Lokio urvo įlanka
Šūdas nutinka, sako, nutinka kasdien ugnies žemėje,
žemėje be atvangos, kur vyrai ir moterys varo iki galo
gėrėjimosi pinigais apspangintomis akimis.
Šūdas išsilieja, sako, išsilieja dažnai grioviuose, kur
rankenėlės sukasi kaip vanduo, tekantis į žarną, liejančią
druskingą vandenį į raistą.
Vamzdis suinkštė pro įtrūkusį plyšį, sūdantį žemę.
Sūrymas nuvingiavo žemyn grioviu kaip ungurys,
pliumpsintis link kranto.
Jis išsiliejo į ežerą,
tada, įtrauktas į vamzdžius,
atskirtus kaip arterijos, išsiliejo
į stiklinę, vaiko keliamą prie lūpų.
Šalavijas nuvyto ir susitraukė,
išdžiuvo ir numirė pakeliui
į žemę, kurią myliu.
Taylor Brorby[1]
Pavojus aplinkai yra fizinis, biologinis arba toksiškas cheminis agentas, galintis atsirasti aplinkoje dėl žmonių veiklos, gamtinių procesų arba ekstremalių klimato reiškinių. Nors žemės drebėjimas – fizinis agentas – taip pat patenka į pavojaus aplinkai apibrėžimą, ši sąvoka dažniau vartojama kalbant apie aplinkos teršimą, atliekų utilizavimą ir taršą radioaktyviomis, toksiškomis medžiagomis arba pesticidais. Medžiagos arba medžiagų mišinio materialią savybę pakenkti organizmui vadiname toksiškumu.
Sūrymas, toksiškas naftos ir dujų apdirbimo šalutinis produktas, yra nuo dešimt iki trisdešimt kartų sūresnis už jūros vandenį ir dažnai būna prisotintas metalų bei radioaktyvių medžiagų[2]. JAV Šiaurės Dakotos valstijoje nuo 2000 metų tęsiasi naftos gavybos bumas, prasidėjęs imus naudoti horizontalaus gręžimo ir hidraulinio ardymo technologijas Bakeno uolynuose. Nors tai atnešė ekonominės naudos ir sukūrė daug darbo vietų, Šiaurės Dakota susidūrė su gausybe ekologinių problemų dėl nuotekų išsiliejimų, keliančių pavojų gyvūnams, augalams, žmonėms ir ūkiams[3].
Vadinamasis Lokio urvo įlankos išsiliejimas įvyko 2014 metais, kai iš nuotekų vamzdžio į aplinką pateko iki keturių milijonų litrų druskingo vandens. Šis sūrymas nuožulnia vaga tekėjo beveik tris kilometrus, palikdamas nusiaubtą ruožą, kol pasiekė upę, įtekančią į Sakakawea ežerą, Fort Bertholdo indėnų rezervato geriamojo vandens šaltinį. Neturėdama tinkamos stebėjimo sistemos, bendrovė skylę atrado tik pastebėjusi neatitikimus gamybos nuostolių ataskaitoje[4]. Tayloro Brorby eilėraštis aprašo būtent šį įvykį. Jis susieja kapitalistinę, ekstrakcinę logiką bei nerūpestingumo retoriką su vandens telkinių teršimu ir žmonių nuodijimu toksinėmis medžiagomis. Brorby, sekdamas druskingo vandens kelionę per peizažą ir vandens kelius iki stiklinės vaiko rankoje, pabrėžia atsakomybės tarp kartų klausimą[5]. Kadangi Lokio urvo įlankos išsiliejimas įvyko federaliniu lygiu pripažintose Mandan, Hidatsa ir Arikara tautų žemėse, eilėraštis taip pat užsimena apie ekologinio rasizmo klausimus. Kas daugiausia pelnosi iš kastinio kuro gavybos, o kam tenka kęsti skaudžiausias pasekmes?
Pavojingi toksiškų atliekų taršos ir poveikio žmogui atvejai fiksuojami visame pasaulyje, ypač daug jų įvyksta globaliuosiuose pietuose. Vis dėlto vienas didžiausių žmogaus sukurtų atvirų kasyklų ir toksiškų ežerų kompleksų plyti vos už 1 400 kilometrų į šiaurės vakarus nuo incidento Šiaurės Dakotoje vietos. Trečias pagal dydį pasaulyje naftos telkinys telkšo bituminiuose smėlynuose po borealinėmis giriomis Kanados Albertos provincijoje[6]. Bituminiai smėlynai, dar vadinami dervingaisiais smėlynais, yra smėlio, vandens ir bitumo – tirštos ir sunkios naftos atmainos, kurią gana brangu apdirbti – mišinys. Visgi nuo 2000 metų pakilusios naftos kainos pavertė bituminius smėlynus pelningais[7].
Ištekėjusi nafta iš „Deepwater Horizon“ gręžimo įrenginio, Meksikos įlanka. Henry Fair ir Berlyno Gamtos istorijos muziejaus nuosavybė
Visgi į pelningumo skaičiavimus neįtraukiami ekologiniai kaštai arba, tiksliau, šios medžiagos kasybos kaštai gyvybei. Ir atvirai kasybai, ir gręžimui reikia iškirsti borealines girias[8]. Aktyvios kasybos plotas jau dabar apima 952 kvadratinius kilometrus žemės (daugiau nei Berlyno plotas), o pilna Atabaskos bituminių smėlynų eksploatacija paveiktų 142 000 kvadratinių kilometrų miškų[9], visai šalia kurių yra didžiausia Šiaurės Amerikos gėlo vandens delta. Žaliavinio bitumo kasyba į atmosferą išmeta sieros, azoto oksidų, angliavandenilių ir smulkių kietųjų dalelių. Kadangi kasyba ir apdirbimas taip pat reikalauja daug energijos, į orą išmetama daugiau anglies dioksido nei išgaunant naftą kitais būdais. Naftos atskyrimui nuo smėlio reikia karšto vandens, kuris vėliau laikomas tvenkiniuose palei Atabaskos upę. Vanduo šiuose tvenkiniuose toks toksiškas, kad ant jo nutūpę paukščiai iškart nusinuodytų.
Atabaskos čipevianų pirmosios tautos žmonės gyvena pasroviui nuo upės. Vietinės ir iš žemės gyvenančios tautos paprastai pirmosios pajunta pavojingus pokyčius ekosistemose. Organizacijos „Indigenous Climate Action“ vykdančioji direktorė Eriel Tchekwie Deranger praneša apie nykstančias šiaurės elnių, briedžių, bizonų rūšis ir tradicinius maisto šaltinius[10]. Kenčia žuvys ir vandens telkiniai, lygiai kaip ir šio industrinio komplekso kaimynystėje gyvenančių žmonių kultūra bei sveikata. Aplinkosaugininkai, vietinės bendruomenės ir įvairios grupės ilgus metus priešinosi bituminių smėlynų eksploatacijai. Vis dėlto jie siekia ne visiškai nutraukti gavybą, o ją apriboti. Kad ir kaip kentėtų nuo poveikio aplinkai padarinių ir sveikatos problemų, nuskurdintos bendruomenės yra ekonomiškai priklausomos nuo kasybos pramonės kuriamų darbo vietų ir jos paramos statant būtiną infrastruktūrą[11].
2019 metų birželį Kanados vyriausybė paskelbė nacionalinį pavojų dėl klimato, o kitą dieną davė leidimą „Trans Mountain“ naftotiekio plėtrai. Nors premjeras Justinas Trudeau pažadėjo, kad visos federalinės pajamos iš „Trans Mountain“ naftotiekio projekto bus investuojamos į žaliąsias technologijas, ši energetikos politikos prieštara rėžia akį[12]. Nenuoseklumas atsiskleidžia ir pažvelgus į tai, kiek ne tik vietinė, bet ir nacionalinė ekonomika yra priklausomos nuo anglies ir iškastinio kuro pramonės. Valstybė į žaliavinę naftą tebežiūri kaip į ekonomikos ir produkcijos šaltinį ir šis santykis tebefunckionuoja cikliškai ir nepertraukiamai. Tačiau neigiami naftos gavybos padariniai – patiriami dar net nepradėjus jos naudoti – parodo neigiamus pašalinius anglimi varomos ekonomikos padarinius.
Nuotekų duobė lignito jėgainėje „Spremberg“. Henry Fair ir Berlyno Gamtos istorijos muziejaus nuosavybė
Berlyno Gamtos muziejuje nuo 2018 m. spalio 9 d. iki 2019 m. rugsėjo 8 d. veikiančioje laikinoje parodoje „Artefaktai“ eksponuojamos J Henry Fairo nuotraukos. Iš oro daryti pramoninių zonų, toksiškų atliekų saugyklų ir kasybos įrenginių kadrai padeda pamatyti dalį egzistuojančių problemų ir kaip jų sprendimų paieškos reikalauja mokslo ir politikos bendradarbiavimo[13]. Dvi nuotraukos darytos naftos perdirbimo gamyklose Fort Makmaryje, Albertoje. Jos kabo šalia „Deepwater Horizon“ naftos gręžinio avarijos vaizdų – 2010 metais atviroje jūroje Meksikos įlankoje sprogus gręžiniui, išsiliejusi nafta sukėlė didžiausią tokio tipo ekologinę katastrofą. Vienoje nuotraukoje matomas toksiškas skystis iš hidraulinio ardymo aikštelės Pensilvanijoje. Keli kiti atvaizdai rodo angliakasybos šachtas Vokietijoje. Spalvingos, didelės ir puikios kompozicijos nuotraukos gana nutolusios nuo dokumentinės fotografijos. Užuot parodžiusios visą problemos apimtį, jos dažniausiai išskiria detales, priartintus vaizdus iš paukščio skrydžio. Žiūrovas jaučiasi tarsi sklandytų virš nežemiškų statinių, spalvingų skystų paviršių, kurių dydį ir sandarą sunku nuspėti. Vaizdas iš šios perspektyvos meta iššūkį mūsų santykio suvokimui. Nepaprastai išplėtotoje medijų aplinkoje mes jau pripratome prie palydovinių nuotraukų ir interaktyvių naujienų tarnybų. Tačiau kyboti virš neatpažįstamo paviršiaus be jokio supratimo, koks atstumas tave nuo jo skiria, – tame nėra nieko natūralaus. Ši pozicija atliepia tarptautinių stebėtojų padėtį – jie sužino apie įvykį, jį stebi, tačiau, savo laimei, niekad neatsiduria katastrofos vietoje, kad patirtų tiesiogines pasekmes. Ir vis dėlto diskusijai apie aplinkos ir klimato katastrofą įsibėgėjant, keičiasi ir bendras suvokimas, kaip traktuoti tokius įvykius, bendras atstumo ir artumo suvokimas.
Kanados bituminių smėlynų projektas laikomas vienu aplinkai žalingiausių pasaulyje. Štai kodėl jis dažnai patenka į antraštes, kaip ir „Deepwater Horizon“ išsliliejimas, padengęs 9 900 kvadratinių kilometrų vandenyno naftos plėve. Avarija Kanados bituminiuose smėlynuose galėtų nurūgštinti žemės plotą, prilygstantį pusei Vokietijos teritorijos[14]. Sunku ir įsivaizduoti tokios masto katastrofą. Ir nors aplinkos tarša toksiškomis medžiagomis dažnai laikoma lokalia problema, jei rūgštėjimas galėtų pasklisti 350 000 kvadratinių kilometrų plote, verta paklausti, kur tiksliai baigiasi „lokalumas“. Vis dėlto kalbant apie iškastinio kuro gavybą, dar vienas aspektas peržengia lokalias, regionines ar net nacionalines ribas. Ursula Biemann savo video esė „Deep Weather“ (2013) susieja Kanados dervingųjų smėlynų pramonę su kylančio jūros lygio padariniais Bangladešo pakrantėje. Šios dvi toli viena nuo kitos esančios vietos priklauso tai pačiai globaliai klimato sistemai, kuri šiuo metu dėl iškastinio kuro deginimo patiria gilias mutacijas. Gango-Brahmaputros upių delta Bangladešo pakrantėje yra didžiausia pasaulio delta (dar vienas aukščiausio laipsnio žodis). Neišvengiamai tai bus vienas pirmųjų regionų, neteksiančių teritorijos dėl kylančio jūros lygio. Salynų šalims, tokioms kaip Maldyvai ar Tuvalu, gresia panašus likimas. Tačiau jūros lygio kilimas nėra vienintelė nerimą kelianti klimato katastrofos pasekmė. Davidas Wallace’as Wellsas straipsnyje „Negyvenama Žemė“[15] įvardija daugybę gyvybei mūsų planetoje pavojingų veiksnių, o karštis tėra viena iš jų. Maisto trūkumo, kvėpuoti netinkamo oro, amžino karo, klimato marų, užnuodytų vandenynų ir nuolatinio ekonominio kracho prognozės piešia tamsų ateities klimato katastrofos sąlygomis vaizdą.
Naftos cisternos vaizdas rafinavimo fabrike ant Persijos įlankos kranto, Pascagouöa, Misisipė, JAV. Henry Fair ir Berlyno Gamtos istorijos muziejaus nuosavybė
Lokio urvo įlankos nuotekų išsiliejimas buvo nemažas incidentas, tačiau iš pradžių apie jį išgirdo daugiausia vietiniai gyventojai, o likusį pasakojimą perėmė žiniasklaida. Tayloro Brorby eilėraštis jį patalpina už žiniasklaidos naujienų ribų ir paverčia artefaktu, turinčiu kitokį santykį su laiku ir kontekstu. Šis eilėraštis – mažas kaip akmenukas, kaip vieno puslapio žinutė, tačiau joje telpa istorija, kurią atvėrus pasimato kapitalizmo kompleksiškumai: iškastinio kuro amžius, visiškai realiai ir dvasiškai sutrikdomas žmonių santykis su žeme, netekties ir gedėjimo jausmas. Tiesa tokia, kad klimato katastrofa atsilieps mums visiems. Žiniasklaidos medijuojamas dėmesys remiasi tuo, kad siaubą stebime iš saugios pozicijos – tačiau šis saugumas tampa vis nestabilesnis. Brorby eilėraštis, J Henry Fairo nuotraukos ir Ursulos Biemann vaizdai ne tik parodo mums ekologines rizikas – jie kvestionuoja struktūras, kurios formuoja mūsų suvokimą ir santykį su katastrofa. Vyriausybėms nesugebant imtis veiksmų apsaugoti mūsų klimatą, niekas negali jaustis saugus; tarp lokalumo ir globalumo stovi vientisas mūsų ekosistemų tarpusavio ryšys.
1 Taylor Brorby, “Bear Den Bay,” ISLE: Interdisciplinary Studies in Literature and Environment 24.2 (2017 pavasaris), pp. 355–356.
2 Zahra Hirji, “Persistent Water and Soil Contamination Found at N.D. Wastewater Spills,” Inside Climate News,2016 balandžio 29. (https://insideclimatenews.org/news/29042016/north-dakota-wastewater-spill-water-soil-contaminiation-radium-selenium-bakken-oil) Žiūrėta 2019 liepos 1.
3 Likhitha Butchireddygari, “Salting the Earth: North Dakota farmers struggle with a toxic byproduct of the oil boom,” NBC News, 2018 rugpjūčio 11. (https://www.nbcnews.com/news/us-news/salting-earth-north-dakota-farmers-struggle-toxic-byproduct-oil-boom-n895771) Žiūrėta 2019 liepos 3.
4 Meyer, Shaffer & Stepans, “Saltwater Spill in Bear Den Bay,” (https://mss-lawfirm.com/saltwater-spill-bear-den-bay/) Žiūrėta 2019 liepos 3.
5 Eilėraštyje teigiama, kad buvo užterštas Fort Bertoldo rezervato geriamas vanduo, tačiau, pasak pranešimų, toksiškos medžiagos nepasiekė Sakakawea ežero. ibid.
6 CAPP Canadian Association of Petroleum Producers, “Canadian Oil and Natural Gas: Oil Sands”, Copyright 2018. (https://www.capp.ca/canadian-oil-and-natural-gas/oil-sands) Žiūrėta 2019 liepos 3.
7 Earth Observatory, “World of Change: Athabasca Oil Sands,” Nasa.Gov, (https://earthobservatory.nasa.gov/world-of-change/Athabasca) Žiūrėta 2019 liepos 1.
8 Žr. ibid.
9 CAPP Canadian Association of Petroleum Producers, “Canadian Oil and Natural Gas: Oil Sands”, Copyright 2018. (https://www.capp.ca/canadian-oil-and-natural-gas/oil-sands) Žiūrėta 2019 liepos 3.
10 Climate Reality, “Climate Change & Our Health with ERIEL DERANGER,” 2019 vasario 1. (https://www.youtube.com/watch?v=aFDCuTd-QQI) Žiūrėta 2019 liepos 3.
11 Stephen Leahy, “This is the worlds most destructive oil operation–and it’s growing,” National Geographic, 2019 balandžio 11. (https://www.nationalgeographic.com/environment/2019/04/alberta-canadas-tar-sands-is-growing-but-indigenous-people-fight-back/) Žiūrėta 2019 liepos 3.
12 Warren Mabee, “Cognitive dissonance: Canada declares a national climate emergency and approves a pipeline,” The Converstion, 2019 liepos 20. (http://theconversation.com/cognitive-dissonance-canada-declares-a-national-climate-emergency-and-approves-a-pipeline-119151) Žiūrėta 2019 liepos 3.
13 Museum für Naturkunde Berlin, “Artefakte,” 2019. (https://www.museumfuernaturkunde.berlin/en/museum/exhibitions/artefacts) Žiūrėta 2019 liepos 3.
14 Bob Weber, “Oilsands could eventually acidify and area the size of Germany,” The Star, 2018 liepos 25. (https://www.thestar.com/news/canada/2018/07/25/oilsands-could-eventually-acidify-an-area-the-size-of-germany-study-says.html) Žiūrėta 2019 liepos 5.
15 David Wallace Wells, “The Uninhabitable Earth,” Intelligencer / New York Magazine, 2017 liepa. (http://nymag.com/intelligencer/2017/07/climate-change-earth-too-hot-for-humans.html) Žiūrėta 2019 liepos 5.
Išlydita siera. Henry Fair ir Berlyno Gamtos istorijos muziejaus nuosavybė
Rūgštus vanduo atviroje kasyklos duobėje Hambache, Hambacher Forst. Henry Fair ir Berlyno Gamtos istorijos muziejaus nuosavybė
Fosforo gipso atliekos iš trąšų gamybos, Saint James, Luiziana, JAV. Henry Fair ir Berlyno Gamtos istorijos muziejaus nuosavybė
Vandens valymo gamykla Duisburge, Vokietija. Henry Fair ir Berlyno Gamtos istorijos muziejaus nuosavybė
Iš anglų kalbos vertė Justinas Šuliokas
