2009 m. šveicarų entomologas Hansas Bänzingeris keliose Tailando vietovėse leido daugiau kaip 250 bičių siurbti ašaras sau iš akių. Panašų eksperimentą mokslininkas pakartojo ir vėliau, 2013–2014 m.[1] Šis užsiėmimas buvo dalis ilgamečio Bänzingerio bičių ir drugių lakrifagijos tyrimo, kurį jis nuo septintojo dešimtmečio vidurio atliko įvairiuose miškinguose Pietų Azijos regionuose. Bitės kelias savaites iš eilės visą dieną gerdavo jo ašaras, dažniausiai vienu sykiu prie akies išbūdamos po kelias minutes ir, kaip pasirodė, visai netrukdydamos arba sukeldamos tik minimalų diskomfortą. Tik keletu atvejų ašaras geriančios bitės buvo per daug „įkyrios“, kad jas galėtum pakęsti ilgiau nei porą valandų.[2]
Bänzingerio tyrimai ir juos lydinti fotografinė dokumentacija yra eksperimentavimo su savimi forma, kai asmuo atlieka su savo kūnu ir kūne tam tikrus procesus, norėdamas surinkti informaciją apie konkretų reiškinį, įvertinti prototipą ar kitaip patikrinti hipotezę, vaistą ar procedūrą. Eksperimentavimas su savimi gali būti identifikuojamas kaip vieno konkretaus dalyko (arba n iš 1) medicinos ir gamtos mokslų studijos, taip pat – kaip ilgos trukmės šiuolaikinio meno kūrinys, paremtas kūnu.[3] Brėždama bendrybes tarp šių dviejų kontekstų nesiekiu sutapatinti ar supaprastinti skirtingų tikslų, kuriems menininkai ir mokslininkai kaip intelektinių ir kūrybinių tyrimų laboratoriją naudodavo savo kūną. Atvirkščiai, man įdomu pasigilinti į eksperimentavimą su savimi (labiau kaip idėją, o ne apibrėžimą), kurį galima laikyti žinių kūrimo forma ir tobulu įasmenintų tyrimų išeities tašku.[4]
Motyvacija šiam eksperimentavimo su savimi apmąstymui kilo 2013 m., kai savo dešinėje akyje sudaiginau begonijos sėklą. Šiam tikslui panaudojau silikoninį punktavimo kamštelį, miniatiūrinį oftalmologinį prietaisą, kuris, įvestas į ašarų kanalą, blokuoja ašarų skysčio nutekėjimą ir surenka šią drėgmę tuščiaviduriame kamštelyje. Į kamštelio angą įkišau Begonia semperflorens sėklą – šią rūšį pasirinkau todėl, kad ji atitiko kamštelio vidinius matmenis. Paskui, pasinaudojusi pridėtu aplikatoriumi, kamštelį patalpinau apatiniame dešiniajame ašarų kanale. Ir pradėjau laukti, kol sėkla sudygs. Beveik ištisas dvi savaites pragulėjau ant stalo, pastatyto po stoglangiu, – ir dieną, ir naktį. Akį pridengiau perforuotu skydeliu, kad netyčia nepaliesčiau implanto ir kontroliuočiau saulės spindulių patekimą, nes begonijos sėklos geriausiai auga netolygios šviesos sąlygomis. Niekur nėjau iš namų ir praktiškai nejudėjau, tik kartais pasirąžydavau, suvalgydavau šiek tiek maisto ir nueidavau į tualetą. Maždaug po dvylikos dienų nuo šio proceso pradžios pagaliau pastebėjau, kad iš mano voko krašto kalasi mažas daigelis. Kai supratau, kad naujoji atžala nepajėgs toliau vystytis dėl ribotos kamštelio talpos ir akies voko svorio man mirksint, nufotografavau savo akį su visu daigeliu, ir tuo pačiu aplikatoriumi, kuriuo kamštelį įkišau, jį ištraukiau.
„Inoculate“ iš dalies paremtas Ralpho Waldo Emersono 1835 m. esė „Gamta“ parašyta fraze: „Griuvėsis ar ruošinys – tai, ką matome žiūrėdami į gamtą, slypi mūsų pačių akyse.“ Pavadinau šį projektą „Inoculate“ („Įskiepis“) – žodžiu, kuris šiuo metu dažniausiai vartojamas kalbant apie medicininę vakcinaciją, bet iš pradžių reiškė augalų skiepijimą sodininkystės hibridams kurti. „Žinių apie save ir žinių apie gamtą susiejimo“ idėja paskatino mane ne tik nagrinėti JAV transcendentalizmo šaknis britų ir vokiečių romantizme, bet ir apsvarstyti eksperimentavimą su savimi jų tarpusavyje susipynusiose mokslo, meno ir literatūros tradicijose[5]. Reikšmingiau už individualų teorijos patvirtinimą mano pačios kūne yra komunikacija apie tai, kaip buvo įgyvendintas šis projektas. Taigi parengiau vadovą, kuriame žingsnis po žingsnio pateikiamos nuoseklios instrukcijos. Vadovą galima rasti internete adresu http://manual.vision.
Kiek man žinoma, iki šiol nėra buvę dokumentuotų mėginimų savanoriškai daiginti augalus savo kūno viduje eksperimentavimo su savimi forma. Medicininės ataskaitos apie augalų daigus kūne yra retos, nors nepatvirtinti pavyzdžiai paprastai sukelia spaudos ažiotažą. Neseniai buvo užfiksuotas atvejis, kai augalas sudygo gyvuose žmogaus audiniuose: Ronui Svedenui, 75-erių buvusiam mokytojui iš Jungtinių Valstijų, 2010 m. chirurgas Jeffrey Spillane Keip Kodo ligoninėje Masačusetse iš kairio plaučio pašalino 1,5 cm žirnio daigą.[6] Nors tai nebuvo eksperimentavimas su savimi per se, Svedenas yra „pirmojo paciento“ pavyzdys. Pirmieji pacientai – tai žmonės, kurie dėl supuolusių aplinkybių netikėtai tampa „natūralių eksperimentų“ (unikalių medicininių būklių, kai gydymas sukuriamas ir išbandomas su jais pirmą kartą) subjektais.
Šis apibūdinimas taip pat tinka vieninteliam akių daiginimo atvejui, kurį iki šiol radau medicininėje literatūroje. 1979 m. Julianas Fabricius, aštuonmetis berniukas iš Vusterio (Pietų Afrika), motinai pasiskundė, kad prastai mato dešine akimi. Per medicininę apžiūrą rainelėje buvo aptiktas nedidelis daigelis. Hipotezė tokia, kad žaisdamas lauke Fabricius netyčia pažeidė rageną ir ta žaizdelė buvo pakankamai didelė, kad į ją galėtų įsiterpti atsitiktinė sėkla. Solomonas Abelis, oftalmologas, pašalinęs daigą (jis vėliau buvo pripažintas priklausantis Compositae šeimai), pažymėjo, kad „vandeninga akies aplinka yra palanki hidroponinė terpė“. „Inoculate“ panašiai išbando oportunistinį sėklos daigumą, panaudojant akies ašarų drėgmę, tik čia estetiniais tikslais pasitelkiama botaninio įterpimo procedūra.
Nesvarbu, ar tai būtų „pirmųjų pacientų“ patirtis, ar suplanuotas menininkų ir mokslininkų atlikimas, eksperimentai su savimi kvestionuoja esamus intelektinius saugiklius, kurie teikia pirmenybę žinių siekimui pirmiausia per atpažįstamą precedentą. Eksperimentuotojui su savimi originalių įasmenintų žinių siekimas, kad ir koks būtų galutinis tikslas, suteikia galimybę atsiskirti tiek nuo disciplininio metodologinių nuostatų konsensuso, tiek nuo vyraujančių visuomenės konvencijų spaudimo. Eksperimentuotojai su savimi, kurių darbas pasiekia būtent tai – alternatyvių anatominių konfigūracijų pasiūlymą, fiziologinių prioritetų perorientavimą ar kūno veikimo aplinkos transformavimą, – yra varomosios jėgos, glūdinčios „Inoculate“ širdyje ir toliau palaikančios nuolatines jos iteracijas.
Šis tekstas yra modifikuota ištrauka iš esė „Gyvybinės praktikos: eksperimentavimas su savimi kaip meno ir mokslo forma“, kurią galima rasti internete adresu http://experiments.life. Daugiau informacijos apie „Inoculate“ žr. http://manual.vision.
Išnašos:
[1] Žr. Hans Bänzinger et al., „Bees (Hymenoptera: Apidae) That Drink Human Tears“, Journal of the Kansas Entomological Society 82 (2010): 135–150, ir Hans Bänzinger, „Congregations of Tear-Drinking Bees at Human Eyes: Foraging Strategies for an Invaluable Resource by Lisotrigona in Thailand (Apidae, Meliponini)“, National History Bulletin of the Siam Society 62, Nr. 2 (2018): 161–193.
[2] Bänzinger et al., „Bees That Drink Human Tears“, 164.
[3] Yra atlikta keletas tyrimų, kurie nagrinėja eksperimentavimą su savimi įvairiose mokslo srityse, jau nekalbant apie šiuolaikinius menininkus. Pažymėtina išimtis – redaguotas Katrin Solhdju darbas Introspective Self-Rapports: Shaping Ethical and Aesthetic Concepts 1850–2006 (Max Planck Institute for the History of Science, Pre-print 322, 2006). Kalbant apie mokslinį eksperimentavimą su savimi, žr. Mel Boring ir Leslie Dendy, Guinea Pig Scientists: Bold Self-Experimenters in Science and Medicine (New York: Henry Holt and Company, 2005); Alex Boese, Electrified Sheep: Glass-Eating Scientists, Nuking the Moon, and More Bizarre Experiments (London: Boxtree / MacMillan, 2011); and Trevor Norton, Smoking Ears and Screaming Teeth: A Celebration of Scientific Eccentricity and Self-Experimentation (New York: Pegasus Books, 2012). Iš šių žymių eksperimentuotojų su savimi – idiosinkratinių kitamanių ar istorinių keistuolių – būrio išsiskiria du, kurių tyrimai sutilpo į knygas: Lawrence K. Altman, Who Goes First? The Story of Self-Experimentation in Medicine (Berkeley: University of California Press, 1998) ir Arsen P. Fiks, Paul A. Buelow, Self-Experimenters: Sources for Study (Westport, USA: Paeger, 2003).
[4] Eksperimentavimas su savimi kaip filosofinės refleksijos įsikūnijimas, žr. Paul B. Preciado, Testo Junkie: Sex, Drugs, and Biopolitics in the Pharmacopornographic Era (New York: Feminist Press at CUNY, 2013 [2008]).
[5] Stuart W. Strickland, „The Ideology of Self-Knowledge and the Practice of Self-Experimentation“, Eighteenth-Century Studies 31, Nr. 4 (1998): 453.
[6] Nors jį išspausdino keli žiniasklaidos šaltiniai, originalus straipsnis apie šį atvejį buvo Colneth Smiley Jr., 2010, „Sprout Grows in Brewster Man’s Windpipe“, Boston Herald, 10 August 2010. T. p. žr. Steve LeBlanc, „Docs Discover Sprouting Pea in Massachusetts Man’s Lung“, Associated Press, 12 August 2010.
Iliustracijoje: Ana María Gómez López. Inoculate (kristalinė ašaros struktūra), 2018. Bendradarbiaujant su Maurice’u Mikkersu, http://manual.vision
