I-osios dalies tęsinys.
4. Dalinimasis veiksnumais ir atsakomybėmis
Straipsnio „Eksperimentinė muzika“ (1957), kurį galima paskaityti Procedūros C („Dalinimasis atsakomybėmis: atsisveikinimas su didingumu“) dokumentinėje stotyje, pabaigoje Johnas Cage’as aptaria mūsų sąveiką su aplinka (t. y. patyrimą, kalbant Dewey’io terminais) ir įveda sąvoką „gebėjimas atsiliepti“ (angl. response ability)[1]. Taigi jis sieja šią sampratą su jautrumu (gebėjimu atsakyti bet kokiai esybei), o ne atskaitomybe (kuri būdinga tik žmonėms):
Teoretizuojantis protas iškart imasi teoretizuoti, girdėdamas garsus, kurie yra tiesiog garsai, o ne žmonių emocijos:
Teoretizuojantis protas iškart imasi teoretizuoti, girdėdamas garsus, kurie yra tiesiog garsai, o susidūrimai su gamta nuolat kelia žmonėms emocijas. Ar kalnas nejučia nesukelia mumyse nuostatos jausmo? Ar pasroviui plaukiančios ūdros nepriverčia mūsų džiūgauti? O naktis miške – drebėti nuo baimės? […] Ar mylimo žmogaus mirtis neatneša sielvarto? Ir ar esama didesnio herojaus nei menkiausias besistiebiantis augalas? Šios reakcijos į gamtą yra mano ir nebūtinai sutampa su kito žmogaus. Emocija nutinka ją jaučiančiame žmoguje. O garsai, kai gali būti savimi, nereikalauja, kad juos girdintys darytų tai be jausmo. Priešingybė – tai, ką reiškia gebėjimas atsiliepti.[2]
Cage’as ragina mus nebūti abejingiems aplinkai ar nesujaudintiems jos. Vietoj to jis kviečia „atkreipti dėmesį“ į tai, kas mus supa, turint galvoje, kad mes esame nebe pasaulio išorėje, bet jo viduje (Procedūra B).
Šiame parodos skyriuje esantys Fabieno Giraud ir Simono Starlingo kūriniai (taip pat į Procedūrą F įtraukti Thomo Thwaites’o ir „Unknown Field Division“ darbai) kvestionuoja pačią atstumo sampratą ir padeda mums permąstyti atsakomybės koncepciją: kartu jie demonstruoja, kad antropoceno amžiuje mes nebegalime būti nutolę ir abejingi tam, kas anksčiau buvo vadinama „gamta“.
Fabienas Giraud, „Kiekvienas paminklas yra karantinas (Minamisōma – Fukušimos prefektūra – Japonija)“, 2012–14. Fotografinis atspaudas ant fotografavimui naudotos fono medžoagos, radiacijai nepralaidi stiklo plokštė su svambalu, 15 × 20 cm
Giraud nuotrauka „Kiekvienas paminklas yra karantinas (Minamisōma – Fukušimos prefektūra – Japonija)“ (Tout monument est une quarantaine (Minamisōma – Fukushima District – Japan), 2012–2014) vaizduoja žemės grumstą Fukušimos miške. Popierius, ant kurio atspausdinta nuotrauka, paimtas iš nuotraukos fone esančios aplinkos, todėl pats yra radioaktyvus. Šis darbas ne tik „iliustruoja toksinę sampyną, pagimdytą cunamio, branduolinio sprogimo ir negrįžtamai užterštos vietovės, destabilizuotą tiek stichinės nelaimės, tiek žmogaus veiklos“ (kaip parašėme lauko žurnale), bet ir tiesiogiai meta iššūkį dvejoms svarbioms modernybės charakteristikoms, kvestionuodamas tiek katastrofos matomumą, tiek mūsų tariamą nuotolį nuo jos (Kanto didingumo sampratos pagrindą[3]).
