Ar šiuolaikiniai menininkai taps vaidilomis, raganomis ir šamanais?

2019 m. liepos 15 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Jogintė Bučinskaitė Jurijus Dobriakovas

Kvietimas sudaryti šį teminį „Artnews“ žurnalo numerį pasiekė praėjus beveik pusmečiui po to, kai per 2018 m. vasaros saulėgrįžą Nidos meno kolonijoje kartu su Andrew Patersonu ir Vytautu Michelkevičiumi bei dideliu partnerių tinklu „Inter-PAGAN“ kuravome 8-ąjį Interformato simpoziumą apie skaitmeninio įžeminimo apeigas. Pastaroji patirtis suteikė galimybę sutikti įdomių kultūros praktikų ir teoretikų, dirbančių su etnokultūrine, tradicine, įvietinta, ritualine ir okultine medžiaga šiuolaikiniame lauke, taip pat įsitikinti, kaip skirtingai tokie reiškiniai ir su jais susijusios sąvokos gali būti vertinamos priklausomai nuo ideologinių nuostatų, geopolitinių realijų ir asmeninių polinkių. Tad šis naujas iššūkis – puiki proga dar kartą apsvarstyti, ką visa tai reiškia mums patiems, o kartu į vieną tekstinę bendriją surinkti menininkų ir teoretikų požiūrius į šiuolaikinio meno ir folkloro sanklodas.

Susidūrimas su etninės, tradicinės ir lokalios kultūros apraiškomis (įsitraukiant, bet kartu išlaikant kritinę distanciją) įvyko gerokai anksčiau už minėto renginio kuravimą. Su retomis išimtimis, didžiąja dalimi tos apraiškos buvo kiek toliau nuo profesionalaus šiuolaikinio meno lauko, todėl jų patyrimas ir pritaikymas pastarajame kontekste buvo gerokai apsunkintas – atrodė, kad šios sritys tiesiog nesuderinamos, o bene viskas, kas turėjo sąsajų su folkloru, pagal apibrėžimą priklausė paveldo ir „liaudies kultūros“ kategorijai. Vis dėlto, situacija kinta sparčiau besitrinant riboms tarp šių ilgą laiką tarsi individualiai veikusių sričių.

Per nuo simpoziumo prabėgusius metus vis akivaizdesnė tapo nauja tendencija. Folkloras, ritualai, apeigos, mitologinės būtybės ir dievybės, tradicinės lietuviškos juostos ir galios ženklai, šamanizmas, raganavimas, spiritizmas, gentiniai papročiai, liaudiški amatai ir kone kulinarinio paveldo rekonstrukcijos ar paties meno rauginimo ir fermentavimo procesai pradėjo sparčiai veržtis į „progresyviausio“ (anksčiau daugiausia pabrėžtinai miestietiško ir globalaus) šiuolaikinio meno pasaulio vidų ir virsti patraukliais burtažodžiais. Nors turbūt tiksliau būtų pasakyti, kad tai šiuolaikinis menas ir jo diskurso formuotojai įsiveržė į labai plačiai suvoktą folkloro lauką ir lyg etnografai prisirinko jame įvairių „liaudiškų“ kaukių ir kitų „etnografinių“ eksponatų, kuriuos modifikavo ir pritaikė prie savo parodinių erdvių poreikių. Bet kuriuo atveju, akivaizdžiai gimė kažkas, ką galima pavadinti naujuoju folklorizmu šiuolaikiniame mene, o jei kalbėtume kiek ironiškiau – savotišku folkloro karaokė, kuriame mimetiškai mėgdžiojami prarasti „autentiški“ etninės kultūros balsai. Todėl taip pavadintas ir šis žurnalo numeris.

Tiesa, folkloro motyvai Lietuvos mene nėra ypatinga naujiena. Baltų mitologija ir legendomis paremtos menininkų praktikos ženklino skirtingus valstybės istorinius etapus, buvo ne tik tautinės savasties paieškų įrankis, bet ir nutautinimo priešnuodis. Vis dėlto, šiuo metu ne tik Lietuvoje vykstantis meno posūkis tradicijų link turi kiek kitokias aplinkybes. Šiame numeryje perpublikuotame amerikiečių meno kritikės Tess Thackaros straipsnyje apie šamanistinių praktikų sugrįžimą į šiuolaikinį meną pateikiamos priežastys skamba visai įtikinamai: visuotinės politinės, ekologinės ir ekonominės suirutės kontekste imama vis labiau ilgėtis „pirmykščio“ bendruomeniškumo, su aplinka suartinančių dvasinių patirčių, apskritai prasmės, stebuklo ir vienovės jausmo.

Tačiau štai kur problema: toks rezultatas vargu ar įmanomas inscenizuojant ar aproprijuojant archajinius folklorinius motyvus ir ritualus pažodiniu, parodomuoju, manipuliatyviu, iš esmės vienadieniu ar vienasezoniu būdu. Tenka pripažinti, kad šiandien tai yra gana dažnas scenarijus. Tokiuose nuspėjamuose sprendimuose galima pasigesti subtilumo, vidinio nuoširdumo, tęstinumo ir savikritiškumo, o vietoje to dažnai pasireiškia tiesiog nebepraktikuojamų ritualų egzotizavimas ir gerėjimasis nebepažinia paviršiaus estetika. Įdomu tai, kad folkloru paremti kūrybiniai metodai dažnai tampa atsparūs santykiui su bendruomenėmis, dar gyvenančiomis mažai pakitusio ritualo ritmu. Tad nors tokia kūryba ir remiasi ar pasitelkia tradicinius žinojimus iš „kaimo“, vis tiek grįžta jų eksploatuoti į miestą. Tačiau ką tokia į baltą kubą transplantuota tradicija gali pasakoti pagal visai kitus algoritmus veikiančiame švariame šiuolaikinio meno lauke?

Svarbu pastebėti, kad meno atsigręžimas į archajiką, mitologijas ir savotišką rankdarbystę neatsiejamas nuo filosofinio diskurso. Aktyviai apmąstomas naujasis materializmas, į objektus orientuota ontologija, postantropocentrizmas ar bioetika skatina menininkus kurti scenarijus, kuriuose visos materijos būtų įgalinamos, ir ieškoti atsvaros aplinkos bei kūrybos robotizavimui. Legendose ir padavimuose gyvenę objektai ar net stichijos tampa visos šios žmogiškų ir nežmogiškų esinių ekosistemos veikėjais, turinčiais savas trajektorijas ir galinčiais daryti poveikį. Štai kodėl Lietuvos šiuolaikinio meno įlankose vis dažniau norisi apgyvendinti undines, o snieguotose viršukalnėse – sniego žmones.

Gamtos mokslų raida ir neišvengiama akistata su klimato kaita taip pat neabejotinai prisidėjo prie šio folklorinio meno posūkio. Kūrėjų noras „grįžti“ į gamtą, ją „pataisyti“ ir „pagydyti“ neišvengiamai priartina kūrybą prie repetityvių, kadaise elementarų išgyvenimą garantavusių veiksmų – menininkai imasi rinkti grybus, konservuoti daržoves, kepti duoną, virti alų, verpti ir auginti avis. Tačiau kuo šios tradicinės praktikos skiriasi nuo taip dažnai šiandien linksniuojamo tvaraus gyvenimo būdo ar tiesiog daugelio galbūt dar gyvenamos kasdienybės? Kai tai siūlo šiuolaikinio meno laukui?

Visgi yra etnokultūrinių reiškinių, lokalių mitologijų ar šiuolaikinio folkloro įkvėptų meninių praktikų ir tyrimų, einančių kitu keliu, jungiančių šias įprastas kasdienybės veiklas su savitu žvilgsniu. Atsigręžę į Lietuvos šiuolaikinio meno istoriją prisimintume Artūro Railos tęstinį projektą „Žemės galia“, kuris be perdėto egzotizavimo ar šališkumo nuosekliai tyrė specifinę senovės baltų tikėjimo bendruomenę ir Vilniaus sakralinę geografiją. Iš pastarųjų metų pavyzdžių verti paminėjimo Žilvino Landzbergo konstruojama archajiškai šiuolaikinio pasaulio vizija, Vitalijaus Červiakovo kojomis ir įvairiomis vaizdo fiksavimo priemonėmis matuojama Vilniaus, Nidos ar Leliūnų miestelio erdvės architektonika ir mitopoetika, lietuviškos postindustrinės elektroninės muzikos kūrėjų auginamas specifinis įvietintas skambesys ir t. t. Tokiose šiaip jau visiškai šiuolaikinėse raiškose slypi archajinės ir mitologinės nuojautos, ne vien praeičiai priskirtino ritualo ilgesys, įžeminta ir chtoniškai įkrauta estetika.

Tad simboliška, kad šis žurnalas pasirodo tuomet, kai galerijoje „Vartai“ dar eksponuojama Indrės Šerpytytės paroda „From.Between.To“, kurioje rodomi iš apeiginių juostų sukonstruoti paveikslai, o Šiuolaikinio meno centre veikia Anderso Kreugerio ir Julijos Fominos kuruota paroda „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“, pasakojanti apie „žemiškas“ menines praktikas ir supažindinanti su etnofuturistų kūryba. Galbūt žurnalas padės šias parodas pamatyti kitais rakursais, o gal parodos prisidės prie kitokio šio žurnalo skaitymo.

Todėl greta minėto Tess Thackaros teksto apie labiausiai matomas pasaulines „šamanistines“ tendencijas šiuolaikiniame mene pateikiami ir labiau įvietintas, intuityvias praktikas liudijantys tekstai. Pokalbis su žinomu, tačiau kartu gana „atsiskyrėlišku“ menininku iš Tuvos respublikos Evgenijumi Antufievu, kurio kūrybą buvo galima pamatyti 2018 m. Baltijos šiuolaikinio meno trienalės ekspozicijoje Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, atskleidžia, kaip kolektyviniai mitologiniai archetipai gali persipinti su vaikiškomis siaubo istorijomis, ir kodėl archajiniai motyvai niekada nesensta. Likę tris tekstai parašyti Inter-formato simpoziume dalyvavusių menininkų. Lietuvių garso menininkas Audrius Šimkūnas, labiausiai siejamas su projektu „Sala“, dalinasi trumpomis psichodelinėmis istorijomis iš savo aplinkos įrašų rinkimo ekspedicijų gamtoje ir apleistose erdvėse. Lenkų menininkės Małgorzatos Żurados performatyvus tekstas sulydo astrologiją, okultizmą ir kompiuterinį kodą. Galiausiai, airių menininkas ir tyrėjas Garethas Kennedy pasakoja, ką galima rasti Vakarų Airijos durpynuose ir kokias eksperimentines materialias kultūras galima juose vėl palaidoti atliekant šiuolaikinį ritualą.

Pabaigai galime paklausti: ar šiuolaikiniai menininkai virs vaidilomis, kriviais, šamanais, žiniuoniais, mitologais, sutartinių giedotojais, amatininkais, tautodailininkais, raganomis, energetinių žemėlapių braižytojais, chiromantais ir spiritistais? Ko gero, tai būtų ne į naudą tiek šiuolaikiniam menui, tiek etnokultūrai ir tradiciniams žinojimams. Tačiau produktyvios sankirtos yra įmanomos – jei tik jos nevirsta „pro šalį traukiančiu“ folkloro karaoke. Tą šiame žurnalo numeryje ir norime parodyti.

Iliustracijose: 8-asis Inter-formato simpoziumas apie skaitmeninio įžeminimo apeigas VDA Nidos meno kolonijoje, 2018. Andrej Vasilenko nuotrauka

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *