Meno knygos bendrija

2018 m. gruodžio 17 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Benjamin Thorel

Kaip raiškos būdas, dokumentas ar forma, knyga yra vienas dažniausiai meno pasaulio kuriamų ir platinamų objektų. Pokario menininkai, bandydami apibrėžti „menininko knygos“ sampratą, siekė išryškinti savitą, labai individualų autorių santykį su spausdintine medžiaga; tuo tarpu pastaraisiais dešimtmečiais, itin suintensyvėjus meninės leidybos praktikoms, menininkai, grafikos dizaineriai, rašytojai bei nepriklausomi leidėjai ieško ir randa naujus šio žanro metodus ir taktikas. Ir iš tiesų, šiandien meninę leidybą galėtume vadinti kritinės minties darboviete, kur bendradarbiavimas ir procesas neretai svarbesni už sukuriamą kūrinį, o gvildenami žinojimo produkcijos, reikšmės ir autoriteto klausimai dažniausiai svarstomi išvien su publikos (publikų) problema.

Taigi, menininko knyga yra medis už kurio slepiasi ištisas leidybos miškas. Tačiau vien išryškindami autorių, šios veiklos kompleksiškumą kaip mat paliktume nuošalyje ir sustotume ties labiausiai tradiciniu, konservatyvoku šių praktikų apibrėžimu, teigiančiu, jog menininkas yra vienintelis kūrinių knygos formatu autorius[1]. Tačiau menininkai beveik niekada nebekuria knygų vieni. Galima puse lūpų prasitarti jog neretai jie net nedalyvauja šių projektų pradžioje[2]. Leidyba yra sudėtingas ir ambicingas užsiėmimas, įtraukiantis ir užmenantis daugiau klausimų nei menininko vizijos vaikymasis spasudinių pagalba.

„Kad ir ką bedarytų, autoriai nerašo knygų. Jos išvis nėra rašomos. Knygos yra gaminamos perrašinėtojų ir kitų amatininkų, mechanikų ir inžinierių, spaudos presų ir kitų mašinų“[3]. Tai, ką Harvardo koledžo bibliotekininkas Roger E. Stoddard kalba apie literatūrą, neabejotinai pritinka ir meninei leidybai. Ką gi iš tikrųjų daro menininkai, redaktoriai, grafikos dizaineriai ir leidėjai kurdami knygą? Prisiminkime, jog knygos istorikai gilinasi ir į materialią knygos istoriją, jos panaudos ir cirkuliacijos kelius, šių objektų produkcijos ir „gyvenimo“ būdus įvairių žmonių rankose, tarp jų – prekeivių ir skaitytojų. Būtent šios praktikos, formuojančios ir kuriančios mūsų suvokimą kas yra knyga, nors neretai mūsų nė nepastebimos, yra tai, kas šiandien labiausiai domina menininkus, redaktorius, kuratorius ir grafikos dizainerius. Atkreipus į tai dėmesį, pripažinus „socialinio knygos gyvenimo“ potencialą, išsyk lengviau tampa suprasti, kaip meninės praktikos „išverčiamos“ į leidinio formatą ir kuo skaitymas ir skaitytojai skiriasi (ar panašėja) nuo parodos ir jos žiūrovų[4].

Kaskart kurdami kūrinius knygos formatu, menininkai grumiasi su jau esančiais knygos apibrėžimais – arba tam, kad juos paneigtų, arba tam, jog jiems paklustų. Kaip pastebi menininkas, leidėjas ir prekeivis knygomis Ulises Carríon, knygos visada jau „yra“ kultūriniame kontekste, o šis numato mūsų patyrimo ribas[5]. Ir tai yra vertybė: knygos galia ir visapusiškumas atliepia jos panaudos būdų tankmę ir subtilybes. Šiuos naudojimo ir praktikų būdus labai svarbu apmąstyti kalbant apie meninę leidybą –  jie leidžia mums suprasti, kaip spausdiniai tampa savito menininko braižo, kuratoriaus tyrimo ar leidėjo eksperimentų su idėjų sklaida, dalimi. Jie taipogi leidžia mums suprasti, kaip knygos kuria ir yra neišvengiamai įtrauktos į įvairias socialines situacijas.

