Skaitmeninių technologijų gotika. Pokalbis su Yuri Pattison

2016 m. balandžio 29 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Monika Kalinauskaitė
vlcsnap-2015-05-27-23h57m28s81

Yuri Pattison savo videodarbuose ir instaliacijose tiria skaitmeninės ekonomikos darbo jėgas ir virtualumo įtaką materialiai kasdienybei. Su neseniai frieze menininko apdovanojimą gavusiu kūrėju kalbėjomės apie naujai prikeltą abjekto kategoriją, kurioje bandoma kontekstualizuoti ne tik jo kūrybą, bet ir skaitmeninio meno lauką apskritai.

Savo kūryboje tu naudoji materialius interneto dėmenis, t.y. technologiją jos tiesmukiausia, fizine prasme. Tavo darbai jau buvo pateikti kaip abjektiški grupinėje parodoje galerijoje Import Projects, Berlyne, 2015 m. Jau tada galvojau, kad viena iš šio termino prikėlimo priežasčių yra augantis pastabumas negatyviajam interneto materialumui: technologinėms atliekoms, stambių serverių taršai, žmogiškųjų resursų išnaudojimui… Pastarąją temą tu ir gvildenai eksponuotame darbe. Gal gali man daugiau apie jį papasakoti? Kaip tu pats apibūdintum savo santykį su šia naujai išnyrančia abjektiškumo sąvoka – aišku, jei jį turi?

Darbų seriją dust, scraper, fan norėjau įgyvendinti jau seniai, net keleri metai prieš Franziskai Sophie Wildförster pasiūlant idėją, kurią ji formulavo Abjektų parodoje. Jos kvietimas tapo puikia proga kūriniui atsirasti.

Šie kūriniai užsimezgė dirbant su tikrais 1 unit (1U) serveriais kaip virtualių kūrinių talpyklomis ir skulptūriniais objektais. Gaminti tinkle esančius kūrinius nebepakako, ir konktekstas, kuriame laikomas kūrinys/ duomenys/ informacija, tapo vis svarbesnis. Norėjau, kad institucijos ir galerijos, dirbančios su manimi ir virtualiais darbais, traktuotų tai kaip fizinį kūrybos ir eksponavimo procesą. Tuo metu šis procesas dar nebuvo gerai suvoktas, taigi, priversti instituciją pačią hostinti darbą ir laikyti tą procesą jo dalimi tapo esminiu principu (pvz., kūriniuose Inquire within (Proliant), 2015, arba Familiarity Breeds Contentment, 2014). Dirbdamas su pavieniais šios abstrakčios ir begalinės struktūros blokais aš galėjau susitaikyti su interneto architektūra ir atidengti jo trūkumus bei problemas.

Šiuos serverius, sudarančius interneto stuburą, atradau viduje pasidengusius dulkėmis ir apnašomis. Jie artėjo prie sunykimo ribos, bet vis dar atitiko nedidelius mano kūrinių reikalavimus. Jų asketiškas dizainas kontrastuoja su prietaisais, naudojamais pasiekti juose laikomai informacijai. Aš norėjau ištirti šią skirtį tarp funkcionalumo ir estetikos informacinėje ekonomikoje ir tą momentą, kai fizinė technologija nustoja būti pelninga jos dalimi.

Susidomėjau ir serverio forma, jo standartizuotu dydžiu ir lanksčia talpa. Taip pat mane domino, kaip per kasdienį jo funkcionavimą informacija iškreipiamia – laikoma serveryje ji nuolatos keičiasi, o pati įranga sukonstruota taip, kad būtų atnaujinta prieš visišką nesėkmę. Patalpinęs standartinius 1U serverį specialiai sukonstruotuose rėmuose pradėjau iš jų traukti pavienius elementus –ventiliatorius ir maitinimo blokus – ir jungti juos su fiziniais duomenimis bei mano tyrimo rezultatais. Kai kurios iš šių minčių taip pat kilo filmuojant Švedijos ISP Bahnhof Pionen serverinę kūriniui colocation, time displacement.

yuri_pattison_familiarity_breeds_contentment_2014

Yuri Pattison, Familiarity Breeds Contentment (http://83.144.97.243/), 2014. Internetinė svetainė ir skulptūra, kurią sudaro Google Mini paieškos serverio prietaisas, lipdukas,  duomenų gavimo ir automatizacijos programinė įranga, 3D spausdintas plienas, kabelių suveržėjai. Kintantis dydis. Parodos vaizdas: Private Settings, Modernaus meno muziejus, Varšuva

Mes aptarėme šio naujojo abjekto miglotumą savo ankstesniame susirašinėjime. Atrodo, kad jis prikeltas kaip pereinamasis terminas, kol kažkas suras tinkamesnį. Tu taip pat paminėjai Boring Dystopia grupę, kas mane paskatino tavo darbus pamatyti kaip įkūnijančius konstruktyvų mašinų nerangumą. Daug „gražaus“ ir „švaraus“ turinio, nuo visisiškai virtualaus – tekstūrų ir grafikos – iki daugiau ar mažiau apčiuopiamo – tarkim, finansinių transakcijų – yra sukuriama ir išlaikoma materialių prietaisų, kurie gali rinkti dulkes ir purvą. Jie taip pat gali skleisti karštį ir ilgainiui sunykti. Kaip tu įsivaizduotum tinkamą terminą apibūdinti šiai netobulai, mirtingai mašinerijai? Kodėl mes išvis tikimės, kad technologinė antiutopija būtų nenuobodi?

Man įdomu tirti gyvenamos tikrovės tekstūras. Dabar labiau nei bet kada ši erdvė atrodo įkurdinta tarp nesiliaujančių viltingų žinučių apie naują technologiją ir neišvengiamą, net nujaučiamą nusivylimą jos realybe. Originali Boring Dystopia grupė, manau, buvo svarbi tuo, kad ji išryškino niuansuotą dabarties nejaukumą, ir tos nuobodžios realybės atvaizdus pateikė tokioje viltingoje platformoje kaip facebook. Ji konstatavo: nevyksta nieko kraštutinio ir skatinančio sukilti, tik vos gotiški besikeičiančios visuomenės kontrolės pustoniai.

Tyrinėju techninės įrangos formą, galimybę joje sutalpinti visą socialinių nuorodų spektrą taip, kaip „tikri“ serveriai laiko mūsų duomenis. Gyvenimo pabaigos serverio arba gyvenimo pabaigos kompiuterio idėja yra kažkas, kas gali laikyti atmintį – gerą ir blogą, asmeninę ir daugelio. Taigi, permatomos serverių „dėžės“, eksponuotos Import Projects, yra sumanytos kaip netobuli objektai, kurie su laiku tampa dar netobulesni. Jų ventiliatoriai iš galerijos erdvės įtraukia dulkes, pūkus, apnašas ir odos daleles. Taip jie „perkūnijami“ elementų iš aplinkos ir su jais susiduriančių žmonių. Aš norėjau sujungti nepastovumą, ypatingai skaitmeninės kultūros viduje, su faktu, kad mes visi esame paliesti ir paveikti šių socialinių pokyčių.

Atrodo, kad tik kalba sunkiai dorojasi su skaitmeninio abjekto kategorija. Esminis jos suvokimas akivaizdus menuose, socialinių tinklų anekdotuose, dis ir meme’ų srautuose. Kaip manai, ar tai tik laikina diskurso turbulencija, ar esminis interneto estetikos ir problemų suvokimo pokytis? Ar manai, kad kūrybinis darbas su internetu suteikia tau ne tik priemones, bet ir prieigą prie idėjų ir fenomenų, kurie kitaip negalėtų būti įsivaizduojami? O gal riba plonesnė, nei aš įsivaizduoju?

Kurdamas dažnai atsižvelgiu, kad tinklus naudoju siekdamas sukurti kažką iš dabarties ir apie dabartį. O dabarties medžiaga yra tai, kaip pasaulis keičiasi interneto poveikyje. Taigi, savo darbuose aš bandau apibrėžti įėjimo ir išėjimo taškus šiuose tinkluose ir padaryti juos matomus. Tai gali baigtis darbu, nufilmuotu Bitcoin „kasyklos“ darbininko Tibete arba kambaryje, kuriame Edwardas Snowdenas apsistojo Hong Konge. Tai tikros vietos su tikrais žmonėmis.

Bet aš manau, kad kliūtis diskurse yra. Mes matome, kaip vis daugiau vis sudėtingesnių technologijų, kurias supranta tik nedidelė grupė, įgauna vis didesnį pagreitį ir globalias pasėkmes. Yra daug nesenų pavyzdžių, nuo finansinių iki politinių. Kaip menininkas, aš bandau užimti smalsaus mėgėjo poziciją, kurdamas šviesti save ir atgauti šiek tiek galios prieš šias abstrakčias jėgas. Bet manau, kad kai kuriems žmonėms atskirtis yra milžiniška. Meno kritika tik neseniai pradėjo atsisakyti tokių nuoseklių terminų kaip „virtualumas“ ir pamažu grįžta į asmeniškesnę poziciją.

Kadangi pats jį paminėjai, norėčiau ir paklausti apie darbą, iš pažiūros visiškai nesusijusį su abjektiškumu: 1014. Visiškai švarus, nepriekaištingas kambarys netgi Edwardo Snowdeno istorijos kontekste išlieka toks beženklis, kad vienu metu galėjau prisiekti, jog pati kažkada jame apsistojau. Ypatinga švara, glotnumas, aptakumas – visa tai yra šiurpo, atgrasaus grožio komponentai. Žmogaus akis vis dar žmogiška ir ieško trūkumų. Koks, manai, yra tolesnis šios estetikos potencialas dabar, kai saldūs palmių ir okeanų pavidalai, rodos, užleidžia kelią rūdims ir nuolaužoms? Gal hiperrealybė yra dar viena abjektiškumo forma?

Mira Hong Kong viešbutis, kuriame Snowdenas apsistojo virsdamas iš privačios į viešą figūrą, yra labai ambicinga įstaiga. Visi jo kambariai yra „tinkle“ – tai vienas pagrindinių viešbučio reklaminių atributų. Numatant galimas saugumo problemas, toks pasirinkimas atrodo keistas, todėl 1014 lokacijos portrete aš ir koncentruojuos į šiuos glotnius technologinius objektus – kompiuterizuotą durų spyną, nemokamą mobilųjį ir VoIP telefoną, išmanųjį televizorių – ir jų gotiškas savybes. Tam tikrai būdais aš norėjau išryškinti ir kvestionuoti šį užslėptą vidinio siaubo potencialą.

Bet turiu pabrėžti, kad nemanau, jog mano kūriniai įsikuria „abjekte“. Jie veikiau bando surasti „tikresnes“ tekstūras realybėje, apsvarstytus ir ištrintus elementus – taigi, aš visus savo darbus įkurdinu vienoje plokštumoje.

Hiperreali estetika vis dar mane domina, bet kitu aspektu. Man įdomūs tie maži psichologiniai triukai, naudojami, kad sugeneruotos erdvės atrodytų realesnės, pvz., įtraukiant trūkumus ar dulkes. Manau, kad tobula grafinė estetika vis dar gyva – tik ji dar tobulesnė, dar labiau neatskiriama.

Dar yra liquidity kategorija, kuri tokia svarbi post-internetiniam menui; tiek ekonomine prasme (likvidumas), tiek kaip takumo estetika (skystis). Bet kur yra skysčio, ten yra ir nuotekų. Ką tu įsivaizduotum kaip šį takų, smelkiantį, purviną interneto ir skaitmeninės taršos produktą?

Žmones.

Gal gali išduoti, ties kuo dabar dirbi? Visų anksčiau paminėtų (o gal tik įsivaizduotų – kas žino) pokyčių kontekste, kokie yra klausimai ir problemos, kuriuos tu, kaip menininkas, norėtum apžvelgti ateityje?

Šiuo metu baigiu kūrinį parodai Chisenhale galerijoje Londone. Tai 18 mėnesių rezidencijos pabaigos taškas, permąstantis besikeičiančią darbo kultūrą mieste kaip tinklinės technologijos rezultatą. Aš ypatingai domėjausi co-working erdvėmis, kavinėmis ir hackspace’ais – bet taip pat daug galvojau apie nepastovumą, koopciją ir nerimą. Taip pat dirbu ties nauju kūriniu, savotiška mute conversation tąsa. Planuoju jį pristatyti lapkričio mėnesį.

Atvirai absurdiškas klausimas: koks tavo mėgstamiausias abjektas, paskutinis susidūrimas su klaidinga technologija? Ar manai, kad ateityje mes reguliariai – ir su meile – prisiminsime visus sulaužytus robotus, kuriuos kažkada sutikome? Ir jie, savo ruožtu, gebės vieną iš žmogiškiausių veiksmų – sutrikti?

c2.com/cgi/wiki?GoodbyeWorld

Iliustracijoje viršuje: Yuri Pattison, 1014, 2015 (video kadrai). 10’ 14”, HD, spalvotas, garsas. Menininko ir mother’s tankstation limited nuosavybė.

vlcsnap-2015-05-27-23h14m18s2

Yuri Pattison, 1014, 2015 (video kadrai). 10’ 14”, HD, spalvotas, garsas. Menininko ir mother’s tankstation limited nuosavybė

vlcsnap-2015-05-27-23h58m25s149

Yuri Pattison, 1014, 2015 (video kadrai). 10’ 14”, HD, spalvotas, garsas. Menininko ir mother’s tankstation limited nuosavybė.

Straipsnio autorius:
Monika Kalinauskaitė yra rašytoja ir kuratorė, šiuo metu gyvenanti Berlyne.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *