Miela skaitytoja,
Lietaus ir sniego taršomą naują Artnews.lt numerį norėčiau pradėti glaustu vakarų pakrantės pasakojimu. 1965 m. legendinė Los Andželo spaustuvė „Gemini G.E.L.“ atsisakė gaminti litografinius Kalifornijos menininkės Barbaros T. Smith kūrinių atspaudus. Smith, tuo metu auginusi tris mažamečius vaikus, įsigijo daugiafunkcinį 914 Xerox kopijavimo aparatą ir įkūrė studiją savo namuose Pasadenoje. Tuo metu xeroxai darė stebuklus. Kaip tekste „How a Dissatisfied Housewife Was Saved by Radical Performance (and a Xerox Machine)“ pastebi Kathy Noble,„tai buvo revoliucinga technologija, leidusi žmonėms kopijuoti, dalintis informacija ir praktikuoti savileidybą“ [1] Ši spaudos technologija tapo Smith galimybe užsiimti menine veikla ir sykiu rūpintis atžalomis, o artimoji aplinka (vyras, vaikai, jos pačios kūnas, santykiavimo aktai ir kt.) – integralia savileidybos projekto dalimi. Jeigu šią kelių eilučių istoriją perskaitytumėte bent keletą kartų, tikiu, nesunkiai įspėtumėte šio numerio temą.
Šiame numeryje kviečiu visas atsigręžti į meninės leidybos praktikas: istorines ir šiuolaikines menininkų knygas, jų perleidimus faksimilių formatu, leidybines menininkų, kuratorių ir meno istorikų iniciatyvas, nepriklausomus knygynus bei knygos istorijai be galo svarbius nuolatinius technologinius pokyčius – nuo mimeografo iki xeroxo, nuo skaitmeninės spaudos iki pdf ir Youtube leidybos. Šiam kartui užnugary norėčiau palikti vienetinių autorinių knygų formatą arba tai, ką savo tekste „The New Art of Making Books“ (1975) [2] menininkas Ulises Carríon vadina knygos menu, menininko knyga, kurie, cirkuliuodami taip pat kaip muziejuose, galerijose ar meno aukcionuose ant pjedestalų keliami meno kūriniai, sėkmingai patenka į tą pačią institucinę meno rinkos aplinką nuo kurios 7-8 deš. taip norėjo pabėgti… ir nuo kurios nepabėgsi.
Šio numerio autorius – meno kritiką ir nepriklausomo knygyno „After8Books“ įkūrėją Benjaminą Thorelį, meno istorikę Inesą Brašiškę besikalbančią su Bruklino leidėju James’u Hoffu („Primary Information“), rašytoją Moniką Kalinauskaitę besišnekučiuojančią su legendiniu knygynu „Printed Matter“ Niujorke bei menininkę, grafikos dizainerę Moniką Janulevičiūtę, kviečiau mąstyti apie dar gajas leidinio formato galimybes, ne tiek slypinčias autoriniuose gestuose, kiek bendruomenių kūrime, tiražuojamuose, laisvai prieinamuose ar iš kolekcionierių rankų išplėštuose menininkų leidiniuose, kurie, perleisti faksimilėmis, vėl tampa prieinami ne tik meno archyvuose, stiklinėse muziejų vitrinose ar keliaujančiose parodose, bet mūsų pačių lentynose, bendruomenių bibliotekose, meno edukacijos institucijose.
Tekste „Meno knygos bendrija“ lengvai besiblaškančiu meninės leidybos istoriko žvilgsniu Thorel apžvelgia istorines menininko knygos sampratas ir plėtoja savąją alternatyvą – tai, ką jis ir kiti bendraminčiai (rašytojas Matthew Stadler, grafikos dizainerė Linda van Deursen) vadina „Socialiniu knygos gyvenimu“ (angl. The Social Life of the Book). Šia sąvoka tiek „meno“, tiek „skaitymo“ praktikos suprantamos ne tik kaip mūsų asmeniniai malonumai, tačiau išsyk ir kaip naujas publikas ir bendruomenes buriantys veiksmai – naujų, išskirtinių, įgalinančių socialinių situacijų kūrimas.
Įžangoje į pokalbį su leidėju James’u Hoffu, kartu su Miriam Katzeff, prieinamomis kainomis ($10-20) perleidusiu kultinius menininkų leidinius ar menininkų leistų žurnalų numerius [3], Inesa Brašiškė dalinasi istorinių meno leidinių atradimo, tyrinėjimo ir malonumo aspektais meno istoriko darbe. Čia vėl sugrįžtama prie Thorelio tekste jau įvardintos meninės leidybos ir jos recepcijos, pasiekiamumo pragmatikos: kaip meno istorija gyvena spausdiniuose? Kaip menininkai, meno istorikai ir kuratoriai dirba su šia istorine medžiaga, kaip ja dalinasi?
Monika Kalinauskaitė šiame numeryje kalbina vieno pirmųjų meno knygyno „Printed Matter“ vedlius. Ką ir kaip šis knygynas veikia daugiau nei keturiasdešimt metų po to momento, kai menininkų ir meno kritikų gvardija (tarp kurių ir Sol LeWitt, Lucy Lippard, Edit DeAk, Pat Steir ir kt.) atvėrė duris Tribecos rajone Niujorke?
Numeryje taip pat publikuojami du menininkų tekstai: Monikos Janulevičiūtės „Vakarėliuose mes neskaitome. Šis tekstas nėra išsami apžvalga“ – neformali leidėjų „Badlands Unlimited“ (įkūrėjas – Paul Chan) išleistos trijų veiksmų pjesės „#5 Badlands Unlimited (Act 1)“ (Nero, 2018) pasakojančios apie leidybinės veiklos iššūkius ir leidėjų flirtą su jaunimo kultūromis, kriptovaliutomis bei youtube knygų anonsais, recenzija; tuo tarpu numerį vainikuoja menininkės Moyros Davey pasakojimo apie prancūzų rašytojo, dramaturgo, enfant terrible Jean’o Genet knygas ištraukų vertimas.
Gero skaitymo !
[1] Noble, Kathy. How a Dissatisfied Housewife Was Saved by Radical Performance (and a Xerox Machine). In: artnet, 2018-03-05. Nuoroda: www.artsy.net/article/artsy-editorial-dissatisfied-housewife-saved-radical-performance-xerox-machine
[2] Carríon, Ulises. What a Book Is. Pirmą kartą išspausdintas žurnale Kontexts nr. 6-7, 1975. Nuoroda: www.arts.ucsb.edu/faculty/reese/classes/artistsbooks/Ulises%20Carrion,%20The%20New%20Art%20of%20Making%20Books.pdf
[3] Tarp leidyklos „Printed Matter“ perspausdinių: Carlo Andre „Quincy“, Costance’s de Jong „Modern Love“ (1977/ 2017), Dicko Higginso ir Volfo Vostello sudaryta antologija „Fantastic Architecture“ (1969-1970 / 2015) ar šiandien jau sunkiai prieinamų periodinių leidinių numeriai: „Real Life Magazine“ (1979-1994), Mike’o Kelley ir Jimo Shaw „Destroy All Monsters“, Alexo Hubbardo ir Dano Mains’o „Removal Technician“, Barbaros Ess ir Glenno Brancos „Just Another Asshole #6“.
Iliustracijoje: Leidyklos „Badlands Unlimited“ naujosios erotikos romanų reklama. Nuosavybė: „Badlands Unlimited“