2010-2015 m. buvau vienas Paryžiuje veikusio kolektyvo „Castillo/corrales“ narių ir sudariau pamfletų seriją pavadinimu „Socialinis knygos gyvenimas“ (angl. The Social Life of the Book). Kalbėdamiesi su autoriais ir menininkais siekėme gvildenti šiuos klausimus. Tarp daugybės dalyvavusiųjų – menininkė Moyra Davey, savo dienoraštinėje esė „Šlapias ir sausas“ (angl. The Wet and the Dry) jungianti Goethę ir Wollstonecraft su savo pačios gyvenimu, darbu ir požiūriu į fotografiją; Avigail Moss pamflete išsamiai aptaria 1979 m. Mariannos Wex knygą „Atsiimkime savo erdvę: moterų ir vyrų kūno kalba kaip patriarchalinių struktūrų pasekmė“ (angl. Let’s Take Back Our Space: “Female” and “Male” Body Language as a Result of Patriarchal Structures) – fotografinę lyčių elgesio viešojoje erdvėje studiją, kurią Moss vadina knyga, sukuriančią ypatingą „kambarį“; grafikos dizaineris Will Holder ranka perspausdina Henry Moore’o fonde saugomos britų skulptorės Helenos Chadwick bibliotekos katalogą, kuriame itin kruopščiai, net jei beveik neįskaitomai, sužymėti visų knygų, kuriose menininkė pasižymėjusi pastabas, puslapiai; menininkas ir leidėjas James Hoff teigia jog apkalbos, trumpalaikė spauda ir nepriklausoma leidyba yra neatsiejama istorinės ir šiandieninės Niujorko pogrindžio scenos dalis. Šios skirtingos esė tik išryškina, jog žmonėms, dirbantiems su menine leidyba, KNYGOS YRA DAUGIAU NEI KNYGOS! Kaip veiksmas ir praktika, leidyba yra labai konkrečiai susieta su kūrimu ir gaminimu, skaitymu, dalinimusi ir knygų aptarimu, turtingos ir tankios mainų ir diskusijų erdvės steigimu.

Dirbdamas prie „Socialinio knygos gyvenimo“ serijos, tuo pat metu vykdžiau ir istorinius tyrimus. Mane domino susipažinti su istorinėmis tokių praktikų patirtimis, sykiu tikėjau, jog menininkų knygų kanono pažinimas leis kritiškai permąstyti ir savąsias veiklas. Konceptualiojo meno autorių leidinius aptariant ne tik jų formų ar „vidinių“ savybių aspektais, bet, pavyzdžiui, kuratoriaus Setho Siegelaubo kūrybinių veiklų kontekste, išsyk pasimato, jog įvairių formų ir formatų spausdiniai buvo itin svarbūs konceptualių praktikų formavimuisi. Kalendoriaus formato apropriacija Siegelaubo projektui „March 1969“ autoriui leido ne tik suburti menininkų-bendraminčių kolektyvą, bet ir gana tiesmukai spręsti laiko abstrakcijos klausimą. Kitas ir šiandien populiarus „socialinio“ leidinio kūrimo principas yra „surinkimas“: leidinys kuriamas surenkant autorių siūlomas „įdomybes“, kurios paskui sudedamos į spaudai jau paruoštus ir iš anksto numatytus puslapius. Toks „surinkimo“ gestas buvo itin svarbus įvairių menininkų kolektyvų veiklai, tarp jų ir Fluxus. Pavyzdžiui, „Schmuck“, nedidelis „Beau Geste Press“ (Felipe Ehrenberg, Martha Hellion ir David Myor, Devonas, 8-asis deš.) leistas periodinis leidinys, išsiskiria tuo, jog kiekvienam numeriui sudaryti buvo kviečiamos autorių grupės iš skirtingų valstybių. Akivaizdus kontrastas tarp santūrios, tiesmukos ir kiek biurokratiškos ofsetu atspaustų konceptualaus meno leidinių estetikos ir hipiškos, sujauktos, mimeografine spauda „Beau Geste Press“ išleistų publikacijų estetikos tam tikra prasme atliepia ir visuomeninį jų pasiekiamumą. Kol Siegieaub su bičiuliais mąstė apie meno kaip idėjos ir objektyvios informacijos sklaidą kalbos ir naujųjų komunikacijos priemonių pagalba, „Beau Geste Press“ kolektyvas plėtojo tarptautinį, tačiau glaudžiais ryšiais grįstą draugų ir bičiulių tinklą ir į savo mainus bei žaidimus skaitytojus siekė įtraukti labiau intymiu masteliu.

Vartydamas istorinius dokumentus, pvz. gerai žinomą 14-ąjį 9-deš. Niujorke leisto ir daugiau apie kontrkultūrą nei meną rašiuso žurnalo „Art Rite“ numerį, visada stebiuosi, jog paprašyti „pasisakyti apie menininkų knygas“, autoriai retai kalba apie formą arba poetines šių leidinių savybes; tai, apie ką jie kalba ir rašo – finansinės bėdos, sklaidos iššūkiai ar naujos mainų galimybės. John Baldessari teigia, jog jis mėgaujasi „atiduodamas knygas“ ir jog „pigi produkcijos linija išlaiko meną kasdieniu“, tuo tarpu Carolee Scheemann pajuokia meno prekeivius, kurie „tuščiu žvilgsniu knygą rankose laiko lyg pažliugusią žiurkę“ ir čia pat pasidalina savo kuriamų knygų siuntimo išlaidomis – „neproporcingos pastangos“, kurios „viso to vertos!“ ; Lucy R. Lippard sako norinti kurti knygas, kurios būtų „nebrangi medija feminizmo idėjų sklaidai“ ir būtų ranka pasiekiamos prekybos centruose. Tuo tarpu Adrian Piper svarsto, jog „meno kūrinių distribucija leidiniuose meną ne tik atpigintų, tačiau ir padarytų prieinamą lyg komiksų knygas“[6]. Ir tai, anot Piper, daug ką pakeistų. Visa tai yra pragmatiniai (o ne utopiniai) teiginiai: knygos ir meno kūriniai, šiaip jau, priklauso skirtingoms daiktų kategorijoms, pirmieji jų lengviau keliauja ir gali susitikti su publikomis anapus meno institucijų. Knyga taip atskleidžia savo singuliarią prigimtį: dėl savo artimumo mums, mobilumo ir tvarumo, prieinamumo ir autonomijos, ji yra atvira alternatyviems ryšiams meno lauke.

Tiek 8-ojo deš., tiek šiuolaikiniams menininkams knieti surasti naujų neinstitucinių meno kūrimo ir aptarimo erdvių ir būtent knyga čia pasitarnauja kaip svarbus, iššūkį metantis įrankis alternatyvioms meno sistemoms rastis. Net jeigu, deja, menininkų knygų kanonas kartoja įprastos meno istorijos dalyvių –  dažniausiai baltaodžių vakarų pasaulio menininkų –  vardus, meninė leidyba išlieka atviresnė tiek moterims menininkėms (pvz. anksčiau minėtos Adrian Piper ir Carolee Scheemann), egzilio menininkams (pvz. Meksikos kūrėjai Ulises Carríon, Martha Hellion, Felipe Ehrenber), pažeidžiamoms grupėms ir mažumoms (pvz. ištisas tinklas slaptų lesbiečių žurnalų nuo „The Ladder“ iki nūdienio „Girls Like Us“), autsaideriams (nuo panko muzikos zinų kultūros iki „Riot grrrl“)  ar tiesiog keistuoliams k.ž.k. freaks and geeks. Tokios praktikos ne tik suteikia viešumo jų darbams, tačiau ir kuria, augina publikas, padeda bendruomenėms susitikti ir pristatyti savo dažnai nutildomus balsus dabarties ir istorijos akivaizdoje.

Tad leidyba yra integrali pragmatinio požiūrio į meną dalis, idealiu atveju – tam tikras meno sistemos atspindys. Menininkų, rašytojų ar nepriklausomų kuratorių įkurtos leidybinės platformos yra itin svarbios kontr-institucijos ar alternatyvios struktūros, ypač tuomet kai savo veiklą nukreipia į kritinės teorijos, esė, pirminių šaltinių ar menininkų knygų sklaidą. Tik prisiminkime kokį vaidmenį 7-ajame deš. iš naujo atrandant rašytojos Gertrudos Stein kūrinius ir publikuojant menininkų Wolfo Vostell’io ar Johno Cage’o darbus atliko „Something Else Press“ arba kaip menininko Paulo Chano įsteigta „Badlands Unlimited“ leidykla radikaliai permąsto erotinės literatūrs žanrą – rožiniai viršeliais leidžiamos serijos „Nauji mylimieji“ (angl. New Lovers) tekstai politiški, intersekcionalūs, queer.

 Nemažiau svarbūs institucinės meno sklaidos pasipriešinimui yra mažieji, nepriklausomi knygynai. Valingas entuziazmas 8-ajame deš. sugundė menininkus įkurti istorinius, šiandien veik mitinius meno knygynus: 1974 m. grupė „General Idea“ Toronte atidarė „Art Metropole“, 1975 m. menininkas Ulises Carríon atvėrė knygyno „Other Books & So“ duris, jau net neminint Lucy R. Lippard, Pato Steiro, Editos De Ak ir kitų 1976 m. užkurtos „Printed Matter“ legendos Niujorke. Visa tai sutapo su tuomet beveik nevaldomu menininkų inicijuojamų nepriklausomų institucijų proveržiu. Pasikeitus kartoms, pastarąjį dešimtmetį po visą pasaulį išsibarstė nauji mažieji meno knygynai: nuo „Ooga Booga“ Los Andžele iki „World Food Books“ Melburne, nuo „San Serriffe“ Amsterdame iki „The Book Society“ Seule, nuo „Six Chairs Books“ Kaune iki mūsų įkurto „After8Books“ Paryžiuje. Šios nedidukės meno erdvės buria publikas diskusijoms ir pašnekesiams, o jų organizuojami knygų pristatymai ir iki renginiai suteikia galimybes mėgėjams bei menų studentams geriau pažinti menininkus ir rašytojus. Šios erdvės gręžiasi nuo meno kaip paskirų, ekspozicijoms ar kolekcionieriams skirtų objektų, sampratos link šiuolaikinio meno lauko įsipareigojimo pokalbiams apie reikšmes, emocijas ir idėjas bei įvairių naujų galimybių pristatymo.

Meninis, intelektualinis ir socialinis leidinio audinys tampa matomas tik tokiuose knygynuose. Juose akivaizdi tampa ir dar viena knygų ypatybė – jos buria publikas.

