Kam priklauso galia tarptautinėje politikoje? Dauguma žmonių tikriausiai sakytų, jog didžiosioms pasaulio sistemos valstybėms. Dabartinis tarptautinių santykių klimatas, atrodo, tik patvirtina šią nuojautą: naujoji Rusijos geopolitika, „Pirmiausia Amerika“ (America first – angl.) ir valstybės skatinama pasaulinė Kinijos plėtra, be kita ko, regis, grąžina valstybei valdžią po dešimtmečius trukusios globalizacijos.
Tačiau tarptautinėms korporacijoms, tokioms kaip Apple ir Starbucks, vis dar priklauso fenomenali galia. Jos prižiūri milžiniškas tiekimo grandines, parduoda produktus visame pasaulyje ir „padeda“ formuoti tarptautinę politiką savo naudai. Kai kuriais atžvilgiais vyriausybės visiškai priklauso nuo tarptautinių korporacijų įgeidžių – tai liudija pastarųjų nuosekli sėkmė vengiant mokėti mokesčius. Tad ar iš tikrųjų valstybės kontroliuoja padėtį tarptautinėje politikoje?
Palyginome valstybes ir korporacijas pagal jų kišenių gylį. Pateiktoje lentelėje surašyta 100 didžiausių korporacijų ir valstybių pagal jų pajamas 2016 metais. Valstybių atveju pajamas iš esmės sudaro surinkti mokesčiai. Valstybės užima aukščiausias pozicijas – pirmiausia JAV, paskui Kinija ir Japonija (euro zona užimtų pirmąją vietą su daugiau kaip 5600 milijardų JAV dolerių, jei laikytume ją vienu politiniu organizmu). Tačiau daugybė korporacijų prilygsta vienoms didžiausių pasaulio ekonomikų; pavyzdžiui, Walmart lenkia Ispaniją ir Australiją. Pagal mūsų reitingą, 71 iš 100 didžiausių pajamų generatorių yra korporacijos.
Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kad aukščiausiai sąraše esančios korporacijos pagal tai, kur yra įsikūrusios, atitinka ir valstybių išsirikiavimą; po Amerikos Walmart eina trys Kinijos įmonės. Tarp 100 turtingiausių yra 14 Kinijos įmonių; tiesa, JAV jų turi net 27.
Mūsų palyginimas yra neišvengiamai apytikslis, tačiau jis atskleidžia, kad, išskyrus pačias didžiausias valstybes, korporacijų ir valstybių ekonominė galia iš esmės yra lygiavertė. Tai mus paskatino pamėginti permąstyti korporacijų galią tarptautinėje politikoje neseniai publikuotame akademiniame straipsnyje. Jame mes tvirtinome, kad globalizacija sukūrė pasaulinę struktūrą, kurioje valstybės valdžia nebėra vienintelis valdymo principas.
Tik pagalvokite apie privačią ir viešą pasaulinių gigantų, tokių kaip Google ar Apple, galią. Donaldui Trumpui neseniai susitikus su Apple generaliniu direktoriumi Timu Cooku, norint aptarti, kaip prekybos karas su Kinija paveiks Apple interesus, tapo aišku, kad pirmaujančios tarptautinės korporacijos yra politiniai veikėjai, o ne tik stebėtojai.
Didelės ir galingos pasaulinės korporacijos visada egzistavo – pavyzdžiui, Olandijos Rytų Indijos bendrovė dominavo Europos prekyboje XVII ir XVIII a. Tačiau dabartinė pasaulinių korporacijų galios pozicija kitų veikėjų atžvilgiu yra beprecedentė savo dydžiu ir apimtimi.
Valstybės galia su globalizacija neišnyko, tačiau transformavosi. Šiandien valstybės konkuruoja su korporacijomis dėl įtakos ir politinės galios. Valstybės naudojasi korporacijomis ir atvirkščiai, ir tai įrodo du pavyzdžiai – neapmokestinami ofšoriniai finansai bei transnacionalinės valstybinės įmonės.
Kalbant apie ofšorus, pasaulinės korporacijos naudojasi skirtingomis jurisdikcijomis, siekdamos išvengti apmokestinimo ar reglamentavimo savo šalyje. Dėl pelno perkėlimo prarasti mokesčiai visame pasaulyje gali siekti net 500 milijardų JAV dolerių. Pristatydamos save kaip mokesčių rojus, tokios valstybės kenkia kitų valstybių gebėjimui apmokestinti korporacijas ir turtingus asmenis – kertinei valstybės valdžios prerogatyvai.
Be mokesčių rojų, kai kurios ES vyriausybės liūdnai pagarsėjo neįprastai palankiomis sutartimis, sumažinusioms tam tikrų tarptautinių korporacijų mokesčius. Be to, mūsų CORPNET tyrimo grupė Amsterdamo universitete neseniai identifikavo penkias šalis, atliekančias svarbų papildomą vaidmenį palengvinant mokesčių vengimą: Jungtinė Karalystė, Nyderlandai, Šveicarija, Airija ir Singapūras. Kiekviena jų leidžia tarptautinėms korporacijoms mažiausiomis sąnaudomis paskirstyti investicijas tarp mokesčių rojų ir šalių, kuriose jos yra iš tikrųjų registruotos.
Kalbant apie antrąjį – transnacionalinių valstybinių įmonių pavyzdį, pastaraisiais metais tokia valstybių praktika būti pasaulinių korporacijų savininkėmis, išaugo. Dabar jos kontroliuoja beveik ketvirtadalį Fortune Global 500 įmonių. Investuodamos į už jų sienų esančias įmones, valstybės įgyja strateginius svertus kitų valstybių ar veikėjų atžvilgiu – puikus to pavyzdys yra per Gazprom veikiančios Rusijos dujotiekio bendrovės Rytų Europoje. Tokia praktika paskatino kai kuriuos stebėtojus prognozuoti galimą liberalios pasaulio tvarkos pasikeitimą per „valstybinį kapitalizmą“.
Žemiau pateikta diagrama rodo bendrą kiekvienai šaliai priklausančių transnacionalinių valstybės įmonių (TSOE) skaičių. Mazgai simbolizuoja valstybes kaip savininkes: kuo didesnis ir tamsesnis mazgas, tuo daugiau įmonių už valstybės ribų jai priklauso.
Atkreipkite dėmesį į aukščiausią Kinijos (CN), kuri kontroliuoja daugiau kaip 1000 TSOE, tokių kaip Sinopec ir ICBC China, vietą. Tokios šalys kaip Prancūzija (FR) ir Vokietija (DE) taip pat yra iškilios savininkės, tačiau jų ryšiai su Kinija išryškina faktą, kad jos taip pat yra investiciniai taikiniai.
Tampa akivaizdu, kad tarptautiniai santykiai yra visai ne vienpusiškas pasakojimas apie valstybės ir korporacijų galią. Globalizacija pakeitė žaidimo taisykles, suteikdama galią korporacijoms, tačiau kartu ir grąžindama ją valstybei per galimybę kurti naujus transnacionalinius santykius pačioms steigiant korporacijas. Tarptautiniai santykiai tapo milžinišku trimačiu šachmatų žaidimu, kuriame valstybės ir korporacijos išlieka persipynę veikėjai.
Ši pasaulinės aplinkos transformacija tikriausiai išliks ir net akseleruosis. Pavyzdžiui, Vašingtonas neseniai sukliudė stambiam Kinijos telekomunikacijų gamintojui ZTE paveikti svarbius Amerikos tiekėjus. Tai padaryta siekiant įgyti pranašumą derybose su Pekinu dėl prekybos. Trumpui pradėjus spausti kitas valstybes taikyti ekonomines sankcijas Kinijai, Kinijos aukščiausiasis turto fondas atsiėmė savo ilgalaikes investicijas į Amerikos Blackstone grupę.
Mes gyvename eroje, kurioje sąveika tarp valstybės ir korporacijų galios labiau nei bet kada formuoja tarptautinių santykių tikrovę. Kartu su dabartiniu atsigręžimu į nacionalizmą ir protekcionizmą tai gali dar labiau paskatinti pasaulinės konkurencijos atgimimą: valstybės gali pradėti naudotis korporacijomis, siekdamos geopolitinių tikslų vis labiau susipriešinusioje globalioje aplinkoje, o korporacijos, atsakydamos į tai, gali pradėti taikyti dar agresyvesnes strategijas, mėgindamos gauti pelną. Jei šia kryptimi ir einame, ji gali turėti ilgalaikį poveikį pasaulio tvarkai.
Iš anglų kalbos vertė Aistis Žekevičius
Straipsnis pasirodė The Conversation svetainėje 2018 liepos 10 d.
