Kartais sapnuoju, kad plūduriuojame vandenyje
Susikibę rankomis; ir skęstame be baimės.
Adrienne Rich, Mėlynieji gazalai: 4/5/69
Juodas bazaltinis kanalas perkerta horizontą ir atvingiuoja mūsų link. Ilgimės savo vežimo medinių ratų, atsimušančių į šį akmenuotą paviršių, garso. Ilgimės ir garsėjančių šnabždesių, dainuojančių kitų mūsų genties moterų balsų šiame kelyje, vedančiame mus pas tave, Onkalo. Dabar tegirdime savo pačių vėmimą ir senkančių šlapimo srovių teškenimą į pilką paviršių, kol išmetame skausmą malšinančių užpilų likučius, skęstančius mūsų kūne. Ragana mums juos paruošė prieš išeidama, nusėta pūliuojančių pūslių ir kraujosrūvų. Prireikė kelių dienų, kol radome priežastį. Vienas iš senolių pirmasis nusileido žemyn ir kirvio bei kastuvo smūgiais atvėrė vieną iš dešimčių tūkstančių vario skrynių, prisiglaudusių tavo gelmėse, Onkalo. Ir tuos švytinčius miltelius, kuriuos rado tavo viduriuose, jis atidavė raganai už tai, kad išgelbėjo jam gyvybę per Didžiąją epidemiją. Tas senis mirė vienas pirmųjų.
Kaip kirminas nepaprastame karštyje, tą akimirką pajutome, kaip gyvenimas taip pat susitraukė mumyse.
Esame paskutiniosios. Tavo vienintelės sargės, Onkalo.
Tuščias kelias, vedantis iki čia, šio akmenuoto kalno viršūnės, pavirto molu, juosiančiu vien šiukšlių ir pelenų potvynius. Kirvių ir kastuvų piramidės, dinamito ir kitų sprogmenų maišai. Išskrostų karavanų kapinės. Skudurų liekanos šoka vėjyje, apkabindamos medžio ir metalo atliekas, iškylančias virš sauso paviršiaus. Kaip sausumoje sudužusio laivo liekanos – nematėme tokio vargo ir apsileidimo nuo tada, kai viską praradome per Vandens karus.
Esame paskutinės tavo sargės. Paskutinės tavo tarnaitės, Onkalo.
Tavo įėjimas yra drakono burna, kur neužgesinama ugnis laukia savo aukų. Nors kaip perspėjimą tebešiepi savo aštrius dantis, tas spyglių formos cementines kolonas, ženklinančias tavo įėjimą, mes žinome, kad šie nasrai – miegančio monstro, senovinės ktoninės dievybės, snaudžiančios, kantrios.
Prie tavo burnos stovi palapinė, kurią pastatė ragana, kai gentis pradėjo sirgti. Sako, kad dėl to kalta vadė, laikiusi radinį paslaptyje. Nors buvo šalia apleisto Olkiluoto branduolinio centro, visi turėjome vilties. Kas galėtų būti paslėpta šiose dešimtyse tūkstančių vario skrynių uolos širdyje? Kaip legendoje apie pažinimo medį, smalsumas mus įveikė. Vanduo. Kas dar galėtų slypėti mūsų žemės gelmėse iškastuose tuneliuose, jei ne protėvių dovana ateities kartoms?
Pirmieji buvo senoliai. Kentė nuolatinį pilvo maudulį, vėliau pykinimą, vėmimą, o kitą savaitę prasidėjo vidinės kraujosrūvos. O tada jau buvo per vėlu. Per dvi savaites visi išmirė. Po to sekė moterys ir vaikai.
Nuo raganos paliktos palapinės vaiduoklio dabar tempiame neštuvų griaučius iki tavo įėjimo ir gulamės čia, kad tęstume savo maldas:
Onkalo, su savo vario cisternų slanksteliais, savo betono viduriais ir neužgesinama ugnimi.
Onkalo, Jez Timms nuotrauka
Onkalo, kaip savo labirinte uždarytas minotauras, apsišarvavęs tūkstantmete kantrybe laukei mūsų, kol aplink tave siautė skausmas ir neviltis.
Onkalo, tu dar nežinai, bet likimas mums patikėjo užduotį.
Mums likusias gyventi dienas mes perspėsime smalsiuosius. Kaip jaunos mergelės, kurias laidojo kartu su genties vadėmis, kad lydėtų jas amžinajame gyvenime. Nepaisant pūliuojančių skaudulių nuo vidinių kraujosrūvų ir savo pažengusios ligos, aukosime save tau, Onkalo.
Norime, kad mūsų lavonai liktų greta tavo atvertų nasrų, perspėjimas smalsiesiems, ateinantiems iki tavo galvos, gyvatės galvos. Kad ją nukirstų ir sprogmenimis bei dinamitu užvertų nasrus į tavo nepasotinamus vidurius tavo pačios gelžbetonio kūnu. Ir paliktų viską taip, kaip buvo, kai radome. Mes negalime to padaryti. Išvaikėme maitvanagius ir kitus maitėdas parazitus, kol laidojome savo mirusiuosius, ir mums beveik nebeliko jėgų. Negalime prisidėti prie tavo užmaršties.
Onkalo, kaip minotauras savo labirinte, ta sena legenda, kurią mums pasakodavo ragana. Kitaip nei joje, Onkalo, tu esi ir monstras, ir labirintas. Onkalo. Tavo slanksteliai, tos dešimtys tūkstančių vario cisternų, surūdijusių nuo laiko tėkmės, turėjo mus apsaugoti nuo mūsų pačių. Bet taip nenutiko.
Onkalo. Jie, Inžinieriai, mūsų dangiškieji Protėviai, davė vardą tavo viduriuose slypinčiai paslapčiai. Švytinti glamonė. Amžinoji ugnis. Nematoma mirtis. Tačiau mes nekreipėme dėmesio į perspėjimus, užrašytus tavo tuneliuose, įrašus nežinomomis kalbomis, išraižytus tavo betoniniuose viduriuose. Achtung! Attenzione! Attention! Atenton! Beware of the Nuclear Waste!
Prieš mirdama ragana mums priminė seną pranašystę. Pasak jos, Inžinieriai atsiųs žmones iš dangaus, kad mus išgelbėtų. Tai bus žmonės nepralaidžiais kostiumais ir šalmais. Žmonės, kuriems nebus baisi nematoma mirtis. Kaip tada, kai nutiks visos šios tolimos katastrofos, likusios laiko užmaršty. Tvanas. Sodoma ir Gomora. Trys pasauliniai karai. Šeštasis rūšių išnykimas. Didysis dykumėjimas. Vandens karai. Dabar jau per vėlu.
Atsigulusios prie tavo nasrų, jaučiame tavo nejuntamą, bet mirtiną alsavimą. Užspeistos paskutinio savo mirštančių kūnų atodūsio, žvilgtelime kaip tu, Onkalo, šis išniekintas kapas, praneši mūsų mirtį, lėtą ir nematomą, ir atsakai į mūsų žvilgsnį.
Onkalo, Martin Brechtl nuotrauka
* „Onkalo“ yra gilus geologinis panaudoto branduolinio kuro kapinynas Suomijoje, skirtas galutiniam panaudoto branduolinio kuro laidojimui. Tai yra pirmoji tokio tipo saugykla pasaulyje tokio aukšto toksiškumo lygio atliekoms. [red. past.]
Iliustracija viršuje: Onkalo, Bruno Thetheso nuotrauka