Priešingai romantiškam vienišo ir besikankinančio rašytojo bei tylaus ir vienišo skaitytojo vaizdiniui, meno leidiniai yra dialogiški kūriniai kuriantys susitikimo vietas[7]. 2006 m. Amsterdamo leidykla „Roma Publications“ pristatė savo pirmųjų aštuonerių metų darbus ir juos lydintį katalogą „Books Make Friends“, kuriame laiško forma publikuojamas leidėjo ir kuratoriaus –  dabar distilerio – Christopho Kellerio ir grafikos dizainerio, vieno leidyklos „Roma Publications“ (kartu su menininkais Marku Mandersu ir Marcu Nagtzaamu) įkūrėjų, Rogerio Willemso pašnekesys. Keller rašo: „Nepažįstu tavęs. Spėju, kad prieš kelis mėnesius susitikome viename simpoziume Roterdame. Galbūt tris, galbūt net kokias keturias minutes šneketelėjome vienoje laiptinių. Nepamenu tavo veido. Ir vis dėlto, vadinu tave draugu. Pastaruosius tris metus tu ištikimai siuntei man naujausias „Roma“ knygas mano archyvui. (…) Apie tave sužinojau per Helvetica ir Times New Roman šriftus, tiesmukų spalvų viršelius ir išnuogintas idėjas, leidiniuose drąsiai pristatomas atsisakius visos bereikalingos informacijos. Taip knygos kuria draugus“. Vėliau laiške Keller patikslina: „Mudu suprantame savo darbus kaip gyvus socialinius ryšius“ ir prideda „užsiimdamas leidyba tu pleti savo visatą“[8].

Knygos veda ir buria bendruomenes, tai intuityvus patirčių dalinimasis per daiktus. Leidyba yra kompleksiška ir sudėtinga, itin daug atsidavimo reikalaujanti veikla, o knyga –  kiek kitokia kultūrinė prekė turinti ypatingą socialinį veiksnumą. Jeigu pasiseka – ji jungia globalumą ir lokalumą, viešumą ir privatumą, asmenį ir bendruomenę bei sudaro atsvaros įprastam meno laukui galimybę, kuri visų pirma remiasi tarpusavio bičiulyste.

[1] Pastaraisiais dešimtmečiais Johannos Drucker, Clive’o Phillppoto ar Anne’os Moeglin-Delcroix tekstai apie menininkų leidinius sukūrė erdvę audringiems debatams ir įkvepiančios esė apie menininko knygos žanrą. Šio teksto tikslas nėra aptrati šių diskusijų trajektorijas. Norintiems daugiau sužinoti apie tradicinio menininko knygos apibrėžimo prieštaras, kviečiu skaityti Cornelios Lauf ir Cive Phillpoto sudarytą knygą „Menininkas / autorius : šiuolaikinės menininkų knygos“ (Artist / Author : Contemporary Artists’ Books, New York: D.A.P./ American Federation of Arts, 1998).

[2] Pavyzdžiui, knygos „Menininko knygos estetika“ (pranc. Esthétique du livre d’artiste)įžangoje autorė Anne Moeglin-Delcroix apgailestauja, jog šiandien knygos yra kuriamos kartu su kuratoriais ir redaktoriais, tarsi toks bendradarbiavimas griautų menininko knygos (kaip meno kūrinio) integralumą. Žr. Esthétique du livre d’artiste, 1960-1980. Une introduction à l’art contemporain. Paris: Bibliothèque Nationale de France / Marseille, Le Mot et le reste, 2012.

[3] Roger E. Stoddard, Morphology and the Book from an American Perspective, in: Printing History 9, nr. 1, New York, 1987.

[4] Šiuo aspektu knygos kaip „parodos erdvės“ metafora yra klaidinga.

[5] Ulises Carríon, About Criticism, paskaita Bostono universitete, 1987, in: Quant aux livres / On books, Genève: Héros-Limite, 1997.

[6] Visos citatos iš: Robinson, Walter; DeAk Edit (sud.), Art Rite nr. 14, New York, 1977.

[7] Žr. Williams, Abigail, The Social Life of Books. Reading Together in the Eighteenth-Century Home. New Haven, London: Yale University Press, 2017.

[8] Visos citatos iš: Manders, Mak; Willems, Roger (sud.), Books Make Friends / Oz lovros fazem amigos. Amsterdam: Roma Publications, Lisbon: Culturegest, 2006.

Iš anglų kalbos vertė Justina Zubaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *