Ofšorinis meno pasaulis: išgalvoti laisvojo uosto pasakojimai

2016 m. liepos 1 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Robin Lynch ir Kathleen Ditzig
defigure04_A

Pastaruoju metu meno pasaulio diskurse nemažai diskutuojama apie „Freeport“ zonas – lengvatinio apmokestinimo logistikos centrą ir reprezentacinį simbolį, atspindintį kapitalistines paskatas, kurios atskiria meną nuo jo socialinės funkcijos. Vienas iš šios diskusijos pavyzdžių yra neseniai „e-flux“ platformoje paskelbtas Stefano Heidenreicho rašinys „Friportizmas kaip stilius ir ideologija“ (Freeportism as Style and Ideology). Autoriaus nuomone, šis diskursas prasidėjo nuo Hito Steyerl, kuri neva pirmoji pripažino „neapmokestinamo meno“ svarbą ir pasiūlė „friportizmu“ vadinamo reprezentacinio modelio teoriją. Stefanas Heidenreichas „friportizmą“ apibūdina taip:

„Meno kūrinio kaip turto ir jo egzistavimo kaip meno kūrinio prieštaringumas yra amžinas klausimas. (…) Friportizmas – tai institucinė nuolatinių trukdžių vertės procese vieta. Tai pastangos suvaldyti nesibaigiančios reprezentacijos krizės išskiriamą energiją kaupiant nuolatines likvidžias atsargas, alcheminį antimuziejinį meno banką, kuriame renkami ir slepiami meno kūriniai siekiant paremti ir stabilizuoti reprezentacijos būdą platesne prasme.“[1]

S. Heidenreicho teorija romantizuoja logistikos centrą kaip ardomąją erdvę, kurioje vertė kuriama nykstant meno kūrinio apibrėžtumui. Ši nuomonė neatsižvelgia į tam tikras pamatines meno kūrinių rinkos konstrukcijas, kaip antai meno objektų paklausos ir pirkėjų stoką. Menas nėra likvidus. Komercinę „Freeport“ zonų sėkmę nulėmė ir menui kaip turto kategorijai būtiną infrastruktūrą sukūrė paslaugos, tinklai ir taisyklės, kuriomis grindžiama friportizmo struktūra. Šiame trumpame straipsnyje tikimasi išsklaidyti vyraujančias nuomones apie friportizmą ir pasaulines finansinių bei teisinių struktūrų formas, kurios palaiko tarptautinį meno pasaulį.

Kas yra lengvatinio apmokestinimo zona (Offshore)?

Paprastai kalbant, lengvatinio apmokestinimo zona – tai teisinės erdvės dalis, kurioje galioja kitokios taisyklės, kartais vadinamos „išskirtiniais mokesčių tarifais“. Šios išimtinės vietos gamybos, paslaugų, finansų ir mažmeninės prekybos srityse kuriamos dėl įvairių strateginių ir konkurencinių priežasčių kaip būdas išsaugoti aktualumą ir patrauklumą pasauliniam kapitalui: turtingiesiems arba stambioms korporacijoms, ieškančioms pelningiausios infrastruktūros užsiimti verslu. Likusioje valstybės dalyje, išskyrus lengvatinio apmokestinimo zoną, taikomas griežtesnis reguliavimas ir visi mokesčiai. Kaip „Freeport“ zona, kuri dažnai minima metaforiškai, lengvatinio apmokestinimo zona neretai įsivaizduojama lyg egzotiškas užjūrio kraštas. Tikrovėje šios teritorijos taip pat yra prižiūrimos, jose veikia valstybės biurokratija. Šie lengvatinio apmokestinimo anklavai būna įvairaus dydžio ir įvairios paskirties. Kai kuriuose, kaip „Freeport“, taikomi ne tokie griežti muitinės reikalavimai, nerenkamas muito mokestis ir (arba) nekontroliuojamas tranzitinis krovinių gabenimas. Kiti, kaip antai Kaimanų arba Didžiosios Britanijos Mergelių salų lengvatinio apmokestinimo finansų centrai, yra atskiros valstybės su teisinėmis ir finansinėmis struktūromis, kuriose galima sudaryti sandorius išsisukant nuo drakoniškų valstybių reikalavimų. Pavyzdžiui, kai kurie Vietnamo menininkai ir nepriklausomos meno erdvės naudojasi Kaimanų salomis siekdami išvengti komunistinės valdžios įtakos ir Vietname paplitusios korupcijos. Turtingi kolekcininkai šiose lengvatinio apmokestinimo jurisdikcijose kartais įsteigia priedangos bendroves norėdami apsaugoti savo turtą arba užsitikrinti anonimiškumą įsigyjant meno kūrinius, kad plačioji visuomenė arba potencialios buvusiosios žmonos nesužinotų apie turimus aktyvus. Taigi šios struktūros ne visada yra vien nuodėmingos, žavingos arba pelningos. Vienas žinomiausių pavyzdžių yra Menininkų pensijų fondas (Artist Pension Trust), kuris buvo įsteigtas didžiausiame pasaulio lėšų centre Kaimanų salose, kad už meno kūrinių saugojimą nereikėtų mokėti tiek daug mokesčių. Kadangi Kaimanuose taikomas laisvesnis reguliavimas, čia lengviau ir pigiau įkurti fondą bei vykdyti sandorius, todėl Menininkų pensijų fondas turi geresnes sąlygas pasirūpinti menininkais.

defigure01

Meno rinkos ir lengvatinio apmokestinimo zonų pakilimas

XXI a. pirmajame dešimtmetyje ribotos atsakomybės fondams vis labiau domintis menu šį imta vertinti kaip turto kategoriją. Meno rinka tapo tarptautine finansine prekybos platforma, kurioje auganti individualių ir institucinių investuotojų grupė keičiasi specializuotu turtu, todėl ekonominė įtaka ir turtas plinta iš tradicinių meno sostinių Niujorko, Londono ir Paryžiaus į kitus prekybos centrus. Tačiau reikėtų paminėti, kad nors laikui bėgant susidomėjimas menu kaip turto kategorija išaugo, meno rinka vis dar laikoma labai nepastovia ir rizikinga investicijų sritimi. Dėl to susidomėjimas menu kaip turto kategorija nuolat kinta priklausomai nuo ekonominių sąlygų ir kliūčių. Pavyzdžiui per XX a. aštuntojo dešimtmečio nuosmukį menas kaip turtas tapo patikima apsauga nuo kylančios infliacijos. Šį pakilimą galima palyginti su lengvatinio apmokestinimo jurisdikcijų pakilimu.

Lengvatinio apmokestinimo zonos pamažu ėmė plisti XX a. trečiajame–septintajame dešimtmečiais. Tačiau septintojo dešimtmečio pabaigoje augant mokesčiams, griežtėjant reguliavimui, plintant darbo jėgos neramumams ir apskritai mažėjant pelningumui žlugus fordizmo idėjoms lengvatinio apmokestinimo zonos ėmė augti gerokai sparčiau, visų pirma Europoje – Šveicarijoje, Liuksemburge, Lichtenšteine, Monake, Andoroje, Gibraltare, Normandijos salose, – o vėliau Panamoje, Bahamų ir Kaimanų salose, Liberijoje. XX a. aštuntajame dešimtmetyje, prieš tai, kai ši strategija paplito tarptautinėje erdvėje, kelios besivystančios šalys, vadinamosios naujosios pramoninės šalys siekdamos pritraukti gausiai eksportuojančius masinius gamintojus išplėtojo savo pramoninius pajėgumus kurdamos laisvąsias zonas.

Kas yra tos laisvosios zonos (Free zones)?

Laisvosios zonos anaiptol nenaujas reiškinys. Prekybos istorijoje jos nuo seno atlieka svarbų vaidmenį. Architektė ir teoretikė Keller Easterling jas apibūdino kaip

„itin užkrečiamą ir globalizuotą urbanistinę „ekstra lygio valstybės valdymo“ formą ir indą. Šis terminas, kuris drauge reiškia buvimą šalia valstybės valdymo ir jo papildymą, (…) vadinamoji laisvoji prekybos zona, užsienio prekybos zona, ypatingoji ekonominė zona, eksporto įforminimo zona ir taip toliau – tai dinamiška prekybos, finansų, vadybos ir komunikacijos kryžkelė.“[2]

Gilias šaknis kolonijinėje istorijoje turinčios zonos pradėjo formuotis XVII a. prie pagrindinių prekybos kelių siekiant palengvinti pasaulinius mainus per patogius mazgus, pavyzdžiui, Honkongą, Singapūrą ir Karibų jūros regioną. Laisvosios zonos tapo teritorijomis, kur prekės gali be mokesčių laukti kito prekybos arba apdirbimo etapo. Ilgainiui šiose zonose imta leisti gamybą. Jų populiarumas svyruodavo priklausomai nuo paklausos, bet K. Easterling pažymi, kad itin spartų augimą paskatino XX a. aštuntajame dešimtmetyje Jungtinių Tautų išreikštas pripažinimas. Jungtinių Tautų pramonės plėtros organizacija įvertino šias zonas kaip „ekonominį augimo skatinimo besivystančiose šalyse receptą“.[3] Taip įvardytos jos ėmė populiarėti visame pasaulyje tikintis paskatinti ekonominį augimą. Laisvosios prekybos zonos tapo svarbia ekonomine priemone Pietryčių Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. Jos skatina eksportą, kuria darbo vietas ir siūlo JAV korporacijoms lengvą prieigą prie sparčiai augančių rinkų. Vis dėlto nuo aštuntojo dešimtmečio specialiosios zonos pakito ir įgijo nuosavą teisinį statusą, suteikiantį daugiau mokesčių bei muitų lankstumo arba lengvatų ir dažnai kitokius teisinius gamybos bei darbo jėgos apribojimus. Laisvosios zonos skiriasi priklausomai nuo vietos pasaulyje bei strateginės padėties ir apima ne tik gamybą bei tokias vietas kaip „Freeport“, bet ir technologijų bei kitų panašių sričių bendroves, kurios naudojasi galimybe lanksčiai judėti tarptautinėse rinkose.

defigure05_B

„Freeport“ padaliniai ir lengvatinio apmokestinimo zonos

Kai kurios šalys mano, kad „Freeport“ padaliniai yra tiesus kelias į brandesnę ir tvaresnę meno rinką. Valstybės akimis ši „brandesnė“ meno rinka būtų reguliuojama tik tiek, kad pažaboti kontrabandą bei sukčiavimą ir užtikrinti „patvirtintą“ vertę per sutartis ir kitus teisinius svertus, kuriuos valstybė gali pasiūlyti siekdama pritraukti pasaulinio kapitalo. 2014 m. dienraščiui „China Daily“ duotame interviu Pekino kultūros laisvajame uoste įsikūrusio Meno prekybos centro direktorius Yudongas Wangas pareiškė: „Turime pasaulinę laisvųjų uostų strategiją. Siekiame Azijoje sukurti laisvųjų meno uostų tinklą.“[4] Valstybinių partnerių remiami laisvieji uostai Ženevoje, Singapūre, Liuksemburge, Vokietijoje ir Paryžiuje, Pekino meno laisvajame uoste įsikūrusi su valstybe susijusi Pekino Gehua kultūros plėtros grupė, su bendrove „Le Freeport“ susiję laisvieji uostai ir jiems giminingos įmonės, kaip antai „Art Heritage Singapore“, „Euroasia Investment SA“ ar „Natural Le Coultre“, sparčiai kuria naują laisvųjų zonų infrastruktūrą ir tinklą, skirtus saugoti ir pervežti meno kūrinius ir prabangos prekes.

Pastarojo meto pasaulio diskusijose apie laisvuosius uostus, įskaitant S. Heidenreicho ir H. Steyerl tekstus, neretai vyrauja Singapūro „Freeport“ zona. Pažvelgus į Singapūro „Freeport“ istoriją ir infrastruktūrą, aišku, kad laisvieji uostai priklauso nuo savo infrastruktūros, taip pat įvairių paslaugų ir teisinių parametrų. Singapūro „Freeport“ yra didžiausias laisvasis uostas pasaulyje ir pirmasis dailės kūriniams bei kolekcionuojamiems dalykams saugoti skirtas tokio pobūdžio darinys visoje Azijoje. Jis priklauso bendrovei „Le Freeport“. Ši „Natural Le Coultre S.A.“ grupės įmonė buvo įkurta Ženevoje, Šveicarijoje, 1859 m. Ji buvo didžiausia meno kūrinių operatorė Ženevos „Freeport“ zonoje. 2007 m. įmonė atidarė padalinį Singapūre, o 2014 m. padedama valstybės ir „Deloitte“ atvėrė duris Liuksemburge. Reikia paminėti, kad Singapūro vyriausybė nepakvietė „Natural Le Coultre“ įkurti mieste „Le Freeport“ zonos. Valstybės paramos paprašė patys laisvojo uosto steigėjai ir tai sutapo su tuometiniais valdžios interesais plėtojant meno rinką bei tarptautinį „kūrybišką miestą“. Mintį įsteigti Singapūre laisvąją meno zoną tiesiogiai paskatino Šveicarijos 2005 m. reguliavimo ir mokesčių reforma. Po skandalų ir tarptautinių baudžiamųjų bylų, susijusių su vogtų meno kūrinių kontrabanda, Šveicarija priėmė griežtus federalinius įstatymus, kurių pamatą sudarė 1970 m. UNESCO tarptautinė konvencija dėl kovos su meno kūrinių ir antikvarinių dirbinių kontrabanda. Daugelis Šveicarijoje galiojusių laisvių tapo ne tokios lanksčios, todėl ši laisvoji zona prarado savo patrauklumą.

1985 m. Singapūras pasitraukė iš minėtosios UNESCO konvencijos, o 1995 m. nepasirašė tarptautinio susitarimo dėl vogtų arba neteisėtai eksportuotų kultūrinių vertybių grąžinimo. Alainas Vandenborre tvirtina, kad Šveicarijos sprendimas apmokestinti šalyje negyvenančių europiečių sąskaitose laikomas lėšas paskatino mintį įsteigti „Freeport“ zoną Singapūre. Taigi, Singapūro laisvasis uostas iš dalies gimė dėl to, kad šis miestas buvo tarptautinės veiklos centras, palankus užsienio investicijoms.

Be įvairių privalumų, kuriuos Singapūras teikia kaip draugiška zona, „Freeport“ gauna papildomų tik prabangos prekėms ir meno kūriniams taikomų išimčių. Jis turi laisvosios prekybos zonos statusą, todėl čia saugomiems meno kūriniams netaikomas 7 proc. prekių ir paslaugų mokestis. Vyriausybė leidžia „Freeport“ turinį be muito ar mokesčių laikinai eksponuoti Singapūro muziejuose. Tai irgi dviguba nauda, nes Singapūro muziejams atsiveria prieiga prie vertingų meno kūrinių ir kultūrinių vertybių.

defigure09 - top view

Šiuo požiūriu „Freeport“ zona leidžia kurti ekologiją per vertės grandines. 2010 m. gegužę vokiečių žurnale „Kunstzeitung“ Claudia Dias pareiškė: „Dėl naujosios „Freeport“ zonos ir reikšmingų Singapūro subsidijų spaustuvės dažais dar kvepia 2011 m. sausį vyksiančios naujos meno mugės „Art Stage Singapore“ reklaminiai lankstinukai.“ Šiais žodžiai ji susiejo valstybės subsidijuojamą laisvąjį uostą ir naująją su valstybės pagalba rengiamą meno mugę. „Freeport“ zonos santykis su infrastruktūra neapsiriboja meno muge, kurioje jis visada turi savo stendą. 2015 m. Singapūre atsidariusi ir neseniai veiklą nutraukusi „Pinacotheque Singapore“ iš dalies priklausė ir gaudavo finansavimą iš tų pačių investuotojų kaip „Le Freeport“, t. y. Singapūro deimantų biržos valdybos pirmininko Alaino Vandenborre ir buvusio Singapūro laisvojo uosto valdybos pirmininko Yveso Bouvier.

Čia tik trumpai apžvelgtas sudėtingas įvairių Singapūro „Freeport“ zonos veiksnių derinys, bet akivaizdu, kad ji vertinga anaiptol ne tik kaip trikdanti erdvė ar sandėlis. Greičiau tą vertę lemia įvairios jėgos, tarp jų investuotojai, populiarėjantis turto kaupimas meno pasaulyje, lengvatinio apmokestinimo ir laisvųjų zonų istorija, taip pat įvairūs kiti tinklai bei struktūros. Reikėtų paminėti ir tai, kad pozicionuodama save save kaip pažangią apsidraudimo priemonę, meno kūrinių prekybos ir logistikos centrą, skirtą meno kūriniams prabangos prekėms, „Freeport“ zona mažina įvairius su investicijomis į meną kaip turtą susijusius pavojus, pavyzdžiui, sandėliavimo ir saugojimo. Kaip tvirtinama 2014 m. „Deloitte“ ataskaitoje, daugelis kolekcininkų ir fondų dėl šių veiksnių vengia pirkti meno kūrinius.[5] Dar anksti spręsti, bet „Freeport“ zonos kaip saugaus universalaus logistikos centro viešasis įvaizdis gali įtikinti potencialius investuotojus drąsiau patikėti savo pinigus menui.

[1] Stefan Heidenreich “Freeportism as Style and Ideology: Post-Internet and Speculative Realism”. e-flux journal Nr. 73, 2016 m. Rasta internete 2016 m. birželio 3 d. < http://www.e-flux.com/journal/freeportism-as-style-and-ideology-part-i-post-internet-and-speculative-realism/>

[2] Keller Easterling. “Zone: The Spatial Softwares of Extrastatecraft”. Places Journal, 2012 birželis. Rasta internete 2016 m. balandžio 15 d. < https://placesjournal.org/article/zone-the-spatial-softwares-of-extrastatecraft/>

[3] ibid.

[4] Deng, Zhangyu. „Beijing Culture Free Port Poised for Art Market“. „China Daily“ 2014 m. rugsėjo 24 d. Rasta internete 2016 m. balandžio 3 d. <http://www.chinadaily.com.cn/beijing/2014-09/24/content_18651539_2.htm>.

[5] “Deloitte Art and Finance Report,” Deloitte Luxembourg and ArtTactic. 2014 Pg 86. Web. http://www2.deloitte.com/content/dam/Deloitte/at/Documents/Tax/art-finance-report.pdf

Iliustracijose: Debbie Ding, Defigured, 2016.

„Defigured“ – tai trimatis erdvinio paminklo atvaizdas, kuriuo siekiama lengvatinio apmokestinimo zoną ir jai būdingas sistemas (bei jų veiklą), kurios funkcionuoja kaip pasaulinė infrastruktūra, pavaizduoti per įkūnytą architektūrą. Meniniame diskurse ir meno praktikoje bandoma paaiškinti vertės kaupimą „Freeport“ zonoje kaip neapibrėžtumo ir neregėtų spekuliacijų rezultatą, o šis erdvinis paminklas įkūnija pamatinių sąsajų sistemą, kuri per mechanizmų sistemą kuria begalinį uždarą informacijos srautą atspindėdama ir lauždama šviesą.

„Defigured“ maketai gaminami pagal užsakymą už tam tikrą mokestį. Dėl jų galima kreiptis per interneto svetainę offshoreart.co.

Straipsnio autorius:
Robin Lynch ir Kathleen Ditzig yra kuratorės ir rašytojos. Drauge jos įkūrė OFFSHOREART.CO platformą, kurioje per ofšorinės ekonomikos prizmę nagrinėjamos globalios infrastruktūros ir jas palaikantys naratyvai. http://offshoreart.co/ny.html

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *