Lietuvoje vis dar yra tragiškai mažai kritinio technomeno (žodis „tragiškai“ nevalingai nuskamba galvoje tada, kai pagalvoji, kokią didelę mūsų gyvenimo dalį (už)valdo technologijos, kokia aktuali ši tema tarptautiniame mene). Dauguma šiuolaikinį technopasaulį apmąstančių lietuvių menininkų gyvena užsienyje. Julijonas Urbonas, laimei, iš užsienio sugrįžo, nors iš tiesų dabar tiesiog nuolat gyvena tarptautiniu mastu. Dar visai neseniai Lietuvos meno scenoje jis buvo beveik nežinomas ir didelį rezonansą sukeldavusias parodas rengdavo daugiausia kitose šalyse – nuo JAV iki Japonijos, nes jo kūriniai pernelyg kontrastavo su vietinėmis minimalistinio neokonceptualizmo madomis. Be to, daugelį galbūt suklaidino jų artumas dizainui ir inžinerijai, t. y. tariamas „taikomasis pobūdis“ ir mistifikacijų nebuvimas. Todėl ilgą laiką Lietuvos mene Urbonui tarsi nebuvo tinkamos nišos. Dabar situacija yra gerokai pasikeitusi. Jo kūrinius bei projektus galime matyti vis dažniau.
Užsienio menininkų technologinį fetišizmą ir informacinį kapitalizmą kritikuojantys kūriniai dažniausiai būna labai akivaizdžiai politiški, o patys menininkai atvirai deklaruoja kairiųjų ideologijų įtaką jų retorikai. Urbono kūriniai iš pirmo žvilgsnio yra visiškai apolitiški ir jokios konkrečios vertybinės kritikos jo reflektuojamų reiškinių atžvilgiu neišreiškia. Tačiau geriau įsižiūrėjus galima pamatyti, kad jo kuriami „tikrovės fantastikos“ scenarijai ir konstruojamos alternatyvios realybės, nepaisant viso jų ultraracionalaus žavesio ir ergonomiško blizgesio, yra giliai distopinės.
Julijonas Urbonas, Airtime, 2016. Instaliacijos vaizdas Milano dizaino trienalėje
Visa gera mokslinė fantastika, kurios veiksmas vyksta ateityje arba kokiame nors įsivaizduojamame pasaulyje, iš tiesų būna apie „dabar“ ir apie mūsų gyvenamą pasaulį. Panašiai ir Urbono alternatyvios realybės nėra tokios jau alternatyvios ir nutolusios nuo „tikrosios“ realybės. Nors, žinoma, jis kuria konceptualius kraštutinius atvejus, maksimaliai koncentruotus dar neišsipildžiusių reiškinių prototipus, todėl nėra sunku aptikti juose panašumų į tuos procesus, kurie jau pilnai egzistuoja ir veikia mus. Urbono kūriniai, surinkti vienoje vietoje ir formuojantys kažką panašaus į erdvinį mokslinės fantastikos romaną arba filmą, man primena gerokai senesnį klasikinį distopinės fantastikos pavyzdį – H. G. Wellso romaną „Laiko mašina“ (1895).
Romano veikėjas, keliautojas laiku, persikelia į 802701-uosius metus ir atsiduria pasaulyje, kuriame mokslinis progresas, rodos, visiškai išsprendė žmonijos materialines ir socialines problemas. Tai savotiškas rojus, kuriame viskas patogu ir idiliška, nėra poreikio dirbti, o gyvenimo esmę sudaro dykinėjimas ir malonumai. Šio rojaus gyventojai – gražūs, tačiau fiziškai ir intelektualiai degradavusios, žmones primenančios, būtybės. Tačiau neišvengiamai egzistuoja ir tamsioji šio rojaus pusė, kuri veikia kaip jo egzistavimo pagrindas ir grėsmė. Tai požemių pasaulis, kuriame gyvena kita būtybių rūšis, savotiški mutavę ir degradavę postproletarai, užtikrinatys išsigimusio postelito pasaulio funkcionavimą, bet tamsiomis naktimis medžiojantys ir valgantys to paties antžeminio pasaulio gyventojus. Palaipsniui keliautojas laiku perpranta visą numanomą raidos scenarijų, kurio rezultatu tapo neįgali suskaldyta visuomenė (šis siužetas atspindi Wellso socialistines pažiūras).
Urbono scenarijuose ši tamsioji pusė yra išstumta ir neparodoma, tačiau ji numanoma, net jei pats menininkas nesiekia apie tai kalbėti. Tačiau jo spekuliatyvūs dizaino objektai ir situacijos tarsi atkeliavo iš to Wellso aprašyto apgaulingo hedonistinio rojaus, kuris taip pat, atmetus tam tikrą sutirštinimą, yra ir mūsų pačių tikrasis pasaulis. Dauguma šitų prietaisų atspindi numanomų naudotojų pasaulėžiūrą ir poreikius: jie yra skirti visuomenei, kuri tiek priprato prie adrenalino, endorfinų ir kitų laimę bei malonumą teikiančių medžiagų, kad jai reikia vis ekstremalesnių malonumų ir pramogų, vis didesnio gravitacinio atotrūkio nuo fizinio pasaulio paviršiaus – nes jis, galima suprasti, priklauso visai kitai, optimistinėje ir hedonistinėje technovisuomenėje gerokai mažiau matomai rūšiai. Šis nepaliaujamas malonumo ir euforijos horizonto išplėtimas lemia didėjantį žmonių neveiksnumą – kuo radikalesnės šios patirtys (pavyzdžiui, gravitacinis seksas arba nepakeliamai maloni mirtis), tuo labiau tenka pasitikėti įvairiais mechanizmais, įgalinančiais jas patirti ir atrofuojasi mūsų pačių gebėjimas pajusti malonumą be mechaninės pagalbos.
Julijonas Urbonas, Airtime, 2016. Instaliacijos vaizdas Milano dizaino trienalėje
Bet pro šio blizgančio „intelligent design“ pasaulio plyšius galima pamatyti ir nepatogios tikrovės šešėlius, pavyzdžiui, susimąsčius apie tai, kad šiuos mechanizmus kažkas turės aptarnauti. Dažniausiai šią funkciją atlieka ne tiesioginiai tokių malonumų vartotojai (čia galima prisiminti ir kitą distopinį sociopolitinės fantastikos kūrinį – Michelio Houellebecqo romaną „Elementariosios dalelės“). Taip pat nesunku suprasti, kad visuomenė, kuri net pačią gyvenimo pabaigą norėtų paversti spektakliška ir atrakcioniška euforiška patirtimi (mirtimi pasivažinėjant „Eutanazijos kalneliais“), kitaip sakant, finaline ekstaze, užbaigiančia tūkstančio kitų ekstazių (pavyzdžiui, patirtų erotiniame atrakcione „Cumspin“) seką. Taip pat ir savo sapnus siekia surežisuoti taip, kad jie teiktų tik (levitacinį) malonumą išgyvenant tam tikras mutacijas, kurių pasėkmes mes kol kas galime tik spekuliatyviai įsivaizduoti.
To tariamo lengvabūdiškumo, lydinčio menininko kalbėjimą apie tokius „abjektiškus“ dalykus, kaip specialaus prietaiso – pailginto piršto – sukeltas vėmimas (norint ištuštinti skrandį prieš dar vieną malonią puotą), mirtis arba seksas, nereikėtų suprasti tik kaip specifinį asmeninį humoro jausmą. Tai yra ir tam tikras simptomas – ženklas, kad technokratiškos biopolitikos ir pozityvistinio mokslinio progreso pasaulyje tokie dalykai vis labiau tampa valdomais vadybos, choreografijos ar inžinerijos objektais. Jų abjektiškumas niekur nedingsta, bet yra paslepiamas po dizaino paviršiais ir tariamai nukenksminamas. Tam tikra prasme toks dalykas, kaip maloni mirtis, yra prabanga, leidžianti saugiai nutolti nuo tikrovės ir palikti ją kitoms „kastoms“, kurios negali sau leisti tokios prabangos. Šį nepatogių, nemalonių, nepalengvintų patirčių išstūmimą iš gyvenimo mes, žinoma, galime stebėti kasdien be jokios fantastikos, jei tik pažiūrėsime po minėtais technosociumo paviršiais ir suvoksime, kad jo sukurtas malonumas ir komfortas turi kainą – mūsų pačių veiksnumo atrofiją ir tapimą intelektualių įrenginių protezais.
Julijonas Urbonas, Emancipacijos rinkinys, 2009. Instaliacijos vaizdas Milano dizaino trienalėje
Julijonas Urbonas, Eutanazijos kalneliai, 2010. Instaliacijos vaizdas Milano dizaino trienalėje
Julijonas Urbonas, Oneirinis viešbutis, 2013. Instaliacijos vaizdas Milano dizaino trienalėje
Julijonas Urbonas, Kinetinių grindų Airtime prototipas, 2016
