Naujos technologijos veržiasi į visas šiuolaikinio meno pasaulio sritis – nuo gamybos iki platinimo ir meno suvokimo. Nematomų algoritmų valdomi tinklalapiai, internetinės parodos, „postinterneto“ estetika, planšetiniuose kompiuteriuose ir išmaniuosiuose telefonuose peržiūrimi meno kūriniai – tai vos keletas iš daugelio pavyzdžių, kaip menas sąveikauja su naujausia technine ir programine įranga. Norint suvokti šį mastelį galima pažvelgti į dideles parodas, kaip antai: 2014–2015 m. Niujorko Modernaus meno muziejuje surengtą „Cut to Swipe“, Niujorke esančio New Museum 2015 m. trienalėje pristatytą „Surround Audience“, 2014–2015 m. Varšuvos Modernaus meno muziejuje pateiktą „Private Settings: Art After The Internet“ ir 2016 m. Brandhorst muziejuje, Miunchene, surengtą parodą „Painting 2.0: Expression in the Information Age“. Taigi, atrodo, kad būtent dabar galima ir netgi reikia kalbėti apie skaitmeninių technologijų įtaką, politines ir socialines galimybes, siūlomą kritinį horizontą. Ėmusis šios užduoties susitikau su Niujorko universiteto medijų, kultūros ir komunikacijų profesoriumi Alexanderiu R. Galloway, kuris daug rašo filosofijos, technologijų ir tarpininkavimo teorijų temomis. Su juo aptarėme skaitmenines technologijas ir jų poveikį politikai bei menui šiuolaikiniame pasaulyje, kurį autorius nagrinėjo paskutiniame savo tekste.
Esate filosofas, programuotojas ir menininkas. Kaip šios veiklos papildo viena kitą jūsų darbe? Ar sutiktumėte su teiginiu, kad šiuolaikiniame pasaulyje akademikas nebegali apsiriboti vien teorinėmis diskusijomis bei tekstais ir turėtų būti kūrybiškas eksperimentuotojas, derinantis teoriją ir praktiką?
Alexanderis R. Galloway: Friedrichas Kittleris pasakė, kad šiais laikais kultūros darbuotojas privalo mokėti mažiausiai vieną žmonių ir vieną mašinų kalbą. Kaip matome šiandien, daugelis žmonių meno ir humanitarinių mokslų srityse naudojasi šiuo patarimu ir plečia veiklą mašinų bei informacijos srityse. Aš bandau taikyti daugialypę strategiją: rašau apie technologijas ir tuo pat metu jas kuriu. Rinkdamas medžiagą ir rašydamas savo pirmąją knygą apie tinklus („Protocol“, 2004) sukūriau ir paleidau internetinę meno platformą „Carnivore“, kuri leido menininkams ir dizaineriams realiu laiku vizualizuoti tinklo duomenis. Panašiai po kelerių metų rašydamas apie menininkus ir žaidimus tuo pat metu programavau žaidimą. Ši daugialypė strategija man atrodo naudinga tuo, kad grynai kritiniam ar teoriniam tekstui suteikia tam tikrą techninę įžvalgą. Tiesa, turiu prisipažinti, kad pastaruosius kelerius metus apleidau programavimą. Taip nutiko dėl to, kad teorijos ir filosofijos pasaulyje įvyko daugybė įdomių permainų.
Dar niekada nebuvo taip aktualu kalbėti apie skaitmenines technologijas politiniu aspektu. Pakanka susimąstyti apie programinius robotus (angl. bots), kurie aktyviai dalyvauja kasdieniame mūsų gyvenime ir turi įtakos politinei realybei. Rašote, kad sąsaja (angl. interface) – tai ne objektas, o procesas ir veiksmas, sąveikos tarp skirtingų tikrovių slenkstis. Ar manote, kad yra taškas, kuriame nebeįmanoma atskirti skaitmeninio pasaulio nuo materialiojo, kuriame sąsaja visiškai išnyksta? Ar galima teigti, kad valdžios struktūros apie tai svajoja?
Tokia svajonė – ištakų ir kopijų betarpiškumo arba sutapatinimo – yra viena pagrindinių žmonijos kultūros hipotezių nuo neatmenamų laikų (dažniausiai ji žengia koja kojon su priešinga sąlyga: visišku atsiskyrimu, radikaliu negebėjimu perduoti informaciją). Aš asmeniškai labiau linkęs tyrinėti tam tikrą kokybinę sąsajos konfigūraciją nei normatyvinį vertinimą, kaip antai, ar ji gera, bloga, ar patogi vartotojui. Šią konfigūraciją visada būtina vertinti jos socialiniame ir istoriniame kontekste. Todėl, pavyzdžiui, šiandien vyraujančią sąsajos filosofiją galima apibrėžti kaip „organizuotą netvarką“, kurioje viskas turi sietis, bet tik tam tikrais griežtai užkoduotais ir organizuotais kanalais. (Mane visada žavėjo asmeniniuose kompiuteriuose esančių tinklo adapterių „mišri veiksena“, apie kurią rašė Wendy Chun.)
Kaip sąsaja veikia mūsų troškimus? Ar ji juos kuria ar tėra jų veidrodis?
Nuostabus klausimas! Mažų mažiausiai galima pasakyti, kad troškimas yra sąsaja, o jo keliami klausimai iš esmės yra sąsajos klausimai tiek, kiek troškimas yra susijęs su santykio klausimu. Manau, kad verta panagrinėti ne tik labiau paplitusias prielaidas, kad sąsajos tėra veidrodžiai, ekranai, durys ar langai, bet ir įvertinti jas kaip nepriklausomas teritorijas, kuriose vyksta įvairūs sudėtingi reiškiniai. O kalbant apie troškimą, ko gero, tinkamiausias psichoanalitinis atsakymas. Manau, kad psichoanalizė suteikia dvi svarbias įžvalgas apie troškimą. Pirmoji pamoka: troškimas ir natūralumas neturi nieko bendra. O antroji: „neikite į kompromisą su savo troškimu“ (Jacquesas Lacanas). Kitaip sakant, troškimas yra sukuriamas, o sukūrus jį reikia visiškai patenkinti. Kas yra troškimas, vadinamas sąsaja? Tai esminis mąstymo klausimas.
Jums kompiuteris, kaip tarpininkavimo veiksena, yra etika. Knygoje „Sąsajos efektas“ („The Interface Effect“, 2012) rašote: „Kompiuteris kaip etika mūsų veiksmus pasaulyje priima kaip pasaulio išraiškos sąlygą.“ Ar šis „komandomis grįstas santykis“, pasižymintis tam tikru antropocentrizmu, galioja mąstant apie mašinas „be žmogaus“ (t. y. išstumiančias žmogų), kaip antai aukšto dažnio prekybos (angl. High-Frequency Trading) ar brukalų sistemas?
Kitaip nei laiku grindžiamos medijos ar net atvaizdais grindžiami formatai, kompiuteriai yra veiksmais grindžiama medija. Dėl to galima kalbėti apie kodo „vykdomumą“ arba tai, kaip mašina gali atlikti tam tikrą procedūrų rinkinį. Panašiausias palyginimas meninėje veikloje (išskyrus muziką ir teatrą, kurie jau dabar turi daug bendra su kompiuterija) būtų tam tikros avangardo ir vėliau konceptualizmo praktikos, kuriose kūrinį pakeičia koks nors veiksmų aprašas. Vito Acconci pasiūlytas veiksmas „išsirink nepažįstamąjį ir imk jį sekioti“ yra lyg kodas, kurį galima įvykdyti. XX a. paskutiniame dešimtmetyje Vukas Ćosićius pavadino kompiuterių menininkus „Duchampo vaikais“. Su jam būdinga drąsa menininkas tvirtino, kad „visas iki šiol kurtas menas tebuvo interneto pakaitalas“.
Teiginiu, kad kompiuterija yra etika ar etosas, nesiekiama sustiprinti žmogiškąjį pradą. Atvirkščiai, etosas paprasčiausiai byloja apie tam tikrą praktiką. (Svarbu atskirti etiką nuo etiškumo – moralinių teiginių, kaip dera elgtis. Šia prasme kompiuteriai nėra etiški.) Kibernetikams jau prieš kelis dešimtmečius pavyko atskirti komandas nuo antropocentrizmo, todėl šiandien galime apie jas kalbėti neminėdami žmogaus.
Didelio dažnio prekybos ar brukalų analizė yra tam tikros darbo etikos tyrimai kiekvienu atskiru atveju, kur etika yra labai nežmogiška arba, kaip jūs sakote, antžmogiška. Veiksmais grindžiama didelio dažnio prekybos etika egzistuoja tik algoritminėje aplinkoje ir išnaudoja išorines, su greičiu ir erdve susijusių fizinių apribojimų (skaičiavimų ir informacijos perdavimo spartos, geografinių atstumų), ribas. Panašiai brukalai yra „neigiamas“ plačiai paplitusių tinklų padarinys ir be jų negalėtų egzistuoti. Veiksmais grindžiama brukalų etika išnaudoja įvairius dalykus: tinklų užtikrinamus glaudžius ryšius, mažus, vienam laiškui tenkančius kaštus, socialinę inžineriją (per sukčiavimą elektroninėje erdvėje) ir t. t.
Savo tekstuose dažnai kalbate apie meną. Kodėl jums svarbu mąstyti apie meno praktiką? Kokias, jūsų nuomone, politines, o ne poetines galimybes turi menas?
Kaip kultūrinio marksizmo ir ypač Frederico Jamesono darbų sekėjas, manau, kad itin svarbu peržengti vien ekonominės analizės ribas ir pasverti kultūros sritį. Vienu metu F. Jamesonas net paskelbia stebinantį teiginį, neva jis visai nėra „politikos“ teoretikas, antraip kalbėtų apie valdžią, pinigus, suverenumą, taip pat ir apie tuos, kuriuos, žinoma, niekada nekalba. Man tai nepaprastai įdomu, net jei ne visada laikausi šių idėjų. Tai atskleidžia pamatinį faktą, kad daugelis politinių klausimų iš esmės yra reprezentavimo, tapatybės, pasakojimo, atvaizdavimo ir daugelio kitų sąvokų, paprastai patenkančių po kultūros ar estetikos antrašte, klausimai. Kitaip sakant, net domintis politika ir ekonomika atsakymus dažnai lengviau surasti mene ir kultūroje, nes būtent čia aiškiausiai matyti politinė ir ekonominė tikrovė. Pavyzdžiui, kaip suprantame amerikinį fašizmą? Jį neabejotinai atspindi Gvantanamo įlanka. Tačiau taip pat TV serialas „24 valandos“ („24“) arba filmas „Amerikiečių snaiperis“ („American Sniper“), kuriantys ideologinę infrastruktūrą, būtiną Gvantanamo įlankai pateisinti.
Savo knygoje kalbėdamas apie „kontroliuojamą visuomenę“ išsakote labai įdomų argumentą, kad kontrolės visuomenės neįmanoma atvaizduoti. Dar nėra tokios kritinės ar poetinės kalbos, kuri atvaizduotų, o gal tiesiog dar niekam (minite tokius pavyzdžius, kaip Frankas Gehry, „Bureau d’études“, Markas Lombardis) nepavyko tinkamai atvaizduoti šiems laikams būdingos valdžios. Kokia jūsų nuomonė? Ar kontrolės visuomenės ir tinklų dalyvių visiškai neįmanoma atvaizduoti? Ar manote, kad šią problemą šiuolaikiniai menininkai bando spręsti visiškai nesėkmingai? Kas labiausiai trukdo tinkamai atvaizduoti? Ir kaip tas atvaizdas turėtų atrodyti?
Šiandien gyvename naujame, internacionaliniame stiliuje, pasiskolintame iš to XX a. architektūros laikotarpio, kai visa architektūros sritis (neabejotinai apgaulinga sąvoka) buvo susitelkusi į aiškias ir paprastas estetines tradicijas. Pamąstykime, kokios homogeniškos ir vieningos yra interneto 2.0 arba postinterneto kultūrinės tradicijos. Ryšiai, horizontalumas, atvirumas, išraiška, mainai, abstrakcija, mechanizavimas – tai tik kelios savybės, kurių šiandien privaloma laikytis su kone religiniu pasišventimu.
Žinoma, ironiška tai, kad toks stilius kuriamas skirtumais ir heterogeniškumu grindžiamoje infrastruktūroje. Leidžiama kalbėti ir išsireikšti įvairiausiomis formomis. Bet rezultatas vis tiek yra „glotni“ ir vienspalvė kultūra. Tai didžiausia XX a. septintojo dešimtmečio tragedija: laisvės, dėl kurių kovota, tapo tikrove, bet šiandien matome, kaip valdžia ir organizacija prisitaikė prie šių naujų laisvių. Gilleso Deleuze „kontrolės visuomenės“ sąvoka buvo sugalvota būtent šiai situacijai apibūdinti. Šiandien valdžia veikia ne represijomis, o protokoliniu išsilaisvinimo valdymu.
Čia prisiminiau akseleracionizmą (angl. accelerationism), kuris šiandien sulaukia vis daugiau reakcijų kultūrinėje srityje, taip pat ir, pavyzdžiui, vadinamąją korporacinę estetiką. Kokia jūsų nuomonė apie šį bandymą (taip pat ir kultūrinėje srityje) ne nutraukti kapitalistines strategijas, bet jas pakreipti išplečiant iki kraštutinių ribų? Ar tai veiksminga strategija? O gal tik įspūdinga iliuzija?
Akseleracija reiškia daug dalykų. Bet leiskite man atkreipti dėmesį į vieną konkrečią mechaniką, minimą kai kuriuose tekstuose apie akseleracionizmą. Turiu galvoje konkretų kritinį veiksmą hipertrofiją, kai reiškiniai pastūmėjami toliau nei vystytųsi savaime: jie paspartinami užuot jiems priešinusis, juos stabdžius, sabotavus ar pan. Kelerius metus palaikiau hipertrofijos taktiką, kuri skyrėsi nuo aprašytųjų akseleracionizme. Pavyzdžiui, prieš dešimtmetį išleistoje knygoje „Protokolas“, viena iš išvadų skelbia, kad „geriausia taktinė reakcija į protokolą yra ne pasipriešinimas, o hipertrofija“ (p. 244). Panašiai, kaip ir knygoje „Virusas“ („The Exploit“, 2007), kurioje drauge su Eugene’u Thackeriu plėtojame ir pratęsiame tą pačią temą iki knygos apimties.
Hipertrofija atveria didžiules taktines galimybes, ypač per unikalius kompiuterinės infrastruktūros ryšius. Vadinamasis eksploitas, sistemos silpnybę išnaudojantis virusas, iš esmės yra informacinėms sistemoms skirta akseleracionistinė arba hipertrofinė taktika. Tačiau su problemomis susiduriama tada, kai žmonės mano, jog akseleracionizmas duos strateginių rezultatų. Kaip strategija akseleracionizmas yra apgailėtinai neveiksmingas. Kapitalizmui nėra nieko labiau geidžiamo kaip spartėti! Iš dalies dėl to akseleracionizmo kritikai susitelkė į jo ryšį su kapitalizmu. Ir daugeliui kapitalizmo priešininkų jis yra paprasčiausiai netinkamas kaip ilgalaikė strategija.
Viena iš pagrindinių jūsų susidomėjimo sričių yra kritikos teorija ir šiuolaikinė kontinentinė filosofija. Jūs esate vienas iš nedaugelio balsų, kritikuojančių spekuliatyvųjį realizmą ir į objektą orientuotą ontologiją. Straipsnyje „Filosofijos skurdas: realizmas ir postfordizmas“ („The Poverty of Philosophy: Realism and Post-Fordism“) parodote, kaip šios naujos filosofijos atspindi šiuolaikinį kapitalizmą. Galbūt paprašysiu pakartoti pagrindinius argumentus, bet kaip gi galėtume išvengti kapitalizmo pamėgdžiojimo neprarasdami gebėjimo apmąstyti pasaulį?
Atrodo, kad kai kurie spekuliatyvųjį realizmą tyrinėjantys autoriai rašo lyg postfordizmo nebūtų. Todėl tikiuosi į filosofinę diskusiją įnešti šiek tiek materialaus ir istorinio konkretumo, antraip ji linkusi plaukioti padebesiais, kaip Aristofanas žaismingai pasakė Sokratui, virš tikrosios šiuolaikinio gyvenimo mechanikos. Mano argumentai remiasi konkrečiu vaidmeniu, kurį kompiuterija ir matematika atlieka šiuolaikinėje gamyboje, tikintis, kad galime neapsiriboti paprasčiausiu čia veikiančios logikos atkūrimu. Pavyzdžiui, ką reiškia G. Deleuze ar Alfredo Northo Whiteheado šalininkams 2015 m. tvirtinti, kad pasaulis yra per skirtumus veikiančių asmenų tinklas ar panašiai, kai tuo pat metu „Google“ ir „Facebook“ irgi mato pasaulį kaip per skirtumus veikiančių asmenų tinklą? Ar tai tėra kosminis sutapimas? Nesu įsitikinęs. Arba ką reiškia Alaino Badiou šalininkui kalbėti apie ontologiją kaip apie nustatytus teorinius principus (kaip antai narystė ir priklausymas), kai IBM ir „Oracle“ tais pačiais narystės ir priklausymo principais aiškina savo mašininę logiką? Tai realūs klausimai su realiais politiniais padariniais. Ar tai reiškia, kad tokia filosofija yra sutepta? Žinoma, kad ne. Ar aš tvirtinu, kad visa programinė įranga yra politinis regresas? Ne, žinoma, kad ne. Tačiau tai reiškia, kad filosofija turi būti vertinama jos politiniame ir istoriniame kontekste, o ne atskirai, kaip tvirtina kai kurie spekuliatyviojo realizmo autoriai. (Turiu atsiprašyti, nes labai sunku sudėti visas spekuliatyviojo realizmo mintis į vieną teiginių sąrašą. Tai tiesiog neįmanoma atsižvelgiant į šiuolaikinio intelektinio kraštovaizdžio filosofinių pozicijų įvairovę. Turint daugiau laiko reikėtų plačiau pakritikuoti konkrečius tekstus, kuriuose siūlomi tam tikri teiginiai.)
Didžiausia problema yra „koreliacija“. Gerai žinoma, kad spekuliatyvusis realizmas bando peržengti jos ribas. Vis dėlto tuo pat metu esama aiškaus ryšio tarp įvairių šiuolaikinių mąstytojų ir šiandieninio gamybos pobūdžio. Jie naudoja tas pačias sąvokas, tas pačias terminijas, siūlo panašias struktūras, panašias ontologijas ir t. t. Žinoma, koreliacija nereiškia priežastingumo, bet mes bandome įrodyti ne jį, o tik koreliaciją, kad objektas būtų ginčijamas. Spekuliatyvusis realizmas nori drauge išsaugoti sąsają su pasauliu ir peržengti koreliacijos ribas. Tačiau juk gali būti tik viena.
Nesiekiama uždrausti spekuliatyvaus mąstymo. Tai kvaila mintis. Neseniai išleidau naują knygą apie François Laruelle’į, kuris tam tikra prasme irgi buvo spekuliatyvusis realistas. Tačiau taip pat manau, kad spekuliatyvusis realizmas vien užimdamas postkritinę poziciją yra atleistas nuo ideologinės kritikos. (Neužmirškime, kad ideologinė kritika nereiškia antropocentriškumo. Dalis Karlo Marxo genialiojo „Kapitalo“ skirta parodyti, kad ideologinės, tarkime, žaliavų problemos iš tiesų slypi materialioje ir techninėje objekto sandaroje. Ideologija yra ne žmogaus pažinimo teorijos nesėkmė, o tikrosios realybės sąlyga.) Man įdomiausia tai, kada ir kaip tam tikras spekuliatyvusis mąstymas išlieka pririštas prie konkrečios žemiškos ir labai prezentistinės sampratos, kaip viskas veikia. Būtent dėl to mane traukia F. Laruelle’is. Manau, kad jis atveria mums kelią radikaliai pakeisti esamą padėtį ir taip siūlo būdą išvengti pasikartojimo ar problemos atspindėjimo, apie kurį užsiminėte ankstesniame klausime.
Alexanderis R. Galloway yra Niujorko universiteto medijų, kultūros ir komunikacijų profesorius. Jis įsteigė programinės įrangos grupę RSG ir sukūrė duomenų stebėsenos variklį „Carnivore“. A. R. Galloway parašė knygas „Protokolas: Kaip kontrolė egzistuoja po decentralizacijos“ („Protocol: How Control Exists After Decentralization“, 2004), „Žaidimai: Rašiniai apie algoritminę kultūrą“ („Gaming: Essays on Algorithmic Culture“, 2006), „Sąsajos efektas“ („The Interface Effect“, 2012), „François Laruelle: Prieš skaitmeną“ („Laruelle: Against the Digital“, 2014) ir (drauge su Eugene’u Thackeriu) „Virusas: Tinklų teorija“ („The Exploit: A Theory of Networks“, 2007).
Iliustracijoje: Yuri Pattison, RELiable COMmunications, 2013. Legion TV (Londonas) ir menininko nuosavybė.