Simono Starlingo seriją „Viena tona II“ (One Ton II, 2005) sudaro penki rankiniu būdu padaryti platinos / paladžio atspaudai, vaizduojantys anglo-amerikiečių platinos korporacijos kasyklą Mokopanėje, Pietų Afrikoje. Jie pagaminti naudojant tikslų platinos grupės metalų druskų kiekį, gautą iš vienos tonos rūdos[4]. Tokiu būdu menininkas išsaugojo dažniausiai paslėptos medžiagos kilmės pėdsakus. Autorius pristato šią seriją kaip „uždarą sistemą“, kai atspaudų paviršiai tiesiogiai „imituoja jų gamybą įgalinusio brutaliai grandiozinio inžinerinio projekto paviršių“. Savireferentiškumas dažniausiai siejamas su modernia meno kūrinio autonomijos idėja, bet Starlingas stulbinamai apverčia ir iš naujo materializuoja su modernizmu taip pat glaudžiai susijusį „medijos specifiškumą“. Panašu, kad pagrindinė užduotis čia yra geo-sekimo veiksmas – ieškojimas ne tik konkrečiai medijai būdingų formalių savybių, bet ir kūrinio sudedamųjų medžiagų ir vietos, iš kurios pastarosios atkeliauja, kitaip tariant, relokalizavimas. Negana to, „sistema“ nėra visiškai uždara dėl trišalio santykio su stebėtoju, atsiduriančiu situacijoje, kuri kvestionuoja kritinės distancijos nuostatą ir transformuoja ją į kritinį artumą[5]. Panašiu būdu dizaino studijos „Unknown Field Division“ projektas „Reta keramika“ (Rare Earthenware, 2015) atseka šiuolaikinių komunikacijos technologijų gamyboje naudojamų iškasenų trajektorijas[6]. Spekuliatyvaus dizaino atstovas Thomas Thwaitesas „Duonos skrudintuvo projekte“ (The Toaster Project, 2011 ) bandė sukonstruoti duonos skrudintuvą nuo nulio, naudodamas tik netoliese rastas medžiagas, tokiu būdu klausdamas, koks yra mūsų gebėjimas atsiliepti.
Unknown Fields Division, „Reta keramika“, 2015. Mišrios technikos instaliacija, keramika, Vieno kanalo spalvota HD videoprojekcija, garsas, 7 min. 3 vazos (juoda keramika ir radioaktyvios atliekos). Film ir nuotraukų serija sukurta bendradarbiaujant su Toby’iu Smithu, keramikos dirbiniai su Londono skulptūros dirbtuvėmis, kuriant animaciją asistavo Christina Varvia. Viktorijos ir Alberto muziejaus, Architektų asociacijos ir ZKM (Karlsrūjė) koprodukcija
Thomas Thwaitesas. „Duonos skrudintuvo projektas“, 2011. Instaliacija, geležis, varis, nikelis, žėrutis, plastikas, rasti objektai, kintantys dydžiai
5. Žemės politikos link: kritinės zonos, Gaja ir teritorijos
Šie kūriniai užmezga dialogą su akivaizdžiu geopolitiniu posūkiu naujausiuose Latouro darbuose[7]. Pasak jo, „domėjimasis žeme ir geomokslu turi bendrą priešdėlį geo, kuris jungia geografiją, geofiziką ir daug kitų susijusių disciplinų su geopolitika“.[8] Šiame straipsnyje Latouras artikuliuoja kritinių zonų koncepciją per Gajos figūrą ir jo specifinį politikos apibrėžimą, traktuojantį ją kaip „progresyvų bendro pasaulio konstravimą“:
Aš suprantu „kritinę zoną“ kaip tašką ant biosferos apvalkalo (Gajos odos, kalbant Lovelock’o žodžiais), kuris yra ištįsęs vertikaliai nuo apatinių atmosferos sluoksnių iki vadinamų sterilių uolienų ir horizontaliai iki bet kurios vietos, kurioje įmanoma gauti patikimus duomenis apie įvairių ingredientų srautus per pasirinktą vietovę (šie srautai praktiškai sutampa su vandens baseinais). „Ingredientai“ reiškia ne tik cheminius ar fizinius elementus, nes „ES teisės aktai“, „žemės ūkio praktikos“ ar „žemėvalda“ gali būti tyrimo duomenimis taip pat, kaip ir nitratų kiekis. Leopardo kailį primenantis būdas, kuriuo kritinių zonų specialistai siekia palyginti ir surinkti savo išvadas, pateikia daug realistiškesnį politinio proceso (ką tik apibrėžta prasme) vaizdą nei „planetinės politikos“ samprata. Nors žmonės nepajėgia suvokti, ką reiškia prisiimti atsakomybę už visos planetos tausojimą, jiems daug lengviau pamatyti, koks yra jų santykis su kintančių matmenų kritine zona.[9]
Pietų Sierros kritinės zonos observatorija, vadovas Prof. Rogeras Balesas
Paralelė su būtinybe atnaujinti gamtos sampratą yra akivaizdi:
Toks apibrėžimas suponuoja, jog nėra pasaulio, kuris būtų bendras nuo pat pradžių (skirtingai nei teigia senas argumentas, jog jei gamta yra visiems ta pati, santara turi gimti automatiškai, jei visi laikysis gamtos dėsnių); jis taip pat suponuoja, kad toks bendrumas turi būti sukomponuotas (t. y. surinktas iš dalių, elementas po elemento, per sunkų darbą ir konfliktus); be to, jis yra „progresyvus“ ta prasme, kad jis nurodo kryptį į priekį, būdamas atviras diskusijai ir lėtas, nes remiasi daugybės nesuderinamų interesų, vertybių ir esybių subūrimu bendram modus vivendi. Tokiu būdu apibrėžta politika nėra apribota tik žmonių sferos ir įtraukia visas esybes, dalyvaujančias bendro pasaulio komponavime. Tai leidžia kalbėti apie, pavyzdžiui, „žemės politiką“, nes mus dominantis pasaulis sudarytas iš juodžemio tiek pat, kiek ir iš ES subsidijų kukurūzams, sliekų žarnoje vykstančios fermentacijos, kritulių kiekio matavimo ar vartotojų pomėgio „bio“ maistui.[10]
Dirvos irimo pavyzdys Pietų Karolinoje. Calhouno kritinės zonos observatorija, 2015
Calhouno kritinės zonos observatorijos nuotraukų serija, demonstruojama toliausiai į dešinę nuo dokumentinės sekcijos, iliustruoja dirvos eroziją Pietų Karolinoje, kur kraštovaizdis yra labai pakeistas ir suniokotas daugiau nei šimtmetį vykstančios žemės ūkio veiklos ir medvilnės auginimo.[11] Ją galima palyginti su Davido Maiselo „Ežero projektu 2“ (The Lake Project 2). Šis kūrinys yra iš serijos „Juodi žemėlapiai“ (Black Maps), kurioje fotografija naudojama kaip dokumentas, bet kartu ir kaip reljefo transformacijų metafora. Sausa ir miglota nuotrauka dokumentuoja Owenso ežerą, kuris buvo nusausintas XX a. pradžioje, kad įgalintų sparčią Los Andželo urbanistinę plėtrą. Ežero nusausinimas atvėrė milžiniškas mineralų sankaupas buvusiame dugne stiprių vėjų poveikiui, o tai sukėlė kancerogenines dulkių audras (raudoną spalvą lemia mineralų ir bakterijų koncentracija ploname likusio vandens sluoksnyje. Dėl to ši vietovė yra didžiausias kietųjų dalelių taršos židinys JAV.
Davidas Maiselis, „Ežero projektas 2“, 2001/15. Nuotrauka, atspausdinta kaip archyvinis pigmentinis atspaudas, 2015, 122 × 122 cm. Menininko, „Ivorypress“ galerijos (Madridas) ir Yancey Richardson galerijos (Niujorkas) nuosavybė
Taigi mes gyvename „planetoje laboratorijoje“[12], tai yra tiesiog „antropoceno“ arba „naujo klimatinio režimo“ sinonimas Latouro žodyne. Jis sieja tai su Gaja – praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje mokslininkų Jameso Lovelocko ir Lynn Margulis sugalvotu terminu. Isabelle Stengers, iš kurios Latouras pasiskolino šią koncepciją, primena, kad pirmiausia ji buvo skirta apibūdinti „ryšių asambliažą“ (tarpveiksnumą[13]), kurį anksčiau mokslo disciplinos buvo įpratusios nagrinėti atskirai – gyvos būtybės, vandenynai, atmosfera, klimatas, daugiau ar mažiau derlingos dirvos. Pasak Stengers, tai turi dvejopų pasekmių: „Tai, nuo ko mes priklausome, ir kas dažniausiai buvo suvokiama kaip duotybė, globaliai stabilus mūsų istorijų ir skaičiavimų kontekstas, yra ko-evoliucijos rezultatas. […] Tad Gaja, „gyvoji planeta“, turi būti pripažinta būtybe, o ne redukuota į procesų sumą“.[14] Latouras taip pat tvirtina, kad Gaja neturėtų būti suvokta kaip visuma, sistema arba organizmas.[15]
Čia sugrįžtame prie šiuo metu geopolitikoje aktyviai aptarinėjamo ribų klausimo, kurį Latouras sieja su teritorijos reikšmės transformacija, nes mes – kartu ir kritines zonas tyrinėjantys mokslininkai – suvokiame, kad iš tiesų žinome apie ją ne tiek ir daug. Neseniai vykusioje paskaitoje Londono ekonomikos mokykloje Latouras kalbėjo apie persidengiančių teritorijų reprezentaciją, kuri galėtų realistiškiau atskleisti, kokiai žemei mes priklausome[16]: „Jei mes permąstytume teritorijos sampratą kaip tai, nuo ko priklauso mūsų išgyvenimas, ir kurią riboja kitos teritorijos (nebūtinai turinčios su ja bendras sienas), kas galėtų būti reprezentuota, prie ko mes esame prisirišę, ką mes esame pasiruošę ginti, ar galime transformuoti tradicinius žemėlapius taip, kad liautumėmės ignoravę persidengiančias teritorijas?
Bureau d’Etudes, „Šiaurės užkariavimas. Energetikos ir iškasenų geopolitika“, 2008. Žemėlapis. 120 × 100 cm
„Bureau d’Études“ sukurtas Arktikos žemėlapis, susitelkiantis į tris pagrindinius su ja susijusius klausimus (klimato kaita, nauji vandens keliai ir gamtinių išteklių eksploatavimas) ir „Territorial Agency“ kolektyvo „Naftos muziejus“ (Museum of Oil), vaizduojantis penkias naftos telkinių formuojamas teritorijas, kartu tapęs ir pavojingas (nuo skalūnų dujų vajaus Teksase iki pasiūlos grandinės militarizavimo Vidurio Rytuose), gali būti suvokti kaip pirmi bandymai atkreipti dėmesį į dabartinį vogčiomis vykdomą teritorijų perkonfigūravimą. Kad pasipriešintume šioms transformacijoms, turėtume pakeisti savo ekonominę sistemą politinių sprendimų būdu.
Territorial Agency (Johnas Palmesino, Ann-Sofi Rönnskog), „Naftos muziejus“, 2016. Mišrios technikos instaliacija, atspaudai ant aliuminio plokščių, aliuminio plokštės ant metalinių rėmų, video. Paroda „Perkrauti modernybę“, ZKM, Karlsrūjė, Vokietija, 2016. Nuotr. Tanja Meißner
Tik tada gali prasidėti diplomatinis darbas. Štai kodėl mums reikia tokių eksperimentų, kaip Sylvaino Gouraud „Bendradarbiavimu grįsto žemės ūkio formavimas“ (Shaping Sharing Agriculture), kuris yra ne tik fotografinis projektas, bet ir būdas surinkti kartu visus žemės ūkyje dalyvaujančius veikėjus ir aptarti su maisto pramone (konkrečios žemės politikos pagrindu) susijusias problemas, arba 2015 m. „Théâtre des Amandiers“ Nantere vykusios studentų inscenizuotos tarptautinės derybos dėl klimato kaitos „Priverskime tai veikti“ (Make it Work), kurios siekė atkreipti dėmesį į klimato kaitos sukeltas geopolitines problemas. Taigi klausimas yra ne tik tame, kaip reprezentuoti nežmogiškas esybes (t. y. suteikti joms suverenumą ir veiksnumą[17]), bet ir tame, kaip sužymėti visus kartu gimstančius tarpveiksnumus – visas grįžtamojo ryšio kilpas.
Sylvainas Gouraud, „Bendradarbiavimu grįsto žemės ūkio formavimas“, 2014–16. Mišrios technikos instaliacija, didelio formato fotoskaidrės, projekcinė dėžė, trikojis, ekranas, garsiakalbiai, kintantys dydžiai. „La Société pour la diffusion de l’utile ignorance“, „Le Shadok“ ir ZKM koprodukcija. Paroda „Perkrauti modernybę“, ZKM, Karlsrūjė, Vokietija, 2016. Nuotr. Jonas Zilius
„Make it Work“, Théâtre des Amandiers, Nanteras, 2015
Kaip nutūpti be avarijos?
Hibridiškumą derėtų suvokti kaip laikiną, negalutinę koncepciją, skirtą nustatyti simptomus ar anomalijas modernistinėje mąstysenoje. Nuolat pasikartojantis teiginys, kad viskas yra hibridiška, paradoksaliai gali sustiprinti įsišaknijusias modernistines priešpriešas (gamta / kultūra, globalumas / lokalumas, objektas / subjektas, sąmonė / kūnas, žmogiška / nežmogiška). Reikia ne bandyti įveikti šias dichotomijas, o jas paprasčiausiai ignoruoti.
Kad sužinotume, kaip nutūpti be avarijos, turime atnaujinti savo abstrakcijas ir iš naujo įsteigti gamtos, politikos, ekonomikos ar religijos kategorijas. Latouro trikampis, įvardijantis tris traukos centrus (Žemės rutulys / Kraštas / Dirva), demonstruoja, kaip sunku yra išvengti minėtų opozicijų, tačiau jis gali būti suvoktas kaip daug žadantis bandymas pabėgti nuo riboto modernaus mąstymo, siekiant ne tik geriau suprasti mūsų dabartinę situaciją, bet ir atitinkamai veikti.
Parodos „Perkrauti modernybę“ lauko žurnalo puslapis
[1] Atsakomybės samprata yra pačioje „Meno ir technologijų eksperimentų“ („Experiments in Art and Technology“) grupės pasisakymų šerdyje. „E.A.T.“ nariai pažymėjo žmogaus veiksmų padarinius aplinkai ir siekė išvystyti veiksmo (menininko ir inžinieriaus bendradarbiavimo) teoriją kaip atsaką į šią naują situaciją. Jie atnaujino aplinkos kaip to, ką modernūs žmonės suvokia kaip natūrą ir kultūrą, hibrido, o ne „žalios / laukinės / tyros gamtos“ sinonimo sampratą.
[2] John Cage, „Experimental Music“, p. 10.
[3] Kanto didingumo apibrėžimas suponuoja, kad subjektas gali pajusti didingumo jausmą tik stebėdamas gamtos spektaklį iš saugios pozicijos.
[4] Kadangi metalas yra išsklaidytas didžiuliuose rūdos kiekiuose, penkiems atspaudams prireikė vienos tonos rūdos.
[5] Bruno Latour, „Critical Distance or Critical Proximity? A Dialogue in Honor of Donna Haraway“, 2005. Žr. http://www.bruno-latour.fr/sites/default/files/P-113-HARAWAY.pdf.
[6] Kaip parašėme lauko žurnale: „Jie naudojo dumblą iš vos skysto radioaktyvaus ežero Vidinėje Mongolijoje, kad pagamintų seriją keraminių indų, primenančių tradicines Ming dinastijos vazas. Kiekvienas jų turi savo sudėtyje tiek pat toksinių atliekų, kiek yra gaunama pagaminant išmanųjį telefoną, labai lengvą nešiojamą kompiuterį arba elektromobilio akumuliatoriaus elementą.“
[7] Bruno Latour, Face à Gaïa : huit conférences sur le nouveau régime climatique. Paris, France: Les empêcheurs de penser en rond: La Découverte, 2015 (2017 m. pradžioje leidykla „Polity“ planuoja išleisti vertimą į anglų k.).
[8] Bruno Latour, „Some Advantages of the Notion of ‘Critical Zone’ for Geopolitics“, 2014. Žr. http://www.bruno-latour.fr/sites/default/files/P-169-GAILLARDET-pdf.pdf.
[9] Ibid., p. 2.
[10] Ibid., p. 1–2.
[11] „Calhouno kritinės zonos observatorija integruoja žmogaus ir gamtos poveikį žemės kritinėms zonoms į vandens, mineralų ir organinės medžiagos ciklų tyrimus. Calhouno KZO dirbantys mokslininkai siekia suprasti, kaip Žemės kritinės zonos reaguoja į smarkią eroziją ir dirvos būklės pablogėjimą bei atsistato po jų. […] Mokslininkai pasitelks istorinius ir šiuolaikinius duomenis apie augmeniją, dirvą ir vandens baseinus bei jutiklių tinklus, kad galėtų atkurti ir prognozuoti kritinių zonų dinamiką bei raidą laiko ir erdvės skalėse.“ Žr. http://criticalzone.org/calhoun/about/.
[12] Žr. Eweno Chardronnet ir „Bureau d’Etudes“ projektą. Žr. http://laboratoryplanet.org/en/.
[13] Latouras parašė apie Lovelocką: „Tačiau jis pastebėjo, kad jo kolegos geologai, klimatologai ir biochemikai be jokios priežasties atsisakė apibrėžti tai, kas jiems buvo kuo puikiausiai matoma, t. y. kad kiekviename taške, kur turėjo veikti tik išorinis priežastingumas, lygiai taip pat veikė ir daugybė kitų veikėjų“. Ir dar: „Lovelockas išlaisvina jų mokslą […] paskirstydamas veiksnumus po visus priežastingumo grandinių taškus.“ (p. 21).
[14] Isabelle Stengers, In Catastrophic Times: Resisting the Coming Barbarism, Open Humanities Press, 2015. Žr. http://www.openhumanitiespress.org/books/titles/in-catastrophic-times/ (p. 44–45).
[15] Kol neišleistas naujausios Latouro knygos Face à Gaia (La Découverte, 2015) angliškas vertimas, galima perskaityti jo tekstą „How to Make Sure Gaia Is Not a God of Totality?“, kuriame ypač išskiriama Toby’io Tyrello knyga On Gaia (2014). Žr. http://www.bruno-latour.fr/fr/node/587. Ypač svarbu atsisakyti kibernetinės uždaros sistemos metaforos bei išvengti bet kokių nuorodų į Buckminsterio Fullerio metaforą: „Lovelocko manymu, Gaja galima pavadinti Ne-mašiną, ir būtent todėl iš visų jo kritikuojamų metaforų jis labiausiai peikia „Erdvėlaivį Žemę.“ (p. 22).
[16] Bruno Latour, Millenium LSE London, October 2015. Žr. http://modesofexistence.org/how-to-visualize-overlapping-territories-3/.
[17] Bruno Latour, „On Sensitivity Arts, Science and Politics in the New Climatic Regime“. PSi #22, Melburnas, Australija. Žr. https://www.youtube.com/watch?v=hTzhTlrNBfw.
Iliustracija viršuje: Simonas Starlingas, „Viena tona II“, 2005. 5 rankiniu būdu pagaminti platinos/paladžio atspaudai, 86 × 66 cm. Rennie kolekcija, Vankuveris, Kanada
