Savo knygoje „Mes niekada nebuvome modernūs“ [2] Bruno Latouras pabrėžia hibridų paplitimą ir priešpriešina tai modernybės konstitucijoje įtvirtintoms opozicijoms tarp gamtos ir kultūros, objekto ir subjekto, ir pan. Kai dirbome prie projekto „Buvimo formų tyrimas“ (An Inquiry into Modes of Existence, 2011–2016), mus pribloškė vis didėjantis hibridų, ypač tarp žmonių ir kitų gyvybės formų, egzistavimo pripažinimas moksle ir mene. Išties, siekis atsikratyti antropocentrizmo mąstant apie nežmogiškos kilmės būtybes ir plėtojant tai, kas filosofinėje antropologijoje [3] buvo netiksliai įvardinta kaip „ontologinis posūkis“, pastebimai išplito į šiuolaikinio meno pasaulį. [4]
Dabartinio susidomėjimo žmogiškomis ir nežmogiškomis būtybėmis pavyzdys. 2016. Nuotr. Christophe’as Leclercqas
Santykis tarp žmogiškų ir nežmogiškų būtybių yra glaudžiai susijęs su tinkline buvimo forma [NET]. „Buvimo formų tyrime“ tinklas suprantamas kaip „judėjimas, apibrėžiantis […] ištisą seriją heterogeniškų elementų, būtinų veiksmo atlikimui“ [5]. Ši sąvoka yra labai reikšminga norint paneigti modernią gamtos ir kultūros skirtį. Tačiau Latourui atrodo svarbiau sutelkti dėmesį ne į hibridiškumą, o į veiksnumus (angl. agencies) ir klausimus, susijusius su politiniu uždaviniu – bendro pasaulio konstravimu.
Taigi „idėjų paroda“ „Perkrauti modernybę“ (Reset Modernity!, ZKM, Karlsruhe [6]) mums ne tik primena pačioje veikėjo-tinklo teorijos (Actor-Network Theory) šerdyje esančią relokalizavimo metodologiją, bet ir parodo, kaip yra svarbu atnaujinti mūsų gamtos sampratą bei prisiimti atsakomybę ekologinių mutacijų epochos (arba, paties Latouro žodžiais, „naujojo klimatinio režimo“) akivaizdoje. Ji taip pat suteikia galimybę giliau apmąstyti geopolitinę pastarųjų metų Latouro darbų [7] orientaciją ir jo dabartinį susidomėjimą Gajos idėja, naujausius „kritinių zonų“ lauko tyrimus bei naują teritorijos sampratos apibrėžimą. Modernybės perkrovimas reikalauja ne tik jautrumo šiai naujai situacijai, bet ir mūsų abstrakčių sąvokų atnaujinimo siekiant išvengti modernių dualizmų, didele dalimi nulėmusių mūsų mąstymo struktūrą ir ypač politikos[8] sampratą: globalumas / lokalumas, gamta / kultūra, subjektas / objektas.
1. Perkrauti modernybę. Nuo hibridiškumo link asociacionizmo
Šiuolaikinė alegorija: laivą „Modern Express “ gelbėja laivas „Centaurus“! 2016
„Perkrauti modernybę“ galima suvokti veikiau kaip įžangą į „Buvimo formų tyrimo“ skaitymą, nei kaip šį penkių metų (2011–2016) projektą užbaigiančią parodą. Paklaustas, kodėl turime perkrauti modernybę, Latouras atsakė: „Todėl, kad po perkrovimo tie, kurie niekada nebuvo modernūs, pagaliau galės fiksuoti pozityviai dviprasmiškus signalus.“ Modernybės perkrovimas suprantamas kaip sugrąžintas jautrumas situacijai. Todėl ši idėjų paroda (Gedankenausstellung)[9] ir jos katalogas yra padalinti į tam tikrą seką procedūrų, kurias žiūrovas kviečiamas atlikti siekiant atverti duris galimybei atnaujinti mūsų abstrakčias sampratas ar koncepcijas [10].
Kad sutelktume dėmesį į pagrindines simpoziume apie hibridines prigimtis išskirtas gamtos ir hibridų sampratas, apsiribosime keturiomis procedūromis: „Globalumo relokalizavimas“, pateikianti esybes (angl. entities) akcentuojančią lokalizavimo metodologiją, „Pasaulio išorėje ar viduje“, metanti iššūkį pačiai moderniajai gamtos sampratai, „Dalinantis atsakomybe: atsisveikinimas su didingumu“, kviečianti permąstyti atsakomybės jausmą bei „Nuo žemių link ginčijamų teritorijų“, naujai apibrėžianti teritorijos sampratą.
Atsakydamas į klausimą, kokia yra nežmogiškų esybių vieta parodoje, Latouras nukreipia dėmesį nuo hibridų tarp žmonių ir nežmonių į asociacionizmą [11]:
Šiuo metu publika įsisavina šią išties akivaizdžią nežmogiškų esybių idėją. Ji nuo pat pradžių buvo ekologijos dėmesio centre, tačiau kartu reikalavoperrašyti visą filosofiją ir ypač didelę mokslo filosofijos dalį […]. Mažai ką galiu pasakyti apie, pavyzdžiui, gyvūnus, nes gyvūnas nėra nežmogiškų esybių subkategorija. Neišskiriu gyvūnų kaip problemos, kaip, beje, neišskiriu ir žmonių. Kita vertus, mane labai domina mėsos problema. Daugiau mąstau apie paties gyvūno subkategorijas, t. y. apie gyvūno dalis, o ne organizmo visumą. Geriau suprantu kepsnį. Kaip ir mano mokytojas Gabrielis Tarde, aš esu asociacionistas: mane traukia subasmeninės esybės. [12]
Latouras vengia vartoti sąvokas „žmogiška“ ir „nežmogiška“ tarsi savaime suprantamas, užšaldytas kategorijas, kaip būtų įprasta dualistiniam moderniam mąstymui. Kitaip sakant, neužtenka tiesiog pripažinti žmogiškų ir nežmogiškų esybių egzistavimą, kad atnaujintume savo abstrakčias sampratas.
2. Globalumo relokalizavimas arba lokalizavimas ir dėmesio sutelkimas
Pirmoji parodos procedūra, „Globalumo relokalizavimas“, kviečia lankytojus kritiškai apmąstyti tai, kas atrodo kaip uždara esybė:
Kaskart, kai stebėtojas susiduria su neįveikiama riba, jis yra linkęs traktuoti situaciją kaip [NET] tinklą ir sudaryti kiekvienai situacijai specifinį sąrašą esybių, kurios suvokiamos kaip asocijuotos, mobilizuotos, įtrauktos ir perkeltos, kad dalyvautų situacijoje. Kiek situacijų, tiek ir sąrašų. (AIME)
Dalis šios procedūros dokumentinės sekcijos, Hermant ir Latouro „Paryžius – nematomas miestas“, priešpastato „panoptikumui“ (apsimetimui visa matančiu) „oligoptikumą“: „Taigi turime pasirinkimą – arba oligoptikumai ir jų leidžiamas skersinis matymas, arba fiksuoti, akli žiūros taškai. Totalinis vaizdas [panoptikumas] taip pat yra tiesiogine prasme vaizdas iš niekur.“ [13] Tokio tariamai totalinio vaizdo pavyzdžiai yra brolių Eamesų filmas „Dešimtas laipsnis“ (Powers of Ten) arba Lesterio aikštės panorama. Kad relokalizuotume tai, kas yra manoma egzistuojant globaliai, turime tai lokalizuoti ir tokiu būdu sutelkti dėmesį – kitaip tariant, paversti matomais visus susijusius veikėjus ir jų įrankius, dalyvaujančius konkrečioje situacijoje (pavyzdžiui, pažiūrėkite, kaip buvo kuriamas „Dešimtas laipsnis“).
Dokumentinė stotis A. Paroda „Perkrauti modernybę“, ZKM, Karlsrūjė, Vokietija, 2016. Tyrimas: AIME kolektyvas; įgyvendinimas: Claude’as Marzotto ir Maia Sambonet (òbelo). Nuotr. Jonas Zilius
Paryžius, nematomas miestas (Bruno Latour and Emilie Hermant, Paris, ville invisible, Paris: La Découverte, 1998.)
Robertas Mitchellas. Lesterio aikštėje esančios rotondos, kurioje eksponuojama panorama, skerspjūvis. 1801
Panašiu būdu Armino Linkės filmas „Alpės“ (Alpi) rodo, kaip yra konstruojamas šių garsių kalnų kraštovaizdis, keldamas abejonę žmonių nepaliestos Gamtos idėja. Linkė priešinasi mūsų lūkesčiui matyti pilną kalnų panoramą, daugindamas oligoptikumus:
Armino sprendimas: rekonstruoti seriją nesusietų vietų, iš kurių „Alpės“ paverčiamos matomomis. Nesitikėkite pamatyti Alpes iš viršaus ar iš šono; […]. Vietoj to, aplankysite laboratorijas, turizmo tarybos posėdžius, karinius kontrolės punktus, nacionalines meteorologines stotis, net muziejus, kuriuose demonstruojami snieguotas viršukalnes vaizduojantys paveikslai; trumpai tariant, visus vidurius, sugeriančius visuomet nepagaunamas išores. Atrodytų, veikėjo-tinklo teorija buvo išrasta tik tam, kad taptų kelrodžiu Armino kūriniui. „Globalumo relokalizavimas“ galėtų būti tiek mokslinių tyrimų lauko, tiek šio sąsajų fotografo archyvo apibrėžimas. [14]
Panašiai kaip Paryžius yra nematomas miestas, galėtume teigti, kad Alpės yra nematomi kalnai. Nėra išorės, iš kurios galėtume matyti „realistiškesnę“ panoramą.
3. Gamtos įsteigimas iš naujo ekologinės krizės epochoje
Antroji procedūra, „Pasaulio išorėje ar viduje“, siūlo perkrauti mūsų santykį su pasauliu. Čia demonstruojama, kaip modernioji, į objektą žiūrinčio subjekto (stebėtojo ir scenos) schema buvo įgyvendinta mene ir moksle. Šiame kontekste modernybės perkrovimas ne tik suponuoja, kad jokios išorės apskritai nėra, bet ir skatina mus permąstyti bei iš naujo apibrėžti (angl. reinstitute) pačios gamtos sampratą. Ekologinės krizės akivaizdoje moderni „racionalius sprendimus įgalinanti universalios gamtos institucija“ [15], paremta „gamtos bifurkacija“ [16] (Whiteheadas), nebeveikia. Gamta nėra žmogaus (kultūrinės) veiklos statiškas fonas. Kaip rašė Cyrilas Neyratas, „1895 m. pirmuosius „Kūdikio pietų“ žiūrovus jaudino ne tiek vaizdelis iš Liumjerų šeimos buržuazinės kasdienybės, kiek ramus augmenijos ošimas fone – gyva gamta vaizdo viduje“ [17].
Vérénos Paravel ir Lucieno Castaing-Tayloro filmas „Leviatanas“ apie žvejybą pavojinguose vandenyse prie JAV rytų pakrantės vaizduoja šią situaciją realistiškiau. Latouras pastebi „žvilgsnio vaidmens, dėmesio centro ir pozicijos slinktį“. „Autoriai, vadinantys save „juslinės etnografijos“ specialistais, siekia fiksuoti pasaulį „šonu“, didindami jutiklių ir kameros pozicijų skaičių. Ne tam, kad gautų labiau apibendrinantį vaizdą, ne ardydami tradicinę objekto ir subjekto akistatą, bet apskritai „ignoruodami“ ją ir pasitraukdami „į šoną“ patyrimų sraute. Šis filmas demonstruoja visiškai naują ir iš pradžių dezorientuojantį žvejybos laivo ir žvejo kūno matymo būdą, tačiau jis yra realistiškesnis nei užfiksuotas vienaakio, nesąmoningo subjekto […].“ [18]
Véréna Paravel ir Lucienas Castaingas-Tayloras, „Leviatanas“, Vieno kanalo spalvota HD videoprojekcija, 5.1 erdvinis garsas, 87 min. Paroda „Perkrauti modernybę“, ZKM, Karlsrūjė, Vokietija, 2016. Nuotr. Jonas Zilius.
Kitas centrinis parodos kūrinys, Huyghe „Persodintos vandens lelijos (14–18)“ (Nymphea Transplant (14–18), 2015), prabyla apie interveiksnumo ir sugyvenimo sudėtingumą, galintį padėti atnaujinti mūsų gamtos sampratą. Akvariumas, virš kurio kabo šviesdėžė, pastatytas ant betoninio pamato. Jis demonstruoja floros ir faunos esybes, koegzistuojančias pirmajame hidrosferos ir dirvos sluoksniuose. Šis akvariumas remiasi Claude’o Monet soduose (Živerni kaime, FR) esančių vandens lelijų tvenkinio ekosistemomis, kurias sudaro augalai, žuvys, amfibijos, vėžiagyviai ir vabzdžiai, gyvenantys tvenkinio paviršiuje. Akvariumo „išmanios“ stiklo plokštės keičia savo skaidrumą atsitiktiniu būdu. Apšvietimo sistema remiasi Živerni apylinkių duomenimis iš prancūzų meteorologinio archyvo: šviesos kaita keturių Pirmojo pasaulinio karo metų laikotarpiu (nuo1914 iki 1918 m.) buvo pagreitinta, kad atitiktų „normalios“ parodinės dienos trukmę. Tokiu būdu ši kombinacija pateikia kiekvienam lankytojui unikalų vaizdą, kvestionuodama pačią gamtos sampratą – „natūralų apšvietimą“, „natūralias esybes“ – kaip kažką, kas gali būti tvarkoma, bet ne „valdoma“ [19].
Pierre’as Huyghe, „Persodintos vandens lelijos (14–18)“, 2014. Mišrios technikos instaliacija, gyva tvenkinio ekosistema, šviesdėžė, kintančio skaidrumo stiklas, betonas, 189 × 143.5 × 128.7 cm. Menininko ir „Hauser & Wirth“ (Londonas) nuosavybė. Įgyvendinimą parėmė „Hauser & Wirth“. © VG Bild-Kunst Bonn, 2016
Nors Pierre’o Huyghe darbas, turintis skulptūros, tapybos ir aplinkos meno savybių, yra patalpintas ketvirtojoje, „ginčijamoms teritorijoms“ skirtoje parodos sekcijoje (kuri aptarta kitoje šio teksto dalyje), puikiai veikia parodos procedūrų sankirtoje. Tai lemia jo tiesioginės nuorodos į modernumą tapyboje (matomumą, dvimatiškumą) per aliuziją į Monet bei slinktis nuo akistatos su „įtraukiančiu“ tapybos darbu (panoraminė „Vandens lelijų“ instaliacija ar „aplinka“, eksponuojama Oranžerijos muziejuje Paryžiuje) link trimatės gyvos ekosistemos realybės[20]. Paneigdamas pačią kontrolės idėją (net žalsvai gelsva vandens spalva yra pačios ekosistemos viduje vykstančių sąveikų rezultatas, ji nėra nulemta menininko), Huyghe visgi subtiliai įsikiša į ekosistemą, kruopščiai konstruodamas jos rėmus:
Gali apibrėžti taisyklę ar nustatyti sąlygą, bet negali nulemti, kaip konkreti esybė sąveikaus su kita. Niekada negaliu numatyti, kaip elgsis gyvūnai… Aš demonstruoju elementų rinkinį ir jų susidūrimus, akistatas ir sandorius. Tam tikra prasme konstruoju spektaklį. Nebenoriu rodyti kažko (negyvo) kažkam (gyvam). Aš noriu daryti priešingai: rodyti kažką (gyvą) kažkam (negyvam). [21]
Tai gali padėti mums atnaujinti ne tik mūsų gamtos sampratą, bet ir su ja susijusią patyrimo koncepciją. Savo tekste „Pliuralizmo išradimas“ [22] Didier Debaise’as pasitelkia Dewey’io atvirą ir nedeterministinę patyrimo sąvoką, traktuodamas patyrimą kaip gyvos būtybės ir jos aplinkos sąveikos rezultatą („menas kaip patyrimas“), ir siūlo „panpatirtinį“ modelį (angl. panexperientialism) siekdamas apibūdinti patirties sąvokos transformaciją filosofų pragmatistų teorijose lyginant su jos modernia reikšme: „Materialią gamtą, kurioje kiekvienas elementas netenka savo estetinių, raiškos ir aksiologinių savybių, ir kurią žmonės patiria į ją projektuodami savo pačių vertybes, keičia gamtą, sudarytą iš nesuskaitomos daugybės gyvybinių sąveikų, kurių kiekviena yra „patyrimo centras“ pati savyje“. Tiksliau:
Skirtingai nuo klasikinės gamtos sampratos, ji nebėra homogeniška erdvinė sistema, išskaidoma į daugybę fizinių ir biologinių sferų, kurias apgyvendina „paruoštos“ būtybės. Ji yra daugybės genezių rezultatas arba efektas: naujos būtys nuolat gimsta ir papildo jau egzistuojančias, taip sudarydamos bendrą gamtą per tarpusavio ryšius. [23]
Debaise’as kildina šią sampratą iš Jameso. Pastarajam gamta yra visata, sudaryta iš „asmeninių gyvenimų (kurie gali būti bet kurio sudėtingumo laipsnio, viršžmogiški, žmogiški arba mažiau-nei-žmogiški), įvairiai sąmoningų vienas kito atžvilgiu […], evoliucionuojančių ir kintančių pastangų bei bandymų dėka, sukuriančių pasaulį savo sąveikomis ir bendrais pasiekimais“ [24]. Taigi turime pakeisti abejingumą gamtai „deramu dėmesiu“ (Whiteheadas), kuris atsižvelgia į bet kokios situacijos specifiką.
Bus tęsinys.
[*1] Šis tekstas adaptuotas iš autoriaus pranešimo apie parodą „Perkrauti modernybę“ (Reset Modernity!), perskaityto Interformato simpoziume Nidos meno kolonijoje 2016 m. liepos 25 d. Visus paminėtus kūrinius galima rasti parodos gide: http://modesofexistence.org/field-book/.
[2] Bruno Latour, We Have Never Been Modern, Cambridge, Mass: Harvard University Press, 1993.
[3] „Štai kodėl ryšys tarp filosofijos ir antropologijos neturėtų būti apibūdinamas kaip kažkoks „ontologinis posūkis“: ontologija kaip esminė modernybės projekto dalis visą laiką buvo čia.“ Bruno Latour, „Another Way to Compose the Common World“, HAU: Journal of Ethnographic Theory 4, nr. 1 (2014-06-23), p. 302. Ontologija filosofijoje tyrinėja būties, egzistencijos ir realybės problemas. Kaip tik tai penkis metus siekėme daryti projekte „Buvimo formų tyrimas“. „Jei niekada nebuvome modernūs, tuomet kas būtent mums nutiko? Ką paveldėsime? Kuo buvome iki šiol? Kuo tapsime ateityje? Su kuo turime jungtis? Kur esame šiuo metu? (paryškinta mūsų).
[4] Šios parodos tiesiogiai kalbėjo apie nežmogiškų būtybių pripažinimo bei kovos su žmogišku etnocentrizmu būtinybę: „Animizmas“ (Animism, 2012 m. kovo 16–gegužės 6 d., Berlynas) ir „Buvimas daiktu“ (Être Chose (Being Things), 2015 m. liepos 5–lapkričio 1 d., Tarptautinis meno ir kraštovaizdžio centras, Vasivjero sala, Limuzeno regionas, Prancūzija). Labiausiai stulbinanti, ko gero, buvo Pierre’o Huyghe 2014 m. retrospektyva Los Andžele, Kelne ir Paryžiuje.
[5] Bruno Latour, „Network“, An Inquiry into Modes of Existence: http://modesofexistence.org/aime/voc/507. Taip pat žr. apibrėžimą žodyne: visi daiktai, suvokiami kaip [NET] esybės, egzistuoja tarsi asociacijų tinklai, kurių įvestis ir išvestis mes galime sekti, ir kurie žingsnis po žingsnio veda mus link vis labiau heterogeniškų elementų.
[6] Žr. Bruno Latour and Christophe Leclercq(eds.), Reset Modernity!, Cambridge, MA: MIT Press, 2016.
[7] Bruno Latour, Face à Gaïa: huit conférences sur le nouveau régime climatique, Paris, France: Les empêcheurs de penser en rond: La Découverte, 2015. Philipas Conway’us yra teisus sakydamas, kad „kiekvienas Latouro minties aspektas turi politinių pasekmių“. Tačiau jo susidomėjimas Žeme ar dirva yra gana nesenas ir atrodo įkvėptas Peterio Sloterdijko erdvės teorijos, Jameso Lovelocko Gajos koncepcijos bei Clive’o Hamiltono naujausių filosofinių rašinių apie ekologinę krizę. Žr. Conway, Philip, „Back down to Earth: Reassembling Latour’s Anthropocenic Geopolitics“, Global Discourse 6, nr. 1–2 (2016-01-02), p. 43–71. Tai nereiškia, jog yra „du“ Bruno Latourai, kaip teigė kai kurie Breaking Institute nariai, tiesiog jo politinė mintis įgijo geo orientaciją.
[8] Taip pat planavome tyrinėti ekonomiką, tačiau pristigome laiko išsamiai analizei.
[9] Žr. Bruno Latouro pokalbį su Hansu Ulrichu Obristu apie kitas Latouro idėjų parodas, „Ženklų susidūrimas“ (Iconoclash, 2002) ir „Daiktų išviešinimas“ (Making Things Public, 2005), bei jų santykį su kitomis parodomis, pvz., Jeano-François Lyotard’o „Nematerialumais“ (Les Immatériaux): http://modesofexistence.org/what-is-a-gedankenausstellung/.
[10] Be abejo, koncepcijos yra efektyvios, kaip Latouras pademonstravo knygoje „Mes niekada nebuvome modernūs“.
[11] Paskutiniame Christophe’o Bonneuilio EHESS Paryžiuje surengtame seminare (2016) pasiūlyta vartoti terminą „kitoks nei žmogiškas“ (pranc. autre qu’humain) vietoj „nežmogiškas“. Šis naujas terminas atrodo mažiau negatyvus, nors vis dar dualistinis savo esme. Čia galime prisiminti ir Donnos Haraway knygos „Kai rūšys susitinka“ (When Species Meet) paantraštę – „Mes niekada nebuvome žmogiški“.
[12] Mylène Ferrand Lointier, „Interview: Bruno Latour on the Show Reset Modernity! at the ZKM“, Seismopolite, Journal of Art and Politics, 2016. Žr. http://www.seismopolite.com/interview-bruno-latour-on-the-show-reset-modernity-at-the-zkm.
[13] Latouras ir Hermant teigia: „Dabar žinome, jog kiekvienas panoptikumas yra oligoptikumas – jis leidžia matyti nedaug, bet labai gerai.“ Bruno Latour and Emilie Hermant, „Paris: Invisible City “, translated by Liz Carey-Libbrecht, 2006. Žr. http://www.bruno-latour.fr/virtual/EN/index.html.
[14] Bruno Latour, „Armin Linke, or Capturing / Recording the Inside“, Armin Linke – Inside/Outside, Arnhem: Roma Publications, 2015, p. 42–44. Taip pat perspausdinta parodos „Perkrauti modernybę“ kataloge.
[15] Didier Debaise, Pablo Jensen, Pierre Montebello, Nicolas Prignot, Isabelle Stengers and Aline Wiame, „Reinstituting Nature: A Latourian Workshop“, Environmental Humanities 6 (2015-05-01). Žr. https://doaj.org.
[16] „Vienoje pusėje – „objektyvi“ gamta, akla mūsų vertybėms ir abejinga mūsų projektui; kitoje –gamta, mūsų svajonių, vertybių ir projektų medžiaga.“
[17] Cyril Neyrat, „Blood of the Fish, Beauty of the Monster„, Cinema Guild, žr. http://cinemaguild.com/homevideo/ess_leviathan.htm.
[18] Bruno Latour and Christophe Leclercq, eds. Reset Modernity! Cambridge, MA: The MIT Press, 2016.
[19] Galima ginčytis su menininko teiginiu, kad Monet atvaizdavimas buvo „natūralus“, juolab žinant, kad „akvariume esantys vandens augalai buvo įsigyti iš Latouro-Marliaco sodų, kur pats Claude’as Monet kadaise pirko savo vandens lelijas“. Iki tam tikro lygio viskas yra sukonstruota.
[20] Poslinkis nuo vertikalios link horizontalios plotmės tapyboje yra vienas iš požymių, kurie paskatino meno kritiką Leo Steinbergą pavartoti terminą „postmoderni“ Roberto Rauschenbergo tapybos atžvilgiu. Huyghe kūryba turi daug bendro su Rauschenbergo tapyba. Žr. Rauschenbergo tekstą „Atsitiktinė tvarka“ (Random Order), publikuotą Location 1 (1962) ir jo kūrinį Orakulas (Oracle, 1962–1965), kuris taip pat suproblemina menines skulptūros / tapybos / aplinkos kategorijas ir žiūrovo santykį su jomis.
[21] Pierre Huyghe, The Art Newspaper, 2013-09-23. Prancūzų kalba „rodyti kažką (gyvą) kažkam (negyvam)“ („exposer quelqu’un à quelque chose“) taip pat reiškia (pirmiausia) paversti kažką pažeidžiamu.
[22] Didier Debaise, „L’invention du pluralisme“, 2016.
[23] „Visatą sudaro „patyrimo centrai“: žmogiški ir nežmogiški, fiziniai, biologiniai, psichologiniai, nuolat kintantys subjektai, kurie savo sąveikomis kuria įvairias gamtos tvarkas.“
[24] William James, Collected Essays and Reviews, New York: Longmans, Green and Co., 1920, p. 443–444, cituojamas iš Debaise, „L’invention du pluralisme“. Įdomu tai, kad šis apibrėžimas išprovokavo klausimą: kas yra persona? Pasak Anne-Christine Taylor, parodos „Persona. Keistai žmogiška“ (Persona. Strangely human) Quai Branly muziejuje kuratorės, personą sudaro subjektas (intencija ir t. t.) bei pavidalas.
