2019-ieji pakeitė net ir lietuviškos žiniasklaidos raktažodžius. Tiesa, pagrindiniai liko beveik tokie patys, tik vartojome juos kitaip. Kaip ir anksčiau, daug kalbėjome apie „krizę“ – tačiau dažnai omenyje turėdami ne politinius konfliktus ar ekonominio nestabilumo grėsmę. Ausiai taip įprastas „eko..“ irgi liko tarp populiariausiųjų, bet sykį pradėję neretai pabaigdavome žodį kitaip, nei buvome įpratę.
Oikos senovės Graikijoje reiškė namus – pamatinį visuomenės vienetą. Dar neseniai daugiausia mums rūpėjo oikonomikós – „namų ūkio tvarkymo menas“. Kai vis dažniau ėmėme linksniuoti „ekologinę krizę“, paaiškėjo, kad žodį „namai“ supratome per siaurai. O gal „namuose“ tvarkėmės ne taip, kaip derėjo? Gal buvome pernelyg aplaidūs, o gal kaip tik – perdėtai ūkiški? Galbūt, susipainioję žodžiuose, apsigavome, manydami, kad „namai“ nėra vieningu veikimu paremta sistema, o tik namų valdytojo (oikonomos) žaidimų aikštelė?
Mano žodžių žaismai turbūt jau niekam nebepasirodys mįslingi. Pastaraisiais metais įpratome linksniuoti sudėtingesnius žodžius. Kai kuriuos jų laikėme pernelyg nuobodžiais ar tolimais, kai kurių nebuvome girdėjome, kai kuriuos buvome pamiršę, o gal niekada dorai nesupratome, nes per biologijos ir geografijos pamokas pasikliovėme rankovėje paslėptomis špargalkėmis. Atmosfera, antropocenas, autopoezė. Biosfera, biomasė, biota, bioįvairovė. Ekologija, ekosistema, eutrofikacija, ekocidas. Geosfera, geoįvairovė, globalinis atšilimas. Invazija, išnykimas, išlikimas.
Klimatinių grėsmių akivaizdoje ekologija, kaip žodis (priešdėlis, šaknis), sulaukė, regis, vaisingiausio periodo – jis noriai migruoja ir yra priimamas išskėstomis rankomis pačiose įvairiausiose veiklos srityse. Populiariojoje vartosenoje ekologijai priskiriamos įvairios reikšmės – nuo aplinkosaugos, tvaraus ūkininkavimo, potraukio prie gamtos, tikro ar vaizduojamo natūralumo, iki kūrybos įrankio, individualią ar tautinę tapatybę formuojančių elementų, gyvenimo būdo filosofijos ar naujosios pagonybės.
Mokslų klasifikacijoje ekologija priskiriama gamtos mokslams. Ir vis dėlto savo prigimtimi ji yra išskirtinai tarpdisciplininė. Kaip gamtos mokslas ekologija pradėjo formuotis XVIII–XIX a., tačiau ankstyviausiomis jos ištakomis laikomi Antikos filosofų darbai, o šiuolaikinėje filosofijoje ekologijos samprata tampa vis svarbesnė (iš vienos pusės – kaip mokslo filosofijos objektas, iš kitos pusės – kaip geofilosofijos, aplinkos filosofijos, giliosios ekologijos, ekofeminizmo, ekofenomenologijos ir kitų mąstymo krypčių pagrindas). Kai kurios šiandieninės ekologijos atmainos (teorinė ekologija, miesto ekologija, žmogaus ekologija ir kt.) yra glaudžiai susijusios ir su kitais mokslais – matematika, informatika, urbanistika, antropologija, ekonomika, politikos mokslais.
Šiuolaikinės ekologijos pradininkai, tokie kaip Alexanderis von Humboldtas, dažnai buvo polimatai – mokslininkai ir kūrėjai universalai, pasižymėję išskirtiniu tyrėjo įkarščiu ir įvairių mokslų žiniomis – o tai leido jiems susidaryti įvariapusį pasaulio vaizdą. Ernstas Haeckelis, 1866 m. pirmą kartą pavartojęs ekologijos terminą, garsėjo ne tik kaip mokslininkas, atradęs ir aprašęs daugybę naujų rūšių, bet ir kaip dailininkas, naudojęs savo gabumus mokslo tikslais, tiesa, bendraamžių mokslininkų nuomone, dažnai pernelyg kūrybiškai.
Ernst Haeckel, Kunstformen der Natur (Gamtos meno formos, 1904), pav. 56: Irklakojai vėžiagyviai (kopepodai)
2019-uosius nuplovė didžiulių karščių, gaisrų ir seniai regėto lygio potvynių bangos. Per meno sceną irgi ritasi naujas potvynis. Kasmet ryškėjančios ekologinio mąstymo tendencijos šiemet buvo daugybės didesnių ir mažesnių meno renginių, parodų ir bienalių dominuojanti tema. Klimato krizės artikuliacijos, antropoceno kritika, naujų ekosistemų modeliai ir posthumanistinio bendrabūvio vizijos buvo dėmesio centre 16-ojoje Stambulo bienalėje Septintasis kontinentas, ne viename 58-osios Venecijos bienalės paviljone, Varšuvos bienalėje Florafilija: augalų revoliucija, šiuolaikinio meno centro Zamek Ujazdowski projekte Planetos plastiškumas ir daugelyje kitų. Jos tebelieka ryškios 2020-ųjų planuose, pavyzdžiui, 2-ojoje Rygos bienalėje.
Distopinis kūrybiškumas, su kuriuo dabartiniai menininkai čiupinėja šias temas, gerokai skiriasi nuo romantistinio troškimo grįžti „atgal į gamtą“ ar žemės meno spektakliškumo, grįsto kiek naivia viltimi pasprukti ir iš miesto, ir iš meno rinkos glėbio. Labiau nei bet kada aišku, kad pabėgimo nėra – nei nuo ekologinės krizės, nei nuo meno sistemos – todėl atsidavę institucijų malonei menininkai pasaulio saulėlydį tyrinėja su moksliniu smalsumu, ieškodami naujų plastiko simbiozės formų ar bandydami pasimokyti iš „žemiausių“ ekosistemos grandžių.
Chemikas ir nepriklausomas mokslininkas Jamesas Lovelockas XX a. aštuntajame dešimtmetyje suformulavo Žemės ir jos biosferos, kaip vientiso save reguliuojančio makroorganizmo, hipotezę, kurią pavadino Gaja. Gajos hipotezė teigia, kad organizmai evoliucionuoja kartu su savo negyvąja aplinka. Ši teorija buvo ir tebėra nemažai kritikuojama – paties Lovelocko teigimu, iš dalies dėl to, kad plačiai ir populiariai priimta hipotezė imta sieti su neopagoniškais judėjimais (Senovės graikų žemės deivės vardas, kurį Lovelockui anuomet pasiūlė rašytojas Williamas Goldingas, išties yra tas pats priešdėlis geo-, naudojamos Žemės mokslų šakų pavadinimuose ir daugybėje su žeme susijusių terminų).
Vis dėlto vėlesni indėliai į Gajos teoriją – kaip antai mikrobiologės Lynn Margulis darbai apie mikroorganizmų poveikį drivožemiui ir atmosferai – leido išvystyti ir moksliškai pagrįsti dalį jos teiginių. Margulis pataisė Lovelocko hipotezę teigdama, kad Žemė nėra organizmas, bet organizmų sąveikos metu besiformuojanti bendra nuosavybė, arba daugelio sąveikaujančių ekosistemų sudaroma vientisa didžiulė ekosistema.
Sąveika, dalyvavimas, bendradarbiavimas ir bendruomeniškumas keletą dešimtmečių buvo – ir tebelieka – svarbūs meno scenos raktažodžiai. Menininkai su įkarščiu tyrinėja žmogiško bendrabūvio formas ir galimybes, vieni vedami humanistinių paskatų ir vildamiesi prisidėti prie lygiateisiškesnio žmonijos rytojaus, kiti teigdami disensusą esant politinės žmonių bendrijos pagrindą. Humanizmo matas yra žmogus. Posthumanistinis mąstymas[1] siekia išklibinti antropocentrizmo pagrindus, žmogų laikydamas viena iš daugelio rūšių. Šiandien, posthumanistinio požiūrio šviesoje, bendruomenės sampratą apibrėžiame iš naujo: mąstyti bendruomeniškai – reiškia mąstyti ekosistemiškai[2], į bendruomenės sąvoką įtraukiant kitas rūšis, gyvąsias ir negyvąsias formas, ir visą dinamišką aplinką.
Ernst Haeckel, Kunstformen der Natur (Gamtos meno formos, 1904), pav. 62: Ąsotenis (ąsoteninių šeimos vabzdžiaėdžių augalų gentis)
Nepaprastai gajus Gajos hipotezės autorius, švęsdamas savo šimtmetį, prognozuoja antropoceno pabaigą. Bet jo scenarijus ne distopinis. 2019 m. liepos karštyje pasirodžiusi Lovelocko knyga Novacene: The Coming Age of Hyperintelligence (Novacenas: hiperintelekto amžiaus pradžia) įsivaizduoja dirbtinio intelekto valdomą Žemės ateitį su džiaugsmu.
Prieš porą dešimtmečių nanotechnologijų mokslininkas Robertas A. Freitas aprašė nanotechnologijų keliamą grėsmę, kurią pavadino ekofagija – įsivaizduojama situacija, kai įsivėlus klaidai nepaliaujamai save replikuojantys nanorobotai suvartoja ištisas ekosistemas. Lovelocko scenarijuje superprotingos mašinos išsaugos organinį gyvenimą tam, kad save reguliuojančios ekosistemos išlaikytų Žemėje palankią temperatūrą – juk net elektroninis gyvenimas negali išlikti perkaitusioje planetoje. Nors dešimtis tūkstančių kartų greičiau mąstančių technologijų akivaizdoje mes atrodysime panašesni į augalus – lėtai mąstančias ir veikiančias būtybes, Lovelocko scenarijus yra glaudaus bendrabūvio scenarijus: išvien veikianti biotinių ir abiotinių elementų ekosistema.
Kiek ištvers ir ką sutvers ekosistemos?
[1] Trumpai apie posthumanizmą žr. Audronė Žukauskaitė, „Posthumanistinė būklė“, in: Doxa, 2016 m. kovo 6 d., http://doxa.lt/posthumanistine-bukle/?fbclid=IwAR0v9TlKY5H856ekv8_-P9rVj8P36j5diiCrM4w5b_i2lipxOrYLy6yzG1k.
[2] Ekosistema – abipusiais ryšiais susijęs, funkciškai stabilus gyvosios ir negyvosios gamtos komponentų, tarp kurių vyksta medžiagų ir energijos apykaita, kompleksas.
Iliustracija viršuje: Ernst Haeckel, Kunstformen der Natur (Gamtos meno formos, 1904), pav. 4: Diatominiai dumbliai (titnagdumbliai)
