„Nūdieninė Lietuvos tapyba šiurkščiai nesibruka žiūrovams į akis. Lyginant su ankstesniais laikais, ji tapo kur kas retesnė viešnia ŠMC. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad jos reikia ieškoti su žiburiu […]“ – 2003-iais rašė Alfonsas Andriuškevičius [1] taikliai, nors ir skubriai, aprėpdamas tuometinę Lietuvos tapybos situaciją. Praėjo daugiau nei dešimt metų – ar šiandien tapyba žiūrovams į akis brukasi šiurkščiau, nei tada? Aišku tiek: ŠMC ji tebėra reta viešnia, bet žiburio jos ieškant anaiptol nereikia. Aprėpti visą dabartinę Lietuvos tapybos situaciją prireiktų didesnio mastelio teksto bei begalės pašnekovų. Galbūt šis pokalbis apie vos keletą aspektų išprovokuos ir daugiau nuomonių.
Eglė Ulčickaitė: įprastai meno reiškinių vertinimu užsiima menotyrininkai ar meno kritikai. Pamaniau, kad būtų įdomu pasikalbėti apie tapybos situaciją Lietuvoje iš tapytojų perspektyvos. Andriau, esi aktyviai kuriantis ir parodose dalyvaujantis tapytojas, nuo šiol – ir VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros dėstytojas. Tapyba tave supa visur ir visada. Ar reflektuoji ir apskritai – ar tau ta refleksija yra svarbi, šiandieninę tapybos situaciją Lietuvoje? Kokios tos refleksijos? Kiek svarbu, kaip manai, stebėti kitus dirbančius panašioje srityje, analizuoti?
Andrius Zakarauskas: aš gal pradėčiau nuo to, kas ir kokia tapybos situacija yra jaunam žmogui, man, pavyzdžiui. Ką reiškia būti tapytoju ar apskritai tapyti šiandien? Žinoma, žvelgiant kontekstualiai – būtent per vietinio konteksto prizmę. Koks jis yra?
Kartais atrodo, jog visi tapo, ar vėl pradeda. Tapyba vis labiau mėgstama – saloninėje erdvėje, terapijos užsiėmimuose, privačiose galerijose… Pats tapymo procesas turbūt visus vis dar žavi. Nors atrodo, jog tapybos gausa Lietuvoje nemažėja, vis dėlto ji įgauna kitas formas. Nuo tradicinės koloristinės tapybos pereinama daugiau į iliustratyvumą.
Tapyba, atrodo, yra labai asmeniška kūryba, su šventu potėpiu ir prisilietimu, bet ją suprantu kaip komunikacijos formą. Tad šiai dienai reikia reflektuoti daugybę vykstančių dalykų, įdomių dalykų ir apie juos šnekėti. Tapytojo galia yra tą koliažą sudėlioti tapybinėm situacijom ir priemonėm. Tad gebėjimai yra svarbu, nes tai susiję su asmeniniu rankos prisilietimu, kas yra žavingiausia. Gal skamba ir utopiškai, bet labai įdomu. Tad žinių bagažas ir gebėjimai tapytojui tik padeda. Reflektuoju asmenines nuojautas ir pamatymus. Netgi tapymo procese dalinuosi rezultatu su savo artimiausiais žmonėmis, kurie ir menininkai ir ne tik.
Mano nuomone ne tik savu rezultatu reikia dalintis, nes jis ne vien tavo. O matyti šalia dirbančius tapytojus labai svarbu, nes dirbi čia ir šiandien. Šalia to „šiandien” yra ir vakar – mano mokytojai, vyresni kolegos, muziejai, galerijos, bažnyčia ir pan. Nes mano pasirinkimas yra tapyba kaip komunikacija. Svarbu kalbėti.
Kita, yra panašiai kaip su mano paveikslų pagrindiniu personažu, kuris nuolat veikia tapybinėje erdvėje, stebi, liečia, tepa potėpį. Savo paveiksle net dedu citatas iš įvairių kitų menininkų paveikslų, nuolat ieškau paralelių ir pokalbių su tapytojų kūryba. Įdomu, kaip sprendžia panašią problemą. Be to, kaupiu menininkų albumų kolekciją savo studijoje, kuriuos nuolat vartau. Tai man ne tik susipažinimas su menininkų darbais, tai labiau dialogas.
Šį rudenį turėjau parodą [2] kartu su Kristina Ališauskaite, kurioje eksponavome bendrai sukurtą paveikslą ir ekspoziciją kūrėme iš dviejų paveikslų, kurie veikė kaip vienis ar viens kito papildiniai. Tąkart sakiau, jog svarbus kalbėjimas ir susikalbėjimas, kaip vienas kito kūrinių refleksija.
EU: ar manai, kad šiandien galima paprastai įvardinti, koks yra tas vietinis kontekstas, apie kurį užsiminei? Mano galva, viena vertus, kuo toliau, tuo labiau ryškėja skirtis tarp „senosios“ ir „naujosios“ tapybos – omenyje turiu neišvengiamą koloristinės Lietuvos tapybos mokyklos tradicijos nyksmą, niveliavimąsi. Kita vertus, netgi „naujoji“ tapyba yra nevienalytė, ją būtų galima skaidyti į keletą falangų: vienoj antai atsidurtų modernistinės tapybos puoselėtojai, kitoj – šiuolaikinės tapybos kalbos principus siekiantys pritaikyti tapytojai ir etc. Ar manai, kad šiandienė Lietuvos tapyba – bent jau kalbant apie jaunąją kartą – išlaiko lietuviškosios tapybos bruožus? O gal tas savitas veidas šiais laikais visai nėra reikalingas?
AZ: labiau ima viršų naratyvas tapyboje, nes lengviau pasislepiama. Taip vengiama tradicinės, koloristinės tapybos, manau dėl nemokėjimo, spragų. Taip artėjant prie iliustracijos žanro.
Išlaikyti lietuviškos tapybos bruožus yra vertinga ir reikalinga. Netgi tų bruožų paieška svarbi. Tai rodo tavo kaip tapytojo pagarbą autoritetams, tradicijai, vertybėms. Ir tai manau vienintelis kelias būti įdomiu pasaulinei rinkai. Šis klausimas bus tik aktualesnis su laiku.
Manau daugelis jaunų žmonių išlaiko „lietuviškus” bruožus, nors tai yra ne prioritetas.
EU: per pastaruosius metus įvyko nemažai tapybos parodų. Kas tau įstrigo? Kodėl?
AZ: paskutinė man įdomi pasirodžiusi paroda buvo tapybos paroda neformalioj meno mugėj Paryžiuj „Paris internationale“ [3]. Ten dalyvauja daug jaunų žmonių iš įvairių pasaulio miestų, ką tik pabaigusių studijas. Ten viskas buvo taip suniveliuota, kad netgi vientisa (tiesa, visai priminė Jaunojo tapytojo prizo (JTP) parodą). Tiesiog viskas ten buvo padaryta instaliatyviai, veikė visa visuma, ne tik paveikslai kaip objektai. Veikė visa erdvė. Man atrodo, kad toks variantas šiandien visada pasiteisina.
Tad man įdomiau buvo ne tiek tapybos parodos: pvz., Vilniaus misionierių Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčioje vykusi šešių menininkų paroda „Paveldėkime savo ateitį: apie sakralių erdvių provokacijas“. Paroda veikė kaip instaliatyvi visuma būtent toje erdvėje įskaitant ir Sigitos Maslauskaitės tapybą.
Eglė Karpavičiūtė, Renkantis žvilgsnį tapytojui. Neo Rauch, 2016; / CoIšpažintis. Tapytojas Luc Tuymans buvo pripažintas kaltu dėl Katrijn Van Giel nuotraukos kopijavimo, 2016; Gagosian. Sandoris, 2016. Tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės paroda Kauno Paveikslų galerijoje, 2016
EU: Manai, kad tapyba kaip tokia – keturios kraštinės ant sienos, nėra lygiavertis, A. Andriuškevičiaus terminais tariant, šiuolaikinio meno lygos žaidėjas?
AZ: Ne, taip nesakyčiau. Tapyba yra tarsi sudėtinė dalis viso šito žaidimo, bent jau man kuriant pakanka tų keturių kraštinių. Nebent eksponuojant atsiranda nauji žaidimai. Bet čia kalba apie ekspozicijos konstravimą.
EU: manau, verta atskirai aptarti JTP‘16 [4] ir vis dar vykstančią XVI Tarptautinę Vilniaus tapybos trienalę „Nomadiški vaizdai“ [5], kadangi šie „įvykiai“ leidžia pamatyti bendrą vaizdą (o gal apibendrintą). Kaip vertini jų turinį? Kokias tendencijas įžvelgi?
AZ: JTP apskritai yra puiki iniciatyva, kuri džiugu, jog yra. Man patinka šių metų nugalėtojų darbai: tiek pirmoji vieta, tiek paskatinamosios yra įdomios. Jaunam žmogui, kuris įvardija save kaip tapytoją jis reikalingas, kaip reiškinys. Nugalėtojų kūriniai man įdomiausi, nes tai yra arčiausiai mano tapybos suvokimo. Kas tapybai yra svarbiausia – apšvietimo ir erdvės statymas. Nors įdomiausia diskusija buvo stebint A. Černiausko paveikslą, kuris atrodė labai „lietuviškai” – žalsvai gelsvo ir violeto potėpių struktūros. Rodos, jog dažo meistras, bet ne šiai dienai.
Bet didžiajai daliau priskirčiau tai, jog meistrystės stoka slepiama už naratyviškumo ir iliustratyvumo, kuris dažnu atveju ne itin įdomus. Šiandien vis dažniau pastebiu labai įdomių iliustratorių, baigusių grafikos specialybę, pasižyminčių kūrybiškumu: Strautniekas, Akvilė MagicDust, Antanas Dubra.
O trienalė man tai patiko, labai įdomi. Abi dalys. Žavingiausia tai, jog tokia didelė gausa PAVEIKSLŲ ir skambių pavardžių, kurias gerbiu ir seku. Labiausiai puoliau žiūrėti E. Havekost drobių, kuris padarė didelė įtaką mano tapybos suvokimui studentavimo laikais, profesoriaus Jono Gasiūno, kurį vadinu savo mokytoju, estės Merike Estna, su kuria senai pažįstamas. Nesiėmiau vertinti ekspozicijos, bet „skaičiau” paveikslus.
Ne visai tuos kūrinius rodyčiau Kaune sudarytoje trienalės ekspozicijoje („Lietuvos šiuolaikinės tapybos paroda“) [6]. Pasigedau, pvz., Nemeikšio, Čerapo, kurių vietas užėmė studentai.
O kas tave šiais metais sudomino? Ar radai kažką najo, įdomaus sau? Ką manai apie trienalę, JTP?
EU: paskutinė paroda, kurioje lankiausi – tapybos trienalė. Ir, žinai, nusivyliau. Tiesiog tarsi nieko iš jos „neišsinešiau“. O štai prieš porą savaičių Madride matytą Velazquez‘ą ar Chardin‘ą vis dar regiu prieš akis. Nežinau, gal tiesiog mano žvilgsnis pavargo, atbuko nuo „greitai ir paprastai pagaminamų“ vaizdų. Bet ir žiūrėjimas į juos toks pats: pamatai, išeini ir viskas (nebent tas „greitumas“ būtų reikalingas kūrinio koncepcijai). Gal dėl to kaltas ir iliustratyvumas. Man kūrinys įdomus tuomet, kai išlaiko savy dalį paslapties, kai viskas nėra akivaizdu ir aišku iš karto (tiek turinio, tiek formos prasme). To pasigendu. Mano galva, dabar tapyboje (kalbu ne tik JTP ir trienalės kontekste) labai daug paviršinio grožio, netgi „saloniško“, daug efekto. Taip, jis gali trumpam sužavėti, tačiau aš pasiilgstu tapybos gylio, o ne paviršinio grožio pločio. Tiesiog pasigendu tapybos. Viskas kažkaip netikra. (Žinoma, yra išimčių).
Tiesa, mane nustebino (ir pradžiugino) ką tik pasibaigusi Gintaro Makarevičius paroda [7]. Nežinau, ar todėl, kad kurį laiką jis nefigūravo kaip tapytojas, ar kad paprasčiausiai ten pamačiau (tapybinio) tikrumo. Vis dar prisimenu ir Raimondo Gailiūno parodą [8], vykusią rudenį, ar Leopoldo Surgailio in memoriam parodą [9]…
Kalbant apie JTP, būčiau linkusi vartoti panašius epitetus, kaip ir apie trienalę. Taip, šis konkursas tapo laukiama švente. Smagu, kad toks yra, bet ar jis kasmet pranoksta pats save – nebūčiau užtikrinta. Manau, kad esminė jo spraga yra tai, jog finalininkai gali eksponuoti tik po vieną kūrinį. Gal kai kuriems to užtenka, bet kai kurių kūryba (nes suvokiu, kad prizą tapytojas gauna už kūrybą, o ne už vieną kūrinį) labiau atsiskleidžia matant bent dalį išklotinės.
Šiame „jaunųjų“ tapybos kontekste prisimenu 2014 m. Kaune vykusią parodą „Keistos istorijos: Jaunoji Lenkijos naratyvinė tapyba“ [10], kuri man pasirodė tikrai įdomi.
Gintaro Makarečiaus parodos Pasidavimas fragmentas VDA Titanike, 2016
AZ: o tas tapybiškumo trūkumas…. ir JTP aš jo pasigedau, ir apskritai šiandien daug kame. Tapytojai eina į kažkokį iliustratyvumą, kaip jau minėjau. Bet grafikų iliustracija daug įdomesnė.
Tapytojai tarsi neturi tokio jauno žmogaus „draivo“. Lyg ir norėtų tapyt, bet nelabai žino, kaip ir ką daryt.
EU: sutinku. Tiesa, kalbam apie tapybiškumą – ką tu turi omeny sakydamas „tapybiškumas“? Man, pvz., tapybiškumas reiškia ne tik paveikslo plastinių, spalvinių sprendimų kokybę, atlikimo meistriškumą, bet ir tai, jog tapyba – tai kalba, kurios abėcėlę, jei nori kurti naujas sąvokas, turi būti perpratęs. O be to, manau, šiuolaikiniame kontekste tapybai neužtenka būti vien tik vaizdu, labai svarbu ir pranešimas, metavaizdas – tai aš laikau vienu iš tapybos gylio sandų.
AZ: tapybiškumas man visada yra apie apšvietimą ir erdvės konstravimą, bet šalia to ir šiuolaikiškas jų koliažavimas, suderinant su tapybos tradicija, kurią, sakome, perėmėm iš prancūzų. Tapybiškas gali būti ir naratyvas. Ir galop visas mano kaip tapytojo „draivas“, energija, degimas ir panašiai.
EU: pakalbėkime apie VDA Tapybos katedrą – tapytojų kalvę. Aš pati dirbu su pirmo kurso tapybos bakalaurantais. Ir pastebiu tam tikrą neigiamą tendenciją: studijuoti ateina vis mažiau muotyvuoti studentai (galbūt kalta bendrojo priėmimo tvarka), paradoksalu, bet, rodos, daugelis iš jų nelabai domisi pačia tapyba. Bet per keturis metus bent keli žmonės užsimano tapyti, bando išsiaiškinti, kas ta tapyba yra iš esmės. Jauniausia karta jau nelabai domisi lietuviškos tapybos mokyklos tradicija. Ar tau atrodo, kad mes turime savo veidą, ar jis keičiasi, kaip? O gal tiesiog jauniausioji karta jau kitokia?
AZ: nemanau, kad tai tik Tapybos katedros fenomenas. Manau, daugelis Katedrų su tuo susiduria. Naujoji Z karta turi visiškai kitokį požiūrį į studijas, nei turėjome mes. Galbūt mes kaip dėstytojai turime ieškoti kitokių metodų priėjimui, kas yra sudėtinga. Nors aš stengiuosi perduoti tą patirtį, kurią sugebėjau pasiimti ir dalintis, tuo, kas yra svarbu man ir, tikiuosi, jiems. Stengiuosi dėstyme ieškoti būdų su kiekvienu studentu atskirai.
Aš džiaugiuosi, kad tiek dėstyme, tiek mano asmeninė tapyba yra labai susijusi su nacionalinės, lietuviškos tapybos tradicijom, tąsa, paieškom…. Džiaugiuosi, jog ir tau, Egle, tai yra svarbu.
Tiesą sakant, retas studentas pamato subtilų žalią šešėlį ant smakro. Kiti eina per iliustratyvumą, per nuotaikos paieškas, per siužetą. Man apskritai atrodo, kad Lietuvoj vyrauja figūratyvinė dailė.
EU. figūratyvinė ir naratyvinė… ar manai, kad tai blogai? Šiuolaikinė tapyba apskritai didele dalimi yra „sugėrusi“ į save keletą raiškų, neretai tapytojai kaip pagalbines priemones naudoja kitas medijas – fotografiją, video, etc. Ar manai, kad šiuolaikinio meno kontekste tapyba vis dar turi grumtis už savo vietą po saule su kitomis medijomis?
Tarp kitko – įdomus dalykas – per pastaruosius pora metų prie tapybos tarsi sugrįžo tie, kurie lyg ir buvo ją iškeitę į kitas medijas. Kaip manai, ar čia kažkoks vidinis poreikis, ar tos medijos savotiškai išsisemia, o sugrįžtant prie tapybos jos duoda kažką naujo jai?
A.Z. figūratyvinė ir naratyvinė tapyba nėra nei gerai, nei blogai pati savaime. Tiesiog dažnai be jų tampa nieko nesakančia abstrakcija ar „tapetu”.
Na pvz., ir Jansas bando tapybą pamėgti iš naujo, ir Makarevičius. Pas Jansą tai labai matosi medijų įtaka. Naratyvinė pusė. Kiek tai tapybiška – tai matyt ateina iš vidinio ekspresyvumo.
Bet aš dar grįšiu prie tos jaunesnės kartos. Pvz., dėstant, su studentais man akivaizdu, kad jiems trūksta tapybinių žinių. Arso tradicijos išmanymo, noro ją puoselėti, spalvos kultūros… Šiandien tai atrodo nelabai įmanomi dalykai.
O į ką galėtų eiti jaunas žmogus, kuris ne visai žino, kur ir kodėl čia atsidūrė (VDA), lyg nori būt tapytoju, bet dar nevisai pavyksta.
Jonas Gasiūnas, Alpių šaulys praėjo pro šalį, 2015. Tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės Nomadiški vaizdai kuratorinė paroda Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, 2016
EU: manau, pirmiausia turėtų analizuoti kontekstą, tuomet savo kūrybą, ieškoti savo „kraujo grupės“ tapytojų. Nebūtinai lietuviškoje tradicijoje, žinoma. Gal būtent to analitiškumo ir trūksta.
Dar vienas aspektas, kurį, manau, reiktų aptarti: straipsniai apie parodas. Rašančių lyg ir yra, bet dažnu atveju straipsniai – tik apžvalginiai, atpasakojamieji. Nėra kritinių, analizuojančių kontekstą ir tapybą tame kontekste, jų labai trūksta (na, kad ir tokių, kaip pradžioj mano cituoto A. Andriuškevičiaus).
AZ: taip, taip.
EU: kaip manai, kodėl: nėra kam to daryti, ar tiesiog nėra laiko? O gal niekam net neįdomu?
AZ: gal nenorėjimas gilintis… Tapybą skaityti nėra lengvas uždavinys, nebent nagrinėtum tik siužetus, naratyvus. Gal nelabai kas ir moka skaityt, tiesiog nelabai kas gilinasi.
Aš ir pats parodoj praleidžiu apie 15 minučių.
Bet gal dabar patys tapytojai pradės rašyt – tarp jų tiek daug doktorantų…
EU: beje, kaip tau atrodo, ką meno doktorantūra duoda tapytojams? Manau, stebėjai pirmuosius meno doktorantų baigiamuosius projektus?
AZ: aš manau, kad jūs atliekat tiriamajį darbą. Kaip jūs jaučiatės ?
EU: taip, tiriamąjį, bet meno, kūrybos įrankiais, visų pirma. Man asmeniškai tai naudinga, nes, pirmiausia, „esi priverstas“ galvoti apie savo kūrybą išplėstiniame (šiuolaikinio meno, filosofijos, meno teorijos, etc.) kontekste.
AZ: manu tai neišvengiama: neužtenka vien tapyti paveikslus, tai yra tyrimas, bendravimas su žmonėmis, kontekstu – svarbūs dalykai vykstantys aplink, ne tik studijoj.
EU: jau eilę metų atidžiai stebiu VDA tapybos katedros studentų baigiamuosius darbus, dalyvauju gynimų komisijose. Pastebėjau, kad jauniausios (o neretai – ir vyresnės) kartos tapyboje itin klesti laiko, atminties, (ne)tikrumo temos, ir, rodos, kol kas jos išsisemti dar neketina. Kaip manai – tai mada ar tendencija?
AZ: berods, tapyba su tuo labai susijus – laikas, atmintis – skamba labai asmeniškai ir jautriai. Tapyba iš savęs pasiduoda tokioms temoms su visu tūkstančių metų istorija ir asmenišku tiriančiu prisilietimu prie jos.
EU: dar vienas svarbus aspektas – komercija. Ką manai apie tapybos kuriamą „pridėtinę vertę“ (dažna nuomonė lokaliame kontekste: kad tapyba nekuria pridėtinės vertės)? O apie meno rinką – ar Lietuvoj jos tikrai nėra? Ar sutinki, kad Lietuvoje realybė yra tokia, jog dažnai tapytojas turi turėti „antrą profesiją“, kad pragyventų? Arba pats tapytojas turi investuoti daug laiko į sklaidą, paraiškų rašymą – turi būti ir kūrėjas ir vadybininkas.
AZ: besikurianti, ir nuolat, meno rinka Lietuvoje. Yra salonai, privačios galerijos. Yra produktas kaip paveikslas, kuris turi savo kainą. Tik šalia to yra dažnas psichologinis momentas: kaip visa tai pristatyti.
Paveikslas yra baigtinis tik su žiūrovu. Svarbus santykis su žiūrovu. Paraiškos reiškia, kad žiūrovas reikalingas. Svarbu su žiūrovu dalintis, sužinoti, kaip kiti skaito. O rašyt paraiškas, bendradarbiaut su galerijom svarbu.
Niekam tu neįdomus ir niekam tavęs nereikia, jei tau pačiam tai nėra svarbu.
E.U. sutinku. Tik, manau, svarbiausia, kad komercija nepaverstų tapybos „chaltūra“. Kitaip tariant, tapybai reikalinga kontempliacija ir nuoširdumas. O bet to – tai rankų darbas. Manau, jog tapytojas turi jas susitepti (ir tikrąja, ir perkeltine šių žodžių prasme). O kiek daug tapytojų vaikščioja švarūs ir gražūs….
A.Z. „chaltūrą“ visi pastebi, pats autorius taip pat. Tapytojas visada yra lyg tampantis. Vienu momentu švarus, o dirbdamas susitepa. Tai neišvengiama.
E.U. manau, svarbiausia, nuoširdumas, nes tapyba nemėgsta „susidvejinimo“. To nuoširdumo šiandieninėj tapyboj (kaip žiūrovė) neretai pasigendu. Tapyba, mano galva, nėra tik saviraiška – šiais laikais ypač. Su žiburiu šiandien tos saviraiškos ieškoti tikrai nereikia. Štai tapybos, kuri savo dabartiškume būtų sukaupusi praeitį ir tuo pačiu jau bylotų ateitį – ne tiek ir daug.
Bet gerai, kad yra visko, nes galime lyginti.
***
Vilnius, 2016
[1] Alfonsas Andriuškevičius, „Dabartinė Lietuvos tapyba pro Jono Gasiūno paveikslo prizmę“, in: Lietuvių dailė 1996-2005, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 88.
[2] http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-09-08-andrius-zakarauskas-ir-kristina-alisauskaite-kviecia-i-bendru-kuriniu-paroda-mindbuilding/148610
[3] http://parisinternationale.com/
[5] http://www.vilniustriennial.lt/
[6] http://www.vilniustriennial.lt/konkursas/
[7] http://artnews.lt/gintaro-makareviciaus-tapybos-paroda-pasidavimas-vda-titanike-39067
[8] http://artnews.lt/renginys/tapytojo-raimondo-gailiuno-paroda-palinkekime-vieni-kitiems-ramybes-vda-titanike
[9] http://www.vda.lt/lt/naujienos/in-memoriam-leopoldas-surgailis-1928-2016
[10] http://menopropaganda.lt/tarptautinis-projektas-keistos-istorijos-jaunoji-lenkijos-naratyvine-tapyba/
Iliustracijoje: Simonas Kuliešis, Užslėptas, 2015; Pažymėti, 2013. Tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės paroda Kauno Paveikslų galerijoje, 2016
