Skraidantys (žmonių) kūnai dailėje – sapnai ir fantazijos apie skraidymą

2016 m. spalio 3 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Rainer Schönhammer
06

„Atidžiam stebėtojui, reflektuojančiam meno kūrinį, kyla daugybė klausimų, įdomių iš psichologinės perspektyvos. Vienas tokių klausimų – kaip menininkui pavyksta pavaizduoti objektus ir įvykius, kurių niekas nėra matęs; netgi kurių egzistavimas yra neįmanomas. Tai nėra vien tik vaizdavimo klausimas, veikiau sugebėjimo pateikti šiuos daiktus ir įvykius taip, kad jie neatrodytų svetimi, o, priešingai, beveik pažįstami, tarsi iššaukiantys senus prisiminimus. Šį konkretų meninį reiškinį norėčiau nagrinėti, pažvelgdamas kaip jau tūkstančius metų menininkai vaizduodavo figūras, sklandančias arba skraidančias ore, tarsi tai būtų jiems įprasta stichija.“ (Exner, 1882, 7).

Tai pirmosios eilutės iš paskaitos „Skraidymo ir sklandymo fiziologija dailėje“, kurią 1882-aisiais metais skaitė Vienos psichologas Sigmundas Exneris. Šiame straipsnyje aš pirmiausia apibendrinsiu Exnerio mintis, o tada seksiu taku, kurį jis nurodo; konkrečiai, pažvelgsiu į santykį tarp skraidymo vaizdavimo meno kūriniuose ir skraidymo patirties sapnuose. Kaip tikiuosi parodyti, žvelgiant iš šios perspektyvos, fundamentalaus Exnerio klausimo elementai kažkokiu būdu apverčiami aukštyn kojom.

Prieš aptardamas, kaip konkrečiai skraidantys žmonių kūnai buvo vaizduojami klasikiniuose tokių tapytojų kaip Giorgione, Giotto, Masaccio, Michelangelo, Rubensas ir Titoretto darbuose, Exneris dedukciškai išveda, kaip atrodytų skraidyti gebantys žmonės, jei jų kūnų konstrukcijos atitiktų paprastus fiziologinius ar fizinius apribojimus.

Pradėdamas nuo paukščių anatomijos, Exneris svarsto, kaip atrodytų žmogaus, vietoje rankų turinčio funkcionuojančius sparnus, krūtinė. Jis prieina prie išvados, kad gebėjimas skraidyti jam kainuotų žmogiškąją formą, kurią jis prarastų dėl gerokai išaugusių krūtinės raumenų. Šioje hipotetinėje skraidančio žmogaus anatomijoje Exneris rankas paverčia sparnais, užuot svarstęs, ką reikštų papildoma sparnų pora (kokią turi meno kūriniuose vaizduojami angelai). Pasak Exnerio, su pridėtais sparnai žmogus geriausiu atveju primintų deformuotą gyvūną. Jis toliau neplėtoja šio teiginio, kai antrojoje savo paskaitos dalyje vertina meno kūrinius.

Siūlydamas alternatyvą neįmanomiems sparnuotiems žmonėms, Exneris svarsto, kokiomis sąlygomis kūnai galėtų sklandyti arba kyboti ore. Jis spėja, kad nesvarumą, atsirandantį dėl, tarkim, pasikeitusio santykio tarp konkretaus kūno sunkio ir jį supančios aplinkos, būtų galima perteikti mįslingais vaizdais, kurie toli gražu nebūtų estetiški. Besvoriams kūnams neegzistuoja viršus ar apačia, jie negali būti stati. Tai, ką Exneris ekstrapoliuoja šiuo atveju, šiandien primena skrydžių į kosmosą scenas.

Nusprendęs, kad skraidančių ar ore kybančių žmonių vaizdavimas mene negali remtis nuosekliomis mokslinėmis įžvalgomis, Exneris tada imasi nagrinėti meno kūrinius indukciniu metodu. Šioje vietoje euristiniu principu tampa jo įsitikinimas, kad įtaigus vaizdavimas turi apeliuoti į atmintį, kad jis turi kilti iš prisimintų potyrių.

01

Rafaelio amūriukas; Exnerio eskizas.

Jis pradeda nuo dviejų bendrų pastebėjimų:

  1. a) menininkai vaizduoja akivaizdžiai mažesnio svorio žmonių kūnus
  2. b) nevaizduojamas joks sparnuoto žmogaus kūno judesys, kurio nebūtų galima išvysti besparnio žmogaus atvaizduose. Kitaip tariant, sparnai tėra simboliai konvencinio ženklo prasme.

Exneris pateikia pirmojo pastebėjimo pavyzdį, apskaičiuodamas hipotetinį Rafaelio pavaizduoto amūriuko svorį, greitį, oro pasipriešinimą ir pasvirimą. Darydamas prielaidą, kad jo svoris turėtų būti kaip žmogaus, Exneris suskaičiuoja neįtikėtiną, audrai prilygstantį 54 metrų per sekundę greitį, o priimtinas 2 metrų per sekundę greitis reikštų dviejų gramų svorį (žr. Exnerio išnašą).

Kliaudamasis įprastesne dedukcija, Exneris aprašo tris sklandančių žmonių kūnų vaizdavimo kategorijas.

Pirmajai kategorijai jis priskiria įvairias išorinių jėgų ar atramų formas, tokias kaip vėjas, debesys, (skraidantys) gyvūnai ar žmogiški pagalbininkai. Kaip pastarojo pavyzdį jis pateikia Michelangelo Dievą „Adomo sutvėrime“.

footnote

Išnaša Exnerio tekste (psl. 18-19).

02

Michelangelo „Adomo sutvėrimo“ detalė; Exnerio eskizas.

Loginės tokios deleguotos levitacijos prielaidos Exneriui primena psichologiškai įtikinantį, bet fiziškai absurdišką Barono Miunhauzeno sugebėjimą ištraukti save už plaukų.

Antrajai kategorijai priklauso pasvirę sklandantys subjektai. Exneris nusprendžia, kad pasvirę kūnai iššaukia atsiminimus apie bėgančius ir šokančius žmones, skraidančius paukščius ir, ne paskutinėje vietoje, plaukiojimo ir nardymo patirtis. Kad pagrįstų artumą tarp skraidymo ir sklandymo koncepcijos bei plaukimo patirties, Exneris pasitelkia savo paties sapnus apie skraidymą, kuriuose jis jaučiasi tarsi plaukiotų ore. Šis plaukiojimas ore, pastebi Exneris, nuo tikro plaukimo skiriasi tik tiek, kiek gali judėti aukštyn ar žemyn be jokių pastangų.

Trečiojoje skraidančių ir sklandančių žmonių kategorijoje judesį, rodos, sukuria iš paties kūno kylanti jėga. Šios įtampos pavyzdžiu Exneris vėlgi pateikia vieną iš Michelangelo Dievo atvaizdų. Jo judesys primena sulėtintą šuolį. Prisikeliančio Kristaus atvaizdus Exneris laiko daugiau ar mažiau netenkinančiomis šios „vidinės jėgos“ kategorijos realizacijomis.

03

Dar vienas Dievo atvaizdas Siksto koplyčioje; Exnerio eskizas.

Akivaizdu, kad šios trys kategorijos iš dalies persidengia. Pavyzdžiui, plaukimas, atrodytų, tinka joms visoms. Plaukimas išties yra Exnerio mėgstamiausias sąmoningos patirties pavyzdys, kai jis kalba apie, jo manymu, vykusį skraidymo ar sklandymo ore vaizdavimą. Aptardamas du pavyzdžius iš Michelangelo darbų, jis teigia, kad jie atrodo tarsi būtų tapyti pagal plaukiojančius modelius, ir užsimena, kad abi kompozicijas būtų galima atkurti kaip „gyvuosius paveikslus“ vandenyje.

Taip galima būtų apibendrinti Exnerio argumentaciją, kurioje moksliškas aprašymas – kartais ironiškai perdėtas – pateikiamas greta gana savotiškų vertinimų. Nėra jokios abejonės, kad menotyrininkai ir savo ruožtu yra pastebėję problemišką angelo sparnų aerodinamiką; papildomi sparnai prideda tam tikrą bagažą, tarsi kuprinę (plg. Bachelard, 1943). Meno žinovai taip pat yra pateikę įrodymų, kad subjektų ore vaizdavimas dažnai primena plaukiančius žmonių kūnus. Tačiau esama skraidymo ar sklandymo vaizdavimo pavyzdžių, kurie netelpa į Exnerio schemą. Ar, tarkim, kažkokiu būdu ore kybančių kūnų atvaizdai (tokie kaip sklandantys šventieji, arba prisikėlę kūnai) tiesiog neatitinka standartų? Neatitinka, nes nenurodo į jokią patirtį, į jokį iš atminties iškylantį potyrį?

04

Eskizas pagal Kopertino Juozapo levitacijos būsenoje atvaizdą, 1753; plg. Behringer & Ott-Kotschaljuski, 1991, p. 161.

Psichologai, tokie kaip Wilhelmas Wundtas (1906, 112f) ir Havelockas Ellisas (1911), vėliau svarstė, kad visose mitologijose egzistuojantys angelai atsirado iš skraidymo ir sklandymo patirties sapnuose ir prieblandinėse sąmonės būsenose. Pažvelkime į šių patirčių savybes, pradėdami nuo Exnerio paliestų savo paties sapnų.

Pasak mano surinktų sapnų apie skraidymą pavyzdžių (iš interviu ir atvejų, aprašytų mokslinėje bei populiariojoje literatūroje apie sapnus), sapnuojantysis neretu atveju patiria save kybantį ore, judantį plaukimo judesiais.

Vis dėlto abejoju, ar kam nors į galvą būtų atėjęs būtent toks vaizdinys, jei būčiau paraginęs auditoriją, prieš skaitant mano straipsnį, užsimerkti ir įsivaizduoti, kad skrenda. Bent jau kai paprašydavau tą padaryti savo pašnekovų, jie tokį įsivaizdavimą pateikdavo tik retais atvejais. Kai klausimas užduodamas tokiu būdu, atsakymuose beveik visada sulaukiame vizualinių patirčių – „vaizdas iš paukščio skrydžio“. Tiesą sakant, dažnai ir apsiribojama regėjimu. Dar gali jausti, kaip ištiesi rankas kaip sparnus ir sklendi vėjuje. Šis (keliančios) terpės pojūtis yra tas taškas, kuriame budrios vaizduotės ar fantazijos sukurti skraidymo vaizdiniai priartėja prie „plaukiojimo ore“. Kartais, jei subjektai atsipalaiduoja, jie pajunta kažkokiu būdu prarandantys svorį. Kartais, jei įsivaizduoja, kad pakyla atsispyrę nuo skardžio, subjektai pajunta momentą. Tačiau kinestetinės iliuzijos veikiau būna išimtys, kai skraidymas įsivaizduojamas budrumo būsenoje.

Kai nagrinėjame įvairias patirtis sapnuose apie skraidymą, susiduriame su priešinga situacija. Čia įspūdį dažnai palieka stulbinantis žemės traukos dėsnio, pagrindinės kinestetinės budraus gyvenimo patirties, peržengimas. Tik retais atvejais sapnuojantieji pakyla į dangų kaip paukščiai. Kartais įsimena patirtis iš paukščio perspektyvos. Nesvarbu, ar sapnuojantysis pakyla po ilgo stebuklingo šuolio, mosuoja rankomis, ar tik lengvai kabo ore keli centimetrai virš žemės, dominuojanti patirtis sapne yra svorio praradimas. Sapnuojantieji dažnai net ir pabudę jaučia, kad jie išties skraidė. Vokiečių astronautas Ulrichas Walteris (1997) pastebėjo, kad nesvarumas tikrovėje visiškai atitiko jo paauglystės sapnus apie skraidymą. Jis klausia, kaip kūnas gali įsivaizduoti kažką, ko niekada nepatyrė?

05

Eskizas pagal Allyn Brompley „Skraidymo sapną“, 1997; plg. Lynn Gamwell, 2000, p. 221.

Lygindami budrios vaizduotės įsivaizduojamo skrydžio fenomenologiją ir sapnus apie skraidymą, galime numanyti, kad šių sapnų esmė nėra vien vaizduotės klausimas. Miegantis kūnas, panašu, suteikia nesvarumo pojūtį, kurį sapnuojantis protas iliustruoja įvairiai.

Šias fenomenologines įžvalgas galima pagrįsti mūsų turimomis žiniomis apie greitojo miego fazę, kurioje, panašu, ir kyla sapnai. Trumpai tariant, jutiminių aferencijų slopinimas ir centrinio vestibiuliarinio aparato dalyvavimas susijaudinimo procese leistų manyti, kad skraidymas ir sklandymas nėra tik keisti įsivaizdavimai, o juslinės iliuzijos, duodančios pagrindą įvairioms asociacijoms (Hobson & McCarley, 1977). Tai patvirtina ir vestibiuliarinės patologijos atvejai (Eisinger & Schilder, 1929) bei eksperimentinės vestibiuliarinės stimuliacijos miego metu rezultatai (Glonig & Sternbach, 1953; Hoff & Pötzl, 1937; Leslie & Ogilvie, 1996).

Atsidūrus ties budrumo riba, sapnus apie skraidymą lydi nepaprasti vestibiuliariniai pojūčiai ir kūno – ne iki galo jaučiamo – suvokimas. Spėju, kad tai ir paaiškina skraidančio kūno, kuris tuo pat metu yra nejudrus, iškraipytas arba suskaidytas (ypač kalbant apie apatines galūnes), patirtį. Kalbant apie skraidančių ar sklandančių kūnų vaizdavimą dailėje, šis sapnų apie skraidymą bruožas leidžia numanyti, kad dinamikos kūne trūkumas, kuris Exneriui užkliūna, pavyzdžiui, prisikėlimą vaizduojančiuose paveiksluose, turi percepcinį pagrindą. Panašu, kad tam tikrais atvejais inertiškas skraidantis kūnas atspindi gulėjimo lovoje tikrovę. Tai taip pat susiję su kūno padėtimi, pagalvėmis ir t.t., kaip skraidymo priemonėmis.

07

Eskizas pagal Maurice‘o Sendako iliustraciją iš Randall Jarrell & Maurice Sendak, Fly by Night, London: Bodley Head Children‘s Books, 1977.

Angelų ar šventųjų be apatinės kūno dalies arba vaizduojamų vien kaip skraidančios galvos atvejai taip pat leidžia brėžti paraleles su tam tikrais sapnų apie skraidymą bruožais ir gali būti suprantami kaip specifinės kūno suvokimo būsenos.

Kalbant apie apatinės kūno dalies pojūčius sapnuose apie skraidymą, yra viena dėmesio verta išimtis– juose gana dažnai juntami seksualiniai pojūčiai. Tai vėlgi atitinka faktus, kuriuos mums pateikia miego psichologija; kartu tai paaiškina raganų naudojamas skraidymo priemones. Sapnai apie skraidymą ir sąmoningi sapnai – tai yra, tokie, kurių metu sapnuojantysis suvokia, kad sapnuoja – ženkliai susiję, juose pasirodo ryški šviesa, leidžianti patirti palaimą (Hunt, 1989). Tai, ką neurologijoje galima vadinti fotizmu, sukeltu nepaprasto sujaudinimo (ir kas yra artima epileptinės ir migreninės auros reiškiniui; plg. Sacks, 1996), prisideda prie to, kad sapnai apie skraidymą dažnai turi mitinių ar religinių vizijų pobūdį.

Šie skraidymo sapnų aspektai pasireiškia vadinamųjų „pakitusios sąmonės būsenų“ metu (ar jas būtų sukėlusios psichotropinės medžiagos, šokis, meditacija ar kas nors kitas) ir iš dalies sutampa su „priešmirtinėmis patirtimis“ (plg. Schmëing, 1938).

Taigi galime apibendrinti, kad mitiniai ir religiniai apreiškimai bei jų vaizdavimas dailėje išduoda ne tik vaizduotės, bet ir percepcinį pagrindą. Galbūt šie skraidančių ir sklandančių žmonių kūnų atvaizdai, kurie atrodo tokie mįslingi mūsų įprastai, budriai nuovokai, kaip tik ir liudija apie nepaprastą percepcinę tikrovę. Tai, kad Exneris skraidymo ir sklandymo vaizdavime pirmenybę teikia vandens cirkui, galbūt iš dalies gali būti paaiškinta budrios sąmonės įpročiais, iš dalies jo paties skraidymo būdais sapnuose. Juokingas, inertiškas pridėtinių sparnų bagažas, kuris tėra alegorinis ženklas, nors ir neatitinka nė vieno iš skraidymo ar sklandymo sapnuose (ir kitose neįprastose sąmonės būsenose) būdų, tačiau atspindi stiprią asociaciją tarp „skraidymo“ ir „paukščių“, kurią brėžia budri sąmonė. Visa kita sunku įsivaizduoti, tiesa?

Iliustracijoje viršuje: Eskizas pagal Helmuto Middendorfo „Niujorko sapną“, 1980; plg. Lynn Gamwell, 2000, p. 258.

Straipsnio autorius:
Rainer Schönhammer yra psichologijos profesorius Hallės Burg'o Giebichenstein'o aukštojoje meno mokykloje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *