Aš nebekuriu, o tiriu: mitai apie meninį tyrimą

2018 m. balandžio 23 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Vytautas Michelkevičius

Tirti

Patirti

Įtirti

Tiria

Tirta

Stirta

Patiria

Patirta

Ištirta

Ištarta

Aš nebekuriu, o tiriu, atsakys jums ne vienas meno studentas.

Apie ką dabartinė tavo kūryba, paklausi seniai matyto menininko. Aš tyrinėju … prasitars šioji.

Šie kūriniai tyrinėja … nublokš jus kas antro atversto katalogo įvadas.

Šįvakar pristatau savo naujausią tyrimą … bosų virpesiu pradės vakarą madingas diskžokėjus.

 Laimei lietuvių kalboje žodis „tirti“ turi labai daug reikšmių [1], apie kurias dažnai net nesusimastom. Ir, deja, tai tik dar labiau paaštrina meninio tyrimo problemą, nes įveda daugiau prasmių nei junginyje artistic research dėl kurio anglakalbiai prarado viltį ginčytis, nes jis lyg ir gramatiškai, ir semantiškai klaidingas. Plg. meninė tapyba, meninė skulptūra, meninė paroda, meninė konferencija, meninė teorija …

Ši praktika ir tyrimu grįsta esė skirta problemoms atverti, gal todėl joje argumentai ir retorika sustiprinta, tačiau norėdami analitinį tekstą tikrai rasite tam skirtuose žanruose ir kontekstuose (žr. paskutinį sakinį).

[1] Lietuvių kalbos žodyne išskiriamos net septynios žodžio tirti reikšmės: 1) stengtis suprasti, sužinoti, aiškintis; 2) moksliškai nagrinėti, tyrinėti; 3) tikrinti, nustatyti būklę; 4) sužinoti, išgirsti, gauti žinių; 5) bandyti, mėginti, tikrinti; 6) įgyti praktinių žinių, patirties; 7) išgyventi, justi. „Tirti“, in: Lietuvių kalbos žodynas, Lietuvių kalbos institutas (www.lkz.lt).

Diagrama iš 7 dalių su legenda. Lietuviškos žodžio tirti reikšmės. Anastasija Sosunova (Michelkevičius 2016: 22-26)

Jau dabar akivaizdu, kad antrasis XXI amžiaus dešimtmetis meno edukacijoje bus paženklintas meninio tyrimo įdagu, panašiai kaip pirmasis dešimtmetis buvo įtrauktas tarpdiscipliniškumo sūkurio. Dažniausiai meninis tyrimas Lietuvoje, taip pat ir Didžiojoje Britanijoje bei Šiaurės šalyse, kur jis seniausiai įsitvirtinęs, yra siejamas su doktorantūros ir kartais magistrantūros studijomis. Mes galime džiaugtis, kad kaip ir daugelyje reformuojamų sričių Europos sąjungoje, esame vieni pirmųjų (nes mūsų neslegia senosios infrastruktūros) įteisinę meno doktorantūrą nacionaliniu lygiu 2009 metais priimtame naujame LR mokslo ir studijų įstatyme. Tuo tarpu kaimyninė Latvija ar tuo labiau Nyderlandai iki šiol vargsta kovodami su politikais ir siekdami doktorantūros menininkams pripažinimo. Vilniaus dailės akademija turi bene didžiausią meno doktorantų skaičių visame Šiaurės ir Baltijos šalių regione – dailės ir dizaino kryptyse jų studijuoja daugiau kaip 40. Ją lenkia tik Aalto universiteto Meno, dizaino ir architektūros mokykla, kuri turi ir daugiau studijų krypčių.

Tačiau meninis tyrimas nėra vien tik meno edukacijos ir doktorantūros produktas. Tai sena kai kurių menininkų veikla, kuri per XIX a. ir vėliau per įvairias gryninimo (modernybės) strategijas buvo atskirta nuo kitų kūrėjų-tyrėjų veiklos, t.y. mokslininkų. Žinoma, šiandien visi naudojamės visai kita meno samprata nei buvo tada, tačiau atskirtis tarp sričių išliko ir apie 1990-2000-uosius buvo bene didžiausia, nes ją palaikė įsitvirtinusios (disciplinų) infrastruktūros – akademijos, universitetai, politikai ir galiausiai patys kūrėjai bei tyrėjai.

Menininkų Marcelio Duchamp‘o ar Johno Cage‘o kūrybinė praktika gali būti iš dalies prilyginama meniniam tyrimui, nekalbant jau apie 1960-1970-ųjų įtakingųjų konceptualistų praktikas. Jų veikla apėmė ne tik įprastą meninę kūrybą, bet ir argumentų bei refleksijų skelbimą ir publikavimą ir jie įgalino paradigmines meno slinktis būtent dėl to, kad sukūrė naujus žinojimo būdus. Taigi už akademijos ribų meninis tyrimas vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Ir Lietuvoje jis kaip meninė strategija prasidėjo dar gerokai anksčiau nei atkeliavo į akademiją – tai apie 2000-uosius aktyviai pradėję eksponuoti savo meninio tyrimo projektus menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, Artūras Raila ir kiti.

Natūralu, kad su kiekvienu nauju posūkiu ir mada šiuolaikiniame mene nenutrūkstamai pradeda gamintis mitai, išgalvoti teiginiai ir abejonės, kurios plinta nesuvaldomu gandų greičiu. Tad ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje įvairios bendruomenės demonizuoja ir kuria mitus apie meninį tyrimą. Menininkai, kuratoriai, galeristai juokauja ir kad daktaro laipsnis neprideda nulių prie meno kūrinio kainos. Mokslininkai šaržuoja menininkų tyrimo metodologijas, o aktoriai kuria meninio tyrimo performansus, kur kas penkias minutes nustoja vaidinti, išsitraukia iš kišenės užrašinę, ir ištaria Derida, 2009, 5 puslapis, xxx knyga, t.y. citatos autorių ir šaltinį.

Žinoma, jūs sakysite, kad kiekvienas menininkas tiria, ir tai bus tiesa, nes jis ieško medžiagų, teorijų bei kontekstų, juos išbando, įsitraukia į socialines situacijas kaip iniciatorius ar stebėtojas ir t.t., tačiau ne kiekvienas iš menininkų ar ne kiekvienas jų projektas sukuria naujas žinias ar žinojimą. O kaip atskirti naujas žinias? Tuomet ir prasideda visos pagrindinės problemos, filosofiniai, epistemologiniai ir metodologiniai klausimai, kuriems išskleisti neužtektų keliolikos veikalų.

Kas tuomet meninį tyrimą suaktyvavo dabar? Daugiausiai įtakos tam turėjo, laisvas žinių, žmonių ir produktų judėjimas, edukacijos procesų standartizacija (Bolonijos procesas, Dublino aprašai, Zalcburgo ir Florencijos principai), įvairių mažumų įgalinimas (taip, menininkai laikytini mažuma universitetuose ir akademijose), globali rinka ir žinių, jei norite dar galima įterpti „visuomenės“, produkcijos poreikis.

Šiuo metu meninis tyrimas praktikuojamas bent trijuose kontekstuose: šiuolaikiniame mene, meno edukacijoje ir moksliniuose tyrimuose. Ir vienais atvejais jis labai skirtingas bei neturi nieko bendro nei savo metodologijomis, nei rezultatais, o kitais atvejais vienas projektas gali keliauti per du ar tris skirtingus kontekstus. Todėl ir jo apibrėžimas iš esmės priklauso nuo praktikuotojo ir konteksto. Apžvelkime pagrindinius meninio tyrimo mitus edukacijos kontekste.

Menininkų galia ir įgalinimas

Visų pirma reikia pasakyti, kad iš esmės meninio tyrimo flangas kovoja už menininkų patirčių ir žinių įgalinimą ir pripažinimą ne tik meniniuose, bet ir socialiniuose ir akademiniuose kontekstuose. Kodėl apie vieno menininko kūrybą menotyrininkai, filosofai ar sociologai gali gauti kelis daktaro laipsnius, o menininkas lieka be nieko? Vadinasi, menininko kūryboje yra naujų žinių ir jis jas galėtų „ištraukti“ (ir apginti) pats.

Kodėl ilgai ir nuosekliai nagrinėdamas vieną dalyką menininkas negali kilti ar tobulėti žinojimo infrastuktūroje, o mokslininkas gali. Negi jo metodai ar rezultatai yra prastesnio lygio nei mokslininko?

Meninis tyrimas primeta menininkams gaires ir taisykles kaip kurti

Taip, yra tame tiesos, kad menininkai sąmoningai ar nesąmoningai perorientuoja savo strategijas, kad pataikytų pro meninio tyrimo adatos skylutę, bet tikrai ne visi. Daugeliui tokios strategijos būna priimtinos ir natūralios. Ar rinka, galerijos, kolekcionieriai ir fondai nieko neprimeta? O jei dar pasižiūrėtumėm istoriškai – bažnyčia ir dvarai?

Meninis tyrimas akademizuoja meną

Gal taip ir nutinka neturintiems savo stiprios retorikos menininkams, tačiau jis kaip tik inspiruoja naujų meninių praktikų atsiradimą bei atveria bendradarbiavimo galimybes su kitomis intelektinėmis ir emocinėmis žmogaus veiklomis: mokslu, aktyvizmu, etc. Žinoma, kai kuriuose šalyse, kur akademijos neturi doktorantūros teisės arba labai siaurai suprantama meno doktorantūra, menininkai yra verčiami (arba greičiau patys pasirenka įstodami) atlikti tam tikras akademines procedūras, pavyzdžiui, parašyti menotyros ar antropologijos disertacijos lygio rašto darbą.

Dažnai teigiama, kad akademija verčia taikyti jiems nežinomas metodologijas ir rašyti didelės apimties tekstus. Niekas neverčia, menininkai patys renkasi įstodami, ir dažnai stoja tie, kurie geba rašyti arba nori įgyti daugiau rašymo įgūdžių.

Meninį tyrimą atlieka nesirealizavę menininkai

Yra tame tiesos, ypač meno edukacijos kontekste, kai čia dirba ne(be)praktikuojantys menininkai o dar blogiau baigę vien dailės/meno pedagogiką, kurioje meninės praktikos beveik nebuvo.

Šis klausimas paliečia kitą problemos aspektą ar geriau kviesti dėstyti gerą menininką, bet žiaurų pedagogą, ar nuostabų pedagogą, bet vidutinišką menininką? Sakoma, pedagogikos galima išmokti, bet tikrai ne visiems. Išties ne viena meno doktorantūros programa tarp savo siekių turi ir šį – suteikti menininkui kompetencijas kalbėti ir rašyti apie meną, o tai dažnai reiškia ir galimybę dalyvauti dėstytojų rinkoje.

Meninį tyrimą atlieka tik menininkai

Meninį tyrimą praktikuoja ir kuratoriai, socialinių bei humanitarinių mokslų tyrėjai, o kartais ir gamtos bei tiksliųjų mokslų atstovai. Kitų tyrėjų atveju jis praplečia ir tyrimo metodus, ir rezultatų pristatymo formas, vietoj teksto renkantis garsines, vaizdines ir kitokias raiškas.

Pavyzdžiui, paroda su publikacija (skaitiniu ar originalių tekstų rinkiniu) gali tapti meninio tyrimo rezultatu ir netgi procesu. Arba pavyzdys iš kitos pusės – filosofo ir sociologo Bruno Latour parodos, kurias jis apibūdina kaip „minties parodas“, tampa inspiracija ir metodologija jo tyrimams vykdyti.

Meninis tyrimas sunaikins meną

O taip, menininkai, kurie geba gerai raštu ir žodžiu reikšti mintis, jau senai nukonkuravo gerus menininkus, kurie neturi tokių įgūdžių. Bet tik universitetų ir akademijų dėstytojų pozicijose. Kartais dar kuratorių ir redaktorių gretose.

Išties svarbu pažymėti, kad menininko su daktaro laipsniu kūryba nėra nė kiek aukštesnė/vertesnė nei be laipsnio. Tiesiog ji kitokia.

Yra dar vienas šios ir toliau einančios problemos aspektas – diskursas vadinamas „mokslo ir meno sąveika“ (Art & Science). Būtent jame meninio tyrimo strategija ir argumentai gali padėti išsaugoti meno laisvę, kad jis netaptų mokslo iliustracija kaip dažnai nutinka tokiuose projektuose. Todėl svarbu užtikrinti lygiavertį meno ir mokslo bendradarbiavimą tame pačiame pažinimo lygyje, o kaip žinia tai nėra lengva, nes tiek mokslininkai, tiek menininkai apie vienas kitų diskursus turi daug stereotipinių įsivaizdavimų.

Meninis tyrimas sunaikins mokslą

Ypač, humanitarinius mokslus, kurie yra nuolatinėje krizėje bandydami apsibrėžti kodėl jie yra mokslai gamtos ir tiksliųjų mokslų atžvilgiu. Todėl ne vienoje katedroje ar mokslo finansavimo institucijoje susiformuoja kovotojų prieš meninį tyrimą būriai. Laimei tokia situacija buvo prieš 15-20 metų, tuo tarpu Jungtinėje karalystėje greta Mokslo tarybos 2005 metais buvo įkurta Meno ir humanitarinių tyrimų taryba. Visgi kai kuriose valstybėse tradicijos moksle yra labai inertiškos ir dar meninio ir mokslinio tyrimų priešpriešos įtampos yra aktyvios.

Žiūrint epistemologiškai, išties meninis tyrimas praturtina, tiek socialinių, tiek humanitarinių, tiek gamtos mokslų metodologijas ir leidžia geriau pažinti mus supančią ir vis sudėtingėjančią aplinką ir procesus.

Meninis tyrimas sunaikins kuratorius

Nes menininkai patys galės konceptualizuoti, kontekstualizuoti, kuruoti, publikuoti ir … savo kūrinius. Taip dalis jų gebės ir tai jau daro keletą dešimtmečių patys, tačiau ne visi tą nori ir gali ar turi tam laiko. Žiūrint iš kitos pusės, menininkų kuravimas praturtina lauką naujais požiūriais ir betarpiškesniu santykiu tarp kuruojančio menininko ir kitų menininkų.

Meno vertimas žiniomis – tai nauja žinių kapitalizmo strategija

Taip, išties kai kuriose šalyse (ypač JK), universitetai stengiasi priimti kuo daugiau menininkų į magistrantūros ir doktorantūros studijas, nes kuo daugiau jie atlieka tyrimų ir turi tyrėjų, tuo daugiau gauna finansavimo universitetui.

Taigi, būtent dėl to visas patirtis, įskaitant ir menines, bei jų kūrimą bandoma paversti „apčiuopiamomis“. Jei filosofai ir meno teoretikai menininkų kuriamus kūrinius ir patirtis anksčiau bandė įvardinti kaip „neišreikštas“ ar „tyliasias“ žinias (tacit knowledge) šiandieniai edukacijos politikai ir biurokratai, ieško būdų ir kartais suranda kaip jas išreikšti, ištraukti ir padaryti apskaitomomis. Tokiu būdu galima įrodyti, kad meninė produkcija nenusileidžia savo verte mokslinei, ir, žinoma, už tai galima gauti finansavimą. Šiuo klausimu yra greičiausiai daugiau sėkmingų nei nesėkmingų pavyzdžių, bet kuriozų pasitaiko. Nors toks įvardijamas ir tampa žinių suprekinimo kritikos objektu, tačiau kita vertus įgalina menininkus, ypač dėstančius, būti papildomai atlygintiems už kūrybą.

Meno doktorantūra – tai ilgalaikė rezidencijos programa

Tiesa, kad kai kurie menininkai taip galvoja, ir pasirenka studijuoti ją dėl stipendijų ir materialinių sąlygų (studijų, laboratorijų, įrangos), tačiau tuomet jie ir sudaro tą nusivylusiųjų balsą, kai susivokia, kad čia kažkas daugiau ir neužtenka vien tik kurti, bet reikia ir reflektuoti, argumentuoti, komunikuoti apie savo kūrybos procesą ir rezultatus. Doktorantūros programa suteikia menininkams ne tik laisvę nuo meno rinkos ir trumpalaikių darbų paieškų, bet ir intelektualinę ir bendruomeninę aplinką gauti iš kolegų ir bendraminčių nešališkų komentarų ir paramos. Ir nors gali atrodyti, kad tokia programa yra ramus užutekis nuo pilnos įtampų menininko karjeros, tačiau ji gali tapti ir naujų galimybių iniciatorius, įgalinantis kurti ir skleisti kūrybą dar įvairesniuose ir platesniuose kontekstuose.

Menininkas tyrėjas – tapatybių hibridas

Meninis tyrimas naikina tradicinę menininko sampratą ir įgalina menininko kaip aktyvaus kūrėjo, kuratoriaus, tyrėjo, (konferencijų) pranešėjo, viešojo kalbėtojo, kritiko, politikos konsultanto ir t.t. vaidmenis. Vėlgi priminsiu, kad meninis tyrimas yra labiau galimybė nei apribojimas, viskas priklauso nuo pačio veikėjo, konstruojančio savo kūrybines veiklas ir tapatybes.

Artistic research killed artist as star?

No, it produced artist as a doctor star!

(Pavyzdžiui, dvi muzikos ir meno grupės Chicks on Speed narės turi daktaro laipsnius, o trečioji siekia jo)

Taigi, reziumuojant meninis tyrimas gali būti naudojamas kaip menininko strategija, kaip tyrimo strategija arba kaip žinių gamybos industrijos ir profesionalizavimo strategija.

Išjudinus mitus, dar būtų galima diskutuoti apie skirtumus tarp meninio tyrimo ir meninės praktikos, santykius tarp teorijos ir praktikos, metodologijas. Plačiau apie šias problemas, argumentus ir mitus skaitykite mano knygoje „Meninio tyrimo suvesti“ (2016, VDA, ištraukos).

[1] Lietuvių kalbos žodyne išskiriamos net septynios žodžio tirti reikšmės: 1) stengtis suprasti, sužinoti, aiškintis; 2) moksliškai nagrinėti, tyrinėti; 3) tikrinti, nustatyti būklę; 4) sužinoti, išgirsti, gauti žinių; 5) bandyti, mėginti, tikrinti; 6) įgyti praktinių žinių, patirties; 7) išgyventi, justi. „Tirti“, in: Lietuvių kalbos žodynas, Lietuvių kalbos institutas (www.lkz.lt).

Iliustracija viršuje: Diagrama iš 7 dalių su legenda. Lietuviškos žodžio tirti reikšmės. Anastasija Sosunova (Michelkevičius 2016: 22-26)

 

Straipsnio autorius:
Dr. Vytautas Michelkevičius yra kuratorius, tyrėjas, knygų sudarytojas ir autorius, kurio interesai plėtėsi nuo fotografijos išplėstame lauke iki medijų meno bei teorijos ir diagramavimo bei žemėlapiavimo, o pastaraisiais metais – link meninio tyrimo akademijoje ir už jos ribų. Dėsto meno teoriją ir praktiką bakalauro, magistro ir doktorantūros studentams Vilniaus dailės akademijoje ir dirba jos padalinio Nidos meno kolonijos meno direktoriumi. Kuruoja parodas, simpoziumus ir netikėtas situacijas įvairiuose kontekstuose nuo Lietuvos paviljono 56-ojoje Venecijos bienalėje iki LTMKS projektų erdvės „Sodų 4". Daugiau https://vilnius.academia.edu/VytautasMichelkevicius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *