Atrasti mito ritmą. Pokalbis su Evgenijumi Antufievu

2019 m. liepos 15 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Jogintė Bučinskaitė Jurijus Dobriakovas

2018-aisiais surengtoje 13-oje Baltijos trienalėje iš Tuvos respublikos Rusijoje kilęs menininkas Evgenijus Antufievas įrengė kartoninę šventyklėlę, kurioje apgyvendino molinius dievukus ir tarsi nuo olų perpieštus ritualinius simbolius. Kad ir kur menininko kūriniai būtų eksponuojami, jie kalba kažkur jau tarsi girdėta ir atpažįstama, bet primiršta kalba. Ironiškai ir kiek infantiliai rekonstruodamas universalius kultūrinius reliktus E. Antufievas sugeba pažadinti tą keistą tikėjimą atmintimi, kuri mums nebepriklauso. Atavistinė jo kūrybos maniera kelia klausimus apie tokio meno reikšmę laikais, kai mitai jau tarsi nustojo galios, o menininko atsakymai įtikina, kad viskas pradeda veikti, kai įgyja ritmą.

Ar pastebi (šiuolaikinio) meno pasaulyje vis ryškėjančią domėjimosi folkloru, etnokultūra, mitologija, okultizmu, ritualais ir apeigomis tendenciją? Kodėl tai meno scenai, kuri ilgą laiką lyg ir deklaravo pabrėžtiną progresyvumą bei miestietiškumą, staiga parūpo „liaudiški“, archajiniai reiškiniai? Kas tai – nuoširdus naujų įkvėpimo šaltinių ir temų ieškojimas toliau nuo kiek pabodusio „posthumanistinio“ futurizmo, ar viso labo dar vienas madingas eksploatacijos laukas?

Mano galva, menas yra būdas sutvarkyti mus supančią realybę. Suteikti tai realybei tam tikrą ritmą, struktūrą. O ritualas ir mitologija turi tą patį tikslą. Apskritai, vaizduojamasis menas gimė kaip maginė praktika. Visi olų piešiniai buvo dalis ritualo, maginio veiksmo, bandymas magiškai įkrauti pasaulį. Man atrodo, ritualas pirmiausia ir traukia estetiškai, todėl man visiškai suprantamas susidomėjimas šiomis praktikomis. Vėlgi, jei anksčiau progresas buvo visų pirma estetinė sąvoka, dabar praeitis atrodo daug labiau intriguojanti.

Žinoma, tame yra ir mados elemento, kas neabejotinai labai vargina. Tačiau mada yra labai greitas dalykas, valdomas savo vidinių dėsnių, lyg vandenynas. Todėl aš manau, kad ši banga neužilgo atslūgs.

Tavo kūrybą galima pavadinti savotišku atavizmo atveju – prikeli tai, ko jau nebeturėjo mūsų tėvai, bet tikrai yra kažkas, kuo gyveno protėviai. Ar šis „grįžimas prie šaknų“ tavo kūryboje yra sąmoningas archetipų ieškojimas ar intuityvus kūrybinis procesas? Kitaip tariant, koks tavo paties santykis su tradicijomis kūryboje? Ar egzistuoja kritinis santykis, ir kaip jį pasiekti?

Man tai veikiau intuityvus procesas. Mano darbai visada atrodė nešiuolaikiškai, ir tai yra nenuginčijamas jų pranašumas – kuomet visi darbai apie ateitį akimirksniu pasensta ir ima atrodyti juokingai, atsigręžimas į archajiškus kultūros sluoksnius visada bus aktualus, nes tie sluoksniai paseno jau labai seniai. Kitaip tariant, mano kūriniams labai sunku pasenti. Jie gali būti suvokiami maždaug vienodai tiek prieš šimtą metų, tiek ir po tiek pat laiko ateityje.

Aš apskritai žaviuosi visais pasenusiais, išnykusiais, sudužusiais dalykais. Viskuo, ką palietė laikas. Laikas turi tam tikros poetikos ir grožio. Reikėtų pabrėžti, kad aš dirbu su senesne plastika, nei „tėvų laikas“, mane labiau domina laikotarpis prieš 2000 metų, nei prieš 200.

Be abejo, aš nuolat atlieku ir tiriamąjį darbą, tai užima nemenką dalį mano gyvenimo. Tiesa, pastaruoju metu moksliniai darbai pradėjo mane varginti, dabar dažniau tiesiog peržiūrinėju jų iliustracijas.

Kuo skiriasi menininko vykdomas mitologijos, etnokultūros, ritualų tyrimas nuo tą patį lauką tiriančio mokslininko darbo? Ką menininkas gali apie tai pasakyti ar parodyti esmingai kitaip? Arba jei menininkas staiga perima tautodailininkų, apeigų žinovų ir t. t. metodikas bei visa tai rodo meno galerijoje kaip tų tradicinių užsiėmimų emuliaciją, kur yra skirtumas tarp tų figūrų? Kur baigiasi liaudies kultūra ir prasideda menas?

Sunku nubrėžti aiškią ribą tarp jų. Juk meno ištakos ir yra tautodailė, amatai. Man atrodo, skirtumas yra labai sąlyginis ir nustatomas kiekvieno savaip. Tačiau, kaip bebūtų keista, visiškai supainioti liaudies kultūrą ir meną yra beveik neįmanoma; tikras menas toks įtaigus ir taip skiriasi nuo pažįstamų vizualių ritmų, kad mes galime gana lengvai jį atpažinti.

Su mokslininkais viskas šiek tiek paprasčiau. Nors pradinis tyrinėjimas gana panašus, mokslininko sukuriamas produktas ir yra pats tyrimas, o menininkas visgi turi paversti jį materija. Kartais tai įgyja gana keistas formas, tačiau bet kuriuo atveju tai taip pat yra tiriamasis darbas, pavaldus savo vidinėms taisyklėms.

Kai kuriuose tekstuose apie tavo kūrybą pastebima, kad tu nepastebimai sujungi „etninę“ mitologiją su savo asmenine, autobiografine, apskritai vaikystės „mitologija“ – šiurpiomis pasakomis, vaikiškais bandymais „kviesti dvasias“ ir pan. Kaip tau pačiam atrodo, ar mitologija, kaip ir apskritai liaudies kultūra, amatai ir t. t., šiuolaikinės kultūros lauke yra suvokiama kaip savotiška „infantili“ medžiaga, ir todėl, viena vertus, į ją žvelgiama šiek tiek iš aukšto, kaip į labiau „primityvią“ pasaulėžiūrą (tarsi kultūros „pasąmonę“), o kita vertus, ji pasitelkiama kaip „tikresnė“, labiau medžiagiška ir „žmogiška“ kūrybinė žaliava?

Mito galia remiasi tuo, kad jis greitai mutuoja, transformuojasi, prasiskverbia į populiariąją kultūrą. Vis tos pačios labai senos istorijos sudaro ir vaikiškos arba asmeninės mitologijos pagrindą. Svarbiausias mito elementas yra ritmas; apskritai viskas pasaulyje paklūsta ritmo dėsniui, tad kai jį atrandi, viskas yra daug paprasčiau. Man apskritai atrodo, kad nėra aukštosios ar žemosios kultūros, todėl žygyje prie laužo papasakota istorija gali būti tokia pati vertinga tyrimo medžiaga, kaip Homero „Iliada“. Tačiau ne bet kuri istorija. Mane domina tik tokios, kurių šaknys siekia giliau nei tiesiog fantazija.

Kas užtikrina tavo kūrybos suprantamumą už tuvių ar rusų kultūros ribų? Ar ji tiesiog estetiškai paveiki, ar atveria kažkokius gilesnius archajinius klodus, kurie intuityviai perskaitomi daugelyje kultūrų? Apskritai, kaip tau atrodo iš geografiškai gana plačios tavo parodų patirties – ar tokia tavo kūryba geriau suprantama Tuvoje bei Rusijoje, ar užsienyje (ypač Vakaruose)? Ar nėra taip, kad stipresnis jos poveikis ten, kur tradicijos tapo „aksesuarinės“ ir sunkiai įgyvendinamos kasdienybėje?

Manyčiau, kad mano kūriniai yra suprantami intuityviame lygmenyje. Tu iškart juos atpažįsti. Tai kažkas tokio, ką jau esi kažkur matęs tūkstančius kartų. Kažkas iš skitų, egiptiečių, etruskų, senovės Babilono. Tu jau žinai šiuos kūrinius, bet iki galo jų neatpažįsti, jie slankioja tarp tų kultūrų ir todėl semiasi iš visų jų.

Geografinis suvokimas yra labai komplikuotas klausimas, publikos reakcija priklauso veikiau nuo konkrečios parodos vietos, nei nuo šalies apskritai. Tačiau mano mėgstamiausia šalis yra Italija, ten tiek daug kasdienybėje suspaustų istorijos ir kultūros sluoksnių, kad ir mano darbams pavyksta rasti savo vietą. Man šiuo metu labai patinka rinktis parodoms neįprastas vietas – bažnyčias, archeologijos muziejus. Dažnai kūriniai juose atrodo įdomiau, nei baltame galerijos kube.

Kaip tuvių etninė kultūra, kurios elementus dažnai pasitelki labiau abstrahuotu pavidalu, yra suvokiama iš rusų kultūros perspektyvos? Ar jai priskiriami šiokios tokios „egzotikos“ bruožai? Kaip išvengti (kitų ir savo paties) tradicinės etninės kultūros egzotizavimo, nepaversti jos fetišu?

Tai didžiulė problema. Per apropriaciją popkultūra tarsi kirminas įsiskverbia į kitas kultūras ir išvalgo jas iš vidaus, palikdama tik egzotizmo ir fetišo lukštą. Deja, popkultūra jau beveik visiškai sunaikino senovės Egipto civilizacijos estetiką, o Anubis iš niūraus lemties dievo virto plastikine statulėle. Tame yra savotiško žavesio, ir tokie reiškiniai patenka į mano interesų sferą, tačiau, žinoma, nuo pirminio šaltinio visa tai jau labai nutolę.

Išvengti fetišizacijos neįmanoma, ji smarkiai veikia kūrinių suvokimą ir kontekstą, todėl aš iš dalies įsileidžiu ją į savo kūrybą, kuri šiek tiek flirtuoja ir su popkultūra. Bet iš esmės pati popkultūra taip pat išaugo iš archajinės kultūros, o senovės dievai ir demonai kadaise buvo ne ką prastesnės popžvaigždės su savomis istorijomis. Tad nereikėtų nuvertinti archaikos: ji gal ir negali veikti agresyviai, bet visgi prasismelkia visur kaip smulkiausi mikrobai.

Ar esi domėjęsis tarp įvairių finougrų tautų intelektualų ir menininkų dešimtojo dešimtmečio pradžioje užsimezgusį „etnofuturizmo“ sąjūdžiu? Kiek tau atrodo realu ir prasminga konstruoti ateitį remiantis praeities etnokultūriniais reiškiniais ir tapatybėmis? Ar praeitis turi ką pasakyti ateičiai, o gal ji niekada iš tiesų ir nepraeina, bent jau tam tikruose kultūriškai labiau izoliuotuose kraštuose?

Taip, etnofuturizmas mane domino. Idėja ir kryptis man atrodo teisingos, bet įgyvendinimas dažniausiai kelia abejonių. Apskritai, man atrodo, kad tapatybė turėtų egzistuoti savaime, be specialaus kultivavimo. Tuomet rezultatas būna geriausias.

Tapatybė kartais gali būti ir ne tokia akivaizdi. Aš negaliu pamiršti radinių iš skitų kapinynų aplink mano gimtąjį miestą, ir nuolat sugrįžtu prie jų plastikos. Tačiau skitai yra išnykusi tauta. Taip, jie paveikė visą regioną, bet ar jie turi tiesioginės įtakos jo tapatybei? Tikriausiai taip, kaip ir visos išnykusios tautos, suformuojančios dirvą, kultūrinį sluoksnį, iš kurio ir išauga vietovės tapatybė. Jos tampa kraštovaizdžio dalimi, kaip miškai ir ežerai.

Jau gana ilgai ir daug kalbama apie tai, kad vis lankstesnės ir išmanesnės skaitmeninės komunikacinės technologijos mus panardino į naują „gentinę“ sanklodą. Netrūksta ir dažnai ezoterinių bandymų sukergti šias technologijas su tradiciniais ritualais ir apeigomis (tokie hibridai vadinami įvairiai – pavyzdžiui, „technošamanizmas“). Ką manai apie tokias galimybes? Ar minėta jungtis gali būti produktyvi, ar visgi dažniausiai gimdo paprasčiausią kičą?

Šiaip aš mėgstu kičą. Bet apskritai, žinoma, jokios jungties negali būti. Išskyrus gana nišinius subkultūrinius reiškinius. Man visa tai nelabai įdomu.

Pernai buvai pakviestas dalyvauti 13-oje Baltijos trienalėje. Paroda, pavadinta „Išsižadėk šmėklų“, kvietė apmąstyti tapatybės problematiką. Ar galima sakyti, kad savo kūryboje sieki rekonstruoti tapatybę, kurios jau nebėra ir tarsi nebegali būti? Ar dažnai galvoji apie savo kaip kūrėjo tautinę tapatybę, jos trukdžius ir privalumus karjerai? Ar esi linkęs tai paversti savo kūrybos strategija ir unikalumo vizitine kortele?

Taip, aš kaip tik daug dirbu su bendrakultūrine plastika. Ta, prie kurios nebeįmanoma sugrįžti, bet kuri vis vien egzistuoja kaip duotybė kartu su kultūros istorija. Aš ilgai mąsčiau apie tautinę tapatybę, esu net surengęs keletą parodų šia tema. Galiausiai padariau išvadą, kad neverta tuo per daug rūpintis. Viskas turi būti natūralu kaip kvėpavimas. Vaikystėje turėjau problemą: aš imdavau galvoti apie tai, kaip mes kvėpuojam to sąmoningai nekontroliuodami, ir iškart imdavau dusti, nes man buvo sunku kontroliuoti kiekvieną įkvėpimą. Lygiai taip pat ir tautinė kultūra yra natūrali ir nekontroliuojama. Be abejo, domėjimąsi ja reikia skatinti, ir menas yra viena tinkamiausių tam priemonių. Menas, kaip vanduo, gali įgyti labai skirtingas formas skirtinguose „induose“. Tapatybė ir tautinė kultūra gali būti kaip tik vienu iš tokių indų.

13-oji Baltijos trienalė. EVGENY ANTUFIEV. Visi darbai yra „Emalin“ galerijos Londone nuosavybė. Nuotraukos: ŠMC / Andrej Vasilenko

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *