- Toksiškas mokslas
1978 metais, uždarant dvi savaites trukusį Kinijos Nacionalinio mokslo suvažiavimą, pranešėjas perskaitė iš anksto paruoštą kalbą „Mokslo pavasaris“, kurios pirminę versiją parašė poetas laureatas Guo Moruo. Vis dėlto šias baigiamąsias pastabas, gana nutolusias nuo pirminio šaltinio, paruošė Centrinis propagandos departamentas ir jos nemaloniai oficioziniu tonu ragino mokslininkus „neleisti poetams monopolizuoti savo vaizduočių“. Galėtume tai laikyti mokslinės fantastikos propagandos pavyzdžiu, kokių retai išvysime šiuolaikinės Kinijos istorijoje. Po šio suvažiavimo, skatinusio apolitinę mokslinę mintį, kilo kinų mokslinės fantastikos romanų bumas. Vis dėlto literatūrinis šio žanro potencialas, vos patyręs atgimimą kinų sąmonėje[2], ėmė klibėti dėl antidešiniųjų politinių tendencijų 1983 metais. Tai nereiškia, kad pastarasis mokslinės fantastikos pakilimas Kinijoje yra laisvesnio politinio klimato padarinys; veikiau tai trajektorijos, kurioje išsitenka nevaržomas optimizmas dėl ateities ir greita Kinijos technologinės infrastruktūros plėtra, simptomas. Šiandienos technologijos laikinis aspektas – pasižymintis entuziazmu, rodomu ir mokslinės fantastikos entuziastų, ir rizikos kapitalistų mintyje, dėl dirbtinio intelekto ir kitų pažangių technologinių pasiekimų – yra neabejotinai nukreiptas į ateitį. Šioje „bendroje užduotyje“, kurios apsiėmė kapitalas, valstybė ir masės, ateitis tampa ginčijama teritorija, kur bendra vizija – dabartinio techno-politinio klimato atspindys – koordinuoja jau iš anksto uždarytus scenarijus. Būtent šioje svarbioje sankirtoje turi būti daromi sprendimai apie ateitį.
Akseleracionizmas, praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje apink Kibernetinės kultūros tyrimų skyrių susiformavusi filosofinė mokykla, spinduliuoja panašų teigiamą požiūrį į laikiškumo nestabilumą, kurį turbūt geriausiai iliustruoja amerikiečio filosofo Ray Brassiero frazė: „what sort of investment can we collectively have towards the future… as a species?“ („ko mes kolektyviškai, kaip rūšis, tikimės iš ateities?“)[3] Technologiją vertinantis akseleracionizmas žymi sugrįžimą prie po Antrojo pasaulinio karo represuoto prometeanizmo[4]. Jis įkūnija šį tą daugiau nei kelios naujoviškos fantazijos: sustyguoti pamėkliškas kapitalo machinacijas į pašėlusią šventę ir kartu įtvirtinti save kaip senovinę pranašystę užgimstančiai kibernetinei rasei. Vieną ankstyviausių tokios mąstysenos, kurią ilgainiui imta vadinti akseleracionizmu, formuluočių pateikė britas filosofas Nickas Landas savo straipsnyje „Meltdown“, parašytame 1994-aisiais, metai prieš Voriko universitete įsteigiant Kibernetinės kultūros tyrimų skyrių. Pranašaudamas neišvengiamą Kinijos ateities karštinę, Landas teigia, kad „Tolimųjų Rytų marksizmas“ yra kupinas įkvepiančių mutacijų, ir pastebi, kad jo „materialistinė dialektika denegatyvizuoja save šizofreniją keliančių sistemų dinamikų kryptimi, vis labiau eikvodama iš viršaus nuleistą istorinį tikslą taoizmu permirkusiose specialiose ekonominėse zonose“. „Neo Kinija atvyksta iš ateities“, kol tradicinė Vakarų kairė „nuslūgsta į nacionalistinį konservatizmą“.[5]
Tokiu būdu Lando tekstas tiesiogiai paliečia Deng Xiaopingo palikimą ir 1978-ųjų reformų ir atsivėrimo politiką, performuluodamas šį istorinį momentą cyberpunk kalba. Vis dėlto toks kūrybinis perrašymas neišvengiamai reikalauja tam tikrų redukcijų ir veda prie tendencingumų, primenančių techno-orientalizmą, kuris Kiniją paverčia arena, į kurią galima projektuoti „ateities“ vizijas. Tačiau nepaisant prieštarų, siejančių tam tikrus akseleracionizmo diskurso aspektus su ultradešiniaisiais judėjimais, šių diskursų kolektyviniai impulsai ir praktikos nusipelno tolimesnių diskusijų ir derybų. Akseleracionistai tam tikra prasme Deng Xiaopingą laiko savo pirmtaku. Kiek tame yra tiesos?
- Ar Deng Xiaopingas buvo akseleracionistas?
Brassieras savo straipsnyje „Prometheanism and its Critics“, išspausdintame knygoje „#Accelerate: The Accelerationist Reader“, į šį klausimą atsako pasitelkdamas prometeanizmo ir jo kritikos pavyzdį. Prometeanizmo šalininkai tvirtina, kad žmogus turi teisę konstruoti pasaulį, ir netiki jokia iš anksto duota harmonija tarp žmonijos ir gamtos. Brassiero manymu, Vakarų modernybės laiko ašis jau yra nuolatinėje entropinio nestabilumo būsenoje, o mes negalime nei išspręsti šios universalios problemos „lokaliai“, nei priimti „ontologinio baigtinumo“ pančių. Savo straipsnyje Brassieras smulkiai nagrinėja inžinieriaus ir filosofo Jeano-Pierre’o Dupuy iškeltus nanoetikos klausimus. Dupuy tvirtina, kad nauji NBIC konvergencijos (nano-bio-info-kogno) technologijų laukai pirmenybę teikė episteminiams svarstymams, o ne etikai. Brassieras tai paneigia nurodydamas į filosofijos istoriją: Heideggerio ontologijos traktavimas kyla iš to, kaip jis reifikuoja Kanto transcendentalinę kategorizaciją. Brassieras stoja Apšvietos racionalumo paveldo pusėn ir tvirtina, kad „Marxo žmonių rūšinės būties tapatinimas su „laisva sąmoninga veikla“, kuri leidžia žmonėms perkurti save ir savo pasaulį, savaime yra transcendencijos, steigiančios žmogų, reifikacija“.[6]
Marxas kažkada pareiškė, kad filosofijos tikslas yra pakeisti pasaulį. Po jo mirties šį įsitikinimą, rodos, įkūnijo komunistinė Kinija. Antrojoje XX amžiaus pusėje tokie Kinijos marksistai kaip Yu Guangyuanas – kuris vėliau tapo Deng Xiaopingo technokratu ir mokslo, ir ekonomikos srityje – ėmė remtis Engelso „Gamtos dialektika“, kur gamtos logika, tiek visuomenės, tiek „tos“ gamtos, atskleidžiama per technologiją.[7] Kaip 1988 metais pastebėjo Deng Xiaopingas, „mokslas ir technologija yra pirminės gamybinės jėgos“. Prieš ateidamas į valdžią jis jau nujautė mokslo bei technologijos svarbą, kas jį paskatino įkurti Kinijos gamtos dialektikos tyrimų draugiją ir dalyvauti jos veikloje.
Yu Guangyuan, A New Philosophical School is Emerging in China, Nanchang: Jiangxi Science and Technology Publishing, 1996
Dėl to, kad jo modernizacijos programa reifikavo metafizinius mąstymo apie technologiją pamatus, daugybė teoretikų atgaline data paskelbė Deng Xiaopingą proto-akseleracionistu. Kitas jo projekto akseleracionistinis aspektas susijęs su tuo, kad reformų ir atsivėrimo politikos padariniai eksponentiškai pagreitino technologijų plėtrą Kinijoje. Tą galima išvysti bendrų su užsienio investuotojais įmonių ir specialiųjų ekonominių zonų (SEZ) politikoje, kuri užsienio investuotojams pasiūlė pigius gamtos išteklius ir darbo jėgą, o Kinija mainais gavo jų technologiją ir kapitalą. Tam tikra prasme, SEZai yra ne tik Kinijos „langas į pasaulį“, bet ir langas, pro kurį globalusis kapitalas gali pasiekti gamtos išteklius. Žvelgiant iš Brassiero perspektyvos, SEZai, kur gamta ir darbo jėga laikomi ištekliais, reifikuoja Deleuze’o ir Guattario „deteritorializacijos“ sąvoką, kurioje abstrakti erdvė yra perprogramuojama, jos turinys atskiriamas nuo jos konteksto. Šią fizinę manifestaciją galime laikyti filosofinės programos revizija, metafizikos pritaikymu kapitalistinės politikos konstravimui.
- Technologijos ir epistemologijos transformacija reformų ir atsivėrimo metu
Žiūrint iš istorinės perspektyvos, akseleracionizmas galėtų būti tos užspaustos srovės, vadinamos revizionizmu, sugrįžimas. Komunistinių valstybių istoriografinėje konsteliacijoje pasirodo keli revizionizmo pavyzdžiai: šeštajame dešimtmetyje Tito savo „tvirtos rankos“ politika skatino darbininkų autonomiją ir vedė Jugoslaviją tolyn nuo sovietinio stiliaus planinės ekonomikos; kiek vėliau pačioje Sovietų Sąjungoje Chruščiovas pabandė reformuoti politinę sistemą ir gamybos priemones, bet galiausiai jam nepavyko ir jis buvo nuverstas. Pirmasis planinės ekonomikos valstybių rūpestis buvo rasti, kaip proletariato revoliucinę energiją saugiai paversti masinio produktyvumo impulsu. Tuo metu šūkiai prieš revizionizmą buvo tarsi burtažodis, aktyvuojantis politinę ir socialinę dinamiką, įrašytą tokiose frazėse kaip: „Išsamiai kritikuok kontrarevoliucinę revizionistinę perbėgėlių ir išdavikų liniją!“ Galima sakyti, kad revizionistinė politinė darbotvarkė socialistinėje Europoje Kinijos reformų ir atsivėrimo iniciatoriams tapo perspėjimu apie nesėkmingas valdymo formas, mokančiu, kad pokyčiai neturi baigtis perversmu, kaip Chruščiovo atveju septintajame dešimtmetyje, ar kilti iš vieno žmogaus valdžios, kaip Tito atveju. Tai verčia manyti, kad siekiant iki galo suprasti ateities politines vizijas, Šaltojo karo ir politinės kovos termodinaminė sankaupa turi būti varoma iš apačios, naudojant mokslą, technologiją, ekonomiką bei šių nešamas naujoves.
Šiandien net ir sunku įsivaizduoti, kad didžiojo epistemologinio pokyčio, atskyrusio Kinijos planinę ekonomiką nuo jos naujosios ekonominės sistemos, ištakas galime atsekti žemės ūkyje. 1978 metais 18 valstiečių Anhujaus provincijos Xiaogang miestelyje sudarė slaptą paktą, panašų į tą, kurį pasirašydavo senovės Kinijos kariai prieš eidami į karą, pagal kurį sutardavo pasidalinti ir privačiai dirbti miestelio bendrą žemę. Komunų sistemos pabaiga ir tais metais pradėtas perėjimas prie subrangos miesteliuose politikos prilygo politinio tabu sulaužymui.
Tokie eksperimentai – skatinę asmeninės atsakomybės sistemą produktyvumui kelti ir, sėkmės atveju, pritaikyti plačiau – reiškė lankstesnę politiką, kuri pabrėžė ekstrajuridines savybes, vėliau įgavusias savo tipinę išraišką teritorinio zonavimo politikose.
Tokia planavimo forma siekiama netolygios geografijos plėtros ir tai ją sieja su neoliberaliuoju mandatu. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, taip atsiradusios „zonos“ yra nuteritorintos ne-vietos, išskirtos neoliberalizmui ir jo tarptautiniams fondams. Vis dėlto Deng Xiaopingui pavyzdžiu buvo 1937-ųjų Komunistų partijos Jananio specialioji zona. Kadangi Guomindanas ir Komunistų partija bendradarbiavo kare su Japonija, komunistų administracijos centras buvo išskirtas kaip speciali administracinė zona Guomindano valstybėje.
Toks ekstravalstybinis valdymas, Deng Xiaopingo suplanuotas 1979 metais, kaip ir jo partizaninis 1992-ųjų „Pietų turas“ į tokius miestus kaip Šendženas ir Šanchajus – organizuotas tuo metu, kai jis neužėmė jokio oficialaus valstybės posto, tam, kad sutvirtintų ir užtikrintų savo politikos tąsą – vykdytas asimetrinio karo forma, kurią Kinijos komunistų partija tradiciškai puikiai pažįsta. Palyginimui, 1934-ųjų Ilgasis žygis pasibaigė Jananyje, strategiškai nuošalioje teritorijoje toli nuo karinių resursų, tačiau politinės kovos vietoje; septintajame dešimtmetyje Šendženas buvo tiesiai ant kelio, kuriuo kaimiečiai bėgdavo į Honkongą. Šis „didysis bėgimas“ buvo valstybinės ekonominės sistemos problemų simptomas ir vyko jos perimetre, tad pilotinio projekto įkurdinimas toje pačioje apleistoje periferijoje galėjo jį apsaugoti nuo pernelyg didelio ideologinio dėmesio.[8] Tad „Raudonoji“ valstybė, kurią britų mokslinės fantastikos rašytojas Brianas Aldissas aprašė kaip „Didžiosios sienos planetą“, galėjo būti atverta ir pritaikyta rinkos ekonomikai.
Pirklių biuro, 1979-aisiais įkūrusio Shekou pramoninę zoną, ištakos siekia Stiprinimosi judėjimą, kuris 1872-aisiais pabandė vesternizuoti Čingų imperiją. Devintajame XX a. dešimtmetyje viešoji opinija dažnai laikė reformų ir atsivėrimo politiką antruoju Kinijos vesternizacijos judėjimu. Šis, kaip ir ankstesni bandymai, siekė „panaudoti Vakarų žinias, išlaikant Kinijos vertybes“, tačiau technologijų pažanga iškėlė daugiau klausimų apie santykį tarp įrankių „esmės“ (ti) ir „panaudojimo“ (yong). Kitaip tariant, neįmanoma reformuoti (karinės) techninės įrangos, kad tai epistemologiškai nepaveiktų politinės sistemos ir tradicinės kultūros.[9]
Tad vakarietiškų technologijų diegimą reformų ir atsivėrimo laikotarpiu, bei su tuo susijusias bendras įmones, tam tikra prasme galima laikyti ankstyvųjų bandymų sujungti Vakarų žinias su Kinijos kultūra kūrybiniu revizionizmu. Devintajame dešimtmetyje bendros kinų ir užsienio investuotojų įmonės daugiausia dėmesio skyrė praktiniams sprendimams, kaip atvežti technologijas ir kapitalą į Kiniją (technikų panaudojimas), o klausimus, kaip tai dera su socialistine ekonomine ideologija (esmė), paliko nuošaly. To meto technokratai turėjo būti atsargūs, kad bendrų įmonių politika nesukeltų neigiamų padarinių ir jie nebūtų apšaukti „revizionistais“. Jų įgimta motyvacija ir prieinami intelektiniai įrankiai pasireiškė tokiu argumentavimu: jei galutinis tikslas yra komunizmas, tada socialistinę ekonomiką galima bent laikinai atidėti į šalį, kad jį pasiektume. Ir tikrai – ankstyvuoju reformų laikotarpiu kai kurie technokratai taip pat aptarinėjo dilemą, kaip technologinės inovacijos galėtų egzistuoti planinėje ekonomikoje.[10] Tuo metu per bendras įmones diegiamos technologijos buvo pristatomos socialistiniu žodynu, dažnai kaip Minsheng (liaudies gerovės) pramonės šakų tinklo dalis. Vienas iš pavyzdžių – bendra kinų ir vokiečių įmonė „Volkswagen“ automobiliams gaminti, kuri pradėjo devintajame dešimtmetyje Dziangsu, Džedziange ir Šanchajuje beveik nuo nulio, tačiau sukūrė šimtų antrinių gamyklų, tiekiančių standartizuotas dalis ir komponentus, tinklą.[11]
Esminis pokytis Kinijos pramonėje įvyko daugiau nei po dešimtmečio. „Shanzhai“ (tai yra, piratinių) mobiliųjų telefonų banga, kilusi 2004-aisiais, parodė, kad mikroprocesorių rinkoje įvyko gravitacinis poslinkis. Ši tendencija taip pat galėtų būti geriausias to, ką Yuk Hui pavadino „modernizacija be modernybės“[12], pavyzdys. Prieš šį nematomos rinkos rankos vedamą technologinį pokytį Kinijos reformos technologijų srityje tepadėdavo šaliai išsilaikyti vertikaliai integruotos globaliosios technologijų pramonės struktūros apačioje, be jokių galimybių iššokti į priekį. Vertikaliai integruota technologijos pramonės struktūra leidžia korporacijoms optimizuoti darbo ir gamtos išteklių ištraukimą ir tokiu būdu nuolat atnaujinti savo verslo ir gamybos modelius bei atnaujinti savo produktus, kad išliktų konkurencingos. Su SEZų atsiradimu – pasak Tedo Smitho, „Silicio slėnio toksinės koalicijos“ įkūrėjo, atkreipiančio dėmesį į neigiamus aukštųjų technologijų plėtros padarinius aplinkai – „planuojama sukurti infrastruktūrą greitesnei technologijų sklaidai ir lokalizuoti vertikalų darbo pasidalijimą tarp puslaidininkių kompanijų“.[13]
2008 metais netyčia telefone išsaugota ir į prekyba patekusi iPhone fabriko darbininkės Kinijoje nuotrauka tapo tikra internetinė sensacija. Tuo metu didžioji iPhone produkcijos dalis buvo gaminama Foxconn gamyklose Šendženyje, o dauguma jų darbininkių buvo moterys
Šią darbui imlią ir globalizuotą technologinę revoliuciją, ateinančią iš Silicio slėnio (viršuje) ir Šendženo (apačioje), monopolizavo įvairūs politinės ir komercinės galios šaltiniai. Žinoma, negalima sakyti, kad „shanzai“ ekonomika tą visiškai pakeitė, tačiau ji laikinai sujaukė technologiją valdančias taisykles.
Kalbėdami apie šią technologinės mimikrijos ekonomiką, kuriai įvardinti dabar naudojamas kiniškas terminas „shanzai“, mes esencialistiškai apibūdiname tokį kontra-inžinerinį gamybos būdą kaip ontologiškai stokojantį. Tačiau užuot įrodinėję mimezės ontologiją Kinijos kultūrinėje tradicijoje, galbūt verčiau paklauskime, kokius naujus atskaitos taškus technologijos peizaže iškėlė „shanzai“ ekonomika.[14]
Iki 2004-ųjų išmaniųjų telefonų mikroprocesorių projektavimas ir įsigijimo kaštai buvo kontroliuojami stambių tarptautinių integrinio grandyno (IC) gamintojų. Maždaug tuo metu Taivanio puslaidininkių kompanija „MediaTek“ atidarė naują padalinį ir ėmė eksperimentuoti su „visiškai užbaigtu sprendimu“ (turnkey solution) mobiliesiems įtaisams, kuris viename pakete integruotų lustų projektavimą, programinės įrangos kūrimą ir gamybą. Tai leido išmaniųjų telefonų gamykloms Šendženo Huaqiangbei rajone greitai ir mažomis apimtimis gaminti vadinamuosius „shanzhai telefonus“. 2011-aisiais ši programa jau gamino 500 mln. mobilių vienalusčių aparatų per metus. Įsitvirtinusių žaidėjų konkurencinio pranašumo technologijų rinkoje praradimą galima būtų pavadinti terminu „dimensijos mažinimas“, kurį išpopuliarino Kinijos mokslinės fantastikos rašytojas Liu Cixinas savo kosmo-darvinistiniame romane „Trijų kūnų problema“.[15]
Po 2008-ųjų pasikeitusi Šendženo pramonės politika atvėrė duris oficialiam, griežčiau reguliuojamam posūkiui į aukštąsias technologijas, o „shanzhai“ sektoriai ėmė permąstyti savo rinkodaros strategiją, pasiūlydami naujus prekės ženklus ir unikalias produktų linijas. O iš tiesų šių naujų technologinių startuolių inkubacijai pasitarnavo greitos gamybos apsukos ir pre-integruotos gamybos linijos, paveldėtos iš 2004-ųjų kartos. Tai liudija aplink gamyklas išsidėsčiusios dirbtuvės, kas leido vienoje vietoje plėtoti naujus produktus. Keičiantis rinkos matmenims, komercinė sėkmė priklauso nuo prieigos prie darbui imlių galutinių gamybos linijos stadijų ir nuo augančios išmaniųjų telefonų paklausos. Vartotojų ir darbo jėgos bazė ir toliau išlieka vienu svarbiausių veiksnių, galinčių pakeisti technologijų rinkos vaizdą.[16]
Jei greitis yra esminis komponentas akseleracionistų pateikiamoje santykio tarp žmonių ir technologijos versijoje, iki šiol minėtieji atvejai galbūt ir nepateikia tiesioginių įžvalgų. Veikiau jie padeda suprasti, kaip populiacijos dydis prisideda prie šios dinamikos kaip potenciali vartojimo ir gamybos pajėgumų bazė. Vis dėlto daugelis pastebi, kad akseleracionizmas kaip teorija nesiūlo didelės praktinės vertės filosofiniam diskursui ir dažnai save pateikia tik kaip tuščią „apvalkalo be vaiduoklio“ fantaziją, kuri mato mastą ne žmogaus lygiu – abstrahuoja individualius žmones ir jų gyvenimo patirtis į bendrą populiaciją. Nepaisant to, akseleracionistinė mintis gali pakurstyti vaizduotę, kadangi tam tikrus jos elementus galima netiesiškai atsekti iki įvairių šiuolaikinės Kinijos tekstų. Pavyzdžiui, oficialusis Kinijos „Made in China 2025“ planas, įkvėptas Vokietijos 2013-ųjų „Industrie 4.0“ iniciatyvos, paskelbė pramoninę gamybą „nacionaliniu instrumentu“ (guozhi zhongqi – frazė, suponuojanti, kad tai įrankis, formuojantis socialinę nacionalinę tvarką). Šis planas siūlo išplėsti branduolinės energetikos ir infrastruktūros projektus į kitas šalis. Jis taip pat atskleidžia, kaip šiuolaikinė Kinija įsivaizduoja mastą – kad erdvę galima iškeisti į laiką – ir siūlo tašką, nuo kurio galima pradėti mąstyti apie santykį tarp įrankių ir laiko.
- Masto ir sinchroniškumo estetika
Namų interjeras Šendženo muziejaus ekspozcijoje apie iki-reformos ir atsivėrimo istorijai, 2017
2004-aisiais vadinamoji „shanzhai“ revoliucija tebuvo tik pradžia. Tais pačiais metais Šendženo muziejus atidarė nuolatinę parodą, skirtą reformų ir atsivėrimo politikos 20-mečiui – istoriniam laikotarpiui, kuris beveik sutampa su paties muziejaus, atidaryto 1988-aisiais, gyvenimu. Tad nėra sunku įsivaizduoti, kad ši paroda apie tebesitęsiančią istoriją yra atnaujinama beveik realiu laiku.[17]
Nuolatiniai lankytojai lengvai pastebi, kad Šendženo muziejaus ekspozicijos keičiamos greičiau nei kituose muziejuose. Galbūt tai yra įmanoma, nes visus reikalingus išteklius ir medžiagas galima rasti netoliese. Panašu, kad be mikroschemų surinkimo, Šendženas turi ir istorijos gamyklas su nepastebimomis gamybos linijomis, leidžiančiomis nuolat atnaujinti savo naratyvą. Pagal tokią atminties strategiją, prisiminti tebesitęsiančius įvykius geriausia galėtų būti iš anksto dėliojant muziejaus ekspozicijas.
Tipiškas nuolatinės ekspozicijos apie Kinijos reformas ir atsivėrimą pasakojimas, nors ir dažnai taisomas, paprastai prasideda epizodu apie darbo jėgos egzodą į Honkongą prieš pradedant vykdyti reformas. Tada, nuo devintojo dešimtmečio, šių naratyvų pasąmonėje ima kartotis surinkimo linijos motyvas, tarsi jis pats būtų masiškai gaminamas. Pagrindinis Šendženo greitį įkūnijantis eksponatas galėtų būti muziejuje rekonstruota Guomao pastato statybų aikštelė; jis 1982-1985 metais pastatytas po aukštą kas tris dienas greičiu. Nuorodos į gyventojų skaičių galėtų būti atskaitos taškas galvojant apie technologiją ir patį muziejų. 2004-aisiais čia stovėjo pora dioramų, kurių šiandien nebėra. Vis dėlto patyrę lankytojai prisimins ekspoziciją, vaizduojančią devintojo dešimtmečio fabriko moterų bendrabutį, tokį kuklų, kad kone primenantį skurdo sceną. Nepaisant to, moterų bendrabučio apstatymas mažai kuo skyrėsi nuo lyderių namų, eksponuotų greta. Be kelių būtiniausių daiktų, čia buvo justi kone vargingas materialinis nepriteklius.
Du Tairongo, infrastruktūros inžinieriaus Liaudies išsilaisvinimo armijoje, dažų dėžutė. Šendženo muziejus, 2017
Tad tokį eksponatą būtų galima laikyti politine propaganda, raginančia piliečius sunkiai dirbti ir gyventi paprastai, prisidedant prie vadinamosios socialistinės modernizacijos aparato. Vis dėlto tai pačiai medžiagai galima pritaikyti ir akivaizdžią kapitalistinę kritiką, tokią kaip garsioji Richardo Nixono virtuvės diskusija su Chruščiovu apie tai, kaip namų interjerai buvo vargingo gyvenimo socializmo sąlygomis išdava. Ankstyvosiose diskusijose apie tai, ar Šendženą galima laikyti „socializmo“, ar „kapitalizmo“ produktu, įtampa tarp šių dviejų viena kitai prieštaraujančių interpretacijų sukūrė painų patriotizmo ir pasiaukojimo mišinį. Galutinėje šios diskusijos stadijoje, kur Šendženas pateikiamas kaip šiuolaikinis aukojamo avinėlio atitikmuo, pirmuoju socialistinio vystymosi prioritetu bus materialinė gerovė. Šiame kontekste miestas tapo mėgintuvėliu radikalioms reformoms ir atvertam langui. Čia vienu metu egzistuoja įvairiausi labai skirtingi industrializacijos modeliai, nuo pranašingų devynioliktojo amžiaus fabrikų iki poindustrinių modelių. Savo veiklas tuo pat metu tęsia vietinės protėvių gildijos. Istoriniai fragmentai iš įvairių erų susilieja SEZo mieste. Tai gyvas, nuolat atsinaujinantis žmonijos griuvėsis. Nuolaužos, kurias laikui judant pirmyn išmeta gyventojai, iškart tampa nauja medžiaga muziejui. Vis dėlto neįprasta tai, kad žmonės, parūpinę medžiagos šiai istorijai – išskyrus grįžusiuosius į savo gimtąsias vietas – vis dar gyvi ir gyvena šiame mieste.
- Dis-orientacija
Kokios Kinijos ateities perspektyvos? Trumpai apžvelkime, kas pastaraisiais metais vyko Kinijos vizualinės kultūros srityje: diskusijos ir parodos apie azijinį futurizmą, pradedant nuo kinų mokslinės fantastikos, netyčia susimaišė su rizikos kapitalo aistra dirbtiniam intelektui ir kitoms technologinėms naujovėms į technologinio optimizmo ir kultūrinio ekspansionizmo balsą. Tačiau ar ateities tyrinėjimai, varomi šio Kinijos technologinio determinizmo, tebus plojimo viena ranka garsas – erdvė, kurioje nėra savirefleksijos?
Galima būtų sakyti, kad pati Kinijos sistema savyje talpina planą, kuris ne taip ir skiriasi nuo akseleracionistų mąstymo: valstybė-kapitalas, siekiantis pašalinti humanistinius suvaržymus, kad pagreitintų rinkos jėgas ir technologijų plėtrą su nevaržomu Gamtos dialektikos suteiktu mandatu. Tai naujas atskaitos taškas Kinijos intelektualams, siekiantiems kritiškai įvertinti technologijos orientaciją. Panašu, kad dabartinė dis-orientacija pernelyg aštriai įsiliejo į argumentą, kad Kinija atvyksta iš ateities, o Vakarų kairieji nusmuko į konservatizmą.[18] Išties, tokie teiginiai lengvai rezonuoja šiandienos Kinijoje. Visame pasaulyje tradicinio politinio spektro liberalai, su savo politinio korektiškumo vertybių sistema, neva reprezentuojančia Vakarus, pastaruoju metu patiria stiprų spaudimą.
Yuk Hui, žvelgdamas iš technologijos filosofijos perspektyvos, pateikia dis-orientacijos tarp Rytų ir Vakarų kultūros ir technologijos priežastis:
[…] technologinis suartėjimas ir sinchronizacija atneša homogeniškumą. Pastaruosius trisdešimt metų technologijos filosofijos Kinijoje buvo aktyvus atsakas į technologinę globalizaciją ir ekonomikos augimą, tačiau polinkis sutapatinti Kinijos technikos sąvoką su vakarietiškąja, arba leisti pastarajai ją nustelbti, yra globalizacijos ir modernizacijos simptomas. […] Kitaip nei Vakarai, Rytai paneigiami tokiu būdu, kad jie nustoja būti Rytais, o tada ir Vakarai nustoja matyti Rytus.[19]
Jei paplėtotume trečiame skyriuje minimus pavyzdžius globalios sinchronizacijos atžvilgiu, pamatytume, kad 2004-ųjų „shanzai“ išmaniųjų telefonų banga galėtų būti tamsusis septintajame dešimtmetyje iškilusių vertikalių mikroschemų gamybos Silicio slėniui grandinių atspindys: abidvi yra priklausomos nuo iš esmės tų pačių technologinių tiekimo grandinių, o jų palaikymui reikalingas greitis. Skirtumas tik toks, kad jos užima skirtingą klasinį statusą globalinėje vertės hierarchijoje. Šiuo atveju konkurencija vyksta tarp klasių, kurias skiria mastas ir greitis, kas dar labiau nuteritorino pirminę technologijos sandarą ir jos gamybos būdą ir išilgai tiekimo grandinių suformavo naujas naujas subkultūras arba, galima sakyti, tam tikrą „reviziją“.
Tradicinio politinio spektro apvertimas nėra visiškai atsietas nuo akseleracionizmo kaip okultistinės politikos veikimo būdo. Arba greičiau kaip politinio diskurso, skleidžiamo internete, subkultūros. Subkultūra paprastai reikštų kultūrinį darinį, slopinamą dominuojamos simbolinės tvarkos, kurio mutacijų dažnumą vis sunkiau suvokti, tačiau komunistinės Kinijos politinėje tradicijoje tai, kas slopinama, netampa subkultūra; tai tampa revizionizmu. Akseleracionizmas ir revizionizmas kartu parodo, kad politinį spektrą sunku apibrėžti. Palyginus su marksistine ortodoksija, akseleracionizmo intelektiniai teiginiai siūlo alternatyvą meinstrymui, turinčią tam tikro radikalumo. Vis dėlto politiniuose žodžių karuose šios alternatyvos dažnai priskiriamos dešiniajai minčiai. Būtent todėl, kad dalykus galime aprašyti tik dabartinio spektro kategorijomis ir turimomis metaforomis, tampa neįmanoma aiškiai apibūdinti politinių ir ekonominių SEZų padarinių reviziją. To rezultatas – visa ši dis-orientacija. Viską nuteritorinę ir praradę kryptį, mes ieškome produktyvių refleksijos būdų, ką pavadinsime revizionistiniu akseleracionizmu.
Svarbiausias momentas kalbant apie akseleracionizmą galbūt yra ne mąstyti apie post-singuliarumo egzistavimo formą, o ar revizionizme – įkūnijamame reformų ir atsivėrimo politikos – galime atrasti akseleracionizmo praeitį, kaip galėtume „revizuoti“ akseleracionizmo kryptį? Žvelgiant šiuo kampu, Rytų praradimas (tai yra, ontologinis tradicijos atėmimas iš kultūros) nėra visiškai bekryptis reiškinys; jo koordinates nuolat vis kitur nukreipia kapitalas. Inkrementiniame reformų ir atsivėrimo procese akseleracijos per kapitalą grįžtamojo ryšio linijos susikirto Šendžene ir Šanchajuje. Tuo pat metu, kai dešimtajame dešimtmetyje Šendženas sparčiai vystėsi, netiesioginiai ekonominių reformų padariniai išsprogo geopolitine ir humanitarine krize naujai periferizuotuose šiaurės Kinijos Šansi provincijos pramoniniuose miestuose, kurie prieš tai buvo planinės ekonomikos šerdis.
Nors mūsų tikslas – reformų ir atsivėrimo politikos epistemologijos revizija kaip aktyvi investicija į ateitį, šis projektas jokiais būdais neapsiriboja Kinijos specifiškumu. Tai pasiūlymas, galintis rasti daugybę progų technologinei ir estetinei refleksijai apie kiekvieną mazgą globalizuotose, vertikaliai integruotose technologijų tiekimo grandinėse. Be to, reikia pastebėti, kad pasaulyje dabar yra per 3500 laisvųjų ekonominių zonų.
—-
1 Kvietimas vystyti revizionistinį akseleracionizmą siūlo dviejų dalių minties eksperimentą: 1 apversti akseleracionizmo prisirišimą prie ydingo požiūrio į laikiškumą ir technologiją, išskiriant ir sukonstruojant kinišką jo mutaciją, kuri tikisi technologinės plėtros, nereflektuodama apie jos prielaidas; 2 prisitaikydamas polemišką sąvoką, revizionistinio akseleracionizmo kvietimas nagrinėja faktinį akseleracionizmą, koks jis buvo ir koks vėl gali būti. Šia prasme revizionistinis akseleracionizmas yra bandymas nuteritorinti tam tikrus akseleracionizmo dėmenis nuo jų techno-orientalistinių ištakų ir peržiūrėti juos ne tokio redukcinio žmogiškumo ir techniškumo modelio, kuriame tilptų skirtingos specifikos ir laikiškumai, atžvilgiu.
2 Wu Yan, “Great Wall Planet: Introducing Chinese Science Fiction”, Science Fiction Studies, volume 40, Indiana: DePauw University, 2013.
3 Ray Brassier, “Prometheanism and its Critics”, in #Accelerate: The Accelerationist Reader, eds R. Mackay and A. Avanessian, (Falmouth and Berlin: Urbanomic/Merve, 2014), 469.
4 Prometeanizmo apogėjus buvo numestos atominės bombos Antrojo pasaulinio karo metu. Su tipiškiausia kritika galima susipažinti: Günther Anders and Claude Eatherly, “Commandments in the Atomic Age”, in Burning Conscience: The case of the Hiroshima Pilot, Claude Eatherly, told in his letters to Günther Anders, (New York: Paragon, 1961), p. 11. <https://aphelis.net/wp-content/uploads/2013/04/ANDERS_1957_Commandments_in_The_Atomic_Age.pdf>.
5 Nick Land, Fanged Noumena: Collected Writings 1987-2007, eds. Robin Mackay and Ray Brassier, Falmouth: Urbanomic & Sequence, 2011.
6 Brassier, 477.
7 Yuk Hui, The Question Concerning Technology in China: An Essay in Cosmotechnics, Falmouth: Urbanomic, 2016. 193.
8 Sebastian Heilmann, Red Swan: How Unorthodox Policy-Making Facilitated China’s Rise, Hong Kong: The Chinese University Press, 2018.
9 Yuk Hui, 291.
10 Žr. Fu Jiaxuan, Jishu chuangxin xue, Beijing: Tsinghua University Press, 1998; Sun Yefang, Sun Yefang xuanji, Shanxi; Shanxi People’s Publishing House, 1984.
11 Žr. Martin Posth, 1000 Days in Shanghai. The Story of Volkswagen. The First Chinese-German Car Factory. Singapore: John Wiley & Sons, 2008.
12 Yuk Hui, 291.
13 Žr. Ted Smith, “Preface to the Chinese readers”, Challenging the Chip: Labor Rights and Environmental Justice in the Global Electronics Industry, trans. Citizen of the Earth Foundation, Taipei: Socio. 36.
14 Korėjoje gimęs vokiečių filosofas Byung-Chul Han gina reiškinį iš kultūrinės istorinės pasąmonės perspektyvos, vadindamas „shanzhai“ kultūrą meninės linmo tradicijos (kopijavimo iš modelių) tąsa. Vis dėlto šiame straipsnyje daugiau dėmesio skiriama techninei šio reiškinio pusei iš materialinės perspektyvos. Žr. Byung-Chul Han, Shanzhai: Deconstruction in Chinese, Trans. Philippa Hurd, Cambridge: MIT, 2017.
15 Romane aprašoma, kaip Žemę užpuola dvimatis laivas, dėl ko kyla klausimas, ar žmonės, prisitaikę gyventi trimačiame pasaulyje, sugebėtų išgyventi dviejuose matmenyse. Iš čia posakis „dimensijos mažinimas“ pasklido po Kinijos socialines medijas ir ėmė reikšti atvejus, kai kompanijos pakeičia savo sektoriaus taisykles, kad aplenktų konkurentus.
16 Tarp iškiliausių reformų ir atsivėrimo laikotarpio pradžios technokratų buvo nemažai tokių, kurie ir toliau garsiąją „Needhamo problemą“ (Josepho Needhamo iškeltą klausimą, kodėl šiuolaikinis mokslas atsirado Europoje, o ne Kinijoje ar Indijoje) sprendė per populiacijos prizmę. Jų manymu, Kinijos tradicija neišvystė vakarietiško tipo technologijų, nes ikimoderni technologija Kinijoje buvo kuriama patieties pagrindu. Tad populiacijos, kurioje patirtis galėjo sklisti, dydis buvo esminis veiksnys, kartu su mokslinio ir į eksperimentavimą nukreipto instrumentinio racionalizmo nebuvimu. Žr. Wu Jinglian, Wu Jinglian: Voice of Reform in China, Barry J. Naughton ed., Massachusetts: The MIT Press, 2013.
17 Muziejus atidarytas 1988 su nuolatine ekspozicija „Šiuolaikinis Šendženas“. <https://www.shenzhenmuseum.com/exhibition/index#permanent>
18 Land, 2011.
19 Yuk Hui, 195-6. Sakinių seka pakeista aiškumo vardan. Šioje knygoje Yuk Hui bando rasti atsakymą apie šiandienos „aistrą ateičiai“. Kad atrastume prieštarą nepaprastai homogenizuotoje globalios visuomenės įsivaizdavime apie technologiją ir laikiškumą, turime pasitelkti technologinę vaizduotę, kuri skirtųsi nuo high-tech ideologijos, leidžiančios grobstyti ateities išteklius.
20 Pasak Pasaulio Banko ataskaitos, 2006 metais 130-yje šalių veikė per 3500 specialių ekonominių zonų. Žr. Keller Easterling, Extrastatecraft: The Power of Infrastructure Space, London: Verso, 2014.
Iliustracija viršuje: 1978 Nacionalinis mokslų suvažiavimas didžiojoje Liaudies salėje Pekine. Jo metu nuspręsta siekti vadinamųjų Keturių Modernizacijų, kur mokslas ir technologijos tampa varomąja šalies produkcijos galia
Iš kinų į anglų kalbą vertė Simon Frank. Iš anglų kalbos vertė Justinas Šuliokas
