Šiandienos urbanistikoje nuolat girdime pasakojant apie modernų „naujojo tūkstantmečio“ miestą ar „žengimą į Europą“. Pasitelkiant šiuos naratyvus siekiama gerinti investicinį klimatą, perkonstruoti šalies ar miesto įvaizdį, pritraukti turistų arba aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Taip grindžiamas biudžeto išlaidų didinimas vardan gyventojus „sutelkiančių“ ir į ateitį orientuotų strateginių uždavinių. Ir nors retorika taip pat pridengia pragmatinius finansinius interesus, naujos kokybės vizijos kūrimas (o tuo pačiu ir viešųjų ryšių suklestėjimas) tampa vienu iš pagrindinių naujosios urbanistinės politikos bruožų. Vizionieriškose užmačiose, kurios „natūraliai“ sutampa su politikų savireklama, nuolat akcentuojama lyderystės (labiau nei demokratinių procedūrų) svarba, o pilietinės visuomenės, verslo bei politikos interesai „nejučia“ susilieja.
Pas mus gana įprasta kritiškai vertinti vardan tautinės konsolidacijos atstatinėjamus praeities paminklus (Valdovų rūmai). Tačiau minėtoji modernizacijos retorika taip pat puikiai dera ir su naujojo nacionalizmo aspiracijomis. Pvz. Didžiosios Britanijos premjero T. Blairo valdymo metu siekiant mobilizuoti rinkėjus buvo paradoksaliai gaivinamos itin savotiškos britiškumo versijos, piliečiams nuolat teigta, jog „visa tauta“ privalo „dirbti kartu“. Vizionierišku ateities modeliavimu Lietuvoje dažniausiai užsiėmė liberalų ir konservatorių politikai, tačiau neoliberalistinėse užmačiose kažin ar verta ieškoti tipiškų socialdemokratinių, liberalų ar neo(konservatoriškų) darbotvarkių šaknų. Štai modernieji Didžiosios Britanijos konservatoriai ilgainiui atsisakė kažkada plačiai skambėjusio kontraversiško M. Thatcher posakio, jog „toks dalykas kaip visuomenė neegzistuoja“, ir pasiūlė būtent „Didelės visuomenės“ (Big Society) idėją, teigiančią, kad valdžia turi būti perduota vietinei savivaldai ir bendruomenėms, o tai iš esmės sutapo ir su socialdemokratinėmis aspiracijomis. Lietuvoje pastangos „gerinti gyvenimo kokybę“, kaip ir kitur, derėjo su į(si)tikinimu, kad valstybė (t. y. visi jos piliečiai) privalo konkuruoti, ypač su kaimynais. Taip gimė lūkesčiai, jog gimtoji šalis arba miestas gali patekti į aukštesnę tarptautinę „lygą“.
Kiek ironiškai šiandien galima vertinti tai, jog svajonių, ambicingų nacionalinių tikslų ar strategijų „prasilenkimas“ su realybe nėra traktuojamas kaip politinė problema, kadangi veržimasis į abstrakčią ateitį ir yra tai, kas patraukia platesnę rinkėjų grupę net ir sunkmečio situacijoje (o gal kaip tik dėl to). Šią situaciją iliustruoja psichoanalizės įžvalgas politikos traktavime pasitelkusio S. Žižeko pastebėjimai. Filosofas apeliavo į M. Thatcher fenomeną analizavusių britų sociologų atradimą ir teigė, jog laisvosios rinkos triumfas (ir visa rinkos ideologijos sėkmė) slypi būtent ateities vizijose, kurios yra šiuolaikinio kapitalizmo pagrindas: „Rinkdamiesi ideologiją žmonės negalvoja apie tai, kas yra dabar ir kokie jų interesai. Labiau juos domina tai, kuo jie galėtų tapti.“ Anot Žižeko, „mūsų kasdienę veiklą daugiausia reguliuoja tai, kas psichoanalizėje yra vadinama fetišistiniu išstūmimu: „Žinau, bet vis tiek“ („Je sais, mais quand meme“). Galime įsivaizduoti katastrofiškas savo elgesio pasekmes, bet tikime, kad viskas kaip nors išsispręs savaime“[1].
