>;*;<
Keli vandens čiuožikai juda lygiu, glotniu vandens paviršiumi. Vanduo išsilieja, masyviai ir lėtai slysta per sūkurį į kanalą. Sūkurio liniją žymi burbulai ir nedidelė ketera. Čiuožikai juda panašiai, skirtingu greičiu. Jų išsidėstymas pradeda svyruoti. Vienas čiuožikas persikelia už sūkurio linijos ir grįžta. Jis keičia puses. Tolimojoje sūkurio linijos pusėje čiuožikas sustingsta ir kurį laiką yra nešamas srovės, kol pasitraukia atgal. Prielinksnis yra pasekminga kalbos dalis.
Artimojoje sūkurio linijos pusėje čiuožikas irgi sustingsta. Sūkurio cirkuliacija netolygi; didžioji jos dalis vyksta po vandeniu, kur dabar negaliu matyti. Linijos ketera iškreipia šviesos kritimą. Rytmetis.
Fantazija nėra duotybė ar įgyjamas dalykas. Aš nepamirštu ir jaučiu jos svorį kišenėje. Nekrūpteliu, kai pirštais pajaučiu jos drėgnumą kišenės išlinkime, nepaisant audinio plonumo ir mano šlaunies artumo. Visuomet pamirštu, kaip arti yra kišenė. Moneta praslysta pro skylę joje ir nubrėžia šaltą liniją ant mano šlaunies. Monetos metalinis lipnumas atrodo drėgnas. Fantazija yra scenarijus, ne objektas – ji yra paleidžiama, ji skleidžiasi.
Čiuožikas juda teleportuodamasis, tačiau tai sulėtinta teleportacija. Jis persikelia už sūkurio linijos jos nekirsdamas. Čiuožiko galūnės įsitempia, ir štai – persikėlimo akimirka baigta. Galutiniame taške nuvilnija raibuliai. Teleportacija yra judėjimas, kurio mechanizmas man nematomas. Užuomina apie mechanizmą, valdantį galūnių susitraukimą, neabejotinai yra dalis fantazijos traukos, tačiau tikrasis malonumo centras yra sklendžianti pauzė teleportacijos pabaigoje. Mygtukas stop funkcionuoja praktiškai identiškai mygtukui pauzė, tačiau emociškai jų veikimas skiriasi. Mygtukas pauzė egzistuoja todėl, kad fantazija ne prasideda ir baigiasi, ne įsijungia ir išsijungia, o plazda. Pauzė reiškia: aš dar nebaigiau; esu čia, bet laukimo būsenos, esu, bet man reikia šiek tiek laiko išjausti tam, kas kitaip išslystų. Kai pasidaro gera, noriu stabtelėti, o ne sustabdyti. Čiuožikai stabteli tarp savo periodinių šoktelėjimų. Persukimo funkcija yra antraeilė pauzės atžvilgiu; ji skirta tam, kad galėčiau atsukti atgal ir šį kartą stabtelėti reikiamą akimirką. Aš visada paspaudžiu pauzė tinkamu metu, nes kiekvieną kartą scena slysta skirtingai – ji slysta į pauzę, kurią dabar padariau.
Upė irgi teka – tai reiškia, kad ji paslysta po savimi, ji vėluoja, maža šakelė šokinėja ir sukasi sūkuryje, į kurį įplaukė. Pagaliukas tampa glotnesnis ir drėgnesnis, tuomet pasilenkiu ir ištraukiu jį. Scenarijus egzistuoja tam, kad būtų galima jį perskaityti iš naujo, kad jo veiksmai vėl būtų atlikti. Scenarijuje nėra aktorių sąrašo, bet yra tipažų sąrašas, kurį reikia užpildyti. Čiuožikai stabteli tarp jų periodinių šuolių.
Pauzė neperkrauna scenos – mygtuko pause paspaudimas neišjungia mygtuko play, vienu metu veikia abi funkcijos. Stabtelėkime ties čia, sako mano psichoterapeutas. Vandens čiuožikai – nuostabūs, nes jie stabteli už mane. Lengviau pristabdyti kitą nei būti pristabdytam. Štai kodėl esu čia. Treniruojuosi būti pristabdytas. Viliuosi, kad būsiu pristabdytas. Tarpas, didžiausias klavišas mano klaviatūroje, yra spartusis klavišas pauzės funkcijai. Jis didžiausias, nes jį maloniausia spausti ir jo funkcija elementari. Turiu prisiminti, kad pristabdymas yra tik pirmas žingsnis link noro būti švelniai pristabdytam, būti užvaldytam pauzės funkcijos. Treniruojuosi todėl, kad pauzė yra būtent tai: repeticija. Turiu nepamiršti atsinešti scenarijaus į repeticiją. Repeticiją valdo ne gero gyvenimo, o gero momento fantazija. Tai reiškia, kad turiu visada nešiotis savo scenarijų tam atvejui, jei pasitaikys geras momentas jį peržiūrėti. Čia, paupyje, yra būtent toks momentas: nėra atviresnės aukštos vietos, todėl atsisėdu aukštoje žolėje. Atsilošiu ir dar giliau paskęstu joje. Žydinti žolinio augalo struktūra, jo galva, vadinama žiedynu. Lotynų kalbos žodis, reiškiantis gėlę, išsišakoja į žodį klestėjimas. Kai kurie augalai žydi vieną kartą ir miršta. Bambukas, aukšta žolė, žydi nedažnai: jei gyvenčiau ilgai, galbūt pamatyčiau du jo žydėjimo ciklus. Žiede telpa krūva sėklų. Bambuko auginys žydės tuo pat metu, kaip ir augalas, nuo kurio jis buvo nupjautas, net jei jie bus nutolę vienas nuo kito. Kai peržiūriu scenarijų, nesitikiu jį pradanginti – bandau įsiminti jo struktūrą, kad galėčiau jį priartinti. Augalo mirčiai po žydėjimo įmanoma užkirsti kelią pašalinant atsiradusius žiedus.
Vaza yra gera vieta nuskintoms gėlėms pamerkti. Kaip man primena filosofinis scenarijus, kurį turiu perskaityti daugelį kartų, vazą naudingą padaro tai, kas nėra pačios vazos dalis, – jos vidinė ertmė. Bambukų vienalaikis žiedų sukrovimas vadinamas bendruomeniniu žydėjimu. Kad ir koks atstumas juos skirtų, tos pačios kilmės bambuko augalai žydi kartu. Panašiai, kaip madinga monografija papildo vieno lektoriaus dalyko planą, ji yra įtraukiama ir į visų kitų tam pačiam kanonui atstovaujančių lektorių dalykų planus. Turiu nepamiršti nuskinti gėlių. Aš mėgstu gėles ir jų buvimo sudaromą tvirtą nematomą sieną, kai vėliau įžengiu į butą ir jos savo ruožtu įžengia į mane. Žinoma, yra scenarijų, kurių niekad neatsikratau, pavyzdžiui, visada grįžtu namo, nusisuku ant kito šono miegodamas, atidarau langus esant geram orui. Tačiau tai nereiškia, kad jie nepakeičiami. Gėlės yra scenarijaus pakeitimo įrodymas. Jos primena man apie jas laikančią erdvę. Po vaisių vedimo bambukų giraitė miršta.
Mano vazų kolekcija, kaip ir visos kolekcijos, pamažu tampa skaitlingesnė. Kolekcijos nesiplečia – jos tampa gausesnės. Kolekcionavimo procese kolekcijos apimtis tampa tankesnė, o ne platesnė. Mano geriausia vaza yra kukli ir pusiau matinė. Ant stalo jos metamas šešėlis yra keistas: dvejojantis šviesos spektras. Dauguma šešėlių nesutampa su juos metančiais daiktais – jie yra daugiau ar mažiau tiksliai apibrėžtos vientiso atspalvio formos, priešingai nei juos atitinkantys nevienodi objektai. Tačiau vazos šešėlis yra toks pat, kaip ir pati vaza – abu yra svyruojantys liejiniai. Mano geriausia vaza sudreba, kai į ją įmerkiamas gėlės kotas.
Visgi netiesa, kad stiklas teka. Viduramžių katedrų stiklas, kuris atrodo tarsi lėtai tirpstantis, būdavo išpučiamas į cilindro formą ir tuomet suplokštinamas, tad jo nelygumai kyla iš išgaubimo, o ne iš tempimo. Kitaip tariant, jo nenuoseklumai atsiranda anksčiau už jį. Tačiau vaza lieka tuščiavidurio cilindro formos. Nuskintų gėlių puokštė įkūnija mainus, tad yra įprasta dovana kitam asmeniui, su kuriuo tikimasi juos tęsti. Tai nereiškia, kad mainų įkūnijimas sumažėja, jei nuskinu puokštę, kuri nėra niekam skirta. Kai nuleidžiu čiaupą į vazą, vanduo pakyla virš jo purkštukų. Kad prailginčiau, o ne pagreitinčiau puokštės žydėjimą, reikia drungno degazuoto vandens. Degazuoti vandenį reikia tam, kad gėles suptų tik pačios vazos glotnus gaubtas, jokių oro burbuliukų. Noriu nematyti mažo sūkurio vazą pripildančiame vandenyje, kai puokštė nuslysta žemyn, – čia visa esmė, nematyti transformacijos pradžios. Galima nusipirkti puokštę, jau pamerktą į vazą su reikiamu kiekiu vandens, bet geriausia gauti gėles sausas. Aš noriu užsiimti problemos sprendimu pats, o ne gauti ją jau išspręstą. Smulkmenų parduotuvėse parduodamos medžiaginės rožės mažuose stikliniuose gaubtuose. Jas perka pirmiausia dėl tų gaubtų, o ne dėl pačios gėlės ar vaizdo – mažą vazą labai lengva paversti pypke. Šiame rinkinyje esančios gėlės yra medžiaginės, nes jos lieka šviežios net be vandens. Dirbtinių gėlių nebūna.
Jei nėra vazos, kita vieta, kur galima laikyti gėles, yra už ausies. „Plauk už ausų“, – sako animacinio filmuko veikėja tokiu tonu, kuris leidžia suprasti, kad tai nekenčiama norma. Štai ką ji turi galvoje: plauk už jų, nes ten gali vykti kažkas nepageidaujama. Arba kitaip: plauk už ausų, kad jų tvarkingas gaubtas galėtų prišaukti ką nors neleistina. Mano ausies klostė, kaip ir mano pažastis, didžiąja dalimi nepasiekiama mano žvilgsniui. Kitaip nei pažasties savaiminio žydėjimo atveju, už mano ausies žvilgantis prakaitas tikriausiai nuvarvėjo nuo gausesnį plotą dengiančios mano galvos odos, o ne nuo paties ausies linkio. Maža gėlė už mano ausies atstoja kitur vykstantį žydėjimą.
Po kurio laiko suprantu, kad švelnus medaus dvelksmas sklinda iš štai ten kabančio triliumo. Triliumo kvapui atsiskleisti prireikia ilgo laiko. Jis turi trukmės slenkstį – kad jį pajustum, turi su juo pabūti. Ne ta prasme, kad kvapas man įsiteikia tik po to, kai parodau tam tikrą pasišventimą, – tai ne tas žaidimas; tiesiog užtrunka, kol jis pasirodo. Yra daug pernelyg rėksmingų kvapų, per kuriuos turiu pereiti, kol prieinu kažką tylesnio. „Adnos I“, mano seniai pamėgta Eliane Radigue kompozicija moduliniam sintezatoriui, skamba kaip šaldytuvas. Paleidžiu ją skambėti fone kaip įprastai. Pasyvus dėmesys pamažu įsiskverbia į kelis persidengiančius tonus, sudarančius kūrinį, ir staiga laikau kiekvieno iš jų individualų virpesį. Pasyvumo naudos įrodymas.
Jei būnu itin pedantiškas, gėlės kotą pjaunu keturiasdešimt penkių laipsnių kampu. Nedėviu drabužių su kišenėmis, ypač tokiu oru kaip dabar, kai šiuo dienos metu norisi išeiti į lauką. Taigi, jei skinu gėles tikslingai, tikėdamasis išsaugoti puokštę žydėjimo pike, pjūvis reikalauja laiko. Dėl to vis geriau išmokstu tupėti. Kai pritupiu, mano šlaunys yra labai arti blauzdų. Negaliu atsiauginti nagų, nes retkarčiais juos kramtau, tad mano nagai trumpai nukirpti ir dantys sveiki. Burna yra tiksliausias mano įrankis. Sukandu kotą dantimis. Antropologai kalba apie išėjimą į lauką. Nuostabu, kai programa apibūdinama taip pažodžiui. Nematau mažo ratilo vandenyje, kai puokštė nuslysta į jį, – čia visa esmė, nematyti transformacijos pradžios.
Mano kasečių grotuvo mygtukas stop turi dvigubą funkciją: sustabdyti ir išimti. Kai paspaudi du kartus, kasetė išlenda. Gero scenarijaus nereikia keisti, bet reikia jį apversti, todėl ir reikalingas mygtukas stop / eject. Tuo nenoriu pasakyti, kad fantazijos apžavai slypi jos nekintamume, – priešingai, ji veikia todėl, kad kiekvieną kartą išsiskleidžia skirtingai. Negaliu jos visiškai atsikratyti. Kerai užlieja mane, o ne paslysta po manimi. Visada pamirštu, kurią kasetę palikau grotuve, visada pamirštu, kuris scenarijus dabar paleistas, ir mano staigi nuostaba virsta pasitenkinimu, kai suvokiu, kad palikau kažką pauzės režimu.
Po paskendusio apmąstymuose pasivaikščiojimo pastebiu, kad laikau rankoje puokštę. Fantazija nėra metafora.
<;*;>
Keli vandens čiuožikai skuodžia vandens paviršiumi. Šie vabzdžiai ne plūduriuoja, o yra iškilę į viršų. Sezonui įsibėgėjus žiedadulkės padengia vandens paviršių geltonu žvilgesiu. Žvelgiant iš talpyklos vidaus, sunku pasakyti, kas ką talpina. Šis ryžtas, nors ir pakankamai nuoseklus, yra antraeilis scenos sugrįžimo atžvilgiu. Labai švelniai laikau šios žolės gemalą tarp nykščio ir smiliaus; pakrantės augalų stiebai braukia man per nugarą, kai brendu per juos. Arčiau vandens žolė trumpesnė. Pakrantėje daug dumblo ir auga kitokia žolė, žalesnė ir lankstesnė. Indo forma susiformuoja tik inde ir tik todėl, kad jo svoris kinta. Vėliau eisiu išsimaudyti.
Platforma plukdo judesį, o ne laiko svorį. Tuščia scena atrodo viliojanti, nes ji neegzistuoja. Kai užsidega šviesos ir aš išeinu, klubo scena pakelia ir nuleidžia ant žemės dulkes, kurias prieš tai sujudinau. „Kiekvienos kanojos, kiekvieno kada nors vandenyno paviršių sudrumstusio žmonių rankų jėgos ar stichijų galios stumiamo laivo pėdsakas lieka amžinai įrašytas jo vietą ateityje užimsiančių dalelių judėjime“, – sako Charlesas Babbage’as. Jis teisus dėl scenų: jo žodžiai vis dar raibuliuoja po šimto aštuoniasdešimties metų, tačiau jis pasirinko netinkamą veiksmažodį – vandens paviršius nėra sudrumsčiamas. Babbage’as padėjo Adai Lovelace išrasti mechanizmą, kurį jie pavadino Skirtumų mašina. Vėliau šis mechanizmas pervadintas kompiuteriu. Daiktų ankstesni vardai raibuliuoja ir atsimuša į naujus, nepaisant to, ar žinau apie jų ryšį.
Naujo vardo įgijimas sukelia transformaciją, o ne vien buvusio vardo peržengimą. Aš niekada nieko iš tiesų neužbaigiu. Vis dėlto, kaip ir visi, tikiuosi gauti naują vardą. Ne tokį, kuris leistų man dingti, o tokį, kuris iššluotų sceną. Šluoti sceną sunku; scenos šviesos nuolat išryškina dulkes, kurias bandau sušluoti. Realistiškai mąstant, kažkas yra švariai iššluota tuomet, kai dalelės cirkuliuoja, o ne sustingsta nejudrioje pozicijoje. Tai reiškia, kad negaliu tiesiog rasti naujo vardo ir tada įžengti į pasaulį. Viskas vyksta atvirkščiai.
Vienam savaitgaliui žemės ūkio plotus purvo ir kilnojamųjų tualetų reginiu paverčiančio gausiai lankomo festivalio scenos pavadintos šmaikščiai [žaidžiant su aplinkybe, kad anglų kalboje tas pats žodis stage reiškia sceną, etapą ir stadiją – vert. past.]: Šis etapas, Tas etapas, Analinė stadija, Oralinė stadija, Kompetencijos stadija, Latentinė stadija, Devintoji stadija. „Kur tu?“ – rašo festivalininkė draugei. Ši atsako: „Aš Falinėje stadijoje.“ Festivalio suteikiamas malonumas slypi ne atlikėjų pasirodymuose, o laisvame judėjime tarp scenų. Senbuviai išgeria valerijonų lašų devintą vakaro, gerai išsimiega per naktį ir išlenda iš palapinių iškart po saulėtekio, kai žali naujokai svyruodami brenda guolio link. Silpna šviesa atgaivina ištryptą žolę, atvirą jėgas atgavusių lankytojų laisviems impulsams. Nors palapinėse jie miega kartu, prašvitus jų grupės išsiskirsto, nes kiekvienas iš anksto pasiruošė savo planą. Vieni nubraižė maršrutą, leisiantį patikrinti visus įmanomus perėjimus tarp visų scenų. Kitų trajektorijų reikšmė yra ne kombinatorinė, o semantinė, pavyzdžiui, maršrutas tiesiai nuo Oralinės iki Genitalinės stadijos ir atgal. Labiausiai patyrę lankytojai mėgsta migločiausius maršrutus – jie seka improvizuota linija, pakeičiančia kryptį kaskart, kai pasimato kuri nors scena. Pasak jų, scena nėra tiesiog ten.
Nors scenos šviesos išties išviešina ilgai trunkančią mano sušluotų dulkių cirkuliaciją, jų funkcija yra ne apšvietimas, o šildymas. Sceninis grimas kuria tipažus, pasako, kas kokį vaidmenį šįkart vaidina. Negali pats nusigrimuoti, kaip ir nuspėti savo ateities. Užkulisiuose mano galvą laiko. Aš vaikštau pas kirpėją ir vaidinu spektakliuose, kad patirčiau tas akimirkas, kai galiu atsikratyti savo galvos svorio ir pusiausvyros. „Dabar padarykite lūpomis taip“, – sako grimuotojas. Visas makiažas galiausiai yra scenos grimas, bet būtent taip įvardytas makiažas turi savitą konsistenciją: jis sukurtas nutekėti. Drama yra ištepliota dėmė tarp mano savasties ir mano tipažo, matoma trumpą akimirką, kai ima tekėti mano grimas. Grimuotojas yra trukmės specialistas. Grimo akademijose didelė studijų dalis skiriama laiko ir medžiagų skaičiavimams: jei spektaklis trunka x minučių, kiek miligramų skaistalų reikia užtepti, kad spektaklio pabaigoje jie nutekėtų pakankamai, bet ne per daug? Jei mano grimas visiškai nublunka, aš vėl tampu savimi, o tai nėra gerai; transformacija turi sutalpinti savyje pradinį elementą neatskleisdama jo. Scena yra tai, kas neistoriška; būtent todėl ji yra pamatinis fantazijos elementas – ji vis dar tampa tuo, kas yra. Kai išsijungia scenos šviesos, sugrįžta istorija. Tą akimirką mano grimas, jei jis atliktas meistriškai, yra pasiekęs subtilumo apogėjų.
Grimas ima slysti, kai išsiskiria mano prakaitas. Taigi, nepaisant techninių reikalavimų, grimas yra menas – neįmanoma nuspėti, kaip stipriai prakaituos aktorė ir kiek priklausomai nuo to išsilaikys grimas. Už kiekvienos ikoniškos aktorės yra nepripažintas grimo meistras. Pirmajai atitenka prožektorių šviesa ir publikos dėmesys, tačiau pasiektas ikoniškumas yra tarp jųdviejų vykstančių subtilių įtampų pagimdytas kūrinys. Aktorystės akademijose nemažai dėmesio skiriama prakaitavimo valdymui. Ne visiškam jo sustabdymui, nes be prakaito grimas negali tekėti. Nors jos dažnai pasitaiko, ašaros yra atsarginė priemonė, nepastovesnė ir labiau pulsuojanti už lygų prakaito rasojimą. Ašaros pasitelkiamos, kai vaidinimo viduryje suvokiu, kad mano grimas nepasieks visiško išblukimo. Ašaros rieda iš mano apvalių akių. Sunku sustoti. Mano skruostais nubėgančios linijos suteršia idealų išblukimą, pasiekiamą švelniai tekant tik prakaitui. Pastaruoju metu siužeto svarba teatro pastatymuose visiškai sumenko, todėl tipinio spektaklio struktūrą vis lengviau paaiškinti – paprastai aktorė žiūri į auditoriją, o jos grimas teka, regis, savarankiškai. Tačiau tokio asketiško spektaklio žiūrėjimo patirtį sunku perteikti. Šiuose besiužečiuose pastatymuose grimuotojai, nors ir lieka paslėpti, pagaliau sulaukia deramo pripažinimo už specializuotų kosmetikos teoretikų ir kritikų ratelių ribų.
Aš vis dar neradau tinkamo lūpdažio. Mane trikdo pirmenybės suteikimas spalvai, o ne blizgesiui parduotuvių vitrinose. Kažkas man pataria: „Palaižyk kavos puodelio dangtelį, tuomet tavo lūpdažis nesiteps.“ Tai gali būti apgaulingas būdas pamatyti mano liežuvį – gerai. Vidurinės vaikystės tarpsnyje egzistuoja siaubinga grėsmė užteršti gėrimą atgal į indą iš burnos subėgančiu skysčiu. Neturiu jokio antgamtiško gebėjimo sulaikyti dalykus burnoje. Birželio pabaigoje prisirpusios šilkmedžių uogos krinta neatlaikiusios savo svorio ir sutepa mano suknelę. Mano rankos nepridengtos, todėl tampa dėmėtos. Skaitau po medžiu visą dieną. Per tą laiką krintančios uogos pakeičia savo statusą iš dovanos (pati pirmoji buvo tokia staigmena) į nuolatinį oro reiškinį.
Drėgmė mane visada užklumpa netikėtai, nes negaliu lokalizuoti jos padarinių. Suprantama, kad mano burna arba ola yra drėgnos, nes galiu suvokti jų ribas, tačiau šiltas ir drėgnas oras kelia manyje sąmyšį. Drėgmė liudija esant indą, tačiau plačiojoje atmosferoje nėra jokių apčiuopiamų į mano burną panašių ribų. Ji pasirodo jau lipni ir neatskiriama nuo mano prakaito, kuris išsiskyrė priklausomai nuo dienos temperatūros. Nuo šio susiliejimo saugo du dezodorantų tipai: antiperspirantai ir neantiperspirantai. Pirmieji visiškai panaikina prakaitavimą, antrieji (paprastai vadinami tiesiog dezodorantais) tik pašalina prakaito kvapą. Savaime suprantama, neantiperspirantai būdingi teatrui, nors kai kurie pastarojo laiko ypač ilgos trukmės pastatymai eksperimentuoja su taškiniu antiperspiranto užtepimu siekiant atidėti ir lokalizuoti prakaito išsiskyrimą. Pažastis yra indas, tad nenuostabu, kad jos produktyvumas kelia nerimą. Sunku žiūrėti tiesiai į savo pažastį. Vanduo teka per jos įdubą, kai skutuosi. Pašalinu jos augaliją ne tam, kad atkurčiau iki lytinio brendimo buvusio glotnumo švarą, o tam, kad atverčiau klampesnę paletę fantazijai. Dažniausiai mano pažastis uždengta. Sunku persijungti tarp dramos ir komedijos kodų, nes draminėje tradicijoje išlavinta aktorė niekada nebijo kutenimo. Pažastis jautri kutenimui tiek, kad tampa svetima kūno dalimi. Įgudusiai valdyti prakaitą aktorei nėra svetimų kūno dalių. Todėl tokios paklausios tapo neprofesionalios aktorės, kurių prakaito gradientai gal ir yra dryžuoti, tačiau jos taip natūraliai perteikia humorą tragizme ir atvirkščiai. Juokingiausios aktorės apskritai nenaudoja dezodoranto. Dezodorantas žada pažasties indo kontrolę, į gerą tai ar į blogą. Tai skelbiama ant jo pakuotės, kuri veikia kaip pakaitinis indas. Pradžioje dezodorantas būdavo pilstomas į stiklainius ir turėjo pirštais tepamo kremo konsistenciją. Šiuolaikinė pakuotė yra rafinuotesnė šio indo abstrakcijos versija: lazdelė, išnyranti iš įdėklo, purškalas, išleidžiamas iš slėginio indo, skysčio indas su besisukančio rutulio mechanizmu vietoj angos. Dezodorantas veikia todėl, kad yra paslėptas. Man malonu pusmečio pabaigoje suprasti, kad liko tik plastikinis įdėklas, o panaši į vašką lazdelė susinaudojo. Kai laikau rankoje ištuštintą indą, jis tampa figūra, o ne fonu. Įvyko apkeitimas. Vabzdžiai tinka fantazijoms todėl, kad jie jau tokie yra – vabzdžio skeletas yra išorinis, jis yra indas.
Idėja nėra tas pats, kas yra mintis, – viena mane valdo, kita ne. Fantazija yra kažkur tarp jų – aš laikausi įsikibęs fantazijos dėl to, kad ji mane valdo. Vis prisimenu 2002 m. filmo „Žmogus Voras“ bučinio sceną. Jis kabo aukštyn kojomis žmogaus ūgio atstumu nuo šaligatvio, ji nusmaukia kaukę jam nuo smakro ir lūpų, bet ne nuo akių. Lyja.
Žmogaus Voro voratinklio atsargos yra arba baigtinės, arba begalinės. Noriu pajusti tai abiem būdais: noriu pajusti, kaip mano išmetamos gijos baigiasi, pajusti save išeikvotą ir noriu jausti, kaip tįsančios virvės palieka mane be paliovos. Kaip ir nežmogiškų vorų šilkas, Žmogaus Voro tinklas turi aiškią paskirtį: gaudyti vabzdžius arba piktadarius. Žmogus voras sustingsta, kai tik pasirodo. Man jis patinka dėl to, ką jis išmeta, o ne dėl pilietinio imperatyvo. Tikri vorai nevaldo.
Voro šilkas yra lipnus. Įžengiu į jį ir jis apgaubia mano veidą. Jis ne glitus, o minkštas. Jo tinklo plokštuma padengia mane. Limpa ne šilko materija – ją galima gana lengvai nubraukti, – o jo tinklo idėja; ši idėja įtraukia ir erdves, nubrėžtas tinklelio gijų. Štai iš kur tas lipnumas. Norėčiau irgi išskirti ką nors tokio minkšto. Žmogaus Voro supergalia yra jo saistymo galių praplėtimas. Norėčiau pakliūti į jo tinklą ne todėl, kad esu bloga, o todėl, kad noriu pajusti, koks jis švelnus. Tobey’io Maguire’o ir Kirsten Dunst bučinio scenoje Žmogaus Voro šilkas yra šlapias kaip Kirsten Dunst marškinėliai. Šlapi marškinėliai erotiški ne todėl, kad jie ką nors atskleidžia, o todėl, kad jie pakeliui kažkur. Jie tampa aplinkos dalimi. Marškinėliai tampa permatomi ir šlapi kaip oras, kaip Tobey’io Maguire’o liežuvis. Šviesa krinta ant jų liežuvių ir atsispindi į kameros ertmę amžiams. Lietaus lašai irgi ten krinta.
Skirtumas tarp kino ir teatro slypi pirmojo išplėstinėse aplinkos teisėse: filmo scena gali atrodyti taip, nufilmuota lauke pliaupiant lietui, kai aktorių vaidinimas yra antraplanis lietaus atžvilgiu. Tobey’is ir Kirsten taip švyti šioje scenoje todėl, kad nevaidina – vaidina lietus. Visos jų ištreniruotos prakaito valdymo pastangos pamirštamos visai scenos trukmei, nes lietus pasirūpina blizginimo ir tepliojimo drama. Geriau sušlapti nei susišlapinti, geriau matyti ant savęs tepamą minkštą blizgesį nei užtepti jį pačiai. Tikras blizgesys negali būti užteptas, jis gali tik padengti tave pats.
Voro išskyros vadinamos gijomis todėl, kad saisto, užtikrindamos asociacijas. Susaistymas yra ne pririšimas, o asociacija. Man patinka šio mėlynių krūmo lapo asociacija su šiuo pušies spygliu. Mėlynių krūmą ne sezono metu galima atpažinti iš lapų: jų skonis panašus į uogų, tik švelniai karstelėjęs ir sausesnis. Bučinio scenai iš „Žmogaus Voro“ atkurti skirto interneto forumo nariai įkelia spekuliatyvias šios scenos nuotraukas iš patrauklesnio rakurso: tiesiog voratinklis, padengtas rasa. Sulėtintas vaizdo klipas, rodantis nuo lietaus lašų svorio periodiškai ištįstantį ir į ankstesnę formą grįžtantį voratinklį. Visuomet voratinklis ir vanduo, niekuomet liežuviai ar marškinėliai. Tai atveria dalykus: visiškai įmanoma pasivaikščioti miškuose iškart po saulėtekio ir aptikti vandens lašeliais nusagstytą voratinklį, perteikiantį visą karštą scenos atmosferą be jokio papildomo vaidinimo. Uždaros interneto bendruomenės laikui bėgant ne smunka, o juda link įstabaus subtilumo. Šiuo metu forumas yra visiškai netekstinis; įkeliamos interpretacijos (teigiančios, pavyzdžiui, kad gijos savaime yra reikšmių įkrautos medžiagos) tapo visiškai numanomos paprasčiausiuose drėgnų voratinklių vaizduose. Voras yra paplitęs baimės objektas dėl savo artumo idealiai fantazijai: jis valdo tai, kas užvaldo mane. Tai fantazija be pabaigos, nes tai, kas yra išskiriama – tai, kas turėtų apmalšinti fantaziją, – yra tai, kas ją palaiko. Galėčiau tiesiog be paliovos gaminti voratinklį ir būti užvaldyta.
Geltonoji pušis kvepia vanile. Žmogaus raidoje yra stadija, kai tenka susidurti su neatitikimu tarp vanilės ekstrakto aromato ir skonio. Raidos pakyla, jei ne scena; raidos pozicija, jei ne pakyla. Man gera žinoti, kad vanilės pupelė yra orchidėjos vaisius. Įkišu nosį į plyšį medžio žievėje. Šį kartą kvapo nėra – pernelyg šalta. Indas yra gera vieta daiktams padėti ne todėl, kad juos laikys, o priešingai. Prisiminimas įsispaudžia ir pranyksta. Iškasenų įrašas yra perskaitomas ir atkuriamas, kai jį ištraukia iš žemės. Mano bekvapės dezodoranto lazdelės kvapas vaškingas ir saldus. Manau, tai dėl bičių vaško. Prieš rengdamasi perbraukiu vėsia substancija sau per pažastis. Jei kvapas blogas, bandau jį vizualizuoti: žalio rūko linijos, kylančios iš nuotekų griovio. Renku pušies sakų gabaliukus, kad vėliau sudeginčiau. Noriu pamatyti, kaip jų aitrus ir šaižus kvapas išsklysta paveiktas liepsnos. Medžių išskyros sunkiasi taip lėtai. Arba aš pavėlavau, arba medis veikia kitokiu laiko režimu. Noriu matyti krintančius sakus. Sustingusių sakų gabaliukai rausvi, šiek tiek lipnūs ir vos vos permatomi. Pasirodo, degantys pušų sakai išskiria per daug dūmų. Dūmus sunku uostyti, nes jie patenka man į akis, o ne į nosį. Vėliau apsivelku megztinį ir tik tada juos užuodžiu. Dūmai veikia uždelstai. Būtų nuostabu turėti smilkalų, kurie veikia taip, kurie pakvimpa kitą dieną, pradėdami nuo sugrįžimo.
Tačiau medžio syvai juda ne tik nepastebimai tekėdami; gintaro gabaliukas – suakmenėję sakai – talpina veiksmą: pavyzdžiui, voro šuolį link vapsvos. Tąsus srautas ataušta po sugavimo, tačiau jo kritimas yra toks staigus, kad viskas įvyksta labai švelniai. Geltono lašelio viduje yra voro šilkas, nuverptas prieš šimtą milijonų metų. Tai atrodo taip neįtikėtina, tačiau tai tiesa. Kol nėra sugautas tekančių sakų, oras gaubiamas oro; dabar orą gaubia gintaras. Aktyvaus ir pasyvaus elementų taisyklės esmė ne ta, kad jie laiko vienas kitą abipusėje įtampoje, o ta, kad jie apsikeičia vietomis. Žaibas trenkia tik tada, kai esu nusisukusi. Nepasiekiami gintaro spąstams sklando nepaprastai dideli laumžirgiai. Vabzdžiai yra didesni gintarui krintant, nes atmosfera tuomet būna kitokia, yra daugiau oro. Didesnė deguonies koncentracija atmosferoje sąlygoja gigantizmą: vabzdžio lerva pasyviai įsisavina deguonį per savo paviršių ir dėl to išsivysto didesnis jos kūnas, kurio paviršiaus plotas atvirkščiai proporcingas apimčiai. Tačiau šis voras atrodo kukliai. Aš nerimauju ne dėl to, kad prarasiu balsą, kai laumžirgis užsiūs man burną, o dėl to, kad tapsiu terpe indui, kuris man neprieinamas. Tai nereiškia, kad šis uždarymas užkirs kelią komunikacijai; mokausi geriau komunikuoti rankomis.
Gintaras yra fotografija, kurios objektai tebeatspindi šviesą. Fotografija yra atspindžio įspaudas. Gerokai dažniau už šuoliui pasirengusius vorus gintaro spąstuose atsiduria purvo dulkelės, mineralai ir neaiškios kilmės organinės medžiagos – nešvarumai. Gintaras plūduriuoja jūros vandenyje.
Vėliau vonios kambaryje mano ranka įslysta į vėsią veidrodžio gelmę. Jo paviršiuje nepasirodo jokių raibulių, tačiau aplink mano riešą, iki kurio panardinau ranką, veidrodis brėžia subtilų kontūrą, sutalpindamas mano įėjimą. Tai yra veidrodžio apvadas, atviras ir matomas tik ypatingomis aplinkybėmis, kaip dabar. Erotinį malonumą suteikia apvadas, o ne ertmė – lūpos, o ne stemplė. Veidrodis nėra šlapias; jausmas tarsi įkišus ranką į sausų pupelių maišą. Žinoma, veidrodis kartu yra portalas. Kitoje jo pusėje vasariško oro srovė glosto mano delną. Tačiau aš nenoriu visiškai persikelti, noriu tiesiog būti ant slenksčio. Bijau įkišti galvą. Be to, jaudina nežinojimas, kas stebi ir vėduoja mano ranką kitoje pusėje. Apvadas vis keičia vietą ir traukiasi. Ištraukiu ranką ir pauostau pirštus. Veidrodžio mineralinis glotnumas kvepia kramtomąja guma. Vis grįžtu prie to kvapo einant dienai, išsitraukdama ranką iš kišenės ir slapčia ją pauostydama. Tiesa, vaisiška metalinė natelė išgaruoja ir greitai aš nebeatseku, kurią ranką panaudojau, kad įsiskverbčiau.
Veidrodis sukelia nejauką ne todėl, kad mane padvigubina, o todėl, kad įėjimas į jį yra klaidus. Pamirštu, kaip ten patekau. Duše tai išauga į baimę: veikiau leisčiau muilui patekti man į akis, nei užsimerkčiau skalaudama plaukus. Sunku prisiminti, kokius slaptažodžius kuriems tinklalapiams naudojau. Veidrodžio suskystėjimo priešingybė yra sudužimas, kurio efektas atvirkštinis: prakeiksmas, o ne leidimas. Prakeiksmas nenumato specifinių padarinių – tą daro užkeikimas, – bet primeta tam tikras sąlygas. Grįžk namo iki vidurnakčio. Užkeikimas vystosi sekos principu, o prakeiksmas veikia kaip kilpa. Antroje klasėje paaiškėja, kad mano vardas palankus, nes jo rašyba įtraukia kitą žodį, will (valia), tad man nereikės įsiminti šio žodžio rašybos. Esu atleista nuo valios.
Užsimerkusi įtrinu muilo putą į plaukus. Muilas patenka man į akis ir pravirkdo. Tiek muilas, tiek fantazija teka. Gramatika yra puikus būdas išlaikyti įtampą, bet galiausiai pats realistiškiausias rašymas numato išblukusią ribą tarp veikėjo ir objekto. Iš to ir kyla kaitus fantazijos anonimiškumas ir neprofesionalių aktorių, kurios yra veikiamos labiau, nei vaidina, populiarumas. Muilo burbulas yra nuostabus todėl, kad jis sprogsta, nors tai nereiškia, kad jis nuostabus dėl to, jog baigiasi; priešingai – fantazija nuolat sprogsta, bet nesibaigia.
Šis tekstas yra ištrauka iš Willy Smart romano Switch Wish, Meekling Press, 2020
Užmaskuotas erotinis Willy Smart romanas „Switch Wish“ gyvena įtampoje tarp pauzės ir paleidimo. Nuo vandens čiuožikų ir vorų iki tinklų, stiebų ir kotelių – gamtos pasaulio gausa sustiprinama per pasakotojos dėmesį, kuris juda per asociatyvų srautą, tiriant burtų, vardų galią ir jų vaidmenį transformacijose.
Iliustracijoje: romano Switch Wish galinis puslapis, 2020
Iš anglų kalbos vertė Jurij Dobriakov
