Žinojimas

2020 m. gegužės 27 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Ragnhild Aamås

 

  1. Taigi tavo brolis lyg ir miršta. Ne visai dėl tavo kaltės, nors tu supranti, kad mirdamas jis įgyja žinojimą.
  2. Tą visumos žinojimą, kuris pasiekiamas tik mirėjams.
  3. Jis skiriasi nuo nuolat grojančio juslių įrašo, kuriančio dabarties patirtį. Ir nėra tas pats kas atmintis, kalba ar gebėjimas projektuoti, jau nekalbant apie mūsų seną įprotį daugiau ar mažiau sėkmingai sujungti pasekmes su priežastimis, duoti sau potencialias praeitis ir ateitis.
  4. Kai supranti šį žinojimo išsiplėtimą, tu pripažįsti tą baugų ateinančios išplėstos tikrovės ilgesį, kurį jaučia visi, bet pasiekti iš anksto gali tik nedaugelis.
  5. Prognozavimo praktikos davė vienus pirmųjų impulsų vystyti matematiką ir susieti Žemę (planetą), Saulę ir kitus dangaus reiškinius į reikšmingą visumą. Kai buvo pastebėti pasikartojimai – Shen Gua maždaug 1060-aisiais visoje Kinijoje turėjo observatorijas, kuriose mokyti stebėtojai penkerius metus triskart per naktį žymėjo dangaus kūnų judėjimą, – buvo galima atrinkti neišprognozuojamus reiškinius ir interpretuoti juos kaip pranašiškus ženklus. Tuomet technologijos ir stebėjimai migravo tarp teorijų, bandančių juos paaiškinti. Net čia, šiaurėje, nedažnas, tačiau paprastas raudonas apskritimas aplink mėnulį tapo perspėjimu apie žvarbią ateinančią žiemą. Skaidantis laiką kalendorius sekė mėnulio ritmą, o ne stabilią saulę. Sausio pilnatis kai kuriose kultūrose vadinama vilko mėnuliu. (Vardus duodame, kad pareikštume, jog suprantame, o šie išlikę mėnesių pavadinimai, manoma, yra Amerikos indėnų, anglosaksų ir germanų mėnesių pavadinimų hibridai.)
  6. Taip žmogiška, kupina nykimo.
  7. Įsivaizduok krintantį kūgį arba sėklą sėjančią ranką. Laukime, kol ji sudygs ir išaugs, žioji informacijos skylė tarp veiksmo ir jo pasekmės. Ilgesnis, painesnis laukimas nei tada, kai nuverti taurę arba žaisdamas nustumi nuo skardžio gniūžtę, kad išverstum vartus. Čia esama ilgalaikės priežasties projekcijos – arba galima tai vadinti priežastingumu su trukme, – tokiais atvejais yra vietos formuotis ritualiniams pasikartojimams.
  8. Kad liktum saugioje slenksčio tarp žinojimo ir nežinojimo pusėje, pjauk kviečius, kaip tai darė prieš tave, ištikimai virk alų, kvailai sek jų keliu, kad pasiektum jei ir ne norimą, tai bent tokį patį rezultatą.
  9. Kvailumas iš tylios nesėkmės baimės.
  10. Žmogiškos būtybės gerai geba sujungti trumpalaikius priežastingumus, nes jų / mūsų gebėjimas išlaikyti dėmesį – laimei (bent kartais galima taip sakyti, nors aš nesiimsiu čia siūlyti pavyzdžių, kaip atlyginama…), trumpas – nebuvo lavinamas pasitenkinimui atitolinti.
  11. Tad kaip kalbėti su tais mirėjais, kad pasiektum, jei gali, jų žinojimą, kurio trokštamas autoritetas išnyra iš mirties tamsoje panirusių juslių, iš kitų dalykų, kad nuverstų paveldėtą išmintį? Kiek privalai giminiuotis ir pasiryžti manipuliuoti tuo, ko nežinai, abstrakčiomis formomis ar mintimis? Mirėjai galėtų būti tarsi algoritmai, ieškantys pasikartojančių struktūrų duomenyse arba rituale. Ir atsakys, kai ta struktūra teisinga.
  12. Ir užkalbėjimai, ir užrašyti žodžiai, netgi ženklai gali tavo intencijai duoti jėgos ir atverti prieigą.
  13. Siurblys robotas negali perlipti per mūsų svetainės, virtuvės, bibliotekos slenkstį. Ir vis dėlto aš nesiryžtu jo pašalinti arba pakeisti (tokia intervencija išspręstų problemą ir išlaisvintų nuo siurbimo darbo arba garantuotų daugiau laiko skaitymui). Ne dėl jo pirminės funkcijos išbaigti pastato elementus ir uždaryti dalis visumoje arba, dar geriau, dėl gebėjimo užstoti skersvėjus. Veikiau todėl, kad jis palaiko judėjimą, kad ir mažą, per slenkstį, kuris, kad ir mažas, šį tą reiškia.
  14. Ne tik medyje rėžiami simboliai, kabinamos vaistažolės, ne tik po durų rėmu, saugančiu pusiau asmeninę erdvę nuo pusiau viešos, laidojami peiliai, protėviai ar jauni mirėjai kuria slenksčių ir durų magiją. Ribiškumas nurodo į erdvę tarp, kur tave išlaisvina nuo socialumo pančių. Laisvė (laisvė nuo) ir vienatvė. Taip mirusieji buvo pririšti tarnystei dėl jų palaikų laikymo vietos. Šis žinojimas kelia mintį: taip galima padaryti vėl.
  15. Apsaugoti asmeninę sritį tau gali padėti kalba. Pavyzdžiui, šios eilės, užrašytos šiaurėje 1896 metais, skirtos gyvatėms (ilgatroliams) iš namų išvaryti:

Į ilgatrolį, kuris įšliaužė į namus, c. 1896 / Nr. 50. Perskaityti tris kartus, papūsti tris kartus ir išeiti, prieš nusileidžiant saulei:

Lapai balti ir platūs,
Lapai giliose skylėse.
Ar tu viduje?

Žalty-tėve!
Žalty-sese!
Žalty-broli!
Vemki,
Plyški,
Vemki pilnas liepsnas.
Vemki, plyški prieš vakaro saulę nuvelkant.

Tokios apsisaugojimo priemonės, žinoma, skirtos ne žinojimui gauti, o baimės reikšmei formuoti ir ja manipuliuoti.

  1. Užrašytuose norvegų ritualuose žmogus (gana stipriai nusigėrusi ir nukrušta moteris, kaip pažymima Ibn Fadlano X a. užrašuose apie Rusią) pakeliamas nuo žemės, kad galėtų pažvelgti virš ir už durų rėmo (slenksčio į visumą, portalo), pastatyto prie kapavietės, į mirėjų žemes ir sužinotų, kaip susidoroti su kuo nors ateityje. Ir nuramintų likusius gyvuosius, paleistus nuo daugybės pančių, rišusių juos su velioniais.

– Į kurį laiko lauką ji pažvelgė – į ateitį, praeitį? Išplėstą dabartį, kurią pažįsta vien mirusieji, praradę gebėjimą keistis, sukantys kilpas aplink viską, kas mums yra laikiška, plonai, bet plačiai, ir išties, jei sukasi kilpomis, mes tegalime juos stebėti, nupasakoti ir interpretuoti, o ne pradėti dialogą. Galbūt todėl jais reikia manipuliuoti keičiant jų palaikus, pavyzdžiui, paimti koją ir negrąžinti (nes jie privalo ramiai likti savo stabilaus, patenkinto vienodumo kilpoje), kol išpildys prašymą. Žiaurus – galbūt, tačiau mirtingiesiems būdingas pažinimo ilgesys.

  1. Ne toks akivaizdus žinojimų ir reginių būdas randamas XVIII a. vietose, dabar vadinamose Europa. Tarp lubų ir durų viršaus (taigi toje pačioje dominančioje erdvėje) būdavo nupieštas arba pakabintas išdrožtas supraporte – „viršduris“, kuriantis erdvės arba tos vietos, kurioje stovi namas, vaizdų iš priešingos pusės iliuziją arba vaizduojantis miestą vertės perspektyva (didelis reiškia svarbų, mažas reiškia nereikšmingą).
  2. Kokius vaizdinius matai virš savo durų? Kaip saugomi portalai į tavo asmeninę erdvę (be kurios, pasak Arendt, negali būti ir jokios viešos erdvės)?
  3. Smalsu pasvarstyti, ką tie mirę „iš bendros žmogiškosios egzistencijos instrumentalizacijos ir medžiagiškos žmogaus kūno destrukcijos“, apie kurias savo „Nekropolitikoje“ rašo Mbembe, galėtų pasakyti, jei mes / ne jie galėtume – sekdami juos pasikartojančiuose raštuose, ieškodami ribose, kur ištirpsta juslės, arba ritualais – siekti jų žinojimo, kad ir kaip juos apdovanojo jų nekrozinė būklė. Ar tai tampa paprasčiausiai, kokčiai tik dar vienu jų išeikvojimo sluoksniu?
  4. Simpatinis ryšys per formų panašumą, senieji kaip-viršuj-taip-ir-apačioj sisteminio žinojimo paieškų būdai keistai rezonuoja su prasmės ieškojimu iš anapus išsiskyrimo. Paieškos, ką daryti su tais mūsų protais, sureguliuotais atpažinti pasikartojimus atrankos, vedančios vis giliau į paranoją, būdu. Ne prasmės ar informacijos perteklius, bet prasta arba išvis neegzistuojanti sistema surikiuoti pasikartojančių tarpų galimybę. Tad ar mirėjų trauka yra visiškas žinojimas, o ne rėmas pasikartojantiems raštams?

Avietė ant vyro smiliaus, ranka, daranti ženklą O, žalias fonas. Šaltinis nežinomas. (Rasta 2018)

Moters smilius, rodantis ir spaudžiantis dangtelį ant senų medinių durų spynos. Spyna iš subraižyto metalo primena žmogaus formą. Aamås Blackberry 5, 2016

Androginiška figūra, atsukusi nugarą žiūrovui, kiša kairę ranką pro vertikalų lauką, banguojantį kaip vanduo. Šaltinis nežinomas. (Rasta 2015)

Naktinis dangus ir raudonas apskritimas, matomas aplink pilną mėnulį. Šaltinis nežinomas. (Rasta 2020)

Atverstas „Svartebok“ puslapis, užrašai ir simboliai tušu ant storo geltono popieriaus. Knyga guli pasukta kampu ant medinio laminuoto stalviršio. Šaltinis: Myrstad, Bergeno valstybinis archyvas. (Rasta 2020)

 

Iliustracija tušu, rodanti galimą portalų ribinę struktūrą norvegų kosmologijoje. Medinės durys priešais pilkapį, kurių apačioje parašyta „Šis pasaulis“, portalo viduryje – „Tarp“, o viršuje, tarp pilkapio viršūnės ir durų rėmo viršaus, – „Anapus“. Šaltinis: Hem Eriksen, Cambridge. (Rasta 2015)

Iš anglų kalbos vertė Kristina Kudriašova

Straipsnio autorius:
Ragnhild Aamås (g. 1984 m., Volda, Norvegija) gyvena ir dirba Osle. Aamås yra įgijusi išsilavinimą Centriniame Sent Martino meno ir dizaino koledže (Londonas), Oslo universitete ir Oslo dailės akademijos Dailės akademijoje. Jos praktika apima skulptūrą, koliažą, rašymą. Kartu su Ayat Tuleubek ir Ignu Krunglevičiumi ji vadovauja menininkų parodų erdvei „Podium Oslo“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *