Šį kartą tas sapnas niūresnis. Andriaus Ermino paroda „Žmogiškasis faktorius. Fragmentai“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Tuštumoje išryškėjusiomis žvaigždėmis galėtume pavadinti atskirus atsiminimus. Blankstant atsiminimų fragmentus sujungiančiai visumai, lydi nuojauta, kad prisimenamų kūrinių, sapnų, neužrašytų minčių nuotrupos yra apleidžiamos. Atsiveriančiose spragose įsiveisia tinklus meistraujantys vorai, įsimeta rūdys ir puvėsis, nyksta turinio kūną sudarantys audiniai, o atskiros dalys spiečiasi į kampą arčiau viena kitos ir tarpusavyje susipainiojusios virsta naujais dariniais. Baugų dylančios visumos, kerpėjančių paskirų detalių ir transformacijos įspūdį perteikia konceptualios skulptūros kūrėjas Andrius Erminas, devynis metus puoselėjamo projekto „Žmogiškasis faktorius“ naujausiame skyriuje „Fragmentai“.

Pastarieji ekologiniai įvykiai – gaisrai Australijoje, „Grigeo Klaipėda“ nuotėkų skandalas, vėluojanti žiema ar griaustinis sausį – mintyse įsirėžia kaip skausmingi dabarties prisiminimų fragmentai. Jų koliažas, priimtas kaip patirtis, Andriaus Ermino parodoje verčia jausti slogią ateities perspektyvą. Ekspozicijoje tai perteikia kūrinių medžiagiškumas: kaulai, nudžiuvę spygliuočiai, išardyto avilio korių rėmeliai su voratinkliais ir dulkėmis, negyvų – trofėjais paverstų gyvūnų replikos iš gipso ar metalo, įvietintos skulptūrinės kompozicijos, kaip antai prie kolonos pridurtos akmens masės šaknys, šaltos ir negyvos. Įspūdį paaštrina ir ekspoziciją apipavidalinantys elementai. Baltos galerijos sienos paslėptos tamsia ir derva atsiduodančia ruberoido danga, įsivyravęs ant grindų papiltos smalos kvapas nemaloniai užgauna uoslę dar ir po parodos instaliavimo. Ankstesnėse parodose Andriaus Ermino kūriniai priminė pasakas ir siurrealistinius sapnus, kur šaknys kabo ore, šviesiame fone. Tačiau šioje parodoje į vientisą kompoziciją sujungiami smulkūs ir dideli objektai bei dėmesys ekspozicinės erdvės architektūrai kuria nykimo, pabaigos, postapokaliptinei atmosferai būdingą jauseną. Todėl tas sapnas šį kartą niūresnis nei įprastai. Parodoje žiūrovo jaučiamą ateities perspektyvos slogutį pateisina ir tai, kad ilgametis projektas nuosekliai tęsia menininko apmąstymus apie žmogaus ryšį su jį supančia aplinka, o šiuose santykiuose dabar tvyro įtampa, suformuota paties žmogaus intervencijos į gamtą ir kol kas gerų prognozių nežada.

Žinoma, reikia pastebėti, kad įvardyti ekspozicijos dėmenys yra šio teksto autorės įsidėmėti parodos fragmentai ir jų kombinacijos sukeltas įspūdis. Protezinės atminties įrankiais (foto-dokumentacijomis) patikrinę parodą įsitikiname, kad ne viskas joje būta taip tamsu. Opozicija ar atsvara nerimą keliančiai nuojautai laikytini gyvybingumą ženklinantys žali daigai prasikalę net pro kilimą ar šviečiantys sietynai ir medumi kvepiančios bičių vaško žvakės. Tačiau pastariesiems objektams natūralioje atmintyje išblėsus ar nugulus į dugną, pavyksta atskleisti, kad nykstanti visuma ir likusių nuotrupų junginiai transformuoja fragmentų reikšmę atmintyje. Tai primena jausmą, kai, pavyzdžiui, dalyvaudamas įvykyje pozuoji nuotraukai ir esi priverstas šypsotis, nors viduje tau siaubingai nuobodu ir veikiau norėtum iš ten kuo greičiau išnykti. Tik nuotrauka, kaip fragmentas iš įvykio, bylos kitaip ir galbūt ilgalaikėje perspektyvoje patsai patikėsi, kad tada tau buvo smagu.

Tikrojo savęs slapstymas primena Andriaus Ermino „Žmogiškojo faktoriaus“ pradžią. Kaip tik 2013 m. menininkas pristatė šio projekto skyrių „Dėžė“, kuriuo kėlė klausimus, kas yra nematoma matomame objekte? Arba, paprasčiau tariant, niekada nežinai, kas yra dėžėje, kol jos neatidarai. Perkeltine prasme dėžute reiktų suprasti esant ir patį žmogų, kuriame kunkuliuoja daugybė nematomų procesų: tiek biologinių, tiek mentalinių, tiek emocinių. Pastebėjus, kad ir „Fragmentuose“ aptinkamos „dėžutės“ – ant armatūros eksponuojami nameliai-miniatiūros arba smegenų, kaip žmogaus identiteto talpyklos, replika – supranti, kad ir daugiau objektų parodoje referuoja į ankstesnius projekto skyrius. Pavyzdžiui, „Sodus“ (2017), kalbėjusius apie žemdirbystę per ryšį su simbolinėmis, filosofinėmis ar socialinėmis temomis, primena anksčiau tekste minėti aviliai ar kilimas su daigais. Ekspozicijoje priešinami ištuštėję ir užpildyti koriu aviliai, pirmiausia yra simbolinė nuoroda į bites, kurios suprantamos kaip darbštumo ženklas. Toks, ypatingai dabar, yra ir žmogus – produktyvus, dėl savo užmojų net perkaitinęs žemę. Jungiant panašius ankstesnių parodų pėdsakus naujojoje menininko parodoje, supranti, kad pačios parodos ilgainiui virsta fragmentiškais prisiminimais. Todėl galėtume manyti, kad aptariama paroda mėgina tuos buvusių parodų fragmentus-prisiminimus susiūti į bendrą audinį.

Tvirtindamas projekto integralumą viena kitą atliepiančiomis temomis, „Fragmentų“ ekspozicijoje Andrius Erminas dar išlaiko ir bendrą savo kūrybos braižą – žiūrovui pateikia atpažįstamus pavidalus, tačiau sukurtus iš jiems nebūdingų medžiagų. Apskritai vienas žymiausių tokių pavyzdžių menininko kūryboje tai skulptūrinis objektas „Kailis“ (2010) – iš parketlenčių sukalta meškos kailio išklotinė kritikuojanti gyvūno naikinimą dėl iškamšos, kuri pasikabinama kaip trofėjus arba visai numetama ant grindų interjero „pagražinimui“. Parodoje „Fragmentai“ aiškiu šios kritikos tęsiniu galima laikyti briedžio kaukolę, prie kurios pridėti lentų ragai. Tačiau kartu menininkas šią kritiką pateikia su absurdo elementais, kadangi ekspozicijoje aptiktos ir žmogaus galvos atlieja ar net kaukolė, pritvirtintos prie trofėjinės lentos. Žinoma, tai taip pat gali būti ir ankstesnės kritikos plėtinys. Toliau galvojant apie tai, kaip intensyviai veikia žmogiškasis faktorius ir prisimenant šio teksto pradžią, galima svarstyti, kad dėdamas visas pastangas kurti vien savo gerbūvį, ateityje žmogus sunaikins save patį.

Parodoje „Fragmentai“ žiūrėdamas į menininko kūrinius supranti, kad jie sietini su kolektyvine atmintimi ir patirtimi. Tik kartais atsisiedami nuo visumos atskiri kūriniai aidi kaip girdėta melodija, nors jos pavadinimo nepameni. Dėl to kai kuriuos menininko darbus norisi filtruoti per asmeninę patirtį. Juolab, kai darbuose kaip fragmentuose jauti ir paties menininko asmeninių prisiminimų kodus, kurių intymumas neskirtas būti iššifruotu plačiajai auditorijai.

Andriaus Ermino paroda „Žmogiškasis faktorius. Fragmentai“ Dailininkų sąjungos galerijoje veikė 2019 gruodžio 13 – 2020 sausio 11 d.

Išsamų fotoreportažą iš Andriaus Ermino parodos galite peržiūrėti čia.