Skyrius V: Skrydis
Galite susidaryti įspūdį apie tai iš mano dienoraščio ištraukos, žinoma, pritaikytos šiai knygai ir todėl smarkiai supaprastintos bei sutrumpintos; nuotraukos ir piešiniai padės jums suvokti ir įvertinti tai, kas joje aprašyta.
…Karšta vasaros diena. Toliai skendi žydrai violetiniame miraže; virš laukų ir brūzgynų pakibęs milžiniškas dangaus gaubtas su po juo sustingusiais puriais debesimis. Jie tarsi guli ant didžiulio permatomo stiklo, ir todėl jų apačios išlygintos, plokščios, o viršutinės dalys taip akinančiai apšviestos saulės, kad žiūrint į jas tenka prisimerkti.
Aš skrieju virš žemės maždaug trijų šimtų metrų aukštyje, orientuodamasis pagal tolimąjį ežerą – šviesią pailgą dėmelę kaitrioje migloje. Apačioje lėtai praslenka mėlyni painių formų kirtimai, tarp jų laukai: štai tie, žydrai žali – avižų, nepaprastai smulkiai mirgantys balkšvi stačiakampiai – grikių, tiesiai po manimi – liucernų laukas, kurio pažįstama žaluma labiausiai primena dailininkų dažą „kobaltas žalias vidutinis“; žali kviečių vandenynai dešinėje sodresnio atspalvio, kaip pasakytų dailininkai, ir primena „chromo oksidu“ vadinamą dažą. Didžiulė margaspalvė paletė slenka atgal…
Tarp laukų ir brūzgynų vingiuoja takeliai. Jie subėga į gruntkelius, o tie savo ruožtu driekiasi link greitkelio, kurio dar nesimato dėl miglos, bet aš žinau, kad jis pasirodys, jei skrisiu dešiniau nuo ežero – lygi lygi šviesi juosta be pradžios ir pabaigos, kuria juda automobiliai, neskubiai šliaužiančios mažytės dėžutės.
Saulėtos miškingos stepės paviršiuje tapybiškai drybso skirtingų dydžių plokšti virš manęs sklandančių kamuolinių debesų šešėliai – sodriai mėlyni ten, kur jie uždengia brūzgynus, ir įvairių žydros atspalvių ant laukų.
Dabar aš kaip tik esu tokio debesies šešėlyje; padidinu greitį (man tai labai lengva padaryti) ir išskrendu iš jo. Šiek tiek pasilenkiu į priekį ir jaučiu, kaip iš apačios, nuo saulės įkaitintų žemės ir augalų, traukia stiprus šiltas vėjas, ne šoninis, kaip žemėje, o neįprastai pučiantis iš apačios į viršų. Aš fiziškai jaučiu tvirtą tankią srovę, stipriai kvepiančią žydinčiais grikiais – be abejo, ši srovė pakeltų net stambų paukštį – erelį, gervę ar gandrą, jei šis sklęstų nejudėdamas ir išskleidęs sparnus.
Bet mane ore laiko ne kylantys srautai, aš neturiu sparnų; skrisdamas aš remiuosi kojomis į plokščią stačiakampę platformėlę, šiek tiek didesnę už kėdės sėdynę, su stovu ir dvejomis rankenomis, už kurių aš laikausi ir kuriomis valdau aparatą.
Fantastika? Kaip pasakysi… Trumpai tariant, nutrauktas šios knygos rankraštis du metus gulėjo nejudinamas, nes dosni ir sena gamta ir vėl per mano draugus vabzdžius staiga ėmė ir pateikė man dar Kai Ką – kaip visuomet grakščiai ir neįkyriai, bet greitai ir įtaigiai. Net du ilgus metus Radinys manęs nepaleido, nors man ir atrodė, kad jo „įvaldymas“ buvo labai staigus. Taip būna visada – kai užsiimi kažkuo nauju ir įdomiu, laikas bėga kone dvigubai greičiau.
Šviesi stepių ežero dėmelė jau pastebimai priartėjo, išaugo, o už jos – greitkelis su jau gerai iš aukščio matomomis automobilių dėžutėmis. Šis greitkelis per aštuonis kilometrus nutolęs nuo jam lygiagretaus geležinkelio; štai ten, jei gerai įsižiūrėsi, gali pamatyti kontaktinio tinklo atramas ir šviesų geležinkelio pylimą. Laikas pasukti apie dvidešimt laipsnių į kairę.
Iš apačios manęs nematyti, ir ne tik dėl atstumo: net skrisdamas labai žemai aš beveik nemetu šešėlio. Visgi, kaip aš sužinojau vėliau, žmonės retkarčiais kai ką mato šioje dangaus skliauto vietoje: šviesų rutulį ar diską, arba kažką panašaus į vertikalų arba įstrižą debesėlį aštriais kraštais, judančio, pasak jų, kažkaip „nedebesiškai“. Kai kurie stebėtojai matė „maždaug hektaro dydžio plokščią nepermatomą kvadratą“ – galbūt tai buvo apgaulingai padidėjusi mano aparato platforma?
Dažniausiai gi žmonės nieko nemato, ir kol kas aš tuo patenkintas – maža ką. Juolab kad kol kas aš dar nenustačiau, nuo ko priklauso „matomumasnematomumas“. Todėl prisipažįstu, kad uoliai vengiu sutikti žmones šioje būsenoje, todėl iš tolo aplenkiu miestus ir kaimus, o kelius ir takelius kertu dideliu greičiu, tik kai įsitikinu, kad juose nieko nėra.
[…]
Grebennikovo gravitoplanas. Autoriaus nuotrauka, 1997. В.С. Гребенников, 1997. Мой Мир. Новосибирск, Советская Сибирь, p. 223.
Deja, gamta iškart nustatė savo griežtus apribojimus, kaip mūsų keleiviniuose lėktuvuose: gali žiūrėti kiek nori, bet fotografuoti negali. Panašiai ir čia, jei ne dar blogiau: neužsidarydavo sklendė, o juostos, kurias pasiėmiau – viena kasetė kameroje, kita kišenėje – buvo visiškai peršviestos. Nepavykdavo ir nupiešti vietovės vaizdą aukštyje – abi rankos beveik visą laiką užimtos, galima atlaisvinti tik vieną kelioms sekundėms. Taigi beliko piešti iš atminties – gerai, jei pavyksta tai padaryti iškart nusileidus; nors aš ir dailininkas, mano regimoji atmintis, prisipažinsiu, ne pati geriausia…
Šis skrydis visai neprimena to, kurį patiriame sapne – būtent nuo tokio sapno aš kadaise ir pradėjau šią knygą. Ir tai ne tiek malonumas, kiek darbas, kartais labai sunkus ir nesaugus: tenka ne sklęsti, o stovėti; amžinai užimtos rankos; už kelių centimetrų – riba, skirianti „šią“ erdvę nuo „to“, išorinio, nematoma, bet labai klastinga; visa tai kol kas ganėtinai nepatvaru, ir mano kūrinys iš tolo primena nebent… ligoninės svarstykles. Bet juk tai pradžia!
Beje, kartais sutrikdavo ne tik fotoaparatas, bet ir laikrodis bei, tikėtina, kalendorius: pavyzdžiui, nusileidęs į pažįstamą pievą, užtikdavau ją (tiesa, retai) šiek tiek neatitinkančią sezono, „nukrypusią“ į vieną ar kitą pusę iki savaitės, o pasitikrinti nebuvo galimybės. Taigi man pavyksta judėti ne tik erdvėje, bet, atrodo, ir laike. Negaliu to tvirtinti šimtu procentu, išskyrus tai, jog skrydžio metu, ypač pradžioje, stipriai meluoja laikrodis: tai skuba, tai vėluoja, bet ekskursijos pabaigoje rodo visiškai tikslų laiką. Štai kodėl šių kelionių metu aš vengiu žmonių: jei čia veikia ne tik gravitacija, bet ir Laikas, gal bus pažeisti man nežinomi priežastiniai ryšiai, ir kažkas iš mūsų nukentės? Štai iš kur kyla šie nuogąstavimai: „ten“ paimti vabzdžiai dažniausiai be pėdsako dingsta iš mėgintuvėlių, dėžučių ir kitų talpų…; kartą vienas mėgintuvėlis sudužo į šipulius mano kišenėje, kitą kartą radau stikle ovalią skylę rudais, tarsi „chitino“ kraštais – matote ją nuotraukoje; ne kartą jaučiau per kišenės audinį kažką panašaus į trumpą dilginimą ar elektros iškrovą, tikriausiai belaisvio „dingimo“ akimirką.
[…]
Grebennikovo gravitoplanas. Autoriaus nuotrauka, 1997. В.С. Гребенников, 1997. Мой Мир. Новосибирск, Советская Сибирь, p. 223.
Kaip ir kodėl aš padariau šį atradimą?
1988-ųjų vasarą, stebėdamas per mikroskopą vabzdžių chitino griaučius, plunksnuotus ūselius, ploniausios struktūros drugelių sparnų žvynelius, ažūrinius raibuliuojančius auksaakių sparnelius ir kitus Gamtos Patentus, susidomėjau vienos iš stambesnių vabzdžių detalių nepaprastai ritminga mikrostruktūra. Tai buvo ypatingai sutvarkyta kompozicija, tarsi atspausdinta kažkokio sudėtingo brėžinių ir skaičiavimų automato. Man pasirodė, kad šis neprilygstamas ląstelių skaičius tikrai nebuvo būtinas nei šios detalės patvarumui, nei papuošimui.
Nebuvau matęs nieko panašaus į šį neįprastą raštą nei kitų vabzdžių kūnuose, nei kitur gamtoje, technikoje ar mene; kadangi jis turi daug erdvinių matmenų, man iki šiol nepavyko atkartoti jo dvimačiame piešinyje ar nuotraukose. Kam vabzdžiui reikalingas toks daiktas? Juolab kad ši struktūra – antsparnių apačia – beveik visada paslėpta, niekas niekada nepamatys jos, kai vabzdys neskrenda.
Pradėjau įtarti, kad tai yra bangų švyturys, kuriam būdingas „mano“ daugiatūrių struktūrų efektas. Tą išties palaimintą vasarą šios rūšies vabzdžių buvo aibė, ir aš gaudydavau juos vakarais šviesos pagalba; nei „iki“, nei „po“ nesu matęs ne tik tokio milžiniško jų skaičiaus, bei ir pavienių vabzdžių.
Padėjau ant mikroskopo objektų staliuko šią nedidelę įgaubtą chitino plokštelę, kad dar kartą įsižiūrėčiau į jos keistas žvaigždiškas ląsteles su stipriu padidinimu. Pasigėrėjau dar vienu Gamtos juvelyro šedevru, ir beveik be jokio tikslo padėjau ant jos pincetu kitą lygiai tokią pačią plokštelę su šiomis nepaprastomis ląstelėmis vienoje pusėje.
Še tau kad nori: detalytė ištrūko iš pinceto, kelioms sekundėms pakibo virš gulinčios ant mikroskopo staliuko, šiek tiek pasisuko pagal laikrodžio rodyklę, nuriedėjo – ore! – į dešinę, pasisuko prieš laikrodžio rodyklę, susiūbavo, ir tik tada staigiai nukrito ant stalo.
Ką aš patyriau tą akimirką, skaitytojas gali tik įsivaizduoti…
Kai atsipeikėjau, surišau kelis skydelius viela; tai buvo nelengva užduotis, ir man pavyko tik paėmus juos vertikaliai. Gavau savotišką daugiasluoksnį „chitinobloką“. Padėjau jį ant stalo. Ant jo negalėjo nukristi net toks gana sunkus daiktas, kaip didelis smeigtukas: kažkas tarsi atmušdavo jį į viršų, o paskui į šoną. Pritvirtinau smeigtuką prie „bloko“ viršaus, ir tuomet prasidėjo tokie neįtikėtini dalykai (pavyzdžiui, kelioms akimirkoms smeigtukas apskritai tapo nematomas), kad aš iškart supratau: tai ne švyturys, o kažkas visai Kita.
[…]
Grebennikovo gravitoplanas. Autoriaus nuotrauka, 1997. В.С. Гребенников, 1997. Мой Мир. Новосибирск, Советская Сибирь, p. 223.
Neatmetu galimybės, kad kai kurie Zatulino rajono gyventojai matė anaiptol ne mano beveik avarines evoliucijas, o kažką su jomis nesusijusio. Juolab kad 1990-ųjų metų kovas buvo itin „derlingas“ NSO stebėjimais ir Sibire, ir prie Nalčiko, ir ypač Belgijoje, kur kovo 31 d. naktį, kaip pranešė dienraštis „Tiesa“, inžinierius Marselis Alferlanas griebė vaizdo kamerą ir nuo namo stogo nufilmavo dviejų minučių trukmės filmą apie vieną iš milžiniškų „nežemiškų“ trikampių gravitoplanų, kurie, kaip autoritetingai nustatė belgų mokslininkai, yra ne kas kita kaip „fiziniai objektai, turintys funkcijų, kurių kol kas negeba sukurti jokia civilizacija“.
Ar tikrai „jokia“, ponai belgų mokslininkai? Aš drįstu spėti, kad šių aparatų gravitacinių filtrų platformos (aš jas vadinu blokiniais skydais) iš tiesų buvo gana nedidelės, trikampės, ir pagamintos Žemėje, tik turinčios solidesnę techninę bazę nei mano pusiau medinis aparatas. Aš iš pat pradžių norėjau padaryti jo platformą būtent trikampę – tokia forma yra daug efektyvesnė ir patikimesnė, – tačiau galiausiai pasirinkau keturkampę platformą dėl to, kad ją lengviau sulankstyti, ir sulankstytoje formoje ji primena lagaminėlį arba eskizų albumą, kurį galima dekoruoti taip, kad nekiltų jokie įtarimai. Žinoma, aš pasirinkau „eskizų albumo“ priedangą…
Tuo tarpu su įvykiais Belgijoje ir prie Nalčiko aš visiškai nesusijęs. Juolab kad savo išradimą aš naudoju, kaip jums gali pasirodyti, beprotiškai neracionaliai – viso labo savo „entomoparkų“ lankymui… O šie mano kūriniai man atrodo daug svarbesni už bet kokius technikos išradimus.
[…]
Grebennikovo gravitoplano emblema. V. Grebennikovo agroekologijos muziejus, 2004.
Aš tęsiu savo kelią po didingai puriais vidurdienio debesimis ten, į Vakarus, o margaspalvių laukų stačiakampiai, keistų formų brūzgynai ir mėlyni debesų šešėliai praslenka po manimi.
Skrydžio greitis gana didelis, tačiau vėjas nešvilpia mano ausyse: blokinių skydų platformos energetinė apsauga „išpjovė“ erdvėje į viršų platėjantį stulpą arba spindulį, panaikinantį Žemės trauką po platformą, o aš esu šio stulpo virš jos viduje; visa tai, man atrodo, skrydžio metu tarsi išskečia erdvę, o už manęs vėl ją užtrenkia. Tikriausiai todėl aparatas ir jo keleivis yra nematomi, arba matomi iškreiptai, kaip neseniai man nutiko virš Novosibirsko Zatulino rajonu. Tačiau apsauga nuo Žemės traukos yra reguliuojama, nors ir nepilnai – jei palenki galvą į priekį, gali pajausti vėjo sūkurius, kvepiančius barkūnu, grikių žiedais, arba Sibiro pievų žolėmis.
Isilkulį ir milžinišką elevatorių prie geležinkelio palieku toli kairėje ir palaipsniui leidžiuosi virš greitkelio, įsitikinęs, kad esu nematomas vairuotojams, keleiviams ir dirbantiems laukuose: aš ir platforma nemetame šešėlio (tiesa, kartais šešėlis staiga atsiranda); štai pamiškėje trys vaikinukai uogauja – nusileidžiu visai žemai, sumažinu greitį, praskrendu pro juos. Tvarkoj, jokios reakcijos – reiškia, nei manęs, nei šešėlio nesimato. Ir, žinoma, nesigirdi: taip judėdamas – „išskėsdamas erdvę“ – aparatas neskleidžia jokio garso, nes faktiškai nėra net trinties su oru.
[…]
Vienas iš V. Grebennikovo kelionių gravitoplanu peizažų: Novosirbirsko landšaftas ir puskilometrio aukščio. В.С. Гребенников, 1997. Мой Мир. Новосибирск, Советская Сибирь, p. 214.
Kodėl aš neatskleidžiu savo išradimo esmės? Pirma, todėl, kad įrodymai reikalauja laiko ir jėgų. Nei to, nei to aš neturiu. Žinau tai iš karčios ankstesnių mano išradimų, tarp jų ir akivaizdžiai realaus tuščiavidurių struktūrų efekto, „prastuminėjimo“ patirties. Štai kuo baigėsi ilgametės mano pastangos siekiant TSE mokslinio pripažinimo: „Tolimesnis susirašinėjimas su jumis dėl šios išradimo paraiškos yra netikslingas.“ Kai ką iš Valdančiųjų Mokslo Likimus aš pažįstu asmeniškai, ir esu įsitikinęs: jei patekčiau pas tokį į kabinetą, kas dabar jau bet kuriuo atveju yra praktiškai nebeįmanoma, ir:
- išskleisčiau savo „eskizų albumą“,
- prijungčiau stovą,
- pasukčiau rankenėlę,
- ir jam matant pakilčiau iki lubų
— kabineto šeimininkas nesureaguotų, o gal net ir įsakytų išprašyti pokštininką.
Antroji mano „neatskleidimo“ priežastis objektyvesnė. Aptikau šias antigravitacines struktūras tik vienoje Sibiro vabzdžių rūšyje. Neįvardinsiu net būrio, kuriam ji priklauso: panašu, kad ji beveik išnykusi, ir tuometinis populiacijos šuolis buvo galimai lokalus ir vienas paskutinių. Tad jei aš nurodysiu būrį ir rūšį, ar galima būti tikram, kad biologiją šiek tiek išmanantys nesąžiningi žmonės, gobšuoliai ir vertelgos nepuls ieškoti kirtimuose, kloniuose ir pievose paskutinių šio Gamtos Stebuklo egzempliorių, nepaisant jokių kliūčių?
Žinoma, taip ir nutiktų! Bet ne, nedori žmonės: tegul viskas šiame skyriuje lieka jums moksline fantastika, o pati Gamta jums šios paslapties neatskleis, o jėga jos išplėšti nepavyks – tą užtikrins keli milijonai planetoje dar gyvenančių vabzdžių rūšių.
