Šio Artnews.lt žurnalo tema – „paminkliškumas“, tad su menininke ir rašytoja Paulina Egle Pukyte kalbamės apie kolektyvinės atminties įamžinimo paminklais probleminį lauką. 11-oji Kauno bienalė „YRA IR NĖRA: paminklo (ne)galimybės klausimas“, kurią ji kuruoja, siejama su naujomis, šiuolaikiškomis ir konceptualiomis paminklinimo idėjomis Lietuvoje. Kalbamės ne ti(e)k apie bienalę, bet ir apie platesnį kontekstą.
Esi minėjusi, kad įvairūs nesusikalbėjimai (mene) – tave dominantis reiškinys. Kaip manai, ar šiandienos situacija, susijusi su paminklais ir paminklinimu, patenka į nesusikalbėjimų kategoriją? Turiu omenyje tai, kad Lietuvoje kolektyvinės atminties įamžinimo kūrinių svarbiems valstybinio pobūdžio įvykiams, reiškiniams ar nusipelniusiems asmenims tema gvildenama dviem kryptimis – teorine ir praktine. Prie „teorinės“ priskirčiau ne tik diskusijas, pokalbius, TV laidas, konferencijas, leidinius, bet ir trumpaikius projektus, parodas, o taip pat peticijas (pvz., „Už laisvą Lukiškių aikštę“) ar meno ekspertų laiškus (pvz., paminklo J. Basanavičiaus konkurso rengėjams). „Praktine“ kryptimi vadinu esamą situaciją arba, Ernesto Parulskio žodžiais tariant, „nevaldomą šalies skulptūrinimą“. Kas, tavo manymu, įtakoja šių krypčių atotrūkį (nesusikalbėjimą), vykstantį ne vieną dešimtmetį?
Manau, kad nesusikalbėjimas apskritai yra neišvengiama žmogaus egzistencijos dalis, gal netgi jo varomoji jėga. O nesusikalbėjimas tarp tavo paminėtų dviejų krypčių, ko gero, taip pat neišvengiamas. Bet nežinia, kas geriau – ar amžinos kalbos, ginčai, peticijos, laiškai, vis iš naujo skelbiami konkursai ir neįgyvendinti jų rezultatai ir pan., ar kad paminklas ima ir išdygsta niekam nieko nesakius, toks kaip storas Vileišis Kaune. Anot Jameso E. Youngo, žymaus atminties įamžinimo teoretiko, kurio „antipaminklo“ idėja yra svarbi mano parodos koncepcijai ir kuris atvažiuos dalyvauti mūsų bienalės žodinėje programoje, – geriausias paminklas yra nuolat statomas, bet niekada nepastatomas: tik nesibaigiantis procesas užtikrina gyvą atmintį. Tiesa, Youngas daugiausia kalba apie tragiškiausių istorijos įvykių įamžinimą.
Vilniuje turime išskirtinį, nors ir kiek „nuvalkiotą“ atvejį – skulptūrinį objektą „Krantinės arka“. Kūrinį, kuris tebeprovokuoja diskusijas tarp kultūros žmonių, politikų ir visuomenės narių. Įdomu, kad diskusijos minėto kūrinio tema „peržengė“ patį objektą. Kitaip tariant, buvo paliestas negatyvumo apskritai, o ne skulptūrinio objekto „patikimo“ klausimas. Kaip manai, ar Lietuvoje paminklinimo klausimai yra politikavimo (kaip (manipuliavimo) įrankio) rezultatas?
„Krantinės arka“ nėra paminklas, taigi, nors yra viešosios erdvės objektas, tačiau neturi politinio-ideologinio lygmens, todėl diskusijos apie jį šiek tiek kitokio pobūdžio ir šiuo atveju man mažiau įdomios, nei pastaruoju metu daug kur pasaulyje – Europos, Afrikos šalyse, net JAV – įsiplieskusios „nuimti negalima palikti“ diskusijos būtent apie paminklus. O paminklinimo klausimais manipuliuojama visur, tai ypač tam palanki stritis. Kalbant apie jų statymą, paminklai paprastai „nuleidžiami iš viršaus“, neva vykdant tautos valią. Tad vienas iš mano kuruojamos bienalės tikslų – perduoti paminklinimą iš politikų ir biurokratų į menininkų rankas, leisti menininkams spręsti, kokie galėtų/turėtų būti mūsų paminklai.
Galvojant apie memorialinio žanro (monumentalios ar dekoratyvinės skulptūros) padėtį Lietuvoje, kyla klausimas, ar šiuolaikiškiau mąstantiems kūrėjams jis neaktualus, o gal nepatrauklus? Tavo kuruojamoje bienalėje pakviesti menininkai pristatys kūrinius viešojoje erdvėje. Ar kūriniai (visi ar dalis) patenka į minėtą žanrą?
Kurti paminklų pagal užsakymą šiuolaikiškiau mąstantys menininkai iš tiesų nelabai veržiasi (tai akivaizdu ir iš mūsų atviro kvietimo rezultatų). Tas nenoras turbūt yra ir ypatingai ribojančių, nelanksčių oficialių paminklų statymo sąlygų ir Tavo jau minėtų politinių manipuliacijų išdava.
Vienas iš įdomesnių menininkų sukurtų „paminklų“ man yra Eglės Rakauskaitės „Tinklas” (1995) – meno kūrinys, eksponuotas vienoje iš dešimtąjį dešimtmetį Vilniaus viešosiose erdvėse vykusių parodų. Tai buvo iš tikrų kasų surištas tinklas, pakibęs tarp namų virš senamiesčio gatvelės. Atvejis įdomus tuo, kad šis darbas nebuvo kurtas kaip paminklas, tačiau visai galėjo juo būti. Man tai įrodymas, kad būtent menininko intuicija, jautrus aplinkos ir situacijos suvokimas yra geriausios prielaidos atsirasti tokiems paminklams, kuriems neliktume abejingi. Kitas „netyčinio“ paminklo pavyzdys yra turbūt vienintelis „antipaminklas“, iki šiol sukurtas Lietuvoje – tai Redo Diržio „Čiuožėjas“ Lukašenkos veidu.
O esami (statomi, griaunami) paminklai Lietuvoje yra ne kartą patekę į menininkų akiratį. Pakviečiau kuratorę Laimą Kreivytę surinkti kolekciją pastarųjų dviejų dešimtmečių kūrinių, „reaguojančių“ į esančius (buvusius) mūsų paminklus. Jos paroda bus labai įdomi ir svarbi 11-osios Kauno bienalės dalis.
Į 11-ąją Kauno bienalę kviečiau menininkus ne tiek kurti paminklus, kiek permąstyti paminklo galimybę ir negalimybę. Ar paminklų apskritai mums dar reikia, ir, jei reikia, kaip jie mus veiktų, jei nebūtų skulptūros? Vienas iš mano parodos tikslų – atsieti paminklą nuo skulptūros, ištrinti vis dar neabejotinai tarp šių sąvokų dedamą lygybės ženklą. Be to, kviečiau ne tik pasiūlyti netradicinių formų ir strategijų naujiems paminklams, bet ir permąstyti buvusius ir esamus paminklus (kurie daugiausia yra skulptūros): kaip ir kodėl jie mus veikia ar neveikia?
Pritariu, sąvokų klausimas Lietuvoje išlieka aktualus. Tačiau, anot architekto, humanitarinių mokslų daktaro Tomo Grunskio, kolektyvinės atminties įamžinimo kūriniais gali būti ne tik įsisenėjusios sampratos paminklai. Jis išskiria du tipus – labiau erdvę kuriančius (erdvė = objektas) ir konkrečius daiktus erdvėje (figūratyvinė skulptūra). Vienus įvardija unikaliais, kitus – universaliais. Kuriai kategorijai priskirtum bienalėje pristatomus kūrinius? Kodėl?
Turiu pasakyti, kad šis Grunskio skirstymas ir apibūdinimas apskritai nelabai tinka bienalėje pristatomiems kūriniams kategorizuoti. Taip, mūsų parodoje bus fizinių objektų, bet jie veiks tik per santykį su savo aplinka – arba neįprasta, arba neišvengiama. Bus ir paminklas kaip figūratyvinė skulptūra, bet tai nebus tiesiog „konkretus daiktas erdvėje“. Bus ir tokių kūrinių, kurie, neužimdami jokios fizinės erdvės, beveik nepastebimai įsiterps į mūsų kasdienę veiklą arba kvies atlikti tam tikrą veiksmą, ir momentinių paminklų, kuriuos galima patirti tik čia pat juos sau susikuriant. O taip pat – ir neįmanomų paminklų.
Ar nėra taip, kad visuomenė žymiai lengviau „priima“ trumpalaikes iniciatyvas? Kai šiuolaikiškesni kūriniai viešojoje erdvėje atsiranda su intencija užsibūti – kyla nepasitenkinimo banga. Ar tavo kuruojamoje bienalėje bus kūrinių, kurie turi intenciją likti (po bienalės baigties)? Kaip manai, kokia apskritai bus visuomenės reakcija?
Visuomenė ir šiuo aspektu yra nevienalytė, nes trumpalaikiškumo-ilgalaikiškumo klausimas viešojoje erdvėje neatsiejamas nuo nuožmios kovos tarp patikimo ir nepatikimo, nors iš tiesų turėtų būti labiau susietas su meninės kokybės, tikslo, vaidmens, konkrečios erdvės klausimu. Jei atsiranda koks nors primityvus, kičinis „akcentas“ – be abejo, geriau, jei jis trumpalaikis, tačiau tada prasideda „žmonėms patinka“, „visi jau priprato“ ir panašiai. Kita vertus, trumpalaikius objektus galima daug lengviau sunaikinti, sugriauti, sudoroti – tai piliečiams neretai teikia didesnį malonumą, nei patirti, kontempliuoti meno kūrinį. Jei tik kūriniui suvokti reikia įdėti bent šiek tiek protinių pastangų, visuomenę jis iškart nervina, ypač jei tas reikalavimas yra ilgalaikis. O štai kietus bronzinius vyriškius, nors ir pačius ilgalaikiškiausius, didžioji visuomenės dalis priima išskėstomis rankomis. Apskritai trumpalaikiškumo ir ilgalaikiškumo kova viešojoje erdvėje vyksta jau seniai, tačiau paminklų klausimu nelabai ką išsprendžia, nes juk trumpalaikis dalykas pagal apibrėžimą nėra paminklas. Todėl vienas iš mano parodoje siūlomų sprendimų – ne trumpalaikiškumas, o buvimo-nebuvimo riba: paminklai, kurie yra visada, tačiau suveikia tik jeigu tau jų reikia. Tai paminklai „iki pareikalavimo“. Manau, kad tokie tikrai galėtų likti. O reakcijų, tikėtina, bus įvairių, įskaitant „čia nieko nėra“, „kažkokia nesąmonė“, „kaip drįsta“. Fiziškai gadinti nelabai bus ką. Kita vertus, į vieną kūrinį potencialus vandalizmas kaip tik įskaičiuotas kaip sudedamoji dalis. Būtų įdomu, jei kaip tik ten jis neįvyktų. Nors mažai tikėtina.
Ačiū už pokalbį.
Visa informacija apie Kauno bienalę www.bienale.lt
Iliustracijoje: Paminklo P. Vileišiui atidengimo procesas Kaune. Kauno savivaldybės nuotr.