Nuo vaizduotės polėkiu nepasižyminčių tradicinių „buhalterinių“ ekonomistų argumentų politikų-lyderių puoselėjamą vizionieriškąjį žodyną skiria tiek apeliavimas į žmogiškoje prigimtyje neva „užprogramuotą“ laimės siekį, tiek gana keista lūkesčių ekonomika, Lietuvoje ne sykį sutapatinta su pačios demokratijos savybėmis. Nacionalistines emocijas ir ateities lūkesčius gali žadinti lokalinio verslo ar kultūros sėkmė platesniame pasaulyje, arba politikų sugebėjimas prisivilioti garsius tarptautinės kultūros ar ekonomikos žaidėjus. Vis dėlto neoliberalizmui būdingą urbanistinį vajų (civic boosterism) geriausiai iliustruoja didžiųjų kompleksų statymo sumanymai.
Tarptautinė integracija lėmė, jog naujojo tūkstantmečio pradžioje Vilniuje itin aktyviai pradėta rūpintis reprezentaciniais įvaizdžio klausimais. 2001 m. lapkričio mėn. buvo patvirtinti ilgalaikiai Vilniaus plėtros prioritetai ir sostinės vizija iki 2020-ųjų. Pastarojoje savivaldybė įsipareigojo siekti, jog „Vilnius, Lietuvos sostinė, būtų moderniausias Rytų ir Vidurio Europos miestas, tarptautinis verslo ir kultūros centras“. Nubrėžti ir atitinkami raidos prioritetai – miesto tarptautinio konkurencingumo didinimas, naujosios ekonomikos plėtra, pažangi visuomenė, susisiekimo infrastruktūros plėtojimas. 2003m. savivaldybė įsteigė viešąją įstaigą „Vilniaus festivaliai“ – šis naujas sostinės festivalių aljansas siekė vienyti svarbiausius miesto kultūros renginius bei skatinti jų kokybę. Tai turėjo orientuoti miesto kultūros gyvenimą tarptautine linkme (panašios įstaigos veikia ir kitose šalyse). Pirmojo dešimtmečio pradžioje buvo nutarta ruoštis Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio šventei (2009 m.), taigi „Vilniaus festivaliai“ 2005 m. parengė nacionalinę paraišką Europos kultūros sostinės programai. Viešajame diskurse tuo metu prigijo itin platus kūrybinių industrijų apibūdinimas, pačią miesto plėtrą neretai traktuojant kaip “kūrybiško sprendimo” sinonimą. Nuolat kalbėta ir apie būsimą Daugiafunkcinį kultūros centrą bei Vilniuje iškilsiantį „europinio lygio“ kongresų centrą – pasak politikų, reikėjo ruoštis suvažiavimams, simpoziumams, ES, NATO forumams. Būsimasis centras numatytas ESBO renginiams (2011-aisiais Lietuva pirmininkavo šiai organizacijai) ir ypač Tūkstantmečio jubiliejui. Vėliau ne vienerius metus trukusią 2009 m. jubiliejaus programą keitė pirmininkavimo ES iškilmės (2013 m.). Po to iškeltas siekis tinkamai atšvęsti kitas svarbias datas, tokias kaip Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis (2018 m.).
Bendruomenę sutelkiančius, pasididžiavimą skatinančius užmojus ir periodiškai revizuojamas miesto įvaizdžio strategijas papildė įspūdingos Go global! aspiracijos. Maždaug 2006–2009 m. jas iliustravo Ermitažo-Guggenheimo muziejaus kūrimo intencijos. Miesto politikai nuolat kartodavo, jog šio muziejaus statybai bus pasitelkti privatūs investuotojai arba „europiniai fondai“, dargi pabrėždavo, jog šis projektas nepareikalaus nei miesto, nei vyriausybės lėšų. Tačiau čia pat apsisukę „duodavo suprasti“, jog globalaus muziejaus atsiradimui planuojami milžiniški biudžeto pinigai. Tiesiog nuolatos buvo akcentuojama, jog hipotetinius pinigus reikia vadinti „investicijomis“, o ne „išlaidomis“; tam pasitelktas ir ekstraordinarinio finansavimo principas – muziejaus atsiradimas planuotas būtent „mums visiems svarbioms“ nacionalinėms progoms. Anot vizionieriškųjų neoliberalių politikų (visų pirma – buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko), pasaulinio muziejaus įkūrimas turėjo tapti tiesiausiu keliu kur kas efektyviau įtraukti nedidelės ir pasaulyje ne itin gerai žinomos posovietinės šalies sostinę į globalios naujosios ekonomikos srautus. Pasinaudota ir tarptautiniame meno pasaulyje cirkuliuojančiomis lietuvių kilmės menininkų pavardėmis. Vilniaus mero įžvalgomis, beje, dėl įvairių priežasčių, savo laiku kliovėsi nemažai kultūros sferos žmonių. Jų įsitikinimas, jog žymaus tarptautinio muziejaus atsiradimas Lietuvos sostinėje yra vienintelė galimybė mums „atgauti“ J. Meką ir J. Mačiūną, išreiškė žavėjimąsi efektingomis šiuolaikinės architektūros formomis ir rodė norą „pagaliau reformuoti“ posovietines kultūros institucijas. Kita vertus, būtina simbolinės emancipacijos sąlyga čia buvo besąlygiškas paklusimas „aukštesnės lygos žaidėjų“ (šiuo atveju – Guggenheimo konsorciumo) diktuojamoms taisyklėms.
Ekstraordinariniu finansavimu pagrįsta proginė retorika į posovietinę viešą erdvę atėjo netrukus po to, kai į avansceną įžengė privačios bendrovės ir investuotojai. Privatizacijos aukštinimą pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu lydėjo populiarus įsivaizdavimas, jog naujasis savininkas sutvarkys ir modernizuos gyvenamąją aplinką, paskatins plėtrą bei ekonomikos augimą. Mat nei valstybė, nei savivaldybė naujoms ambicingoms statyboms lėšų paprasčiausiai neturėjo. Taigi ne vienas anksčiau kultūrinę funkciją atlikęs statinys buvo pripažintas nieko vertu ir pigiai parduotas, o naujieji verslininkai nė neslėpė, jog „sovietines griuvenas“ reiktų pašalinti ir taip atlaisvinti prestižinę miesto centre esančią vietą naujoms investicijoms ir didelę finansinę grąžą žadančioms statyboms. Deja, privatininko, natūraliai „atgaivinančio miestą“ idealusis modelis kasdienybėje reiškėsi kaip ne visada švarūs (ir su miesto „prisikėlimu“ dažnai mažai ką bendro turintys) posovietinės prichvatizacijos žaidimai.
Šiame fone gana specifine tema tampa būtent kontraversiškas totalitarinės praeities klausimas, o ideologinės diskusijos rodo periodiškai įkaistantį viešosios erdvės klimatą. Natūralu, jog išsyk po nepriklausomybės atgavimo mieste siekta apsivalyti nuo sovietmečio simbolių – nusimetus okupacijos pančius norėta, jog sostinės centre nebeliktų ir nekenčiamos santvarkos ženklų (iš pagrindinių aikščių pašalinti Lenino, Černiachovskio ir panašių veikėjų paminklai). Kažkada gana ryškios dichotominės nuostatos vėliau sušvelnėjo, tačiau dėl naujų geopolitinių aplinkybių pastaruoju dešimtmečiu jos vėl iškilo į paviršių kone visu aštrumu (pastarųjų metų konfliktus viešojoje erdvėje matėme iki pat 2015 m. vasaros, kai Vilniaus miestas „pagaliau atsikratė“ su sovietine okupacija sutapatintų Žaliojo tilto skulptūrų). Tuo tarpu architektūroje paveldo įvaizdį lėmė ne tik ideologinis totalitarinės praeities vertinimas, bet ir pragmatiškieji ekonominiai ir finansiniai reikalai. Urbanistinis vajus skatino kai kuriuos tipiškus vertybinius virsmus istorijos ir atminties politikoje, kai apleisti architektūriniai kompleksai ilgainiui pradėjo gyventi naują viešųjų ryšių gyvenimą (o žiniasklaidoje periodiškai skambėjo rekonstrukcijos bei konversijos, arba „pritaikymo šiandienos reikmėms“ motyvai). Buvęs Revoliucijos muziejus Tūkstantmečio programos proga suskubo „transformuotis“ ir virto nauju miesto kultūros pasididžiavimu – Nacionaline dailės galerija. Savo ruožtu, buvusio „Lietuvos“ kino teatro Vilniuje vertinimo peripetijos pirmojo dešimtmečio viduryje iliustravo ligi tol precedentų neturėjusią pilietinę kovą dėl viešosios erdvės išsaugojimo, netgi paties viešojo intereso definicijos. Kai kuriais atvejais iš privataus savininko miestas ar valstybė siekė išpirkti „kultūra“ staiga tapusį ir, žinoma, visiškai apleistą, architektūrinį paveldą, kurio europinės integracijos procese prisireikė visuomeninėms reikmėms (aukščiau minėti jubiliejai ir kitos progos).
Įvaizdžio kontrastų požiūriu ko gero labiausiai intriguoja Vilniaus koncertų ir sporto rūmų (VKSR) istorija bei statinio likimas. 2004 m. didžiąją dalį rūmų akcijų iš Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos įsigijusi bendrovė jas perdavė Šveicarijoje registruotai bendrovei, ir nuo to laiko viešai kalbėta apie šioje vietoje atsirasiančio naujo įspūdingo ansamblio ateitį. Nors akcininkų buvo ne vienas, žiniasklaidoje pagrindiniai žaidėjai nedviprasmiškai sieti su Ūkio banko investicine grupe (ŪBIG), minėti Vladimiro Romanovo futbolo interesai. Nauji rūmų savininkai siekė radikaliai pertvarkyti „Žalgirio stadioną“ ir aplink esantį rajoną, o VKSR vietoje sukurti naują komercinių statinių kompleksą. Taigi neva susidėvėjęs „sovietmečio reliktas“ neteko vertės vien dėl to, jog investuotojams ir statytojams trukdė įsisavinti urbanistiniu ir ekonominiu požiūriu brangų plotą. Kritikuodami rūmus, net ir garsūs Lietuvos architektai anuo metu pripažino, jog „dabartinis statinys agresyviai veržiasi į pilių teritoriją”, kalbėjo apie „neišvengiamą“ statinio eliminavimą ir naujos architektūros būtinybę. Tačiau po to, kai 2006 m. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba įrašė VKSR į Kultūros vertybių registrą (tuo būdu panaikinusi ir galimybę investuotojams griauti statinį), kito ir komplekso vertinimas. Brutualizmo stilistikos ir unikalios konstrukcijos VKSR „prisikėlimo“ galimybę, o taip pat ir alternatyvų požiūrį į sovietinį paveldą, netiesiogiai pasiūlė „europinių“ pinigų pritraukimo galimybė. 2009-2010m. ŪBIG politinės įtakos būdais siekė gauti ES finansinę paramą istorine vertybe staiga tapusių rūmų rekonstravimui. Deja, 2013 m. bankrutavus savininkui, vyriausybė (panašiai, kaip anksčiau savivaldybė) pradėjo svarstyti rūmų išpirkimo iš bankroto administratoriaus galimybes. Taigi pastaraisiais metais kalbama ne apie „moraliai pasenusių“ VKSR šalinimą iš modernaus miesto peizažo, bet apie akivaizdžias istorines bei inžinierines statinio vertes ir skelbiami konkursai rūmų pritaikymui konferencijų centrui.
Apibendrinant galime teigti, jog viešaisiais ryšiais grįsta vizionieriškoji mąstysena turi nedaug ką bendro su realiosios urbanistikos ar kasdieninės kultūros politikos instrumentais, todėl neva ekonominį ar kultūrinį sostinės proveržį teigiančios globalaus miesto ir kvapą gniaužiančių modernių statinių vizijos (paprastai matomos nebent kompiuterio ekrane) yra gana trumpalaikės. Kone nuolatiniame neįgyvendinamų, tačiau vis naujesnių iššūkių (Nacionalinio stadiono, daugiafunkcio kultūros ar kongresų centro, „šiuolaikinės“ koncertų salės ir pan.) kontekste realiai skleidžiasi tik lokalinė biurų bei gyvenamųjų namų plėtros ir mažmeninės prekybos „natūrali logika“. Ši aplinkybė, beje, tik dar labiau sustiprina vizionieriškąjį diskursą. Pvz. 2010 m. vasarą naujiems miestų savivaldos rinkimams besiruošiantis buvęs sostinės meras Zuokas (jau kaip naujojo politinio judėjimo lyderis), kalbėdamas apie ankstesnes savo, kaip Vilniaus mero, kadencijas, su pasididžiavimu teigė, jog 2006 m. Vilnius ne tik buvo pripažintas „Baltijos regiono ateities miestu“ užsienio žiniasklaidos leidinyje – anot buvusio mero, miesto gyventojai pagal apklausas tuo metu taip pat buvo „didžiausi optimistai Europos Sąjungoje“. Gyventojų tuometinį optimizmą lėmė būtent „vizija, kalbėjimas apie ateitį”, tai įgalino „visą gyvenimo virsmą ir sukėlė tą optimizmo bangą“ [2]. Kokiais būdais minėtoji „optimizmo banga“ siejosi su nepamatuotu nekilnojamojo turto burbulo augi(ni)mu, į visas puses dalinamomis bankų paskolomis, vis didėjančiais savivaldybės įsiskolinimais ar socialinėmis problemomis, ne vieną kadenciją sostinei vadovavęs meras niekada taip ir ne(si)aiškino.
Galų gale, nieko nuostabaus, kad priešrinkiminiai politikų pažadai kurti „laimės ministerijas“, kaip ir samprotavimai apie laimingos bei kūrybingos visuomenės „indeksus“ ar panašius dalykus, bliūkšta kaip tie naujosios ekonomikos burbulai. Didesnę nuostabą čia kelia tarp didžiųjų verslininkų, vadybininkų ir miesto strategų gajus į(si)tikinimas, jog ateitis yra nuspėjamas, išmatuojamas ir sukonstruojamas dalykas. Tikėjimas „kalnus nuverčiančios“ nacijos pajėgumu, kaip sakyta, būdingas ir verslo lyderiams, aktyviems visuomenės veikėjams. Neseniai paviešinti populiarios grupės „Antis“ raginimai atstatyti XVI a. sugriautą Aukštutinę Vilniaus pilį ir tokiu būdu „atkurti Vilniaus didybę“ skamba kaip dar vienas utopinis naratyvas, leidžiantis užsimerkti prieš realaus gyvenimo problemas (šiuo metu didžiausią geologų susirūpinimą kelia sunkiai sprendžiama Gedimino kalno nuošliaužų problema). Kaip ir kitais atvejais, didybės atkūrimui turėtų būti pasitelktas ekstraordinarinis finansavimas, kurį galimai įkvėptų ir artėjantis naujasis jubiliejus, neabejotinai sukelsiantis ir vienokį ar kitokį urbanistinį vajų. Verta netgi plačiau pacituoti grupės lyderio architekto Algirdo Kaušpėdo palinkėjimo žodžius: „Linkime mylimam miestui klestėjimo, linkime atkurti savo energetiką! Iki Vilniaus jubiliejaus 2023-iais metais linkime atstatyti Aukštutinę pilį ir atkurti Vilniaus didybę. Virš miesto neturi būti griuvėsiai, virš Vilniaus turi iškilti klestinti tvirtovė! Ir tokiam atstatymui medžiagos turime daugiau nei savo laiku Trakų piliai“[3]. Kitaip tariant, sudėtingos (ir neįspūdingos) problemos kultūrinėje vaizduotėje vis dar nublanksta prieš finansų rinkų lošėjo mąstymą, siūlanti pasikliauti simuliakriniais „beprotiškais sumanymais“. Je sais, mais quand meme…
[1] Maciejus Nowickis, „Kodėl visada nugali kapitalizmas?“ (pokalbis su Slavojumi Žižeku), 7 Meno dienos, 2010 01 29.
[2] Koks bus ateities Vilnius? Žinių radijo laida „Raktas“. 2010 08 20.
[3] “Antis” linki Vilniui atstatyti Aukštutinę pilį. www.alfa.lt. 2016 01 25.
Iliustracijoje: Andrej Vasilenko, Sporto rūmai iš ciklo This is Vilnius, 2014
