Šį tekstą noriu pradėti nuo metaforos, kilusios prieš beveik mėnesį, derinant vieno virtualaus susitikimo turinį. Virtualus susitikimas turėjo vykti vietoj gyvo susibūrimo menininkų rezidencijoje nedideliame kaime tarp Latvijos ir Estijos. Svarstant, apie ką galėtume kalbėtis, ėmė atrodyti, kad karantino situacijoje visos kitos problemos nebeturi reikšmės. Susimąsčiau, kodėl nebūtinai gerai pažįstami ir po skirtingas laiko juostas išsibarstę žmonės apskritai nori susitikti. Mano atsakymas į šį klausimą susijęs su tuo metu jaustu bejėgiškumu. Tikėjausi, kad skirtingomis kūrybinėmis praktikomis užsiėmę žmonės padės rasti būdų, kaip judėti toliau. Kaip pajudėti vietoje, kurioje niekas tarytum nejuda? Kitaip tariant, kaip kurti ten, kur aplink juda vien tos pačios sienos, knygos, daiktai? Ten, kur jautiesi taip, tarsi „pieštum ant smėlio“?
Taip viena iš būsenų karantino izoliacijoje man darkart parodė, jog kūrybiniam veiksmui reikalinga kaita, o kaitai – sutrikdymai arba trikdžiai. Po pandemijos pasauliai nebegali būti tokie, kokie buvo anksčiau, nes virusas kaip trikdis jau išjudino vienokią ar kitokią jų kaitą. Net ir šis mano tekstas, norėdamas būti bent kiek adekvatus, nebegali būti parašytas nereaguojant į šiandienos aplinkybes. Apsimesti, kad toks elgesys būtų adekvatus, reikštų manyti, jog pasauliai kuriami vien žmonių, tų Subjektų iš didžiosios S, ir kuriami ne kaip kitaip, o refleksijos principu. Tai reikštų manyti, kad tai, kas buvo tada ir ten, laisvai perkeliama į dabar ir čia. Perkeliama be jokios pakeliui įvykusios kaitos.
Vis dėlto kūrybinis veiksmas labiau primena metamo į vandenį akmenuko situaciją. Pagal klasikinį difrakcijos pavyzdį, atsimušdamas į vandenį, akmenukas sutrikdo vandens bangas ir sukuria raibuliuojantį raštą. Šioje difraktyvaus veikimo situacijoje vandens raštas priklauso nuo daugybės dalykų: vandens telkinio dydžio, jame gyvenančios ekosistemos, pagaliau – kiek ir kokių vienu metu ar paeiliui metama akmenukų ir t. t. Kaip dar 1992 m. pabrėžė Donna Haraway, jei jau naudojamės optinėmis metaforomis, turėtume atkreipti dėmesį, kad kūryba ir pažinimas vyksta ne vien refleksijos, bet ir difrakcijos būdu. Kitaip nei refleksija ir refrakcija, difrakcija nenumato poreikio kalbėti apie „tą patį“, perkeltą kitur. Difrakcijos raštas žymi vietas, kuriose pasirodo skirtis lydintys efektai [1]. Haraway pasiūlė, kad difrakcija kaip kritinė praktika galėtų būti alternatyva refleksijai, keliančiai nereikalingą nerimą dėl kopijos ir originalo bei verčiančiai ieškoti autentiškumo ir tikrojo tikrumo [2].
Vėliau difrakcija kaip diskursyvi-materiali kritinė praktika buvo išplėtota feminizmo teoretikės ir mokslo filosofės Karen Barad tekstuose. Kvantinės fizikos dvigubo plyšio (double-slit) eksperimentai filosofei leido atkreipti dėmesį į tai, kad difrakcijos procesas būdingas ne tik bangoms, kaip įprasta manyti klasikinėje Niutono fizikoje, bet ir dalelėms, kitaip tariant, pačiai materijai [3]. Barad remiasi vienu iš bangos-dalelės dualumo paradokso tyrėjų danų fiziku ir filosofu Nielsu Bohru, kuris paaiškino, kaip vienomis eksperimentinėmis aplinkybėmis elektronai gali atlikti savo dalel-iškumą, o kitomis – bang-iškumą. Pagal Bohro papildomumo principą, teigiantį, kad vienu metu galima nustatyti tik dalelių padėtį arba greitį, buvo parodyta, jog bang-iškumas ir dalel-iškumas nėra nepajudinamos atomų savybės. Sąveikaudami su matavimo prietaisu, kuris yra neatskiriama suvokiamo fenomeno dalis, atomai atlieka arba bangos, arba dalelės vaidmenį [4]. Taigi net ir dalelės, tokios kaip atomai, neutronai ir kitokios, tam tikromis sąlygomis gali elgtis kaip bangos ir sutikusios kliūtį imti difraktuoti – virsti persidengiančiomis superpozicijomis arba sukurti difrakcijos raštą.
Refleksijos ir difrakcijos kritinės praktikos numano skirtingas veiklos kryptis. Kaip teigia Barad, refleksyvumas pagrįstas įsitikinimu, kad „reprezentavimo praktikos nedaro jokios įtakos savo tiriamiems objektams“ [5]. Suvokdami pasaulio pažinimą ir kūrimą kaip tikslų pastovių padėčių atspindėjimą, kurį neva leidžia pasiekti reprezentavimo praktikos, mes manome, jog galime atsiriboti nuo tiriamų fenomenų ir stebėti juos iš šalies. Difrakcijos kritinėje praktikoje tokio saugaus stebėjimo taško nėra. Difrakcijos praktika kviečia mokytis „suderinti savo analitinius instrumentus taip, kad jie būtų pakankamai dėmesingi detalėms apie fenomenus, kuriuos norime pažinti“ [6] ar kuriuos naudojame kaip savo kūrybos medžiagą. Remiantis difrakcija paremtu požiūriu, pasaulio pažinimas ir kūrimas yra performatyvus procesas, atliekamas tik purvinomis rankomis.
Trikdis, kurio reikalauja kūrybinė kaita, nėra suvokiamas neigiamai. Jis įgalina pokytį. Kitaip tariant, kitybė, ar tai būtų žmogus, ar virusas, ar medžio gabalas, ar aprašomas meno kūrinys, laikoma aktyvia materija, keičiama ir keičiančia vienu metu. Santykio su kitybe permąstymas aktualus ne tik įsivaizduojant pasaulius po pandemijos, bet ir, pavyzdžiui, rašant šiuolaikinio meno praktikų istorijas. Straipsnyje „Ar galėčiau gauti liudininką? Čiabuviška meno kritika“ (2018) Davidas Garneau teigia, jog šiandienei meno kritikai reikalinga tai, ką nusprendžiau pavadinti rankų susipurvinimu. Autorius kritiškai atsiliepia apie meno kritikos žanrą, rašomą iš naujakurio pozicijos. Naujakurys liudija apie meno kūrinį „reflektyviai“, per tam tikrą „estetinę distanciją“. Jo susidomėjimas pagarbus, nesiskverbiantis. Jis nenori „paliesti ir būti paliestas, įsivelti fiziškai, įtraukti kūną ir kitus jutimus“ [7]. Skopofilinis kolonizuojantis liudininko žvilgsnis „sukuria savo aborigenus per pastebėjimą, įrašą ir interpretaciją, užuot kūręs santykius būdamas-kartu“ [8]. Garneau rašo, jog čiabuvių šiuolaikinis menas nori būti ne liudijimu, o tokiu šiuolaikiniu menu, kuris keistų ir būtų keičiamas. Jis pasiūlo labai tikslų šiuolaikinio meno apibrėžimą. Tai – „gaivus menas, menas prieš meno istoriją, kritinis menas, menas, vertas kritikos, neredukuojamas iki kultūros“ [9].
Difraktyvus požiūris galimas ir susitinkant su savimi kaip kitybe [10]. Garneau man priminė 10-ąjį dešimtmetį Lietuvoje – laikotarpį, kai pradėta aktyviau kurti savo šiuolaikinį meną. Tuo metu kuriami atspindžiai turėjo parodyti visuomenę, kurios buvo tikimasi iš kitybės – ką tik nepriklausomybę atgavusių Rytų Europos šalių. Praėjusiais metais Prahoje teko lankytis Michalo Novotný kuruotoje videomeno darbų parodoje „Orient V“, siekusioje permąstyti Rytų Europos „žaizdotą tapatybę“ ir tapatybės projekcijas. Kaip apibūdindamas parodos kontekstą rašė Novotný, projekcijos kuriamos abiem kryptimis. Europos Rytams reikalingi Vakarai, net jei jie pasirodė esantys ne visai tokie, kokius mes juos įsivaizdavome [11]. Daugelį toje parodoje eksponuotų darbų, sukurtų ir vėliau, po 2000-ųjų, galima pavadinti kreivais atspindžiais. Vakarų rinkose prigijęs Rytų Europos menas – tai ne visai toks menas, kuris keistų ir būtų keičiamas savo adresato. Jo kolekcija – savotiškas keistenybių kabinetas. Gal tai yra viena priežasčių, kodėl Šiuolaikinio meno centro veikla Vilniuje buvo priimta su tokiu nepasitikėjimu? Sprendžiant iš įvairių straipsnių to meto kultūrinėje spaudoje, jo salėse atsidūręs įvairių šalių šiuolaikinis menas didelei daliai Lietuvos meno bendruomenės atrodė kaip ne mažesnių keistenybių kabinetas. Tam, kad kūriniai nebūtų suvokiami kaip atspindžiai, reikėjo žinoti, kaip su jais būti: ne stebint iš šalies, bet kuriant santykį, esant-kartu. Taigi galbūt daugelis to laikotarpio šiuolaikinio meno kūrinių taip ir nepasiekė savo adresato. Jie nebuvo aptikti akies, ieškančios atspindžių, todėl nebuvo aptikti išvis. Juos sutikti vėl galima ne vien akimis, bet ir rankomis.
Paroda Orient V, Praha, 2019. Nuotrauka: J. Kolský
Paroda Orient V, Praha, 2019. Nuotrauka: J. Kolský
Paroda Orient V, Praha, 2019. Nuotrauka: J. Kolský
Paroda Orient V, Praha, 2019. Nuotrauka: J. Kolský
Paroda Orient V, Praha, 2019. Nuotrauka: J. Kolský
Paroda Orient V, Praha, 2019. Nuotrauka: J. Kolský
[1] Haraway, J. D. 1992. The Promises of Monsters: A Regenerative Politics for Inapproporiate/d Others. In: Cultural Studies (eds. L. Grossberg, C. Nelson, P. A. Treichler). New York: Routledge, p. 300.
[2] Haraway, J. D. 2018 [1997]. Modest-Witness@Second-Millennium.FemaleMan-Meets-OncoMouse: Feminism and Technoscience. 2nd edition. New York: Routledge, p. 16.
[3] Barad, K. 2007. Meeting the Universe Halfway: Quantum Physics and the Entanglement of Matter and Meaning. Durham: Duke University Press, p. 81–82.
[4] Barad, K. 2014. Diffracting Diffraction: Cutting Together-Apart. In: Parallax, 20(3), p. 180.
[5] Barad, K. 2007. Meeting the Universe Halfway: Quantum Physics and the Entanglement of Matter and Meaning. Durham: Duke University Press, p. 87.
[6] Ibid, p. 72.
[7] Garneau, D. 2018. Can I Get a Witness? Indigenous Art Criticism. In: Sovereign Words. Indigenous Art, Curation and Criticism. Valiz, Amsterdam. Office for Contemporary Art Norway, p. 18.
[8] Ibid, p. 19.
[9] Ibid, p. 20.
[10] Barad teigia, jog difrakcija gali veikti ne tik santykyje su kitais, bet ir su savimi kaip kitybe. Daugiau apie tai žr. Barad, K. 2014. On Touching – The Inhuman That Therefore I Am (v1.1). In: Power of Material/Politics of Materiality (eds. S. Witzgall, K. Stakemeier). Zürich-Berlin: diaphanes, p. 153–164.
[11] Daugiau apie parodą Orient V: https://fotografestival.cz/2019/en/event/orient-v/. Paroda buvo didesnio parodų ciklo Orient dalis. Daugiau apie šį ciklą: https://www.e-flux.com/announcements/194121/orient/.
Iliustracijoje: Terrance Houle performansas iisistsikóówa (he is tired) / Friend or Foe #7″ (2014). Nuotrauka: Henry Chan
