Įžambioji funkcija
Jei periodiškumas apibūdina fizinę gamtą, tai istorinį pasaulį apibrėžia poliariškumas.
Tad įvairūs žmonių grupių vienetai buvo itin svarbūs urbanizacijos režimų kaitai ir kartu architektūrinių formų atsiradimui.
Šis poliarizacijos procesas, kurio analizės vardan nereikėtų komplikuoti, iki šiol skatino pridėti individualius būstus miestuose, vėliau celes daugiabučiuose ir miesto butų pastatus, kiekvienam iš šių vienas kitą keitusių vienetų patiriant tūrio prigimties pasikeitimus, po kurių sekė totalizacija.
Vis dėlto pagrindinė šių įvairių modifikacijų priežastis ilgai buvo klaidingai laikoma elementu, lemiamu kitų veiksnių: tai orientacija erdvėje.
Jei kaimas, siekdamas užvaldyti žemę, išties įkūnijo horizontalumą, kurį pertraukdavo tik šventovėje arba pilyje išreikštas vertikalumo siekis, tai miestas tebuvo vertikalių seka socialinio dominavimo link, o kulminacine šios erdvinės krypties išraiška tapo Niujorkas.
Jei nuo to laiko visi bandymai sukurti naują urbanistinę vienovę – ar tai būtų angliški XIX amžiaus miestai-sodai ar satelitiniai miestai – buvo pasmerkti žlugti, kaltė dėl to tenka projektuotojams, nesupratusiems, kad pirminė kilimo ašis yra varomoji kitų šios vienovės elementų charakteristika.
Juos apžavėjo žmonių grupių sumavimo aspektas, kurį lėmė užgimstančios industrinės civilizacijos barbarystė.
Tad reakcinį urbanizmą pakeitė pavergimo urbanizmas.
Kad ir kokie svarbūs būtų skaičiaus ir lyties elementai, dabar jau aišku, kad vieni patys jie negali atverti durų naujai urbanizacijos formai.
Despotiška būtinybė verčia mus susitaikyti su istoriniu faktu, kad vertikalė kaip kilimo ašis ir horizontalė kaip amžina plokštuma užleidžia vietą įžambiajai ašiai ir nuožulniai plokštumai, kurios patenkina visas būtinas sąlygas naujai urbanistinei tvarkai pasiekti ir, maža to, leidžia visiškai perrašyti architektūros žodyną.
Šį nuvirtimą reikia suprasti kaip tai, kas jis yra: trečia architektūros erdvinė galimybė.
Paul Virilio
Bangos
Bangos yra izoliuoti elementai.
Sekdamos vienos paskui kitas jos muša nesibaigiantį skleidimosi ritmą. Jos dreifuoja. Suartėjusios, susietos, jos spiečiasi sustingusiu kilimu; jos kuria vilnis, kurios serijomis kyla vienos iš kitų.
Kiekviena banga puola savo papildantįjį elementą kildama lenkta trajektorija, niekada jo taip ir nepasiekdama. Tarp jų žioji įžambi tuštuma, „plyšys“, sujungiantis du nuverstuosius skardžius.
Tai aplink šį tašką formuojasi jėgų laukai, kontroliuojamas nesvarumas. Žmonės natūraliai juda išlenktu paviršiumi ir krenta po išsišovusia konsole. Šiame plyšyje, pakibę ir besvoriai, jie juda, kur tik nori. Taip žmonės ir sklando, nuo plyšio prie plyšio, nuo tuštumos prie tuštumos.
Claude Parent
Įžambiosios architektūros eskizas, 1966, Claude Parent.
Gyvenamoji cirkuliacija
Mums niekada nepavyko sujungti kietųjų ir takiųjų elementų. Nors kitos disciplinos jau seniai rado skysčių problemos sprendimą, architektūrą, rodos, vis dar paralyžiuoja žmonių judėjimas ir šis rimties ir cirkuliacijos nesuderinamumas griauna šiuolaikinį metropolį.
Mobilumas visomis savo formomis tapo miestų griaunamuoju agentu: ar tai būtų socialinis elementas su didžiaisiais masių judėjimais ar įvairių formų energijos, kurias naudoja industrinė civilizacija ir mokslinės ginkluotės jau nekalbant apie gamtos veiksnius – šiuolaikinis miestas, rodos, nesugeba įvaldyti takumo.
Pasaulyje, kur viskas transformuojasi – objektas į energiją, taškas į trajektoriją – mes nebegalime atsieti habitacijos nuo cirkuliacijos ir nuo šiol dvi tendencijos oponuos viena kitai: pavers „architektūrą mobilia“ arba „cirkuliaciją gyvenama“.
Pirmoji iš šių tendencijų, net jei ir vadina save „architektūra“, išties savo tikslus perima iš pramonės, taigi ir jos priemones bei pasekmes.
Antroji tendencija, kad ir kaip eretiškai tai skambėtų, tiesiog atsigręžia į pačius architektūros pagrindus, kad rastų perkėlimo problemų sprendimus.
Pernelyg ilgai į civilinę architektūrą žiūrėjome vien iš jos apsauginės funkcijos perspektyvos ir šio meno stagnacija neabejotinai kyla iš to, kad ne iki galo suvokėme jo prigimtį.
Joks atsitiktinumas, kad tikroji architektūra taip dažnai prieglobsčio ieškojo laiptinėje, tilte, užtvankoje arba greitkelių sankirtoje – čia ji turėjo, ką veikti; o gyvenamojoje aplinkoje ji likdavo pasmerkta absoliučiam pasyvumui.
Visais laikais architektūra galėjo save išpildyti tik susidūrusi, sulaukusi iššūkio iš kitos jėgos, dvasinės ar materialios. Šis galios menas gali visiškai atsiskleisti tik naudodamasis šia galia, kai susiduria su kitokio tipo galia.
Amžiaus pradžios pramoninė visuomenė, dar būdama embrioninėje stadijoje, nebuvo tapusi tokia galia, kuri leistų gimti tikrai civilinei architektūrai.
Šiandien gyventojų masė pasiekė tokį mastą, kad virto protu nesuvokiama inercijos galia.
Nuo šiol turime visas sąlygas, kad civilinė architektūra pagaliau galėtų atsiskleisti ir kad šis erdvės menas, iš privačios sferos pereidamas į viešąją, prisiimtų savo tikrąjį vaidmenį: kurti visuomenę.
Klausimas nebe toks, ar architektūra turėtų pasitenkinti būdama cirkuliacijos palydove arba, dar blogiau, susitapatinti su ja ir taip prarasti savo esmę. Urbanizmas turi būti kuriamas taip, kad cirkuliacija galėtų tapti gyvenama, kad animuojanti įžambioji funkcija architektūroje išstumtų tą neutralizuojančią funkciją, kurią reprezentuoja horizontali plokštuma, kad žmogų išjudintų pats jo gyvenamosios aplinkos kontūras, o miestas tokiu būdu taptų gigantišku prožektoriumi, kaskada kiekvienam veiklumui ir kiekvienam takumui.
Kalbame apie dviejų pagrindinių šio meno vaidmenų „kontrakciją“, o ne supainiojimą, kaip yra mobiliosios architektūros atveju. Mes pernelyg ilgai cirkuliaciją laikėme atsietą nuo rimties. Jei vertikalioji tvarka pasireiškė fasado menu ir pabrėžė architektūros vizualizaciją jos veiksmingumo sąskaita, tai horizontalioji tvarka denatūravo jos panaudojimą, uždarydama ją stabilumo ir okultacijos ribose.
Rytoj architektūra bus iš esmės cirkuliacinė; stovėjimo erdvės praras savo reikšmę ir užleis vietą persėdimo erdvėms – gyvenamąją aplinką, kaip ir visą miestą, „mobilizuos“ įžambioji funkcija.
Paul Virilio
Įžambiosios architektūros eskizas, 1966, Paul Virilio.
Impulsai
Įžambioji funkcija leidžia keliauti. Architektūra tampa migracijos atrama; judėjimas išlaisvinamas iš trasos tikslumo apribojimų, o maršruto pasirinkimas lieka laisvas. Nebelieka kanalų, tik įveiktas atstumas, nebelieka apribojimų, tik pasiekimai; žmonių skystis gali pulsuoti savu ritmu – palaikomas erdvinių struktūrų, tačiau nepriklausomas nuo formalios šių atramų organizacijos. Jų impulsai priklauso kasdienybei arba metų laikams, jie padengia ir atidengia architektūrą kaip tik nori. Suakmenėjusi dykuma arba panyranti ir pradingstanti minia, vienišas pasivaikščiojimas priežodiniuose raišteliuose, kabantys spiečiai, nestabdomi grupiniai nusileidimai, laiptuoti lipimo nuovargiai – pasirodo visi žmonių izoliacijos ir susibūrimo veidai, net ir eisenų maršrutai nebėra iš anksto nubrėžti. Nesustojantis srautas, atsitrenkiantis į architektūrą nenuspėjamu, bet nuosekliu atoslūgiu, galbūt ieškantis naujos disciplinos.
Claude Parent
Instabilizacija
Mes galime gyventi nepusiausvyros būklėje. Tad kodėl niekada nepritaikėme nestabilumo savo buveinių viduje?
Architektūros technologijos istorija yra į tuštumą paleistų arkų seka: skliautas, kupolas, konsolė. Kodėl šis nuolatinis medžiagų pusiausvyros nuotykis nepadarė jokios įtakos gyvenamai erdvei?
Naudingoji sfera išliko neutrali, visi atsitiktinumai buvo savanoriškai ištrinti.
Taip pasiektas privataus gyvenimo banalumas vos žingsniu lenkė kolektyvinio gyvenimo suvienodinimą ir po truputį, pradedant nuo architektūros, šis apdairumas persmelkė visą visuomenę.
Žemės elemento nukariavimas, kuris dar vakar tebuvo siekiamybė, galbūt pateisino tokią padėtį, tačiau šiandien šis slenkstis jau peržengtas; stiebdamiesi į erdvės elementą mes atsisakome pusiausvyros ir priešistorinis gyvenamosios vietos traktavimas neišliks.
Stabilumas tiesiogine prasme buvo gravitacijai pasidavusio žmogaus proto įvaizdis, tačiau užvaldžius ir žmogaus reikmėms palenkus erdvę šios idėjos reikšmė gerokai sumenks, užleisdama vietą nestabilumo ir pakibimo idėjai.
Žengiame į naują architektūros amžių ir jei jos ištakose išties randame uždarą vienuolyną ir kriptą, turime sugebėti pamatyti, kad nestabilumo, svaigulio jausmas yra antrasis šio erdvės meno archetipas.
Visiškai beprasmiška svarstyti apie nepatogumus, jaudintis dėl pavojų; šis įvykis pernelyg fundamentalus, kad iš moralinio komforto kylantys nuogąstavimai kad ir trumpam atitolintų jo atėjimą.
Mes įveiksime visus pavojus, mes susidorosime su visomis rizikomis, mes gyvensime ant rampų, mūsų kūnas pripras prie šios naujos pozicijos, kurioje kol kas atrodo neįmanoma gyventi.
Natūrali šios situacijos dinamika pasieks tai, kas nepavyko socialinėms teorijoms: sukurti naują visuomenę individų elgesio lygmenyje.
Buveinėje-būste žmogaus veiksmas turėjo kompensuoti vidinės erdvės abejingumą, o cirkuliacinėje buveinėje žmogų į veiksmą išsvies vieta, kurioje jis yra.
Toks apvertimas lemia ne tik naują gyvenimo būdą, bet ir formuoja mūsų galvoseną: nestabilioje pusiausvyroje individas linkęs daug intensyviau save valdyti; kita vertus, gyvenimą ant nuožulnių plokštumų, iškeltų virš gamtos, lydi išsilaisvinimo jausmas, kuris verčia permąstyti žmogaus ryšius su jo aplinka.
Tai reiškia, kad atsisakoma iš praeities ateinančio gerovės apibrėžimo: šiandien neutralumo perteklius nebegali būti laikomas komfortu; jį pakeitė stimulas.
Šios transformacijos įgyvendinimui tinkamą priemonę mums siūlo architektūra: įveikiamą kliūtį.
Paul Virilio
Įžambiosios architektūros eskizas, 1999, Claude Parent.
––
Iliustracijoje: Instabilisateur pendulaire (iš pranc. švytuoklinis destabilizatorius), 1968, Paul Virilio ir Claude Parent. Maketas, 46 x 22 x 42 cm. Fotografija: Philippe Magnon. FRAC centro kolekcija, Orleanas, Prancūzija.
Paskutinis „įžambiosios architektūros“ projektas turėjo nustatyti, kokie kampai geriausiai tinka įvairioms gyvenamosioms erdvėms. Keletą mėnesių 1968-ųjų pradžioje P. Virilio ir C. Parent‘as Nantero universitete ruošėsi pastatyti natūralaus dydžio eksperimentinį modelį, švytuoklinį destabilizatorių, dvigubą įžambią struktūrą, iškeltą dvylika metrų virš žemės ir izoliuotą nuo likusio pasaulio. Jiedu ketino patys jame gyventi vieną mėnesį. Prijungti elektrodai būtų leidę medikams juos stebėti, fiksuoti jų sveikatos ir elgesio pokyčius. Jų tikslas buvo išbandyti gyvenimą nuožulniose plokštumose ir patyrinėti padarinius psichikai ir kūnui. Deja, eksperimentą įgyvendinti sutrukdė 1968-ųjų gegužės įvykiai Prancūzijoje.
