„Kas čia per šariatas?” Šiuolaikinis moterų menas ir M/A\G/M\A pulsuojanti kalba

2017 m. birželio 7 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Alberta Vengrytė
_MG_3057

Vizualaus meno projektas „M/A\G/M\A“ Nacionalinėje dailės galerijoje rengiamas, bendradarbiaujant su Nacionaliniu grafikos institutu (Istituto Nazionale per la Grafica) Romoje. Benedettos Carpi de Resmini ir Laimos Kreivytės kuruojama paroda pristato Italijos ir Lietuvos menininkių kūrinius, tyrinėjančius kalbos ir kūno sąveikas. Aktualizuojamos meninės taktikos, transformuojančios kūno kalbą, rašymo ir skaitymo praktikas, įkūnytus arba išskaidytus žodžius ir raides. Kartu tai moterų kūrybiškumo ir daugialypių patirčių atvėrimas, kuris asocijuojasi su iš ugnikalnio išsiveržusia magma kaip aplinką (per)formuojančia galia.

Susitinkame pasikalbėti Jūsų ir Benedettos Carpi de Resmini Nacionalinėje Dailės galerijoje pristatyto vizualaus meno projekto M/A\G/M\A fone. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų – kodėl svarbu diskutuoti būtent apie kalbos ir kūno sąveikas?

Pastaruoju metu padaugėjo parodų ir kūrinių, kuriuose aktyviai veikia literatūra – ypač poezija. Jei atsigręžtume į ištakas, teksto „dalyvavimas“ dailėje siejasi su konceptualiuoju menu, tam tikromis avangardo strategijomis. Visa tai – istoriniai dalykai, bet kaip tik dėl to buvo įdomu atskleisti Italijos ir Lietuvos meno paraleles ir prasilenkimus. Mes juk buvome už „geležinės uždangos“… Tačiau italės menininkės savalaikiškai, su antrąja feminizmo banga, socialiniais ir politiniais virsmais, maištaudamos ėmė kelti klausimus. Atsirado jaunų menininkių karta, kurios labai sąmoningai klausė: Kokia yra mūsų vieta simbolinėje sistemoje, meno lauke? Kuo mes esame kitokios? Kodėl mūsų nėra svarbiose parodose? Ir kaip tai pakeisti? Gal egzistuoja kalbinės, semantinės struktūros, įgalinančios visas šias kliūtis? Jos ėmė kurti darbus, kuriais kvestionavo pačią kalbą. Atsirado bandymų sukurti savo kalbą.

Taigi šios struktūros, visų pirma, buvo suvoktos kaip kalbinės?

Kalba susijusi su simboline tvarka ir galios lauku. Reiktų pabrėžti, jog M/A\G/M\A yra šiek tiek istorinis projektas. Jis kuriamas konceptualiai, tačiau tai nėra įprasta šiuolaikinio meno paroda – joje nuolat išryškėja istoriniai momentai. Italijos menininkės pradėjo dirbti būtent su kalba. Didžiulės įtakos tuo metu turėjo vizualioji poezija, taip pat konkrečioji poezija… Yra menininkių, tokių kaip Tomaso Binga, kurios išleido net knygas, talpinančias visus tuos kalbinius eksperimentus, žodžių, abėcėlės transformacijas. Binga kaip tik ir dirba šia kryptimi – pavyzdžiui, perrašo abėcėlę savo pačios kūnu. Tai yra kalbos struktūrų kvestionavimas per moterišką prizmę; prasidedantis nuo naujos reikšmės kūrimo, naikinant prasmės dėmenį (asemantinis rašymas, būdingas Tomaso Bingai ir kitoms menininkėms; raštas – nereiškiantis nieko, tik save). Arba Maria Lai, kurios išsiuvinėtose knygose nerasime jokios reikšmės per se. Didžiuliai stendai su jos knygomis eksponuojami Venecijos bienalėje, ir tai be galo įdomu. Sava kalba vis dar svarbi.

Taip, įdomus pats santykis. Bent jau aš nesu mačiusi tiek daug parodų, kuriose būtų kalbama apie kūną ir lytį būtent per kalbos ir jos dekonstravimo praktikas.

Tiesa, niekaip negalime kūno „išmesti“ iš kultūros, – kad ir kaip bandytume ignoruoti binarines kalbos opozicijas, dažnai apskritai neparankias moterims, trukdančias aiškiai suvokti tam tikrus dalykus. Jei savo mąstyme naudoji šias priešpriešas – kūnas ir protas arba kūnas siela, dvasia… Tai dekartiškas mąstymas, privilegijuojant vieną iš dėmenų! Tuo tarpu fenomenologiškai žvelgiant kūnas ir protas nėra atskirti, būtent per kūną išgyvename visas savo patirtis. Tačiau per kieno kūną? Moters ir vyro kūnai nėra tapatūs. Vyro kūnas dažnai suvokiamas kaip modelis, tam tikras atskaitos taškas. Tarsi viskas savaime yra „tvarkoje“ – vyras gali stovėti nuogas, „išeksponuotas“, nieko nesigėdyti ir niekam nekils jokių klausimų. Bet moteris nuo Antikos laikų privalo save slėpti, gūžtis, saugoti savo intymumą. Ribojamas ne tik jos santykis su kūnu, bet ir su viešąja erdve. Demokratiškuose Atėnuose jos neturėjo balsavimo teisės ir buvo uždarytos privačioje sferoje. Moteris visais laikais spraudžiama į jai parengtas normas. Mes klausiame, kaip šias normas išardyti, išplėsti…

Kalba, matyt, labai paranki, pratęsiant ir toliau formuojant šiuos santykius? Atsižvelgiant į istorinį parodos kontekstą, sunku negalvoti apie moteris istorijoje – Antikoje, Viduramžiais, patriarchalinėje politikos bei bažnyčios santvarkoje. Įdomus požiūrio taškas… Iš pradžių nesekiau parodoje esančiais prierašais, tačiau vėliau kaip tik ėmiau žaisti, ieškodama, ką galima pamatyti stabtelint prie kiekvienos kūrinio anotacijos, ieškodama kuriamo pasakojimo. Bet juk pasakojimas taip pat yra kalba?

Tai buvo dar vienas svarbus momentas, rengiant parodą. Labai dažnai, kalbant apie moterų menininkių kūrybą, privalu pridėti [moterų], nors visai nereikia vyrų kūrybos įvardinti kaip tokios… Vyras šiuo atveju ir vėl tampa universalus. Tuo tarpu moterys dažnai priskiriamos „natūraliajam“, laukiniam kūniškumui. Jei atsiranda konkretūs artefaktai, jie suvokiami kaip rankdarbiai, namų sfera, taikomasis menas… Su Benedetta norėjome persvarstyti šiuos dalykus. Ar tikrai visuomet į grafiką ar tekstilę turime žvelgti per atgyvenusį, modernistinį meno skirstymą į šakas? Man atrodo, jog Lietuvoje šis požiūris vis dar gajus, nors daug kas deklaruoja priešingai. Tačiau, jei esi grafikė ar tekstilininkė, tu, regis, „paliekama“ šioje srityje amžinai. Pavyzdžiui, Eglės Vertelkaitės grafikos darbai – jie visų pirma yra konceptualūs, grafika tik išryškina idėjas. Balsas, balso stygos, lygiagrečios linijos, primenančios penklinę… Grafika, dažnai suvokiama kaip gesto, piešinio menas, Eglės kūriniuose susiveda į beveik matematinį, filosofinį požiūrį. Arba Eglės Gandos Bogdanienės siuvinėti dokumentai. Kaip ir Marios Lai knygos, šie darbai kvestionuoja „rankdarbines“ meno strategijas, suteikia galimybę pažvelgti, kas po visu tuo iš tiesų slepiasi. Minimaliomis priemonėmis, sujungiant skirtingų menininkių darbus, įgalinamas žaidimas. Tik įžengus į parodą, patenkame į rožinį koridorių – „Įbalsinant“. Yra balsas, yra ir balsė. Yra Justės Janulytės kūrinys, kuriame choras dainuoja tik balses. Kas atsitinka su poezija? Kas atsitinka su kalba? Ką moterys daro su kalba? Viena vertus – išardo. Jos nebelieka, mes nebegalime atpažinti Knuto Skujenieko eilėraščio, tačiau jame esančios balsės niekur nedingsta. Viskas kuriama per balsą, jis atsiranda tarp kitų instrumentų. Visa tai jungiasi su Vertelkaitės darbuose žiojinčiomis, dainuojančiomis burnomis, o garsų koridorius tarsi nuveda į Kristevos chorą, kur skleidžiasi ikikalbinės, ikisimbolinės reikšmės. Tuos, kurie truputį domisi, ši paroda skatina stabtelėti, įsiklausyti, paskaityti; jei ateini ir bandai žiūrėti „paprastuoju būdu“, tarsi paveikslėlius, vargu ar pajusi, kas slypi giliau. Atrodys, na taip, kažkokia grafika, kažkokie tekstilės darbeliai. Reikia šiek tiek pagalvoti. Kaip nuo garso, dainuojančios burnos ateinama iki Eglės Rakauskaitės video „Meduje“.

Beveik ikoninis darbas?

Visiškai ikoninis, bet čia išryškėja ir kitas momentas – yra daug darbų, kuriuos mes žinome ir netgi specialiai rinkomės kaip ikoninius. Klausimas – kaip jie veikia parodoje? Kokiame kontekste atsiduria? O atsiduria kaip tik toje vietoje, kuri žymi specifinį perėjimą iš Kristevos choros, ikikalbinio būvio, kol dar esi suaugęs su motinos kūnu – į simbolinę sistemą – kalbą, kuri jau yra aiški struktūra. Ji ir yra perėjimas – kaip Rakauskaitės darbe girdimas kvėpavimas. Balsas, pereinantis į kvėpavimą.

Taigi, šiuo atveju kalbėjimas persikelia į erdvę ir, galbūt, net tampa erdve?

Būtent. Darbai juk gali būti visokie, tačiau labai svarbu, kaip juos kontekstualizuoji, koks atsiranda santykis. Šiuo atveju, viskas pereina į kalbą, o pats perėjimas iš karto pažymi kalbą kaip galios sistemą – „Kalba kaip užtaisytas ginklas„. Mes specialiai perfrazuojame Emily Dickinson eilėraštį, kuriame sakoma: My Llife had stood – a Loaded Gun / Mano gyvenimas laukė kaip užtaisytas ginklas. Šiuo atveju, užtaisytas ginklas išreiškia nerealizuotą potencialą, tačiau kartu kalba tampa ir kovos lauku. Susiduriame su Valery Solanas, kuri dekonstruoja visą patriarchalinę sistemą, kartu su pinigine, ekonomine santvarka, galių santykiais, net genais! Chiaros Fumai ir Jurgos Barilaitės parodoje pristatomi kūriniai ypač gerai sukibo. Chiara Fumai, besikalbanti su Valery Solanas, ir Solanos knygelę skaitanti Jurgos Barilaitės dukra… Kaip mat kyla kartų, motinystės, auklėjimo klausimai. Kaip mes auklėjame savo dukras? Kokią patirtį joms perduodame? Kodėl užauginame moteris, kurios beatodairiškai paklūsta, galvoja, jog turi visiems įtikti, ir stengtis, kad visiems aplinkui būtų gera?

_MG_3165

„M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų” ekspozicijos fragmentai. Fotografas Tomas Kapočius, 2017

Nejučia priėjome prie klausimo apie parodoje veikiančias kūrybines komunikacijos strategijas… Galbūt šioje vietoje galėtume pamąstyti ir apie tai, ką mums apskritai šiandien reiškia lytis? Ar ji dar turi reikšmės? Kaip į šį klausimą būtų galima atsakyti iš istorijos, literatūros, moterų patirčių perspektyvos? Kartais atrodo, jog kad ir kaip ignoruotum lyčių problematiką (galbūt, apskritai su tuo nesusidurtum savo aplinkoje) kažkada atsimerki situacijoje, kai tai tiesiog akina!

Manau, kad didžiausias šiuolaikinės visuomenės „priešas“ šiuo metu yra net ne patriarchatas, o būtent baltosios dėmės – nematomumas, neapčiuopiamumas, tam tikra mimikrija… Juk nebėra tradicinio, XVIII–XIX amžių, patriarchato, kai duodama kumščiu į stalą: Aš Tėvas, Vyras, vadinasi bus taip, kaip pasakiau! Bandoma pavaizduoti, jog šios problemos iš viso nėra. Juk viskas gerai – moterys dirba, balsuoja, šių problemų paprasčiausiai neliko…

Feminizmą keičia maskulinizmas?

Kaip pažiūrėsime… Vyrų studijos reikalingos vyriškajai savimonei ugdyti. Padėti suvokti tą sudėtingumą ir naštą, ateinančią iš dominuojančio macho stereotipų. Tačiau net jei viskas iš pirmo žvilgsnio atrodo gerai, kai pradedi analizuoti visuomenės struktūrą, stebėti, kaip priimami svarbūs sprendimai, paskirstoma galia – pamatai, jog funkcionuoja begalė įtakingų grupių, kurios susibūrė tikrai ne lyčių pagrindu. Turime gilią tradiciją, prasidedančią kad ir nuo Vasario 16–osios signatarų – susirenka grupė įtakingų vyrų ir nusprendžia. Tai taip įprasta, kad net nepastebima. Šis nepastebimumas ir yra didžiausia problema. Praėjo 100 metų nuo to laiko, kai moterys išsikovojo politines teises, tačiau realiai visuomenėje nėra nei ekonominės, nei politinės lygybės. Kodėl parlamente tiek mažai moterų? Kaip taip apskritai gali būti? Moterys lavinosi ištisą šimtmetį, net daugiau nei vyrai (Lietuvoje daugiau moterų baigia aukštąjį mokslą), taigi visose srityse moterų specialisčių turime pakankamai. Kodėl jos „pranyksta„? Viena iš priežasčių yra ta, kad rūpestis šeima ir vaikais dažniausiai deleguojamas moterims. Tačiau tiek vyrai, tiek moterys dažnai ignoruoja iškylančias problemas. Lyčių lygybės klausimas atrodo nepatogus, niekas nenori būti redukuojamas tik iki lyties… Moters-menininkės apibrėžimas juk nervina. Sutikau Mindaugą Navaką prie NDG ir jis man sako: Kas čia per šariatas? Kodėl tokia paroda? Bet juk tokios parodos išliks aktualios, tol, kol de facto lytis nebebus kliūtimi vertinant meną. Kol kas bandoma parodyti, jog niekas nekreipia į tai dėmesio, bet kai pažvelgi į platesnį paveikslą – kas vežamas į bienales, gauna premijas, kam skiriama daugiau laiko, ekspozicinio ploto ir lėšų – lyties faktorius nebeatrodo nereikšmingas. Jei nebūtų tokių neadekvačių vertinimų – vienų nuvertinimo, kitų pervertinimo – nebūtų reikalo ir kvestionuoti sistemos.

Kalbant apie parodinius lyčių santykius, turbūt nepakanka diskutuoti vien apie meno, kultūros, kūrybos, kuratorystės lauką. Šie dalykai, kaip ir sakote, ateina iš daug platesnės sferos…

Tiesa, tai svarbu taip pat ir tarptautiniame lauke. Vis dažniau sąmoningai artikuliuojama lyčių disproporcija – nebevaizduojama, kad esama situacija tėra atsitiktinumas, o suvokiama, kad istoriškai, kai buvo formuojamos kolekcijos, rengiamos parodos, moterų pozicija buvo antraeilė. Ir dabar pasitaiko tokių parodų – neseniai viena surengta Maskvoje avangardo tradicijoms apžvelgti – joje dalyvauja gal 5 menininkės… Taigi, kai tik įsivaizduojame, kad gyvename Europoje, viskas puiku ir klausimų kelti nebereikia – iškart grįžtame atgal, kartais net iki šimtaprocentinio vyriškumo, ar proporcijų 4 :1, 3:1. Tai tikrai neatspindi dabartinės visuomenės. Bet situacija keičiasi. Kad ir Venecijos bienalėje. Britus reprezentuoja Phyllida Barlow, vyresnės kartos skulptorė, vokiečių paviljoną – Anne Imhof, kurios performansuose dalyvauja ir jos partnerė Eliza Douglas, Airiją – feministė Jesse Jones, prikelianti raganas ritualinėje instaliacijoje. Jaučiamas atsigręžimas į nutylėtas moterų patirtis ir praktikas – net ir pagrindinėje parodoje. Lietuvoje neretai bandoma teigti, kad feminizmo problema dirbtinė – tarsi menininkės ar kuratorės pačios susiburtų į getą, nors niekas jų neveja. Aš manau, jog kol egzistuoja nevienodas požiūris ir vertinimas, tol parodos kaip M/A\G/M\A turi prasmę. Kaip kitaip išryškinsime moterų siekį kurti savo kalbą, ardyti nusistovėjusius kūniškumo stereotipus? Kultūros nakties metu Nacionalinėje galerijoje surengėme filmų programą. Joje rodytas Lauros Garbštienės filmas, kuriame menininkė dainuoja jai vienai žinoma kalba, taip pat Jurgos Barilaitės skaičiuotė – egzistuoja tam tikros kalbinės strategijos, kurias būtina „surinkti„, apibendrinti, patirti, kaip tai veikia. Tarsi akumuliuotas žinojimas.

Pasikalbėkime daugiau apie ryšius tarp Lietuvos ir Italijos moterų meno. Dalijotės mintimis apie Veneciją, tikiu, pastebėjote ir daugiau bendrų procesų, aktualių ne tik šioms šalims, bet ir kitoms Europos valstybėms. Jei dėmesį sutelktume į šiuolaikinį meną bei moterų parodas, kokie šiandien vykstantys procesai Jums pačiai atrodo aktualūs?

Berlyno siena jau prieš daugybę metų griuvo, tačiau jos šešėlis vis dar čia… Visuomenės vystymasis buvo netolygus, skirtingi buvo ir socialiniai, politiniai kontekstai. Italijoje, žinoma, moterų meno raida pasireiškė kitaip nei pas mus – jos nuo pat 6-ojo dešimtmečio emancipuojasi, pradeda kurti feministinį meną ir mąstyti apie tai, kas aš esu, kokia mano vieta? Tuo tarpu Lietuvoje sovietmečiu aiškios feministės savivokos nebuvo. Menininkės, priešingai, labai stengėsi būti neblogesnės už vyrus menininkus ir per daug nesiskirti… Žinoma, dar 8–9 dešimtmetyje atsiranda menininkių, tokių kaip Violeta Bubelytė, kurios pradeda žvelgti į save, į moters kūną kitaip nei to meto fotografai vyrai, kuriantys gamtiškus kūnų natiurmortus „žiedai tarp žiedų“. Galima paminėti ir Ksenijos Jaroševaitės skulptūras, sukurtas stebint moters kasdienybę, o ne dirbtinai spraudžiant moters kūną į herojiškas ar seksualias formas. Petrašiūnaitės autoportretai taip pat buvo savotiškas akibrokštas tam moters–puošmenos suvokimui. Tie pokyčiai vyko modernistiniame lauke – labiau galvojant apie formą, jos specifiškumą, patį kūrinį suvokiant kaip autonomišką meno objektą. O mes norėjome išsiaiškinti, kada menininkės savo kaip moterų patirtį paverčia konceptualiu tapatybės klausimu – ne tik meniniu eksperimentu. Kada šis klausimas tampa svarbus? Konceptualų virsmą Lietuvoje išgyvename kartu su nepriklausomybės atgavimu. Kai iš tiesų atsiranda visos sąlygos performansams, instaliacijoms, pradedamas kurti video menas… Italijoje šie procesai vyko nuo 1965-ųjų, o pas mus nuo 1990 metų. Čia labai svarbus Karlos Gruodis vaidmuo – gimusi Kanadoje ji nepriklausomybės pradžioje atvyksta į Lietuvą ir suteikia ne vieną impulsą mūsų kultūros laukui. Ji sudaro svarbių feminizmo tekstų rinktinę („Feminizmo ekskursai: Moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo“, K. Gruodis, Vilnius: Pradai, 1995), dirba Šiuolaikinio meno centre, sukuria tikrai reikšmingus kūrinius. Nors jų nedaug, visi be galo svarbūs. Kultūros laukai – menas, literatūra, filosofija – pamažu persilieja. Parodą lydinčioje filmų programoje rodome Karlos „X dūžių per minutę“. Įdomu pažiūrėti, kaip skiriasi ir jungiasi lietuvių ir italių meninės strategijos. Italėms būdingesni kalbos žaidimai. Mirella Bentivoglio dekonstruoja žodį „monumento“ – Nume – Dievas, Me – aš, non… Lietuvoje pokytis ateina labiau per kūną, medžiagą, performatyvumo strategijas. Konceptualumas reiškiasi integruotai (tarkime, Kristinos Inčiūraitės kūryba). M/A\G/M\A tik „nužymi viršūnėles“, tendencijas, nes erdvė apriboja. Menininkes rinkomės ne tik dėl konkrečių darbų, bet ir atsižvelgiant į kitus kūrinius, menines taktikas, kontekstą. NDG muziejinėje ekspozicijoje rodoma Rakauskaitės videoinstaliacija „Taukuose“ tarsi pratęsia parodą – galima nueiti, pasižiūrėti… Kristina Inčiūraitė svarbi dėl sąmoningai pasitelktos feministinės politikos videomene. Įsigilinusi į teorijas apie moterų objektifikavimą, Kristina specialiai nerodė jų savo kūriniuose. Vietoj sudaiktinto moters kūno Inčiūraitės filmuose girdime jos balsą. O ekrane – gamtos vaizdas; arba sėdi kažkas nugara į mus; arba matome tuščią sceną. Balsas vietoj moters vaizdo. Taip kūrybiniai Kristinos principai susisieja  ir su „Įbalsinimo“ menininkių dėmesiu garsui, kūnui kaip instrumentui, o ne geismo objektui. M/A\G/M\O/S ribose įvyko daug įdomių susikalbėjimų. Pavyzdžiui, Eglė Ganda Bogdanienė ir Maria Lai. Marios Lai susiūtos knygos veikia kaip konceptualūs ir kartu jusliški objektai, o Bogdanienė, siuvinėdama oficialius raštus, kvestionuoja galios santykius. Būdama Vilniaus Dailės akademijos prorektorė studijoms, ji privalo rengti visus tuos dokumentus, tačiau oficialų raštą menininkė paverčia raštu kaip intelektualiu rankdarbiu. Tad ir kyla klausimas: O kas čia svarbiau? Raštas, ar institucinė galia? Eglė Ganda Bogdanienė – menininkė ar institucijos atstovė? Vėl iškyla menininkės savivokos klausimas – kaip aš save konstruoju?

_MG_3166

„M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų” ekspozicijos fragmentai. Fotografas Tomas Kapočius, 2017

Regis, aptarėme pagrindines projekto kūrybines strategijas ir idėjas, tačiau paroda palieka daugiaprasmiškumo įspūdį – labai įvairiai gali ją matyti ir vertinti. Deivės kalba, Įbalsinant, Kalba kaip užtaisytas ginklas, Prieš dogmas, Metaromanas, Jos pačios žodynas, Tapatybės paieškos, Rašymas kūnu, Kreivi veidrodžiai, Griūvantis monumentai – tai žodinės parodos jungtys, vedančios žiūrovą per nevienalytį tiesioginių, įženklinamų ir vėl iškoduojamų, užmaskuotų ir išryškintų kūno, lyties, kalbos sąsajų labirintą… Regis, naratyvas pasiruošęs bet kuriuo momentu pats save dekonstruoti ir vėl surinkti iš naujo! Neseniai Varšuvoje patekau į feministinę šiuolaikinio meno parodą, aktualizuojančią kalbos ir simbolinio mąstymo nepakankamumą, moters egzotizavimą, kūnuose ir kalboje esantį dualizmą. Nevienareikšmiai darbai kvestionavo ne tik tradicinius naratyvus, bet ir apskritai pasižymėjo avantiūriškomis ir konceptualų siurrealizmą primenančiomis formomis. Iš visų pusių atakuojančios koketiškos ir abjektinės Sirenos, lyties ir jos transformacijų vaizdiniai, skulptūrinės struktūros bei grynai vietinės undinėlės, jau nekalbant apie kūną, istoriją ar religiją tapybos bei video darbuose, – absoliutus intelektinis punk’as! Kaip M/A\G/M\OS ribose išsitenkantis daugiaprasmiškumas yra struktūruojamas? Kokį vaidmenį atlieka estetika?

Estetika neišvengiamai veikia rengiant parodas. Net jei esi antiestetiškas, šio dėmens nepavyks išvengti – jei atlieki redagavimo ar derinimo judesį, jau esi estetikos lauke. Gali tyčia bandyti kažką subjaurinti, bet tai bus tavo estetika. Aš nemačiau šios undinėlių parodos – labai norėčiau pamatyti! Kai kalbi apie vieną pasirinktą įvaizdį, iš dalies yra sunkiau, tačiau jis pats kažką duoda. Gali jį išardyti, sulipdyti, patalpinti į skirtingus kontekstus. Tuo tarpu M/A\G/M\O/S atveju, norėjome kalbą dekonstruoti kūno pagalba. Ieškojome moters kalbos. Man, kaip kuratorei, norisi, kad kūriniai duotų raktą, kaip reikėtų juos grupuoti, o ne primesti savo viziją kūriniams. Kūriniai kalba apie laikmetį, o filosofinis ir teorinis pasirengimas padiktuoja tolimesnius žingsnius. Man buvo svarbu struktūruoti parodą keliais lygmenimis. Teisingai pastebėjai, jog parodoje esančios nuorodos gali būti dekonstruotos ir iš naujo įkalbintos. Viena vertus, rinkomės daugiaprasmį magmos įvaizdį – tai ir istorinė nuoroda į itališką parodą (1977 m. Veronoje vykusi tarptautinė menininkių paroda „Magma“, kuratorė Romana Loda), savotiškas nusilenkimas „pramotėms“, tačiau magma yra ir be galo stipraus, žemės gelmėse pulsuojančio kūrybiškumo simbolis. Magma degina viską savo kelyje, ji niekada nėra stabili, išbaigta, priešingai – amžinai besiformuojanti. Kita vertus, jei egzistuoja kalba – nori to, ar nenori, atsiranda tvarka. Reikia suderinti laisvą, neartikuliuotą ikisimbolinį būvį (man buvo be galo svarbu atskleisti tai, kas plaukia iš vidaus) ir architektūros bei konceptualios struktūros matmenį – kaip kūriniai funkcionuoja erdvėje, kaip veikia pavadinimai. Teoriniame lygmenyje tu gali skaityti, gilintis, interpretuoti remiantis skirtingais autoriais – kaip Coro Collective kūrinį analizuotų Foucault ar Judith Butler? Taip pat veikia intuicija. Gali sužinoti naujų dalykų tiesiogiai iš menininkių, per susitikimus, ekskursijas. Nuėjau pasiklausyti Justės Janulytės „Debesų stebėjimo“, perskaičiau aprašymą – pučiamieji instrumentai susiję su kvėpavimu, styginiai priartėja prie balso stygų, pats balsas atstovauja kūną… Kalbantis su autore sužinai, kad ji rašė šį kūrinį kai laukėsi – ji dalijasi savo patirtimi. Supranti, jog tam tikri intuityvūs dalykai – įkūnyta patirtis – vienaip ar kitaip yra perkeliama į kūrinius. Justės Janulytės kūrinys parodoje tampa tikru įbalsinimu – koridoriumi, užpildomu gūsio. Įvyksta vienos sferos perėjimas į kitą. Tačiau, siekiant konstruktyvaus požiūrio, pirmiausiai ieškai sąsajų: Lietuva – Italija. Kai kurių įdomių menininkių nebuvo parodoje, nes nebuvo jokio santykio… Tačiau svarbu ne pateikti dailės istorijos „aprašymą“, bet pasiūlyti poetinį tekstą, kuris tave turėtų nuvesti ne ten, kur tikėjaisi.

Dėkoju už Jūsų laiką ir mintis!

_MG_3069

„M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų” ekspozicijos fragmentai. Fotografas Tomas Kapočius, 2017

_MG_3068

„M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų” ekspozicijos fragmentai. Fotografas Tomas Kapočius, 2017

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *