Abjektas 2.0.
Šio numerio tema gal kiek netikėta. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog grįžtame prie kiek pasenusio termino, ne itin tinkančio šiandienos technologijų pagreitintam ir vis labiau virtualią su fizine tikrove maišančiam pasauliui. Abjekto sąvoką išplėtojusios Julijos Kristevos teigimu, abjektas nurodo į žmogišką reakciją (siaubą) į prasmingos skirties tarp subjekto ir objekto, tarp savęs ir kito galimą griūtį. Dažniausiai ši reakcija iškyla susidūrus su yrančiu kito kūnu, primenančiu mūsų pačių materialumą. Noras šią sąvoką perskaityti ir pritaikyti naujai kilo iš trijų tarpusavyje nesusijusių Lietuvos meno scenos įvykių: Šarūno Saukos retrospektyvų „Žmogus su Saukos veidu“ Nacionalinėje dailės galerijoje ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose, Rimo Sakalausko parodos „Sesija“ galerijoje „Meno niša“ ir „Inter Se“ leidyklos išleistos knygos „SetP Stanikas“. Visų šių menininkų kūryboje abjektas pasireiškia „klasikine“ forma: grąžina mums prieš akis išstumtus kūniškumo aspektus – nyktį, mirties materialumą, kūniškus syvus ir su tuo susijusį nejaukumą.
Tačiau šiuo numeriu norime žengti į kiek kitas teritorijas, kur abjektas gali pasitarnauti kaip naudinga sąvoka aptariant technologijų sparčiai keičiamą aplinką ir mūsų santykį su ja. Vienas iš šiandieninės tikrovės aspektų, kuris švytinčių ekranų pagalba neretai nustumiamas į antrą planą – neatitikimas tarp virtualiosios ir fizinės erdvių, tiksliau, infrastruktūros, kuri palaiko virtualumą, kūniškumo. Kitas, nemažiau svarbus dabarties bruožas – mūsų gyvenimus veikiančių jėgų, tokių, kaip sąsaja (angl. Interface), algoritmai ar tas pats kapitalizmas, neapčiuopiamumas ir todėl neleidžiantis kontroliuoti. Galiausiai, net ir tokie atstumiantys (ar dirbtinai išstumiami) dalykai, kaip mirtis, paverčiami šiuolaikinio dizaino objektais.
Kol tekstai transformavosi vertėjų ir redaktorių rankose, pasirodęs Frieze.de numeris, skirtas abjekto temai tik pabrėžė šios sąvokos aktualumą – visi tarsi apgraibomis ieško rakto į šizofrenišką šiandieninio subjekto būvį. Plačiau abjektas, kuratorės Franziskos Sophie Wildförster įvardintas skaitmeninu abjektu, pristatomas jos parengtame tekste „Apie naująjį skaitmeninį abjektą“. Kuratorė dar praėjusių metų rudenį Berlyno galerijoje Import Project surengė parodą „Abjektai“, kurioje ši tema skleidėsi atrinktų menininkų kūriniuose. Kitame žurnalo tekste kuratorė Inesa Brašiškė drauge su menininku ir teoretiku Alexanderiu R. Galloway mėgina aiškintis, kaip mūsų veiksmus, poelgį ar net troškimus veikia ar generuoja sąsaja (angl. Interface). Žurnalui parengtame interviu Osle gyvenantis menininkas Ignas Krunglevičius pasakoja, kaip per jo kūrybą keliauja šizofreniškų neatitikimų tarp tikrovių gija, o Monika Kalinauskaitė klausia Londone įsikūrusio šiuolaikinio menininko Yuri Pattisono apie kūnus, kurie palaiko ir generuoja nematomus informacijos srautus. Šis tekstas atkeliaus kiek vėliau. Galiausiai, Jurijus Dobriakovas išsamiai nagrinėja menininko ir dizainerio Julijono Urbono kūrybą, kurioje „nepatogi“ kūniškumo pusė paverčiama geidžiamais dizaino objektais ir mirtina (tiesiogine ta žodžio prasme) pramoga.
Su kitu žurnalo numeriu materializuosis ir kviestinio redaktoriaus idėja: kelis numerius per metus sudarys vis skirtingi kultūros veikėjai – kuratoriai, rašytojai, menininkai, teoretikai. Skirtingi balsai neleis tapti monologu pačiam sau!
Iliustracijoje: Julijonas Urbonas,
