Tariamai priešiškos ateities vaizdas

2020 m. gegužės 19 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Lesia Vasylchenko

Ką reiškia gyventi laikais, kai tiek praeitis, tiek ateitis egzistuoja nuolat kintančioje dabartyje? Dabartyje, kuri apibrėžiama daugybe vienu metu vykstančių laikų arba, vartojant Sarah Sharmos terminą, – „chronovaizdžiais“ (angl. chronoscapes). Kurie laikai lemia įsivaizduojamų ateities perspektyvų kūrimą ir yra prognozuojami globalių korporacijų pasaulių? Kai ateitis nuolat veikia dabar ir yra konstruojama vis lėčiau. Kai vaizdas susidaro prieš įvykį ir laukia jo poveikio.

Technologijos formuoja mūsų laiko pojūtį ir sudaro naujas jo aranžuotes. Iš tikrųjų jos sukuria naujus formalius ir patirtinius laikiškumus. Laikas tapo skubiu politinės, ekonominės ir aplinkosauginės kovos lauku. „Žiniasklaida nulemia mūsų situaciją“, – liūdnai rašė Friedrichas Kittleris „Gramophone, Film, Typewriter“ įžangoje.

Pasaulinės telekomunikacijos, tokios kaip internetas, mobilieji telefonai, šviesolaidžiai, palydovai, suspaudė laiką ir erdvę vieną į kitą. Gyvename aplinkoje, kurioje emociškai laukiame socialinių tinklų srauto. Šis laukimas sukuria suskaidytą laikiškumą, orientuotą į artimiausią akimirką ir netolimą ateitį.

Mašininio mokymosi sistemos jau dažnai naudojamos skaitmeninio šablono atpažinimo srityje ir gali būti išmokytos kurti būsimų įvykių prognozes bei ateities įvykių prevencijas, kombinuojant praeities įvykių duomenis. Mūsų kūnus ir protus įrėmina ir veikia veido atpažinimas ir biometrinis identifikavimas, duomenų stebėjimas, prognozuojamoji ir prevencinė kontrolė. Šios technologijos (in)formuoja mūsų „dabartį“ iš laiko, kuris dar neįvyko. Skaičiuojamasis mikrolaikiškumas pasuka futuristiniu keliu. Laiko strėlė pasuko atgal, tačiau laiko tėkmė tapo nenuspėjama.

Richardas Grusinas mini, kad po Rugsėjo 11-osios kartu įvyko ir spausdintinių, televizinių, tinklinių žiniasklaidos priemonių perėjimas nuo dėmesio dabarties ir netolimos praeities tiesioginiam ryšiui prie dėmesio ateities premediacijai. Tiesioginis ryšys yra susijęs ne tiek su realaus laiko gyvumu, kiek su ateities gyvumu. Šis įvykių pasakojimas pasirodo kapitalistinės ateities akseleracionizmo, dirbtinio intelekto ir žiniasklaidos stebėjimo versijose.

Laikas, kuris anksčiau buvo siejamas su linijine pažanga, provokuoja planetos politinę krizę. Pokomunistiniu laikotarpiu, griuvus Berlyno sienai ir žlugus Sovietų Sąjungai, atsirado istorijos pabaigos diskursai. Vietoj praeities–dabarties–ateities struktūros mes matome laiko poslinkį į Dabar, kuris nuolat pereina prie Ateities Dabarties. Bet ateitis, atrodo, jau užimta ir apskaičiuota. Šiandien personifikuota kaip skaitmeninis debesis, kompiuterinių prognozių istorija prasideda su audra.

1900 m. Graikijos žvejai rado mįslingo į laikrodį panašaus prietaiso liekanų su tiksliai išpjautais krumpliaračiais, pažymėtais paslaptingais simboliais, kurie buvo neatpažįstamai surūdiję. Prireikė beveik šimto metų, kol buvo sukurtos rentgeno ir kitos skenavimo technologijos, kad būtų galima pažvelgti į Antikiteros mechanizmą ir rekonstruoti tai, kaip jis tikriausiai atrodė, kai buvo pagamintas pirmą kartą, maždaug tarp 200 ir 70 m. prieš mūsų erą. 2015 m. „Black Quantum Futurism Collective“ teoretikai atrado retus, anksčiau nematytus įrašus ir negirdėtus garso klipus, kuriuose, pasak jų, smulkiai aprašyta tikroji mechanizmo kilmė: prietaisą suprojektavo ir sukonstravo senovės Ifriqiyah slaptoji visuomenė laiko poslinkiui. Antikiteros mechanizmas, pavadintas pagal vietą, kurioje buvo atrastas, galėjo numatyti Saulės, Mėnulio ir penkių planetų elgesį. Įrenginys buvo toks pažangus, kad dideliu tikslumu galėjo numatyti Saulės ar Mėnulio užtemimus, įvyksiančius tik po kelių dešimtmečių.

Senovinis planetų ir žvaigždžių judėjimo prognozavimo metodas leido vystyti kalendorių, plėtoti žemės ūkį, sandėliavimą, architektūrą ir t. t. Sandėliavimas sukūrė nuosavybės idėją, o medžiotojų būrius pakeitė ūkininkų karalių ir vergvaldžių pirmosios valstybės. Priešindustrinis dirbančių žmonių laiko matavimas buvo susijęs su gamta, laiko žymėjimas buvo apibūdintas kaip orientacija į užduotis. Po pramonės revoliucijos „laiko“ terminas buvo iš naujo apibrėžtas naujomis „laikrodžio sąmonės“, „laiko disciplinos“, „laikrodininko“ struktūromis. Laikrodis buvo išrastas visuomenei drausminti, o vėliau panaudotas pasauliui sinchronizuoti.

Antikiteros mechanizmas. Nuotr. wiki

Vakarų pasaulio technologinio ateities prognozavimo pradžia buvo XVII amžius, kai Isaacas Newtonas (kai kuriuose šaltiniuose – Gottfriedas Leibnizas) sukūrė matematinę analizę. Naudojant matematinę analizę buvo galima lengvai išspręsti kai kuriuos uždavinius, kuriuos praktiškai išspręsti tuo metu buvo neįmanoma. Tai buvo laikas, kai manyta, kad kometos skrieja parabolinėmis orbitomis ir pasirodo tik kartą. Tai buvo laikas, kai astronomas Edmondas Halley teigė, kad trys kometos, matytos 1531, 1607 ir 1682 metais, yra vienas ir tas pats objektas. Halley prognozavo, kad jo stebima kometa vėl pasirodys 1758 metų pabaigoje.

Istorija, kurią būtų galima paversti matematine lygtimi, gali būti nuspėjama ir gali kurti ateitį. Pirmojo pasaulinio karo metais, dar gerokai iki šiuolaikinių kompiuterių išradimo, anglų kvakerių matematikas Lewisas Fry Richardsonas sugalvojo lygčių sprendimo būdą ir rankomis parašė bandomąją prognozę. Tam jis surašė krūvą skaičiavimo blankų su daugybe stulpelių temperatūrai, vėjo greičiui, slėgiui ir kitai informacijai, – tai užtruko kelias savaites. Jis suskirstė žemyną į eilę tolygiai išdėstytų stebėjimo taškų, suskaidydamas pasaulį į kvadratus. Taikydamas matematinius metodus, rašikliu ant popieriaus jis išsprendė kiekvieno kvadrato atmosferos lygtis. Jo skaičiai buvo smarkiai perdėti. Trūko technologijų, reikalingų tokiam mąstymui įgyvendinti paties oro masteliu ir greičiu. 1922 m. Richardsonas išleido knygą „Orų prognozavimas pagal skaitmeninius procesus“, kurioje išdėstė atmosferos pokyčių skaičiavimo metodą, sisteminių skaitinių orų prognozių algoritmą. Šis metodas iš esmės yra šiandien taikomas metodas.

Skaitmeniniai procesai, vėliau pavadinti algoritminiais, įvairiose kasdienio gyvenimo srityse aktyvuojami kaip scenarijai ir projekcijos, naudojamos ne tik prognozuoti, bet ir užkirsti kelią būsimai ateičiai bei iš anksto jai apgalvoti.

Richardsono „prognozavimo gamykla“. L. Bengtssono paveikslėlis

Vienintelis žinomas dalykas yra nežinia. 2005 m. rugpjūčio 29 d. Meksikos įlankos pakrantėje esančias bendruomenes nusiaubė uraganas Katrina. JAV Atstovų Rūmai įsteigė komitetą, tiriantį pasirengimą uraganui Katrinai ir reagavimą į jį, kuris savo ataskaitą pavadino „Iniciatyvos nesėkme“, analogišką „vaizduotės nesėkmei“, nustatytai po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių. Ataskaitos įvade teigiama:

„Vis dar sunku suprasti, kaip Vyriausybė galėjo taip neefektyviai reaguoti į ilgus metus lauktą nelaimę, apie kurią ištisas dienas buvo skelbiami konkretūs grėsmingi įspėjimai. Ši krizė buvo ne tik prognozuojama, bet ir išprognozuota.“

2008 m. JAV uraganų sezoną pertraukė netikėta didelė katastrofa – globalaus finansų kapitalizmo žlugimas. „Lehman Brothers“ paskelbtas bankrotas sukėlė pasaulinę finansų krizę – pasaulio akcijų rinkos smarkiai krito. Žmonės norėjo žinoti: kas bus su Ateitimi? Kokių ekonominių naujienų pažers rytojus, kita savaitė ar rinkimai?

Kaip teigia menininkė ir mokslininkė Bahar Noorizadeh, finansinė veikla yra atgal judantis procesas. Kai kurie dalykai ateina iš ateities, formuojančios dabartį per draudimą, per kreditą. Šios finansinės priemonės skina kelią ateičiai, tačiau jų poveikį matome šią akimirką. Žmonės norėjo tikėti, kad rinkos nenuspėjamumas yra numatymo reikalas, kad praeities žinios, numatydamos ateitį, gali išgelbėti nuo rizikos.

Mokslinės fantastikos vaizdo esė „Po nepritekliaus“ rodo sovietinės kibernetikos (1950–1980 m.) kelią, kur buvo bandyta sukurti visiškai automatizuotą planinę ekonomiką. Jei tarsime, kad istorija geriausiu atveju yra mokslinės fantastikos projektas, tai peržvelgę nenumatytas ekonominių technologijų istorijas galėtume prieiti prie ateities. Kūrinys, pateisindamas tą kitą internetą, socialistinių kibernetinių eksperimentų ekonominį taikymą pristato kaip nepaprastą mūsų laikų finansinei tvarkai ir įsivaizdavimams. Tirdama planetų valdymą, kompiuterinę architektūrą ir finansus, Noorizadeh pasitelkia fantastiškas mokslinės fantastikos nuorodas ir vaizdus platesniems politiniams globalizacijos ir skaitmeninio kapitalizmo klausimams spręsti, atsižvelgdama į utopinių idėjų, kurios ir toliau formuoja mūsų ateities vizijas, palikimą.

Bahar Noorizadeh, Po nepritekliaus, „Struktura. Time“, Podium nuotr.

Laikas yra esminė šiuolaikinio pasaulio įvaizdžio kūrimo koncepcija, tai priemonė manipuliuoti žiniomis ir pažangos pagrindu kurti visuomenės viziją. Alexas Williamsas ir Nickas Srnicekas „#Akseleruok: akseleracionistinės politikos manifeste“ rašo: „Pačios ateities idėjos žlugimas yra regresyvios mūsų epochos istorinės stadijos požymis, o ne brandaus skepticizmo ženklas, kuo stengiasi mus įtikinti visų politinio spektro rūšių cinikai.“

Dar neolito laikais žmonės įsivaizdavo ateitį stebėdami žvaigždynų judėjimo modelius ir į dangų projektuodami gyvūnų figūras.

Ekonomisto Nassimo Nicholaso Talebo sukurtas juodosios gulbės įvaizdis buvo pritaikytas tokiems nesugretinamiems dalykams kaip 9/11 atakos ir interneto plėtra. Ši metafora remiasi II amžiaus romėnų poetu, maniusiu, kad tokių paukščių nėra, todėl simbolizuoja itin retą įvykį, kuris nenumatytas ir daro didžiulį poveikį rinkoms. Net jei sukurtume treniruotų neuronų tinklų grupę, kuri retrospektyviai spekuliuotų „praeityje“, vis tiek nebūtų įmanoma išvengti naujo ženklo atsiradimo horizonte.

Juodosios gulbės – tai įvykiai, kuriuos pamatome tik galiniame lange ir kurių neįmanoma nuspėti, tuo tarpu pilkieji raganosiai gali padaryti didelę žalą, bet juos žmonės pasirenka ignoruoti ilgą laiką. Jie simbolizuoja galimas, bet nepaisomas grėsmes, turinčias milžinišką poveikį. Naujausias tokio įvykio pavyzdys – koronaviruso pasirodymas 2019 m. pabaigoje.

„Washington Post“ rašė, kad dėl COVID-19 sukelto staigaus nacionalinio užsidarymo darbo neteko daugybė žmonių, o Volstrite akcijos atsidūrė pirmojoje per pastaruosius 11 metų meškų rinkoje. Politikos analitikė Michele Wucker rašė: „Kai turime reikalą su pilkaisiais raganosiais, klausimas dažniausiai būna ne AR, o KADA. Jei jie visi atsiranda vienu metu, tai tada ir turime tai, kas įvyko 2008-aisiais, – juodąją gulbę.“

Net ir nedidelis kelių kintamųjų pokytis gali apsunkinti ekonomines prognozes. Pasitelkiant dirbtiniu intelektu grįstą prognozuojamąją analizę elgsenos ekonomikoje, norima tikėti, kad įmanoma įvertinti žmogaus elgesio įtaką realiai situacijai.

Išankstinis pritaikymas asmeniniams poreikiams, kaip apibūdino „The New Inquiry“ redaktorius Robas Horningas, yra kai gaunate tam tikrą paketą arba informaciją, pvz., skelbimus, apie tai, ko galėtumėte norėti. Įmonių algoritmai žino jūsų norus, net prieš jums juos sužinant. Shoshana Zuboff šiuos procesus vadina sekimo kapitalizmu.

Sekimo kapitalizmas vienašališkai žmogaus patirtis laiko nemokama žaliava, kurią paverčia elgsenos duomenimis. Tai naujo tipo prekyvietė, ateities rinka, naudojama elgesio prognozėms. Kai kurios programėlės gali suaktyvinti jutiklius, kad įrašytų balsą ir kalbėjimą, vaizdo įrašus ir paveikslėlius bei judėjimą, pvz., kad aptiktų, kada vartotojas pakelia balsą, nagrinėdamos vartotojo telefono skambučius ir lygindamos susijusias funkcijas su prognozavimo modeliu.

Judančių reljefų žemėtyra (2018–2019 m.): sparčiai vingiuojančios Ukajalio upės Peru judėjimo prognozės. Abelardo Gil-Fournier nuotr. https://vimeo.com/334787159

Svarbų vaidmenį prognozavimo technologijų srityje atliko modeliams atpažinti naudojamų pooptinių regėjimo sistemų kūrimas. Naujausia mašininio mokymosi pažanga pagerino vaizdo prognozavimo našumą kuriant būsimus kadrus. Akimirkų, kurios dar neįvyko, vaizdus. Analizuodami, pavyzdžiui, palydovinių duomenų sugreitintas vaizdų sekas, apmokyti algoritmai prognozuoja laiko atžvilgiu dėsningus ateities kadrus. Geologiniai, geografiniai, socialiniai ir politiniai Žemės pokyčiai suvokiami algoritminiu laiku. Ši technologija šiandien naudojama, be kita ko, kariniams tikslams, prevencinei karo politikai, globaliniam atšilimui stebėti.

Atlikdami planetos paviršių vaizdų pobūdžio ir laikiškumo tyrimus menininkai Abelardo Gil-Fournier ir žiniasklaidos archeologas Jussi Parikka teigia, kad ekranai, sąsajos, monitoriai, jutikliai ir daugelis kitų žinių infrastruktūrai priklausančių prietaisų sukuria daug duomenų vizualizacijos formų vadinamuoju realiuoju laiku. Tuomet, kai oro vaizdai tampa duomenimis, Žemė funkcionuoja kaip įskaitomas ekranas, kur nuspėta eina prieš suvokta. Vaizdavimas tampa realaus laiko prognozavimo forma, atskleidžiančia pokyčių keitimosi suvokimo svarbą.

Juk laiko procesai ir laiko gamyba pereina nuo meteorologinių prognozių prie kompiuterinių modelių, nuo kompiuterinių modelių prie daugybės mašininio mokymosi metodų, tapusių dar viena to, ką mes vadinome fotografija, transformacijos vieta.

Galimiems nusikaltėliams nustatyti buvo naudojami fotoaparatai. Manoma, kad policijos fotografijos istorija prasidėjo XIX a. penktajame dešimtmetyje Belgijoje, kai buvo nufotografuoti pirmieji kalinių portretai. Francis Galtonas, plačiai pripažintas eugenikos tėvu, fotografijos kompozitus naudojo kaip įrankį tam tikrų tipų žmonių „esmei“ surasti. Jis bandė apibrėžti vaizdinį nusikaltėlių ar žydų tipą – antropometrija davė užuominų apie bendrus bruožus, kuriuos buvo galima išgryninti kaip pagrindines bet kurios grupės savybes.

Francis Galtonas, Sudėtiniai portretai

Sudėtiniai vaizdai buvo sudaryti iš dviejų ar daugiau nuotraukų, sujungtų vienam vaizdui sukurti. Galtonas panaikino ribą tarp nusikaltėlių ir darbininkų klasės, vargšų, kurie persekiojo vėlyvosios Viktorijos laikų buržuazijos politinę vaizduotę. Jo išvados, paremtos fotografijos kompozicijų analize, nustatė ir apibrėžė teritoriją, kurioje buvo apibrėžtas „Kitas“. Kitoks nei vidutinis.

„Vidutinio žmogaus“ koncepciją išrado belgų astronomas ir statistikas Adolpheʼas Quetelet, vadinamasis sociologijos architektas. „Vidutinis žmogus“ buvo fizinis ir socialinis idealas, su kuriuo buvo lyginamas nusikaltėlio kūnas. Jis pastebėjo, kad dideli socialinių duomenų, ypač antropometrinių duomenų, agregatai sutapo su šablonu.

Tai buvo policijos technologijų ateities pradžia, ateities, kuri tampa įtraukiančia politine struktūra, pagrįsta stebėjimu, prognozavimu ir kontrole.

Vykdant pakeitimo vertybiniais popieriais biopolitiką po Rugsėjo 11-osios, premediacija vienu metu ir puoselėja, ir įgyvendina saugumo lūkesčius. Šiandien aktuariniai modeliai plačiai naudojami numatant ir užkertant kelią galimiems nusikaltimams, įvertinant veiksnius, tokius kaip galimo nusikaltimo rūšis, nusikaltėlio amžius, išsilavinimas ir etninė kilmė.

Čikagoje, trečiame JAV mieste pagal gyventojų skaičių ir pirmame pagal ginkluotų nusikaltimų skaičių, Policijos departamentas susivienijo su Ilinojaus technologijos instituto profesoriumi ir sukūrė algoritmą, vadinamą „Strateginiu subjektų sąrašu“, kad įvertintų ir ištirtų asmenis, kuriems kyla didelė rizika įsitraukti į smurtinius įvykius.

Istorija atrodo lyg nuolat vejama ratu: į mašininio mokymosi algoritmus įrašomas seksizmas, rasizmas ir kitos diskriminacijos formos. Nusikaltimų įvykių prognozėje naudojami istoriniai nusikaltimų duomenys, apmokyti algoritmai, nusikaltimų įvykių modeliai, stebėjimo kamerų vaizdai, geografinės informacinės sistemos (GIS), mėnulio fazės, demografinių kintamųjų duomenys, pvz., lytis, pajamos, amžius, rasė ir t. t. Taikydama praeityje pasitaikiusius diskriminacijos atvejus, prognozavimo technologija sustiprina ir pagilina problemą, išsiųsdama daugiau pareigūnų paskui žmones, kurie jau yra tapę taikiniais ir su kuriais anksčiau buvo elgiamasi nesąžiningai.

Terminas „priešnusikaltimas“ (angl. pre-crime) buvo sugalvotas Philipo K. Dicko mokslinės fantastikos apysakoje „Įspėjantis pranešimas“ (Minority Report), kurioje prognozuojamas dar neįvykęs kriminalinis įvykis, o specialusis policijos padalinys, vadinamas priešnusikaltiminiu, būsimą pažeidėją uždaro į prevencinį areštą, kad jis negalėtų įvykdyti nusikaltimo. Priešnusikaltimas yra pagrįstas nuostata, kad nustačius vieną nepageidautiną ateities kelią ir sulaikius potencialų kaltininką galima sukurti alternatyvų, geresnį kelią.

Kai kuriais atvejais kompiuterio produkcija yra veiksni naudotis patentu ir kompiuteris, o ne žmogus atitinka išradėjo reikalavimus. Dirbtinis intelektas jau sugeba savarankiškai nuolat mokytis, nebėra poreikio būti iš anksto užprogramuotam žmonių, o mokymosi greitis žmonėms yra nesuskaičiuojamas. Pernai ekonominės ir mašinų mokymosi sistemų bendradarbiavimo rezultatai pasuko nauja linkme.

Anglijos patentų sistema pirmoji pripažino intelektinę nuosavybę išradimams skatinti; tai buvo esminis teisinis pagrindas, kuriuo remiantis galėjo atsirasti ir klestėti industrinė revoliucija, taip pat ir technologijų pažanga.

Devintojo dešimtmečio biotechnologijų pramonės pradžioje mokslininkai gavo teisę patentuoti gyvus organizmus po to, kai mikrobiologas Ananda Chakrabarty pateikė patentinę paraišką dėl genetiškai modifikuotos bakterijos, galinčios suskaidyti žaliavinę naftą. Vyriausiajam teisėjui kilo klausimas, ar tas „išradimas“ nėra gyvas (dirbtinis biologinis robotas), ar yra negyvas (numiręs). Be to, ar bakterija turi kitokias savybes nei tos, kurios atsiranda natūraliai. Tada laimėjo mokslas.

Koreliacionizmo kritika, kurioje Quentinas Meillassoux teigia, kad viskas gali būti kitaip, nei yra, ir diskusijos apie antropoceną keičia kibernetinį-utopinį XX a. dešimtojo dešimtmečio mąstymą į XXI a. ekologines distopijas. Vidutinio žmogaus ir Technologinio Kito santykis taip pat keičia laiko skirtumus ir ontologines kategorijas, pavyzdžiui, tarp organinio ir neorganinio, gimusio ir pagaminto, elektroninių grandinių ir organinių nervų sistemų.

Savo darbe „Filosofiniai tyrimai“ Ludwigas Wittgensteinas sakė: „Jei liūtas galėtų kalbėti, mes jo nesuprastume.“ Kaip nuoroda į sensocentrišką viršenybę, kurią žmonės tradiciškai primeta nežmogiškajam pasauliui, ši citata buvo elektroakustinio kompozitoriaus Davido Dunno (Goodiepal) atspirties taškas kuriant muziką svetimiems ir dirbtiniams intelektams. Savo projekte jis pasiūlė „A.I.“ skaityti ne kaip „dirbtinį“, o kaip „alternatyvų intelektą“.

Apmąstydamas Bruno Latouro idėjas, organizacinis teoretikas Thomas W. Maloneʼas aiškina žmonių mąstymą kaip milžinišką visuomenę, kurią sudaro atskiri procesai, vadinami agentais. Jie susiburia tam, kad suformuotų protą. Pasak Maloneʼo, skruzdėlių grupes galima vertinti kaip protingas, ko gero, labiau nei pavienes skruzdėles.

Ilga mokslinės fantastikos aprašyta bendravimo su kitais planetos padarais, ypač vabzdžiais ir nežmoniškomis būtybėmis, istorija gali apsunkinti mūsų mąstymą apie dehumanizuotą, į ateitį orientuotą hibridiškumo etiką. Hibridiniame frakcijos kūrinyje „Skruzdžių tinklo teorija“ ir viešoje paskaitoje „Struktura. Time“ Bodhisattva Chattopadhyay naudojo pasakojimo metodą iš neapibrėžtos tolimos ateities tuo metu, kai planetą valdo kitos būtybės. Tai daro naudodamas nuorodas iš STS stipendijos ir mokslinės fantastikos, kurios yra labiau pažįstamos, iš mūsų laikmečio, siekdamas kalbėti su mumis, net jei būtinybė pereiti kelias laiko sąvokas, kad paprasta kalba išreikštum Skruzdžių tinklo teoriją, kartais sukelia erdvės ir laiko anomalijų. Skruzdžių tinklo teorija turi daug bendra su ankstesne aktorių tinklo teorija, kurioje tarpininkavimas buvo laikomas žmonių ir nežmonių tinklo savybe, o ne žmonių prerogatyva.

2019 m. gruodžio mėnesį Europos patentų biuras atmetė dvi patentų paraiškas, kuriose dirbtinio intelekto sistema DABUS buvo pavadinta vienintele išradėja. Patentų paraiškos buvo apibūdintos kaip įspėjamųjų šviesų kepurė, kuri mirga tarsi imituodama smegenų veiklą, ir maisto indas, skirtas sandariai tilpti į kitus.

Atsakydamas į Rolandʼo Barthesʼo esė „Autoriaus mirtis“, Michelis Foucault pareiškė, kad „kyla įtarimų dėl subjekto absoliučios prigimties ir kūrybinio vaidmens“ ir kad „subjekto nereikėtų visiškai atsisakyti. Reikėtų iš naujo apsvarstyti ne tam, kad būtų atkurta kilmės subjekto tema, o būtų pasinaudota jo funkcijomis, kišimusi į diskursą ir priklausomybių sistema.“

Priešingai nei kai kurios mašininio mokymosi sistemos, DABUS nebuvo išmokyta spręsti konkrečias problemas. Pasak Misūryje įsikūrusio dirbtinio intelekto eksperto, sistemos kūrėjo Stepheno Thalerio, ji skirta naujoms idėjoms sugalvoti ir plėtoti, „tam, kas tradiciškai laikoma protine išradimo veiklos dalimi“. Ji naudoja duomenų bazes, kuriose sukauptos žmonių žinios ir patirtis iš pasisekusių ir nesėkmingų ankstesnių išradimų.

Fraktalą primenanti susikabinančių konteinerių sistema, sukurta DABUS dirbtinio intelekto. (The Artificial Inventor Project paveiksl.)

Vokiečių kolektyvinės atminties istorikė Aleida Assmann analizuoja, kaip pati teigia, šiuolaikinio laikmečio režimo pabaigą, kuriai būdingas praeities ir ateities atotrūkis, pradžios fikcija, laiko dimensijos procesai. Jis suyra ir netrukus bus pakeistas kažkuo kitu.

Mūsų išplėstoje dabartyje yra ir retrospektyvios praeities, ir ateities laiko dalys. Būsimieji dirbtinio intelekto sumanytojai, užvaldysiantys rinką dar neegzistuojančiais dalykais, gali sukurti kliūčių tiems, kurie eis paskui juos. Šios vadinamosios kūrybinės mašinos, naudojant praeities duomenis, gaminamos šiandien, siekiant blokuoti konkurentus ateityje (ir iš ateities). Šis suprekintas pasaulis įvedė dar neišrastus objektus. Ateities laikas išreiškiamas dabartimi ir priklauso nuo skaičiavimais, programine įranga ir duomenų rinkiniais grįstų sistemų. Jei dirbtinis intelektas gali išrasti dalykus, ar jis taip pat gali įsivaizduoti skirtingus pasaulius bei pasakojimus ir atskleisti, kiek visuomenė yra susieta su vaizduote?

D. Foxas Harrellas teigia, kad fantazminė terpė, kurioje fantazmas yra vaizdų ir idėjų derinys, suteikia naujų galimybių kompiuteriu suprasti ir pagerinti žmogaus būklę per žmogaus gebėjimą įsivaizduoti. Fantazmai sukuriami, kai informacija iš episteminės erdvės integruojama su vaizdo erdvėmis. Žmonės gali galvoti naudodami pasaulį kaip savo paties vaizdavimą, o pasaulyje randama struktūra savo ruožtu formuoja jų mąstymą. Pavyzdžiui, kai ateities įvaizdžiui įtakos turi prognozuojanti grafika arba greitai plintantis koronavirusas, žodiniai vaizdai, sukelti skaitytų naujienų ar žaidimo „Anno 2070“, ar realaus laiko strategijos imitavimo vaizdo žaidimo „Plague Inc.“

„Plague Inc.“, vaizdo žaidimo ekrano vaizdas, 14.12.2017

Sistemų mokslo ir inžinerijos centras, ekrano vaizdas iš tiesioginio interneto prietaisų skydelio, 16.03.2020

Kuriant ir analizuojant įvairias pasaulėžiūras, socialinės vertybės kompiuterinėje terpėje yra labai svarbios siekiant atskleisti išraiškingą ateities ir praeities galią. Prisidengdamas žiniasklaidos archeologiniu požiūriu į laikų gamybą, Friedrichas Kittleris siūlo istorines šaknis ir archeologinius kasinėjimus naudoti kaip būdą pasižiūrėti į dabartį.

XVIII a. pabaigoje fantasmagorija buvo tam tikra teatro forma, kur magiškais žibintais buvo projektuojami gąsdinantys mirties įkvėpti vaizdai, tokie kaip griaučiai ir vaiduokliai ant sienų, dūmai ar pusiau permatomi ekranai. Virtualiomis pabaisomis, kurios artėjo „iš gilumos“, norėta manipuliuoti socialiniu elgesiu per „slėpiningus“ pramoginius pasakojimus.

Čia Harrello fantazmus taip pat galima suprasti kaip XX a. žiniasklaidos kultūros fantasmagorijos versiją. Dabarties fantasmagorija, nenuspėjamo rytojaus baimė priklauso nuo to meto žiniasklaidos technologijų iliuzinio pajėgumo. Ateities aura giliai įsišaknijusi utopinės vaizduotės griuvėsiuose, iš praeities ir visos ateities persikūnijusi į lankstų „dabar“. Mokslinės koncepcijos, socialiniai išankstiniai nusistatymai ir žiniasklaidos naujovės tapo įrankiais nustatant ir kuriant struktūras naujai senoje, plyšusioje dabarties akimirkoje. Ši „dabar“ patirtis, nesvarbu, ar ji būtų momentinė, ar katastrofiška, neturėtų būti fiksuota ar iš anksto nustatyta.

Walteris Benjaminas apibūdina du būdus pažvelgti į ateitį: vieną, paremtą prognozavimo modeliu, kuris ateitį įsivaizduoja kaip nusistovėjusią, kaip pereinančią iš įmanomos į nustatytą, ir kitą, kuris ateitį įsivaizduoja kaip imanentinę dabartyje, kaip susidedančią iš potencialumų, veikiančių dabartį, nesvarbu, ar jie kada nors išsipildys, ar ne.

Prognozuojančios ir prevencinės technologijos, ateinančios po fotografijos ir televizijos, yra sujungtos su sudėtingu ankstesnių medijų, kultūros, elgesio, esamų galios santykių ir kt. voratinkliu. Istoriniai duomenys, naudojami apmokant dirbtinį intelektą apie mūsų praeitį, meta iššūkį elementariai teisei į būsimą laiką, lemiantį individo gebėjimą įsivaizduoti, ketinti ir konstruoti ateitį. Tai būtina laisvos valios ir vidinių išteklių, iš kurių semiamės valios, sąlyga. Vaiduoklių vaizdai iš ateities užbėga prieš savo laiką kaip laiko gamybos technika. Šie laikinai maištaujantys fantomai sukelia tolesnius vaizduotės procesus. Ateitis slypi pasenusiuose modeliuose, kuriuos vieną dieną reikia keisti, kaip ir santykių formas, kurios galėtų apimti kitus planetos gyventojus, gyvus, negyvus ir dar negyvenančius.

Gramophone, Film, Typewriter, Friedrich Kittler, 1986

After Extinction, Richard Grusin, 2018

Time, Work-Discipline, and Industrial Capitalism, E. P. Thompson, 1967

„#Accelerate: Manifesto for an Accelerationist Politics“, Alex Williams and Nick Srnicek, 2013

Premediation: Affect and Mediality After 9/11, Richard Grusin, 2010

The Age of Surveillance Capitalism, Shoshana Zuboff, 2019

Three Geomedia, in: Ctrl-Z 7, Sean Cubitt, 2017

Polar Inertia, London-Thousand Oaks-New Delhi, Paul Virilio, 2000

„Visual Hallucination of Probable Events“, or, On Environments of Images and Machine Learning, Jussi Parikka and Abelardo Gil-Fournier, 2019

The Life, Letters, and Labours of Francis Galton, Francis Galton, 1924

The Body and the Archive, Allan Sekula, 1986

Constructing Actuarial Devices for Predicting Recidivism, Silver & Chow-Martin, 2002

What’s wrong about Robocops as Consultants? – A technology-centric critique of predictive policing, Martin Degeling, 2017

New Dark Age: Technology and the End of the Future, James Bridle, 2018

Is time out of joint?, Aleida Assmann, 2013

The Human Brain Is A Time Traveller, Steven Johnson, New York Times, 2018

With unprecedented force and speed, a global recession is likely taking hold, David J. Lynch and Heather Long, Washington Post, 2020

Superminds: The Surprising Power of People and Computers Thinking Together, Thomas W. Malone, 2019

Patern Discrimination, Clemens Apprich, Wendy Hui Kyong Chun, Florian Cramer, and Hito Steyerl, 2019

What is an Author?, Michel Foucault, 1969

On the Multiplicity of Intelligences, Roc Jiménez de Cisneros, CCCB Lab, 2013

Ant Network Theory, Bodhisattva Chattopadhyay and Geoffrey C. Bowker, OA journal NatureCulture, 2019

After Finitude, Quentin Meillassoux,  2008

Phantasmal Media: An Approach to Imagination, Computation, and Expression, D. Fox Harrell, 2013

Struktura. Time, https://struktura-time.com, 2020

 Iš anglų kalbos vertė Kristina Kudriašova.

Straipsnio autorius:
Lesia Vasylchenko yra Kijeve gimusi menininkė ir tyrėja, įsikūrusi Osle. Jos praktika apima instaliacijas, judančius vaizdus, kuratorinę ir medijų archeologiją, siekiant ištirti, kaip vizualinė kultūra ir informacinės technologijos prisideda prie spekuliacinių laikiškumų kūrimo. Jos darbai buvo eksponuojami Haugaro dailės muziejuje (Norvegija), tarptautiniame „Queer Underground“ (Vokietija); „Whose Museum x KRETS“ (Švedija); „Korea Queer“ kino festivalyje (Pietų Korėja); „KBH kunsthal“ (Danija); „Sølvberget galleri“ (Norvegija); „Homeostasis Lab“ „Wrong New Digital Art Biennale“ (Brazilija); „Kunstplass[10]“ (Norvegija); „K4 Galleri“ (Norvegija) ir kitur.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *