Žmogaus pirmtakas atsistojo ir tapo žmogumi. Pakeldami save link dangaus prieš gravitacijos jėgą, mes tiesiogine prasme ir simboliškai nutolome nuo žemės paviršiaus ir įgijome beprecedentį išskirtinumą gamtoje – vertikalią laikyseną. Nuo to laiko stovinčiojo figūra veikė kaip žmonių esminio gebėjimo išradingai vesti derybas su gravitacija simbolis. „Žmogiškąją rūšį apibrėžia vertikali laikysena,“ – teigia neurofenomenologas Erwinas Strausas, pagarsėjęs rašiniais apie vertikalios laikysenos reikšmę žmogaus evoliucijai ir raidai.1
Nepaisant tariamo savaime suprantamumo ir nepastebimumo, gravitacija veikia mus – t. y. mūsų fizinius kūnus ir mąstymą – tokiu mastu, kad be jos mes paprasčiausiai negalėtume išsivystyti taip, kaip esame išsivystę. Visais laikais gravitacija slėgė ir varžė gyvas būtybes, versdama žmones išradinėti įvairias gravitacinei jėgai pažaboti skirtas technologijas. Taigi gravitacija yra esminis suvokimo elementas ir žmonijos progreso ašis, pagimdžiusi daugybę tiek pragmatinių, tiek poetiškų išradimų – nuo gravitacinei jėgai iššūkį metančios mūsų stovėsenos iki kosmoso kelionių.
Kadangi šiandien gravitacijos reiškinys nebėra tiesiogiai susijęs su evoliucija, mes kuriame daugybę su gravitacija susijusių veiklų, kurios teikia mums malonumą. Nenuostabu, kad dauguma jų įgalina iki šiol nepatirtas specifinių estetinių savybių turinčias suvokimo formas, režimus ir modalumus, nes gravitacija, visada buvusi nekintama, šiandien gali būti keičiama neregėtais būdais. Vienas pagrindinių variklių, stumiančių į priekį mūsų derybų su gravitacija technologinę raidą, yra lengvumo ir pusiausvyros siekis, pasireiškiantis tokiomis technologinėmis formomis, kaip galingi egzoskeletai, aplink Žemę skriejantys palydovai, ar net raumenų nuovargio blokatoriai. Visi šie išradimai gimdo naujus judėjimo ir kartu suvokimo tipus. Mes pakėlėme save virš žemės paviršiaus žingsnis po žingsnio: atsistojome, įsivažiavome, atsiplėšėme nuo žemės ir išskridome, kol galiausiai išvystėme antrąjį kosminį greitį ir ištrūkome iš Žemės gravitacinio lauko.
Gyvos – kad ir ką tai reikštų – būtybės vedė derybas su gravitacija nuo pat gyvybės atsiradimo Žemėje. Viena vertus, gravitacija privertė gyvus organizmus išvystyti skeletą, nuo raumenų iki kaulų, kurie padeda išlaikyti formą ir viršyti gravitacijos primestus dydžio apribojimus. Kita vertus, žemyn nukreipta jėga naudojama kaip orientacijos ir laikysenos kontrolės gairė, nes yra pastovi ir turi fiksuotą kryptį.2 Gebėjimas priešintis gravitacijai ir panaudoti ją savo reikmėms yra visų gyvų organizmų gyvybiškai svarbi ir esminė savybė, tačiau būtent žmonės pažengė toliausiai, sugebėję pakeisti savo santykį su gravitacija ar net ištrūkti iš jos lauko. Be to, galima sakyti, kad būtent pakeistas santykis su gravitacija pavertė mus Homo sapiens.
Daugelis teoretikų teigia, kad vertikalios laikysenos įgijimas yra esminis įvykis tapimo žmogumi procese. Idėja, kad dvikojis judėjimas išlaisvina rankas, o laisvos rankos suteikia žmonėms intelektinio pranašumo visų kitų būtybių atžvilgiu, gimė dar Antikoje.3 Ją galima rasti Ksenofono, Aristotelio, Vitruvijaus ir Grigaliaus Nisiečio raštuose, o tarp XVIII ir XIX a. pradžios natūralistų (tarp jų ir Charleso Darwino) ji buvo jau labai paplitusi. Vėliau ją plėtojo Erwinas Strausas, Andre Leroi-Gourhanas ir, naujausiais laikais, Craigas Stanfordas.4 Pavyzdžiui, Erwinas Strausas pastebi, kad vertikali laikysena pagimdė tokį judėjimo būdą, kuris paveikė vėlesnius žmogaus anatomijos pokyčius bei raidos sąlygas („[G]ravitacijos neįmanoma visiškai įveikti; vertikali laikysena visuomet veikia kaip atoveiksmis. Jai reikalingi mūsų aktyvumas ir dėmesys.“), o šie savo ruožtu pagimdė tokias žmogiškas savybes, kaip savivoka, intelektas, planavimas ar kalba.5
Atsistoję mes įgijome vertikalios būtybės žvilgsnį, leidusį matyti plačiau ir toliau, tad ir gebėti planuoti; išlaisvinę savo plaučius, galėjome išvystyti savo vokalizavimo sistemą, tad ir sakytinę kalbą. Išlaisvinę rankas iš jų ankstesnių judėjimo pareigų, pradėjome keisti ir tyrinėti savo aplinką, išrasdami įrankius, įgalinusius mus geriau ją suprasti bei pajungti savo reikmėms. Kitaip tariant, pakėlę savo kūną nuo žemės mes tiesiogine prasme palikome „gamtą“ (turiu galvoje ankstesnį netechnologinį arba mažiau technologinį būvį), arba, kaip filosofas Davidas Willsas teigia savo knygoje Dorsality (liet. „Nugariškumas“), cituodamas Leroi-Gourhaną: „atsistojusi vertikaliai, beždžionė virto beždžionžmogiu, ir kartu automatiškai tapo technologine būtybe.“6 Užuot priešinęs žmogiškąją prigimtį su technologija, Willsas siūlo įsivaizduoti pirmapradę gamtos ir technologijos samplaiką, gimstančią sulig „dorsaliniu posūkiu“ (t. y. mūsų nugaros išsitiesimu): „posūkiu, įvykstančių už mūsų nugaros, už mūsų regėjimo lauko ribų.“7 Jei technologija yra neatsiejama žmogaus ar tam tikros „stuburinės artikuliacijos“ dalis, turime nepamiršti, kad tokios „artikuliuotos“ raidos varomoji jėga yra prisitaikymas prie žemiškos aplinkos, kurią valdo gravitacija.
„Teigti, kad žmogus vaikšto ant dviejų kojų, reiškia teigti viską, ką kojos simbolizuoja. Būtent čia prasideda žmogus: ties savo kojomis, o ne smegenyse,“ – sako Andre Leroi-Gourhanas.8 Jei žmogus prasideda ties savo kojomis, mes esame akrobatai – t. y. aukštai vaikštantys (graikiškai acrobat reiškia būtent tai), turintys unikalių gebėjimų priešintis gravitacijai arba vesti derybas su ja. Štai klausimas: ar esama ryšio tarp atsistojimo įvykio ir mūsų didžiosios svajonės skristi ar pasiekti maksimalų lengvumą?
Galbūt pats stovėjimo „išradimas“ buvo šios svajonės išraiška? Bet kuriuo atveju, stovėsena neabejotinai padarė didžiulę įtaką tam, kas mes esame, ko mes geidžiame, ir ką mes išrandame. „Jei didžiausia žmogiška atsakomybė, tiek fizinė, tiek moralinė, yra atsakomybė už mūsų vertikalumą, kuris paverčia mus dinamiškai stačiais, išlenkia mūsų kūną nuo kulnų iki kaklo, leidžia atsikratyti mūsų svorio, kokia išganinga, guodžianti, dangiška ir jaudinanti turėtų būti ši svajonė!“ – aukština vertikalią laikyseną Gastonas Bachelardas.9
Pasipriešinimas arba kūrybingos derybos su gravitacija yra pamatinis ir esminis žmogaus bruožas – ne dėl (pra)našumo ar gebėjimo įveikti Žemės gravitaciją, bet todėl, kad šis bruožas gali būti vienu pagrindinių ar net pačiu svarbiausiu progreso akstinu. „Stovėjimas yra pradinė judėjimo pozicija,“ – skelbia choreografas ir šokėjas Merce’as Cunninghamas.10
Ar galėtume daryti išvadą, kad technologinis progresas (ar diversifikacija) yra varomas daugiausia (trivialaus) poreikio sumažinti fizines pastangas bei atsikratyti žemiško gyvenimo naštos, kad galėtume efektyviai apgyvendinti savo gravitacijos veikiamą aplinką? Ar mūsų vertikali laikysena nėra šios hipotetinės tendencijos įrodymas? Marshallas McLuhanas tvirtino, kad technologijos yra savotiška gesto ekonomikos materializacija – „tiesioginė išraiška bet kokio fizinio spaudimo, kuris verčia mus pratęsti save į išorę, ar tas tęsinys būtų žodžiai, ar ratai.“11 Paulis Virilio papildytų, kad „šiuolaikinio technomokslo progresas yra sąlygojamas poreikio mažinti individo pastangas Žemės gravitacijos ir jos keliamo nervinio bei raumenų išsekimo nuo jo paties masės ir fiziologinio tankio akivaizdoje.“12
Bendrai kalbant, pakitęs kūno santykis su gravitacija pagimdė ne tik dažniausiai linksniuojamas pamatines žmogiškas savybes (savivoka arba budrumas, ateities planavimas, intelektas, kalba ir technologija), bet ir gebėjimą panaikinti žemės jėgą. Ar mes kaip organizmai nesame prirakinti prie gravitacijos valdomo paviršiaus nesant technologinei raidai? Kadangi šis bruožas pasireiškė daugybe išradimų, nuo batų iki erdvėlaivių, ar galima numanyti, kad kitas didelis žingsnis po atsistojimo į vertikalią poziciją bus visiškas atsiplėšimas nuo žemės? Kokias naujas žmogiškas savybes tai pagimdys?
1 Straus, E.W., 1980. Phenomenological Psychology. Garland, 141.
2 Clément, G. & Reschke, M.F., 2008. Neuroscience in Space. Springer, p. 14.
3 Užuot priskyrus žmogui aukščiausią poziciją gamtos hierarchijoje, būtų etiškiau vartoti terminą skirtingas, kuris nepriešina gamtos ir kultūros, bet pateikia žmogų tiesiog kaip kitokių savybių turinčią kitą gyvūno rūšį. Tačiau aš vartoju būtent šį terminą, nes jis atspindi Antikos minties specifiką.
4 Stoczkowski, W., 2002. Explaining Human Origins: Myth, Imagination and Conjecture (trans. M. Turton). Cambridge: Cambridge University Press. 87–88) in: Tim Ingold, “Culture on the Ground: The World Perceived Through the Feet,” Journal of Material Culture 9, no. 3 (2004): 317. Craig B. Stanford, Upright – the Evolutionary Key to Becoming Human (Boston : Houghton Mifflin, 2003)
5 Straus, E.W., 1980. Phenomenological Psychology. Garland, 141.
6 Wills, D., 2008. Dorsality: Thinking Back Through Technology and Politics. University Of Minnesota Press, p. 8.
7 (Ibid)
8 Labai svarbus Leroi-Gourhano žmogaus evoliucijos sampratos elementas yra idėja, kad perėjimas prie dvikojo judėjimo išlaisvino rankas griebimo veiksmui, o veidą mimikai ir kalbai, tad smegenų žievės, technologijos ir kalbos išsivystymą lėmė vertikali laikysena.
Stiegler, B., 1998. Technics and Time. Stanford: Stanford University Press, p. 112.
9 Bachelard, G., Farell, E. and Farell, F., 1988. Air and Dreams: An Essay on the Imagination of Movement (Bachelard Translation Series). Dallas Inst Humanities & Culture, p. 35.
10 Copeland, R., 2004. Merce Cunningham: The Modernizing of Modern Dance. New York: Routledge, p. 184.
11 McLuhan, M. & Lapham, L.H., 1994. Understanding Media: The Extensions of Man. The MIT Press, p. 181.
12 Virilio, P., 1995. The art of the motor. Minneapolis: University of Minnesota Press, p. 124.
Tekstas parašytas 2009-aisiais metais.
Iliustracijoje: Magnetiniai batai (Chaussures magnétiques), Panamarenko, 1966-67. Foto: Dries Verstraete.
