Priešpaskutinis šių metų žurnalo numeris skirtas laikui. Tik ne praėjusiam, o esamajam, dabar gyvenamam. Arba, kalbant iš teorinių pozicijų – šiuolaikybei, kurią visi suvokiame, (įsi)vaizduojame ir konceptualizuojame skirtingai. Šie skirtumai lemia šiuolaikybės pavidalų įvairovę ir skatina tęsti diskusijas apie tai, kas sudaro mūsų bendrą dabartį, ar ji apskritai gali būti bendra visiems? Kaip ją identifikuoti ir pristatyti? Šio numerio tekstuose savo įžvalgomis apie šiuolaikybę dalijasi besidarbuojantys kone didžiausiame jos idėjų kūrimo ir įgyvendinimo poligone – taip vadinamame meno lauke.
Tarptautiniu mastu teorinės diskusijos apie šiuolaikybę prasidėjo kiek daugiau nei prieš 5 metus[1]. Per tą laiką sukurta nemažai tekstų ir parodų, kuriuose apibrėžiama ši daugiabriaunė kategorija, nustatomi jos parametrai bei charakterizuojama šiuolaikinio meno produkcija. Paprastai vyrauja du požiūriai į šiuolaikybę. Vienu atveju ji apibrėžiama kaip po 1989-ųjų metų visame pasaulyje prasidėjęs naujas meno raidos periodas, kitu – kaip nuolat besikeičiantis diskursas, kurio dalyviai – menininkai, kuratoriai, teoretikai – siūlo galimas sąvokos apibrėžtis. Šio numerio autoriai taip pat atstovauja vieną ar kitą iš įvardytų požiūrių.
Pirmasis šio numerio tekstas – žymaus meno istoriko Alexanderio Alberro „Šiuolaikinio meno periodizacija“. Jame bene pirmą kartą šiuolaikybė pristatoma kaip naujausias istorinis periodas, rašoma apie tai, kokie pokyčiai įvyko šiuo laikotarpiu meno lauko struktūroje, kaip pasikeitė meno produkcija.
Skirtingos šiuolaikybės suvokimo perspektyvos brėžiamos filosofo Kristupo Saboliaus parengtame tekste. Ištraukos iš jo mokslinės monografijos „Įsivaizduojamybė“ (2013) papildytos nauju autoriaus komentaru. Jis pristato įsivaizduojamybę kaip įvairius šiuolaikybės pavidalus kuriantį faktorių bei aptaria meno kūrinius ir kuravimo praktikas kaip šį procesą „įveiksminančias“ praktikas.
Parodos ir jų kuravimas – vieni iš daugiausiai šiuolaikybės tyrinėtojų dėmesio susilaukiančių objektų. Jiems skirtas tekstas „Šiuolaikybės išradimas“, paremtas mano atliktu tyrimu apie šios kategorijos reprezentaciją Lietuvos kuratorių sukurtose šiuolaikinio meno parodose. Tai – bandymas susisteminti pagrindinius parodų kūrėjų darbo su šiuolaikybe būdus nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio iki 2010-ųjų.
Kitaip, nei laikinose šiuolaikinio meno parodose, šiuolaikybės kategorija pristatoma muziejinėse parodose, rengiamose iš jų turimų kolekcijų. Čia šiuolaikybė, viena vertus, virsta istorija, kitą vertus – aktualizuojama tokiais būdais, kurie padeda parodyti aktyvų menininkų ir pačių muziejų santykį su dabartine realybe. Apie vieną tokių muziejų, esančių buvusios Rytų Europos teritorijoje – „MG + MSUM“ Liublianoje, Slovėnijoje, tekste „Mažo biudžeto utopijos“ rašo jo direktorė Zdenka Badovinac.
Šį daugiausią teorinėms diskusijoms skirtą žurnalo numerį vainikuoja menininko Vsevolodo Kovalevskio sukurtas komiksas, tarp kurio herojų galbūt atpažinsite ir save. Gero skaitymo!
[1] Plačiau apie tai skaitykite E-flux journal, 2009, No. 11: http://www.e-flux.com/journal/11/ ir E-flux journal, 2009, No. 12: http://www.e-flux.com/journal/12/; taip pat žurnalą October, 2009, Nr.130, Alexanderio Alberro tekstą „Periodizing Contemporary Art“, kurio lietuviškas vertimas publikuojamas šiame žurnalo „Artnews“ numeryje. Šiuolaikybės apibrėžimams ir problematikai skirtos ir šios knygos bei parodų katalogai: Antinomies of Art and Culture: Modernity, Postmodernity, Contemporaneity, ed. by Terry Smith, Okwui Enwezor, Nancy Condee, Durhan & London: Duke University Press, 2008; Terry Smith, What is Contemporary Art?, Chicago: The University of Chicago Press, 2009; The Global Contemporary And the Rise of New Art Worlds, ed. by Hans Belting, Andrea Buddensieg, Peter Wibel, Karlsruhne: ZKM, London: MIT Press, 2013; Contemporary Art: 1989 to the Present, ed. by Alexander Dumbadze, Suzanne Hudson, Oxford: Wiley-Blackwell, 2013; Aesthetics and Contemporary Art, ed. by Armen Avannesian, Luke Skrebowski, Berlin: Sternberg Press, 2013; Peter Osbourne, Anywhere or Not at All: Philosophy of Contemporary Art; London: Verso, 2013; Claire Bishop, Radical Museology, London: Koenig Books, 2013 ir kt.
Iliustracijoje: Kadras iš Haroldo Lloydo filmo „Safety Last“ (1923). Šaltinis: http://www.ifc.com/
