv. Andriejaus sala buvo pervadinta karaliaus Jokūbo vardu. Per mažiau nei trejų metų Kuršo kunigaikščio Jokūbo įkalinimą švedų nelaisvėje, „Kuršo kunigaikštijos kolonijinė imperija“ nustojo egzistuoti.

Gyvenimo pabaigoje kunigaikštis Jokūbas dar mėgino atgauti kolonijas diplomatiniais kanalais, tačiau pasiekė tik tiek, kad 1664 m. mainais už atsisakymą bet kokių pretenzijų į Gambiją anglai pripažino, jog Kuršo kunigaikštijai priklauso Tobagas. Reikia prisiminti, kad tuo metu Tobago sala nepriklausė Anglijai, o Anglijos karalius Karolis II tikrai nesirengė kariauti su Olandija dėl Naujojo Kuršo salos. Tolimesnis abiejų kolonijų likimas priklausė nuo didžiųjų dominuojančių Europos šalių. 1783 m. sala atiteko Anglijai. 1816 m. praradusi strateginę svarbą ji buvo apleista.

Kunigaikštis Jokūbas Ketleris mirė Mintaujoje (Jelgavoje) 1682 m. sausio 1 d. Kai kurie gandų esivaikantys šaltiniai teigia, kad Ketleris net ketino kolonizuoti tolimąjį nesenai atrastą Australijos žemyną. Sakoma, kad šis planas netgi turėjęs popiežiaus Inocento X palaiminimą. Tačiau esą šiam mirus, naujasis popiežius atsisakęs remti kolonizaciją.

Fortas su išlikusiomis patrankomis Šv. Andriejaus saloje dar vis stovi. O Tobago sostinėje Plimute yra išlikusi paminklinė lenta pirmiesiems Kuršo kolonistams.

Straipsnio autorius:
Juozapas Blažiūnas yra Vilniaus Universiteto Muzeologijos katedros docentas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *