Nuo pat 2016-ųjų, kai „post-tiesa“ buvo išrinkta metų žodžiu, žurnalistai, socialinių mokslų tyrėjai ir filosofai mėgino perprasti šio fenomeno prigimtį ir keliamus pavojus. Kai kurie pažymėjo jo neigiamą poveikį mūsų žinioms (Levy 2017), kiti siejo jį su H. G. Frankfurto teorija apie bullshit (šūdmalą) (Davies 2017), o dar kiti įspėjo, jog post-tiesos retorika kenkia demokratijai (Fish 2016; Suiter 2016). Nors buvo teigiančių, jog terminas „post-tiesa“ yra dviprasmiškas ir klaidinantis (Habgood-Coote 2019), faktas, jog egzistuoja politiniai diskursai, kuriuose nesvarbūs nei faktai, nei ekspertinės žinios, yra neabejotinai ir epistemiškai problemiškas.
Kiekviena šių paminėtų analizių užfiksavo reikšmingą žalą, slypinčią tokio tipo pobūdžio politiniame diskurse. Vis dėlto, manau, jog yra dar viena su tuo susijusi blogybė, apie kurią dar nėra kalbama. Post-tiesos politika ne tik menkina žinių svarbą ir kenkia demokratijai, bet ir gali paminti mūsų episteminį pasitikėjimą savimi, o tuo pačiu ir mūsų episteminę autonomiją. Dėl to, ir dėl post-tiesos naudojamų įrankių, mano teigimu, ji yra labai panaši į vieną iš manipuliacijos formų – gaslighting (miglos pūtimą).
Gaslighting siekiama, kad auka imtų dvejoti savo sveiku protu, pasaulio suvokimu ir realybės pojūčiu. Terminas „gaslighting“ visų pirma naudojamas apibūdinti tarpasmeninės manipuliacijos formą, tačiau vis daugiau žurnalistų jį ima naudoti apibūdindami šiuolaikinės politikos taktikas (Dowd 1995; Caldwell 2016; Duca 2016; Carpenter 2018). Šiuo straipsniu siekiama atlikti filosofinę šių sąsajų analizę, t. y., apibūdinti „post-tiesos“ politiką kaip gaslighting formą. Visų pirma, aiškinamasi, kaip gaslighting gali atrodyti politiniame kontekste, ir tokiu būdu atskleidžiami svarbūs ir nepastebimi post-tiesos politikos pavojai. Vienas svarbiausių mano argumentų yra tai, jog tarp minėtų pavojų yra ir žala episteminei autonomijai. Savo įžvalgomis nesiekiu kritikuoti esamų tyrimų apie post-tiesos politiką ir jos keliamus pavojus, o pateikiu naujų idėjų, papildančių senąsias. Pagrindinį dėmesį skiriant ne post-tiesos įtakai demokratijai ir žinioms, o įtakai žmonėms ir jų autonomiškumui, galima naujai išskirti ir apibrėžti specifines post-tiesos politikos žalas ir pastebėti, jog skirtinga post-tiesos retorika yra iš tiesų susijusi tarpusavyje.
Gana dažnai kalbėdami apie post-tiesą, įsivaizduojame galinguosius ir arogantiškuosius, kurie taip stipriai pasitiki savimi, jog įsivaizduoja esantys aukščiau faktų. Tačiau egzistuoja ir kita, veikiausiai didesnė žmonių grupė, kuri jaučiasi pasimetusi, sumišusi ir bejėgė. Jiems žinios ir faktai gali atrodyti nepasiekiami ir nepatikimi. Svarbiausia yra tai, kad gaslighting koncepcija gali padėti šiems žmonėms atpažinti žalingą dinamiką, kuri anksčiau jiems buvo nematoma. Žinodami, kas yra gaslighting, galime jį atpažinti, kai tai vyksta priešais mus. Šis atpažinimas gali būti labai svarbus pirmas žingsnis įgalinant žmones atsispirti gaslighting.
„Post-tiesos” politika
Filosofai iki šiol yra identifikavę įvairias žalas, sukeliamas post-tiesos. Turbūt pati ryškiausia jų – klaidingų įsitikinimų formavimas. Neil Levy (2017) cituoja psichologų tyrimus ir jais iliustruoja, kokią didelę žalą daro melagienos ir klaidinga informacija. Netgi ir žinutės, kurių tikslas nėra būti klaidinančiomis, arba kurias atpažįstame kaip melus, iš tiesų daro įtaką ir padeda atsirasti klaidingiems įsitikinimams. Kontekstas, pvz., kaip gerai mes esame susipažinę su viena ar kita istorija, gali mus paskatinti lengviau ją priimti, todėl reguliarus klaidingo naratyvo kartojimas kartais gali priversti žmones juo patikėti. Kita episteminė problema yra dažnėjančios įvairių grupelių kuriamos epistemologijos (Rini 2017; Nguyen 2020). Aido principu, panašiai mąstančių žmonių grupės atranda savus episteminius autoritetus, nusprendžia, kas, anot jų, yra patikimas įrodymas, ir, galiausiai, formuoja savo „žinias“. Pašaliečiais yra nepasitikima, o svarbi informacija praleidžiama pro ausis. Galutinę episteminę problemą identifikuoja tie, kurie post-tiesą prilygina šūdmalai (Ball 2017; Davies 2017; Kristiansen ir Kaussler 2018). Šūdmaliui nėra svarbu būti teisingam, jam svarbu įtikinti savo auditoriją. Tai yra problema, kurią Cassam (2019) vadina “episteminiu nejautrumu.” Šių asmenų ydingas požiūris reiškia, kad jie ne tik patys sau nedaro episteminių paslaugų, bet ir klaidina kitus, siekdami naudos sau. Kaip pažymi minėtieji autoriai, tokios retorikos pavojai apima ne tik žinių klausimą, bet ir gali turėti rimtų politinių pasekmių.
Daug teoretikų mėgino išvardinti socialines-politines įvairių post-tiesos praktikų pasekmes, ypač jų keliamą grėsmę demokratijai. Yra daug skirtingų versijų, bet visos jos laikosi nuomonės, kad post-tiesos visuomenėje yra paminama viena ar kita demokratijos sąlyga. Ne vienas tyrėjas teigė, jog post-tiesos politika skatina nepasitikėjimą institucijomis (Suiter 2016) bei jų skaidria veikla, kas yra būtina demokratijos gyvavimui. Pastarąjį požiūrį plėtojo ir Fish (2016), išskyręs informuoto sutikimo svarbą demokratiniuose rinkimuose. Jo teigimu, demokratinės valdžios galios legitimumas kyla iš to, jog ją laisva valia išsirenka patys piliečiai. Kita vertus, balsuojantysis gali viso labo tik išreikšti savo sutikimą, jei svarbi informacija apie įstatymą ar politiką už kurį jie balsuoja, yra nei slepiama, nei klaidingai pristatoma. Fish’o teigimu, žaidimas „greitai ir laisvai su tiesa“ (2016: 211), trukdo laikytis praktikų, kurių reikia, kad piliečiai būtų tinkamai informuoti. Autorius daro išvadą, kad post-tiesos politika negali „pateikti nieko kito, kaip tik iliuzinę dimokratiją“ (2016: 212).
Post-tiesos politika ir pasitikėjimo savimi praradimas
Žinodami gaslighting dinamiką, galime aiškiai pamatyti tris post-tiesos retorikos tipus. Prieštaraujančio naratyvo įvedimas, (potencialios) kritikos diskreditavimas bei faktų neigimas – kiekvienas jų primena gaslighting strategijas. Šios straipsnio dalies tikslas – aiškiai apibrėžti kas dedasi šiose epistemiškai disfunkcinėse politinės retorikos kategorijose, ir parodyti, kaip jos yra nukreiptos prieš episteminę autonomiją per žalą pasitikėjimui savimi. Pagal bet kokį esamą episteminės autonomijos apibrėžimą, apgaulingi kontrapasakojimai, diskreditavimas ir neigimas būtų laikomi manipuliacijomis ir rimta grėsme. Visa tai nereiškia, kad nėra kitų post-tiesos politikos formų ar kitų padarinių, išskyrus poveikį episteminei autonomijai. Skirtingi žmonės skirtingai reaguoja į skirtingą bendravimą, o kontekstas yra nepaprastai svarbus. Kai kurie gali įgyti didesnį pasitikėjimą savimi, kai, pavyzdžiui, jų politiniai oponentai yra diskredituojami, o jų pačių nuomonės pristatomos kaip teisingos. Vis dėlto daug žmonių praranda pasitikėjimą, kai jiems prieš akis yra pastatoma nenuosekli, klaidinanti informacija. Pastarąjį efektą čia ir nagrinėsiu.
Pirmasis mano identifikuotas post-tiesos politikos tipas – tai prieštaraujančių naratyvų įvedimas. Pastarieji gali būti tiek realistiški, tiek labai nutolę nuo realybės, tačiau jie visada prieštarauja dominuojančiam pasakojimui. Alternatyvaus pasakojimo įvedimas gali suklaidinti, išblaškyti ir supainioti visuomenę. Šios pasekmės yra naudingos asmeniui ar institucijai, kuriuos tikroji tiesa vaizduoja blogai. Šią taktiką kaip propagandos formą dažnai naudoja Rusijos valdžia. Tiesa gan dažnai yra niuansuota, netvarkinga, kartais netgi nuobodi, tad dėmesio išblaškymas su jaudinančiu ir pasipiktinimą keliančiu melu yra gana nesudėtingas veiksmas. Šis psichologinis faktas paaiškina melagienų efektyvumą. Kuo daugiau egzistuoja prieštaraujančių naratyvų, tuo dažniau žmonės ims kelti klausimų apie tiesą, ir ar jie apskritai gali pasitikėti tuo, kas laikoma tiesa.
Kritikų diskreditavimas yra antroji post-tiesos retorikos kategorija. Kartais tai nutinka individualiame lygmenyje, kai politikos oponentai, žurnalistai ar mokslininkai yra nušvilpiami kaip kliedintys, paranoiški ar tiesiog pavydūs. Vis dėlto dažniau kritikai yra diskredituojami ne kaip individai, o kaip korumpuotos institucijos dalis. Pavyzdžiu galėtų būti prezidento D. Trumpo dažnai naudojamas terminas „melagienos“ bei spaudos įvardinimas žmonių priešu. Tai labai akivaizdus bandymas atmesti, ar bent jau priversti suabejoti tam tikro spaudos leidinio ar visos populiariosios medijos teisumu. Mokslo institucijos taip pat sulaukia tokio elgesio; pavyzdžiu galėtų būti Bolsonaro bei miško gaisrų žemėlapiavimas. Vokietijos ir Nyderlandų kraštutinės dešinės partijos kvietė studentus pranešti apie „kairiuolius“ dėstytojus teigdami, jog mokyklos ir universitetai yra kairiųjų indoktrinacijos įrankiai. 2011-aisiais konservatyvių pažiūrų radijo laidų vedėjas Rushas Limbaughas netgi įvardino valdžią, akademikus, mokslą ir medijas „Keturiais apgaulės kampais“. Visi šie pavyzdžiai rodo, kaip diskreditavimas naudojamas išstumiant į užribį ir nutildant tuos individus ir institucijas, kurios linkusios nesutikti. Metami įvairūs kaltinimai – nuo plačiai paplitusio netyčinio šališkumo, iki konspiracijos teorijų. Labai dažnai post-tiesos strategijos bus naudojamos diskredituoti kritikus, ypač tradicines episteminio autoriteto institucijas, kaip nekompetetingas, nepatikimas, arba ir tokias, ir anokias. Kaip rašo Zagzebskis, „ataka, nukreipta į asmens pasitikėjimą kitais, taip pat yra ataka, nukreipta į pasitikėjimą savimi pačiu. Jei kieno nors pasitikėjimas kitu yra sunaikinamas, asmuo supranta, jog jis negali pasitikėti tuo, kuo pati tiki, vadinasi, ir pačiu savimi“ (2012: 237). Gebėjimas identifikuoti valdžias yra esminė episteminė galia, ir kai imamos kelti abejonės ja, episteminis pasitikėjimas savimi, o tuo pačiu ir episteminė autonomija menksta. Dar daugiau – atkirsdami žmones nuo išteklių, kurie galėtų padėti atstatyti pasitikėjimą savimi bei gebėjimą kritiškai mąstyti ir būti autonomiškais, manipuliatoriai ir toliau daro savo aukas labiau priklausomomis.
Trečioji ir paskutinė identifikuota post-tiesos retorika yra faktų neigimas. Galime rasti daugybę to pavyzdžių šiuolaikinėje politikoje, pradedant nuo klimato kaitos ir baigiant nesibaigiančiomis diskusijomis apie prezidentų gimimo vietas bei skleistų melų išsižadėjimu. Patys įspūdingiausi pavyzdžiai – kai politikai neigia tai, ką yra pasakę ar padarę, nors tai buvo užfiksuota įrašuose. Pirminis tokio neigimo tikslas yra labai pragmatiškas: išsaugoti reputaciją ar išvengti atsakomybės už praeities klaidas. Įdomesni atvejai būna, kai neigiama tam tikra to, kas buvo pasakyta ar padaryta, interpretacija arba intencija. Pavyzdžiui, olandų politikas Thierry Baudet pažėrė keletą kontraversiškų teiginių apie moterų vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje. Kuomet jo buvo paklausta apie tuos teiginius, jis atmetė pažodinę jų interpretaciją ir teigė, jog juos naudojo tik vienos knygos apžvalgos kontekste. Vis dėlto, dauguma jo atmestų teiginių primena labai panašius ir itin konservatyvius jo teiginius, anksčiau naudotus kituose kontekstuose. Tokio pobūdžio neigimas yra daug subtilesnis, nes yra gan sudėtinga įrodyti tikrąją žinutės prasmę ir tikslą. Jis taip pat yra ir pavojingesnis, kadangi leidžia politikams daryti kontraversiškus pareiškimus ir sulaukti radikalų palaikymo, tačiau tuo pačiu išlaikyti ir populiarumą kitų tarpe, nuneigiant pareiškimų turinio prasmę. Tokio tipo neigimas buvo naudojamas D. Trumpo šalininkų gretose, kurie reikalavo, jog D. Trumpo būtų klausomasi „rimtai, o ne pažodžiui“, arba kad dalinimasis jo melagingomis žinutėmis neturėtų būti laikomas pirminės žinutės patvirtinimu (Carpenter 2018). Klausytojams tenka našta visuomet pasirinkti pačią tinkamiausią interpretaciją, o kalbėtojas gali sau leisti būti tiek dviprasmišku, kiek jam to reikia, ir naudoti tiek „figos lapų“ ir paslėptų žinučių (angl. dog-whistles*, vert. past.), skirtų „tiems, kas supranta“, kiek jam norisi. Tai tobulas būdas išbandyti, kaip būtų priimamos radikalesnės idėjos, arba sužadinti klausytojų emocijas, išvengiant atsakomybės.
Tokio neigimo problema yra ne tik jo oportunistiškumas bei lengvai paslėpiami nepriimtini požiūriai kaip seksizmas, rasizmas ir fašizmas, ar įvairios politikų klaidos. Ji taip pat nepaprastai glumina klausytojus. Kai politikai, į kuriuos žiūri, žavisi ir kuriais tiki daug žmonių, prieštarauja patys sau su tokiu didžiuliu pasitikėjimu, visiškai nekeista, kad piliečiai ima dvejoti ir savęs klausti, ar jie išgirdo teisingai, bei galimai nuspręsti, kad kažką ne taip išgirdo ar suprato. Visais atvejais, vienaip ar kitaip peršama išvada, jog žmonės ne taip suprato ar ne taip išgirdo siunčiamą žinutę. Tokiu atveju ir vėl episteminė klausytojo autonomija yra paminama menkinant jo pasitikėjimą savimi. Ši subtilesnė post-tiesos retorikos forma yra itin efektyvi, kadangi rėmėjai iš dviprasmiškos komunikacijos gali gauti tai, ko nori, o priešininkai likti be nieko. Bet tie, kurie nepalaiko nei vienos, nei kitos pusės, yra paliekami dvejoti, ar jų gebėjimas įsiskatyti ir suprasti yra pakankamai stiprus, kad jie galėtų sėkmingai „plaukioti“ politikos-epistemikos plotmėje. Gali pasirodyti menkai tikėtina, kad ekstremalesni atvejai, kai banaliai nuneigiami paprasti faktai, turės bent kokį poveikį pasitikėjimui savimi. Bet tiems, kurie jau yra pasimetę ir sumišę, tai iš tiesų gali juos paskatinti suabejoti savo pojūčiais bei sveiku protu, ypač jei kiti aplinkiniai elgiasi tarsi nieko keisto nebūtų nutikę, arba netgi prisideda prie faktų neigimo.
Taigi, įvesdami prieštaraujančius pasakojimus, diskredituodami kritikus ir neigdami faktus, politikai gali sumenkinti piliečių pasitikėjimą savimi ir jų episteminę autonomiją. Galima ginčytis, jog kai kuriais mano apibūdintais atvejais, pasitikėjimo savimi praradimas nėra racionaliausias ir natūraliausias atsakas. Galbūt geriausias atsakas į epistemiškai užterštą aplinką yra sprendimo sustabdymas. Manau, jog dažnu atveju tai yra tiesa. Gaslighting yra lėtas ir klastingas procesas, kuris gali prasidėti racionaliu ir konkrečiai sričiai būdingo pasitikėjimo mažinimu ir virsti bendro pasitikėjimo savimi praradimu. Dar svarbiau, Spear’as pripažįsta, jog aukoms sunku likti racionaliomis gaslighting sąlygomis, kurios dažniausiai labai apgaulingos ir pripildytos manipuliatyvių grasinimų bei šantažo.
Reikia kelti klausimą, ar pasitikėjimo savimi praradimas yra natūraliausias ar dažniausias atsakas į pristatytus pavyzdžius. Atsakymas priklausys nuo aukos asmenybės, atsparumo abejojimui savimi, bei kitų specifinių sąlygų. Atsparumas dvejojimui savimi dažnai yra sąlygojamas visuomenės galių ir lūkesčių. Tie, kurie kenčia nuo struktūrinės neteisybės, tikėtina, bus labiau pažeidžiami gaslighting. Gaslighting, kuris yra nukreiptas prieš individą atveju, jam palankios aplinkybės apima priklausomybe, pasitikėjimu ir autoritetu paremtus santykius, tam tikrų pasakojimų kartojimą ilgą laiką ir iš skirtingų šaltinių, bei temų „svorį“. Mano apibūdintais atvejais, smurtautojai turi politinį autoritetą aukų atžvilgiu. Vienas tokios retorikos atvejis gali neturėti didelės įtakos, tačiau per ilgą laiką jie įgyja labai žalingą kumuliacinį efektą. Tai retai liečia tik pavienes problemas – veikiau ištisus politinius naratyvus, susietus su pasaulėžiūra, ideologijomis ir politinėmis tapatybėmis. Kitaip tariant, šis poveikis nėra dalykai, kuriuos būtų lengva ignoruoti. Be to, labai svarbu, kad daugelis auką supančių asmenų tvirtintų, jog tiesa iš tikrųjų yra labai aiški, todėl auka yra pati kalta, kad ja abejoja. Tai, kad tiek daug žmonių užtikrintai teigia savo nuomonę, iš tikrųjų yra didelio post-tiesos galvosūkio dalis.
Kolektyvinis gaslighting
Kaip jau buvo minėta, gaslighting ir post-tiesos politikos kategorijos turi daug bendrų bruožų. Abu gali paminti episteminę autonomiją, ypač sukeliant aukos dvejones savo episteminiais gebėjimais bei smukdant pasitikėjimą savimi. Aukos priverčiamos jaustis pasimetusiomis ir sumišusiomis dėl įvedamų prieštaraujančių pasakojimų. Jos taip pat gali imti kelti dvejonių savo gebėjimu rasti tiesą užterštoje episteminėje aplinkoje. Aukos yra epistemiškai izoliuotos, pasinaudojant manipuliacijomis, nukreiptomis į pasitikėjimą, kritikų diskreditavimu ir keliant aukų dvejones tuo, ko jos pasitiki, bei jų gebėjimu atskirti patikimus šaltinius. Galiausiai, susidurdamos su akiplėšišku neigimu, aukos netgi ima dvejoti savo pojūčiais, atmintimi ir realybe. Visos šios post-tiesos politikoje naudojamos apgaulės, disorientavimo, izoliavimo ir paklaidinimo strategijos primena strategijas, kurios yra naudojamos įprastais „vienas prieš vieną“ gaslighting atvejais (Abramson 2014; Spear 2019).
Žinoma, yra daugybė požymių, pagal kuriuos post-tiesos politika skiriasi nuo įprasto gaslighting. Santykis tarp smurtautojo ir aukos nėra asmeninis. Auka, kenčianti nuo sumenkusio pasitikėjimo savimi, nebūtinai yra tiesioginis politinės retorikos taikinys, kartais viso labo tik trečiasis asmuo. Galiausiai, abejojimas savimi labai retai būna post-tiesos politikos diskurso tikslas. Daug dažniau tikslu yra politinės paramos kaupimas. Taip pat pasitikėjimo savimi praradimas ne visada yra pagrindinė ar dažniausia pasekmė – dalis žmonių vietoje to, priešingai, jaučia didesnį pasitikėjimą savimi, kai jų oponentai yra nutildomi. Labai svarbu nepamiršti šių skirtumų – susirūpinimą kelia tai, kad išplečiant gaslighting reikšmę už rimtų psichologinių manipuliacijų ribų, nukentėtų pastarasis konceptas. Ne kiekvienu atveju pasitikėjimo savimi praradimas yra gaslighting įrodymas, ir sutinku, jog būtų nepagarbu aukų atžvilgiu šį terminą naudoti lengvesnėms melo formoms.
Post-tiesos retorikos ir individualaus gaslighting tikslai bei pasekmės yra vienodai kompleksiški. Kaip pažymi Abramson, užsiimantys gaslighting įprastai turi daug tikslų, kurie gali prieštarauti vienas kitam, o dalis gaslighting motyvų yra neaiškūs net ir jiems patiems (2014: 8, 11). Užsiimantys politiniu gaslighting gali siekti „prastumti“ teisės aktą be didesnio pasipriešinimo, laimėti rinkimus arba išsaugoti reputaciją po politinės nesėkmės, arba jiems gali būti naudingas dalies piliečių engimas. Tuo tarpu individualaus gaslighting vienas pagrindinių tikslų yra galios įgijimas ir išlaikymas. Pats kito asmens episteminio pasitikėjimo savimi sumenkinimas nėra tikslas. Metodo patikimumas, kaip ir individualaus gaslighting atvejais, priklauso nuo konteksto: konkrečios galios ir autoriteto, kuriuos smurtautojas aukos atžvilgiu jau turi, ir įvairių kitų būdų bei bendrininkų, kuriais jie gali naudotis. Kai neigiami faktai bei diskredituojami oponentai, aukos patiriamas pasitikėjimo savimi sumenkimas yra daugiau nei vien tik šalutinis to poveikis. Post-tiesos politikai siekia kontrolės, ir, nepriklausomai nuo to, ar jie tą suvokia, ar ne, jie to siekia tildydami maištininkus, slėpdami nepatogius faktus ir paklaidindami žmones taip, kad jie ima trokšti saugumo ir stiprios lyderystės. Gaslighting yra tik vienas iš būdų pasiekti šiuos tikslus.
Gaslighting konceptas yra nepaprastai svarbus tam, kad būtų pripažįstama labai specifinė manipuliacijos ir smurto forma. Visų pirma, koncepto prieinamumas išsprendžia hermeneutinę neteisybę, kuomet aukos neturi tinkamo žodžio apibūdinti tai, ką jos patyrė (Fricker 2007). Antra, žinios apie gaslighting taip pat gali padėti apginkluoti potencialias aukas ir išvengti jo daromos žalos. Jei kas nors – ar artimas žmogus, ar politikas – verčia jus jausti taip, tarsi prarandate ryšį su realybe, tikėtina, kad problema esate ne jūs. Gaslighting pažinimas yra pirmasis žingsnis, siekiant jam pasipriešinti (Abramson 2014: 28). Be to, matydami panašumus tarp post-tiesos retorikos ir gaslighting, galime imti gilintis į mokslinę literatūrą, nagrinėjančią gaslighting, ir joje ieškoti būdų, kaip kovoti šiais fenomenais. Spear (2019) teigia, kad dėl pasitikėjimo savimi svarbos asmens veiksnumui, žmogus turėtų suabejoti savo episteminiu pasitikėjimu savimi tik dėl labai aiškių ir patikimų episteminių priežasčių. Šios episteminės normos suvokimas taip pat gali padėti potencialiai gaslighting aukai. Kitos psichologinėje literatūroje pateikiamos rekomendacijos yra: „problemos identifikavimas“, „tiesos ir melo išrūšiavimas“, ryšio su sava intuicija atkūrimas bei ryšio su užsiimančiuoju gaslighting nutraukimas. Aukoms patariama „bendrauti su patikimais draugais“ bei, galiausiai, būti pasiruošusioms nutraukti santykį (Stern 2007; Hartwell-Walker 2018). Turbūt pats geriausias patarimas yra išsaugoti pasitikėjimą savimi remiantis palankiomis socialinėmis sąlygomis. Kaip atskiri individai, mes neturėtume prarasti pasitikėjimo institucijomis, kurių episteminė paskirtis yra tikrinti ir kritikuoti politikus. Kaip visuomenė, mes turėtume padrąsinti kitus, suteikti priemonių vystyti intelektualinį pasitikėjimą savimi, bei neleisti mūsų epistemiškai izoliuoti. Tai yra viso labo tik grubus galimų pagalbos priemonių eskizas; reikėtų jam skirti daugiau dėmesio, nei čia skyriau aš, ir tinkamai išdirbti bei paruošti naudojimui. Kol kas, viliuosi, jog pavyko bent truputį prisidėti ir žengti svarbų žingsnį kovoje su gaslighting, tai yra, identifikuoti šią problemą.
*Šuns švilpukai (angl. Dog-whistles) – tai užkoduotos kalbos naudojimas, kai paviršutiniškai atrodo, jog teiginys reiškia vieną, tačiau po juo yra paslėpta kažkas kito, dažniausiai politiškai nekorektiško ir skirto tam tikrai tikslinei auditorijai. Dėl to, kad tokia komunikacija yra užmaskuota, labai lengva paneigti teiginių potekstę. Saul (2017) naudoja terminą „figos lapas“, kuriuo apibūdina posakius, slepiančius nepriimtinus požiūrius, pavyzdžiui, mizoginiškais pasisakymais garsėjančio asmens teiginį, jog jis myli savo mamą.
——————-
Redagavo Milda Januševičiūtė, pilnas straipsnis anglų kalba: https://www.cambridge.org/core/journals/episteme/article/posttruth-politics-and-collective-gaslighting/88BDC6B5D1540817086E1027A0FF1B5A
Iš anglų kalbos vertė Ugnė Andrijauskaitė
Iliustracija – kadras iš Mildos Januševičiūtės video „day dream”
